SARA POISSON. Eilės

Pagaugai

Sekmadienis – diena, kada sekasi

tinkamai pakreipti galvą atsakant į tolimą

šunų lojimą: juos erzina mano ar jūsų

smarvė, kurią jiems pristato vėjo laiškanešys.

Jie skiemenuoja ore au-au-augančius pagaugus,

kuriems išbaigti pritrūksta žodžių arba įsitikinimo.

Arba tiesiog žmogiškumo, jeigu esate šuo.

Saulė virš šio mikčiojimo – lyg žvilgantis

griaunamasis svambalas, turintis mūsų

išsvajotąją tobulą ir pašlovintą formą,

mūsų bendrus pagaugus.

Miškas ūžia baimės ir drąsos kompozicijas,

taigi pagaugus.

Šviesa ir tamsa susuka vidurius, įgręžia

vidurkį kiemo ir gyvenimo vidury, kol vieną dieną

pokštelėsite tarsi nugalėtas pagaugų

kamščiatraukio kamštis.

Tvenkinys sklidinas lyg verksmui prinokusi akis,

vėjas ir vandens augalėliai nepailsdami raičioja

vandens ženklus, kuriems perskaityti stinga

išmanymo, gailestingumo ir skonio.

Vis dar riebi rudens varlė įplaukia į mano

ar jūsų nuostabos lauką ir lieka ten labiau negu

vandeny, kaip ir jūsų atvaizdas

josios kūningoje nuostaboje.

Pagaugai išbaigia jūsų galvų kraipymo meną,

jie yra jūsų formų kalba,

jūsų tykios meilės forma.

Žiogaičiai–Mažeikiai, 2012 lapkritis