Kalėdinės mintys
MIKALOJUS VILUTIS
Vis klausiu Dievo:
– Dieve, kodėl toks gyvenimas ir kam jis toks reikalingas?
– Ne tavo reikalas.
Pačiam tenka išsiaiškinti. Aiškinuosi naktimis, kai užmigti negaliu. Pats. Aš, kaip mano dukrytė Emilija. Pirmi jos žodžiai, po žodžio Mama, buvo – aš pati. Per kančias, bet pati.
Kalėdos ir mintys kalėdinės. Evangelijas paskaitau. Nemanau, kad ten tiksliai cituojami Dievo žodžiai. Ką Dievas kalbėjo ir ką girdėjo žmonės, galėjo būti ne tie patys dalykai.
Dievas yra meilė. Taip sakė apaštalas Jonas.
Mylėk savo artimą kaip save patį… mylėkite savo priešus. Dievo žodis.
– Girdžiu tavo žodį, apaštalų sakomą, bet nematau tavo akių, mano Dieve.
Visus mylėti? Moteris turi mylėti visus vyrus? Visus iškart ar iš eilės? Visus vienodai? Ar aš turiu mylėti Jonaitį, kuris pakelėse prievartavo ir žudė mergaites, taip pat kaip savo draugą Jonaitį, kuris paišo paveikslus, ir žmonės laimingi į juos žiūrėdami? Abu vienodai? Ar turiu mylėti vieną daugiau, kitą mažiau? Vienam daugiau meilės, kitam mažiau? Šiluma, kai jos mažai, tampa šalčiu.
– Būk kaip Dievas, – sako man, – …jis juk leidžia saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems. Visiems vienodai. …Sol lucet omnibus.
– Saulė abejinga. Ji nieko nemyli. Jai tas pats. Netikiu, kad Dievas toks. Aš irgi ne toks. Nešviečiu visiems. Tik kai kuriems.
Meilė ne žmogaus valioj. Kantas taip sakė. Negali žmogus nutarti: nuo pirmadienio pradėsiu mylėti savo priešus.
Žmogus numetė šunelį nuo tilto ir šunelis žuvo. Tauta buvo sukrėsta. Skambino sukrėsti žmonės mano broliui skulptoriui, Kristupui, kad jis iš akmens iškaltų paminklą šuneliui – kankiniui. Kristupas pasakė, kad jis kala paminklus žmonėms, bet ne šunims.
Šunys žmonėms laižo padus, o žiurkės ne. Už tai šunims statomi paminklai, o žiurkėms žmogus (Homo sapiens) sugalvojo nuodus, kurie nenuodingi, bet kai žiurkės jų paėda, jas labai troškina. Tada jos išbėga iš namų prie ežerų ir upių ir geria vandenį. Nuo vandens nuodai jų pilveliuose sukietėja ir žiurkės lėtai miršta. Jeigu nuodai būtų nuodingi, žiurkės neišbėgtų, bet mirtų namuose ir smirdėtų, o norisi, kad namuose kvepėtų. Gudrūs nuodai. Žmogus pateisino savo vardą – Homo sapiens.
Ar teisus žmogus žudydamas žiurkes? Juk jos nekaltos, kad Dievas jas tokias sukūrė. Proto joms nedavė, kad suprastų – neėsk svetimų dešrų. Žiurkių žudymą pavadinčiau ne teisingumu, bet teisėta savigyna. Galbūt ne pasigailėti reikėjo turinčio protą Jonaičio, bet pakarti jį Rotušės aikštėje tada, kai jis nužudė pirmą žmogų už dvidešimt litrų benzino. Mergaitės iki šiol būtų gyvos. Žiaurus kartais būna gailestingumas.
Teisk ir būk teisiamas. Mano žodis.
– Nežudyk! Neturi teisės žmogus atimti gyvybės iš kito žmogaus! Mirties bausmė privalo būti panaikinta!
Tokie yra šūkalojimai žmonių, kurių dukterų Jonaitis neišprievartavo ir nenužudė.
– Mano vaikelis mirė. Nebetikiu tavim, Dieve.
– Moterie, kai tavo vaikelis buvo gyvas, pasaulyje kas keturias sekundes mirdavo kitų moterų vaikeliai. Tai tau nekliudė manim tikėti?
– Ne, nekliudė. Nes tai buvo ne mano vaikeliai.
Ecce homo.
Rašau dabar knygą. Apie gyvenimą. Stenu tą knygą, stenu, niekaip išstenėti negaliu. Jau nebetikiu, kad kada nors išstenėsiu. Gal.
Čia tos knygos ištrauka, tinkama mano kalėdiniams postringavimams.
Aš irgi ecce homo. Todėl baisiuosi savim. Kyla uraganas, žūsta šimtai tūkstančių žmonių. Tai nelaimė, pagalvoju ir ramiai užmiegu. Nelaimė ne man skirta. Uodo įkandimas mane sukrečia labiau. Todėl, kad uodas įkando man.
Kai man buvo dvylika metų, man nedavė kriaušės. Gyvenau šeimoj, kur buvo daug vaikų. Visiems nupirko po kriaušę, o kai reikėjo vaikams jas padalinti, pasirodė, kad vienos trūksta. Artimieji nutarė, kad aš ją paėmiau, kai niekas nematė, ir pasislėpęs suvalgiau. Jie suklydo. Nebūčiau taip pasielgęs. Ne. Jeigu aš būčiau radęs kriaušes, būčiau ne vieną paėmęs, bet dvi. Vieną slapta būčiau suvalgęs dieną, tualete, o kitą naktį, kai būtų visi miegoję. Bet aš apskritai nežinojau, kad namie yra kriaušių. Buvau neteisingai apkaltintas. Trenkiau durimis, raudodamas išbėgau į kiemą ir papasakojau šią dramatišką istoriją draugams. Jie pasijuokė iš manęs. Radai dėl ko ašaroti. Dėl kriaušės. Mes tau duosim kriaušę. Dar skaudžiau pasidarė. Mano draugai manęs nesuprato. Užtai aš supratau, kad gyvenimas yra žiaurus ir neteisingas ir kad pasaulyje, šioj ašarų pakalnėj, aš esu vienas. Kiekvieną kartą prisiminęs šią istoriją apsipilu ašaromis. Matau luošus vienišus žmones, gražių, protingų akių vaikus be ateities, gyvenančius apleistų namų rūsiuose, skanėstais penimus šunis. Ašaromis neapsipilu. Pats valgau skanėstus. Štai kaip tik dabar, rašydamas, valgau skanų kumpį ir saldžią kavą geriu. Medų laižau. Jeigu kalbėčiau apie savo krikščionišką meilę kitiems, bjaurėčiausi savimi. Kitų kančios man nerūpi. Stengiuosi, kad ir mano kančios kitiems nerūpėtų ir man pačiam nerūpėtų. Noriu būti pats sau svetimas, savo kančioms abejingas. Aukščiausias buvimo lygmuo. Stengiuosi jį pasiekti, kad mano elgesio pasekmės būtų man nesvarbios. O tai teiktų man laisvę elgtis, kaip noriu.
Dievas man sako:
– Daviau tau skausmą viduj, kad nejaustum skausmo, kuris iš šalies. Jeigu tau kas suduos per dešinį skruostą, atsuk jam kairį, nes tau neskaudės. Nieko nebijosi, nes būsi nenugalimas.
Jeigu aš mylėčiau visus žmones kaip pats save, tai ir visų jų kančias kentėčiau kaip savo. Niekada nesijuokčiau. Būčiau motina, kurios vaikas miršta kas keturias sekundes.
– Dieve, nejaugi tokio gyvenimo man linki.
– Na gerai, o Mikalojau, tiek to. Kentėk tik savo kančias, pakaks tau jų, aprūpinsiu tave jomis visam gyvenimui. Mylėk save ir nemylėk savo artimo kaip savęs. Nemylėk savo priešų. Bet nesmerk jų, nelinkėk ir nedaryk jiems bloga.
– Dabar suprantu tave, mano Dieve.