Kartais Šventyklos turi būti sugriaunamos

Laiku ir nelaiku

Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore.

„Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS!

Visa žemė pilna jo šlovės!“ –

šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. Nuo to jų šauksmo drebėjo durų staktos ir Šventykla prisipildė dūmų. O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ.“ Tuomet vienas iš serafimų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo altoriaus. Ja palietė mano burną. „Štai, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas, tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta.“ Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“

Iz 6, 1–8

Nepaprastas regėjimas, užvaldęs daugelio vėlesnių kartų mistikų širdis ir vaizduotes. Pranašas Ezekielis, rabis Akiva (I–II a.), ben Azzai… ir dar… ir dar… sakėsi pabuvoję dangiškoje (o gal sielos gelmėse esančioje?) Šventykloje, kur regėję tą didingą sostą (Merkava) ir skraidančias liepsningąsias gyvates (serafus), arba dar Gyvius (Hajjot). Vargu ar gali stebinti tai, kad toks regėjimas gresia žūtimi. Tai lyg įėjimas į Anapusybę, kurioje žmogaus siela paprastai atsiduria po kūno mirties. Regėti dabar „pilnomis akimis“ tai, kas regima tik po to, – ne kiekvienam. Mistikų, pasiryžusių į šitokią kelionę anapusybėn dar kūnui gyvam esant, ilgų sekinančių pasiruošimų praktikas, būdus ir pačią kelionę kai kas lygina su šamanų praktikomis ir patirtimi. Gal dėl to jie ir šamanai, kad tik jie tą kelionę gali atlikti saugiai. Kaip ir žydų mistikai, apie kuriuos yra parašyta jų raštuose. Parašyta nedaug, nes tokia kelionė nebuvo plačiai rekomenduojamas ar reklamuojamas turistinis kruizas. Negana to, net ir draudžiamas dėl jo pavojingumo netinkamai pasiruošusiam. Jau seniau rašiau, kad net ir iškiliems ir visais atžvilgiais tinkamiems niekas negali garantuoti, jog viskas vyks sklandžiai. Vienas iš keliavusių mirė, kitas buvo taip pritrenktas, kad neatsigavo, o trečias susipainiojo. Bet buvo ir kita priežastis, kodėl ši praktika buvo draudžiama, nors ją leido sau vienas kitas iš „elito“. Kad nebūtų susigundyta savęs įsivaizduoti pranašu, turinčiu teisę savo privatų regėjimą, asmeninę patirtį pateikti kaip įpareigojančius visą bendruomenę. Galbūt toks draudimas buvo kažkaip susijęs su krikščionių apaštalo Pauliaus atveju – jis giriasi buvęs „paimtas į dangų“, tokiu būdu gavęs Evangeliją. Kitokią Evangeliją. Galbūt Pauliaus patirtis taip pat buvo įkvėpta pranašo Izaijo pašaukimo ir siuntimo patirties. Juk pranašas Izaijas tada buvo pasiųstas tapti pasiuntiniu, t. y. apaštalu. Kaip vėliau ir Paulius. Graikiškai pranašo žodžius taip ir skaitom: aposteilon me („siųsk mane“), t. y. „padaryk mane pasiuntiniu / apaštalu“.

Žinoma, kai kam gali kilti klausimas, kodėl draudžiama tapti apaštalu ar pranašu. Atsakymas būtų toks, kad tokia jau susiformavusių, individualias apibrėžtis įgavusių doktrinų ir praktikų visumos, galime pritaikyti antikoje vartotą žodį – „filosofijos“, kuria grįstas gyvenimo būdas, „prigimtis“. (Šiandien, tiesa, tą žodį pakeitė žodis „religija“. Bet šiuo atveju man mielesnė antikinė šio žodžio reikšmė.) Bendruomenė negali kaitalioti savo nusistovėjusios filosofijos ir gyvenimo būdo dėl kiekvieno naujo apaštalo asmeninės patirties. Tuo labiau jei ta patirtis radikaliai kertasi su visu tuo, kas buvo laikoma priimtina ir atitiko tiesą. Ir dar taip pat dėl to, kad asmeninę, individualią patirtį sunku patikrinti. O gal tai liguistos fantazijos vaisius? Šiandien gana greitai toks asmuo būtų pirmiausia patikrintas psichiatrų. Katalikų Bažnyčios atveju – ištiriama, ar teologiškai neprieštarauja Bažnyčios mokymui, ar žmogus tikrai paklusnus Bažnyčiai, ar gyvena šventą gyvenimą… Ir, be abejo, jei prieštarautų magisteriumui, taptų persona non grata… Ir Bažnyčioje būtų tiesiog nutildytas. Jo balso nebebūtų girdėti…

Todėl nieko nuostabaus, kad tokie „apaštalai“ ar „pranašai“ ilgam tampa vienišiais, kurie nėra girdimi, o tuo labiau suprantami. Juk jų mokymas prieštarauja daugelio priimtai tiesai ir normatyviam gyvenimo būdui. Gerai, tarkim, bendruomenė atsiliepia, priima ir pasuka kitur. O kas bus, kai išlįs kitas, kuris parodys dar kitą kryptį? Bendruomenė vėl kaip avių banda turės apsisukti ir pėdinti kitur? Žinoma, ne.

Tačiau su pranašu Izaiju atsitiko štai kas. Jo balsas buvo išgirstas. Jis tapo nauja pradžia naujai „filosofų“ bendruomenei – Naujajam Izraeliui. Naujam, apvalytam išvarymu. Senoji Šventykla (vadinamoji Saliamono) buvo sugriauta. Ir turėjo būti sugriauta kaip simbolis ir šerdis senojo pasaulio. Naujasis Izraelis kūrėsi šio pranašo žodžių įkvėpimu. Kaip ir dar kitas Izraelis, mokomas kito „pasiuntinio“, kuris „buvo paimtas į trečiąjį dangų“ ir kurio pergalingą iškilimą ir vėl lydėjo Šventyklos sunaikinimas. Šiam Izraeliui, kaip ir dar Kitam, tai vėl buvo naujos pradžios metas per skausmingą apvalymą, panaikinimą to, kas buvo tapę šventų švenčiausiu paveldu, šventų švenčiausiomis tradicijomis, kurių savo rankomis niekas nebūtų drįsęs griauti. Kartais Šventyklos turi būti sugriaunamos. Pranašas Izaijas turėjo skelbti tol,

(Iz 6, 11–12)

Ne dėl bausmės, bet dėl naujos pradžios, kurios pamatai bus kiti.

-akp-