Kaip ne­su­ga­din­ti šuns šir­dies

KAROLIS DAMBRAUSKAS

Mi­chail Bul­ga­kov. Šuns šir­dis. Iš ru­sų k. ver­tė Jur­gis Gim­be­ris. K.: Jo­te­ma, 2011. 208 p.

Kon­teks­tas

Ši Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo apy­sa­ka pa­ra­šy­ta 1925 m., ta­čiau dėl so­vie­ti­nės cen­zū­ros iš­spaus­din­ta tik 1987 m. Ko­kie 1925-ie­ji So­vie­tų Są­jun­go­je? Ša­ly­je jau ke­le­rius me­tus ga­lio­ja Nau­jo­ji eko­no­mi­nė po­li­ti­ka (NEP), ku­ri žen­kli­na lai­ki­ną at­si­trau­ki­mą nuo re­vo­liu­ci­jos ir grį­ži­mą prie ka­pi­ta­liz­mo. Po ali­nan­čios ka­ri­nio ko­mu­niz­mo po­li­ti­kos, ku­ria siek­ta įves­ti ko­mu­niz­mą pa­nai­ki­nant pi­ni­gi­nius san­ty­kius, na­cio­na­li­zuo­jant vi­są pri­va­čią nuo­sa­vy­bę ir vals­ty­bei ap­si­i­mant pa­da­ly­ti vi­siems vis­ką po ly­giai, grei­tai pa­si­ro­dė, kad ne­be­li­ko, ką da­ly­ti. Ša­lies ūkis at­ro­dė ne ką ge­riau nei krū­va nuo­lau­žų. NEP’o me­tais pa­ma­žu at­si­ku­ria pa­si­tu­rin­čių vals­tie­čių – buo­žių – kla­sė, vėl lei­džia­ma už­si­im­ti smul­ki­ą­ja pre­ky­ba, į apy­var­tą grįž­ta kai ku­rios po­li­ti­nės lais­vės. 1925-ie­ji taip pat yra me­tai po Le­ni­no mir­ties. Ša­ly­je ku­riam lai­kui sto­ja tar­pu­val­dis: dėl įta­kos ko­vo­ja Troc­kis ir Zi­nov­je­vas, Ka­me­ne­vas ir Sta­li­nas. Trum­pai ta­riant, 1925-ie­ji yra me­tai, kai pa­ra­šius to­kią apy­sa­ką, ko­kią pa­ra­šė Bul­ga­ko­vas, ga­li­ma iš­veng­ti su­šau­dy­mo ar­ba trem­ties į Si­bi­rą, ta­čiau kar­tu tai ir me­tai, kai nie­kas to­kių apy­sa­kų ne­spaus­di­na.

Mi­ša

Nors kū­ri­nį pa­ra­šė Mi­chai­las Bul­ga­ko­vas, ar ne ge­riau bū­tų apy­sa­kos au­to­riu­mi lai­ky­ti to lai­ko­tar­pio Ru­si­jos aris­tok­ra­ti­ją, ne­tryš­ku­sią sim­pa­ti­jo­mis re­van­šis­ti­nių nuo­tai­kų kurs­to­mai re­vo­liu­ci­jai? Mi­ša tam tik­ra pras­me ga­lė­tu­me va­din­ti vi­są į su­dė­tin­gus is­to­ri­jos ver­pe­tus įsuk­tą to me­to aris­tok­ra­ti­ją, mo­nar­chis­tus, Ru­si­jos pi­lie­ti­nio ka­ro me­tu ko­vo­ju­sius bal­to­jo­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je („Bal­to­ji gvar­di­ja“), vė­liau gy­ve­nu­sius nu­ga­lė­ju­sių­jų ma­lo­ne. Ir vis dėl­to tai bū­tų ne vi­sa, o grei­čiau tik rink­ti­nė aris­tok­ra­ti­jos da­lis, jos sun­kias­vo­rių pa­der­mė. Kai 1929 m. So­vie­tų Są­jun­gos val­džia už­drau­džia vi­sus Bul­ga­ko­vo kū­ri­nius, ne­tu­rė­da­mas ki­tos iš­ei­ties, jis pa­ra­šo laiš­ką to me­to vy­riau­sy­bei, pra­šy­da­mas kaip nors iš­spręs­ti pa­ti­nę si­tu­a­ci­ją, su­si­ju­sią su cen­zū­ros klau­si­mu, ir pats pa­siū­lo ga­li­mus spren­di­mo va­rian­tus: a) duo­ti jam ko­kio nors dar­bo, iš ku­rio ga­lė­tų už­si­dirb­ti pra­gy­ve­ni­mui; b) ap­skri­tai iš­trem­ti jį iš vals­ty­bės; c) tie­siog su­šau­dy­ti. Į šią aris­tok­ra­tiš­ką drą­są Sta­li­nas at­sa­kė as­me­ni­niu skam­bu­čiu ir tur­būt pra­ne­šė apie įvy­ku­sį di­de­lį ir ne­su­vo­kia­mą nesu­si­pra­ti­mą: Bul­ga­ko­vas pa­ski­ria­mas ei­ti re­ži­sie­riaus pa­rei­gas Mask­vos dai­lės te­at­re.

„Ne“

„Šuns šir­dis“ yra „Ne“ ti­po kū­ri­nys. Jis ne­pa­lie­ka vil­čių ir chi­rur­giš­kai tiks­liai su­pjaus­to bei ant lėkš­tu­tės pa­tie­kia ar­gu­men­tus:

Tai­gi su­iru­tė yra įsi­tvir­ti­nu­si ne klo­ze­tuo­se, o gal­vo­se! Va­di­na­si, kai tie ba­ri­to­nai rė­kia: „Mušk per su­iru­tę!“ – aš juo­kiuo­si. [...] Pri­sie­kiu, man juo­kin­ga! Tai reiš­kia, kad kiek­vie­nas iš jų tu­rė­tų muš­ti sa­ve per pa­kau­šį! Ir štai, kai jis iš­muš iš sa­vęs pa­sau­li­nę re­vo­liu­ci­ją, En­gel­są ir Ni­ko­la­jų Ro­ma­no­vą, en­gia­mus ma­la­jie­čius ir pa­na­šias ha­liu­ci­na­ci­jas ir pra­dės va­ly­ti tvar­tus – im­sis sa­vo tie­sio­gi­nio dar­bo – su­iru­tė sa­vai­me su­nyks. Ne­ga­li­ma tar­nau­ti dviem die­vams! Ne­ga­li­ma tuo pat me­tu šluo­ti tram­va­jaus bė­gių ir rū­pin­tis kaž­ko­kių Is­pa­ni­jos dris­kių li­ki­mu! Tai nie­kam ne­pa­vyks, dak­ta­re, juo­ba žmo­nėms, ku­rie ap­skri­tai at­si­li­kę nuo eu­ro­pie­čių dviem šim­tais me­tų, iki šiol dar ne­la­bai mo­ka už­si­sags­ty­ti nuo­sa­vas kel­nes!

Tai vel­niš­kai žiau­ri apy­sa­ka. Žiau­rus apy­sa­ko­je Ša­ri­ko­vui at­ro­do ir dak­ta­ras Fi­li­pas Pre­ob­ra­žens­kis, ku­ris ne tik ne­lei­džia bu­te gai­nio­ti ka­čių, ne tik lie­pia lai­ky­tis ma­nie­rų sė­dint prie sta­lo, bet ir rei­ka­lau­ja tam tik­ros at­sa­ko­my­bės už sa­vo veiks­mus. Štai, pa­vyz­džiui, sce­na, kai Pre­ob­ra­žens­kis, Bor­men­ta­lis ir Ša­ri­ko­vas kal­ba­si apie fi­nan­si­nę ža­lą, ku­rią pa­ty­rė gy­dy­to­jas, kai dėl ka­ti­no gau­dy­nių me­tu pra­kiu­ru­sio vo­nios vamz­džio bu­tą už­tvin­džius van­de­niui te­ko at­šauk­ti dau­gy­bę su­pla­nuo­tų vi­zi­tų:

– Ką gi, ge­rai, aš ne prieš da­ly­bas. Dak­ta­re, ke­liems Jūs va­kar at­sa­kėt?

– Tris­de­šimt de­vy­niems žmo­nėms, – at­sa­kė Bor­men­ta­lis iš kar­to.

– Hm… Trys šim­tai de­vy­nias­de­šimt rub­lių. Na, kal­tę pa­da­ly­sim trims vy­rams. Da­mų – Zi­nos ir Dar­jos Pet­rov­nos – ne­skai­čiuo­sim. Iš jū­sų, Ša­ri­ko­vai, pri­klau­so šim­tas tris­de­šimt rub­lių, bū­kit ma­lo­nus.

Ga­li­te nu­ma­ny­ti Ša­ri­ko­vo re­ak­ci­ją. Apy­sa­ka dėl kri­ti­nės nuo­sta­tos ne­ri­bo­tų žmo­gaus ga­li­my­bių at­žvil­giu kiek pri­me­na dis­to­pi­ją. „Šuns šir­dį“ rei­kė­tų su­vok­ti kaip kū­ri­nį, ku­ris skep­tiš­kai, ko ir bū­tų ga­li­ma ti­kė­tis iš kon­ser­va­ty­vio­sios min­ties, žvel­gia į žmo­gaus pa­stan­gas ar už­mo­jus per­ženg­ti sa­vo ga­li­my­bių ri­bas. Di­džio­ji kon­ser­va­to­rių idė­ja dar nuo Ed­mun­do Bur­ke’o lai­kų skel­bia, esą rei­kia ne to­bu­lin­ti žmo­gaus pri­gim­tį, o žiū­rė­ti, kad ši dar la­biau ne­pa­blo­gė­tų. La­bai ne­ma­lo­nus tei­gi­nys, nes veik­ti juk kaž­ką šia­me gy­ve­ni­me rei­kia. Kū­ri­nys man pri­me­na vie­ną są­mo­jį apie gė­ri­mą: „Ger­ti ga­li­ma vi­siems, ta­čiau rei­kia ži­no­ti, ką, su kuo, kaip, ka­da ir kiek.“

Ne­ga­li­ma im­ti ir su­konst­ruo­ti žmo­gaus taip, kaip no­ri. Žmo­gus yra kaž­kas dau­giau nei kaž­kie­no už­gai­da. Gal­būt net­gi dar dau­giau – žmo­gus ne­pri­klau­so sau ta pras­me, kad joks žmo­gus ne­ga­li tap­ti ir nė­ra die­vu ar kū­rė­ju ki­tam žmo­gui. So­vie­tų Są­jun­gos ban­dy­tos įgy­ven­din­ti di­džio­sios idė­jos, kad ga­li­ma su­konst­ruo­ti nau­ją žmo­gų, šak­nys – Ap­švie­tos min­tis, ku­rią ge­riau­siai at­spin­di an­glų fi­lo­so­fo ir po­li­ti­kos vei­kė­jo Joh­no Loc­ke’o fra­zė, jog žmo­gus – tai ta­bu­la ra­sa, tuš­čia len­ta, ku­rio­je ga­li­me įra­šy­ti ką tik no­ri­me. Fi­li­pas Pre­ob­ra­žens­kis ir­gi taip ma­nė, kol su­kū­rė Ša­ri­ko­vą.

Ša­ri­ko­vas ar­ba nau­ja­sis žmo­gus

Ša­ri­ko­vas yra ka­ri­ka­tū­riš­ka trokš­ta­mo nau­jo­jo žmo­gaus me­ta­fo­ra. Pro­le­ta­ria­to adep­tas, ku­ris yra šuns ir smul­kaus nu­si­kal­tė­lio Kli­mo Čiu­gun­ki­no hib­ri­das. Moks­li­nio eks­pe­ri­men­to me­tu dak­ta­ras Pre­ob­ra­žens­kis šu­niui per­so­di­na Čiu­gun­ki­no hi­po­fi­zę ir sėk­li­des. Do­no­ro dos­jė: „25 me­tų, ne­ve­dęs. Ne­par­ti­nis, pri­jau­čian­tis. Teis­tas 3 kar­tus ir iš­tei­sin­tas: pir­mą­kart dėl įkal­čių sto­kos, ant­rą­kart kil­mė iš­gel­bė­jo, tre­či­ą­kart 15 me­tų ka­tor­gos lyg­ti­nai. Va­gys­tės. Pro­fe­si­ja – trak­tie­rių ba­la­lai­ki­nin­kas. Ma­žo ūgio, ne­dai­laus sto­to. Ke­pe­nys iš­si­plė­tu­sios (al­ko­ho­lis). Mir­ties prie­žas­tis – smū­gis pei­liu į šir­dį alu­dė­je.“ Re­zul­ta­tas ne­ti­kė­tas: šuo pa­ma­žu virs­ta į Ša­ri­ko­vą – nau­ją ta­ry­bi­nį žmo­gų, ūmų pro­le­ta­ria­to dik­ta­tū­ros ak­ty­vis­tą, ku­ris su­ky­la prieš sa­vo kū­rė­ją ir ima­si ab­sur­diš­kų ko­mu­niz­mo sta­ty­bų čia pat – jo na­muo­se. Ta­čiau šuns vir­ti­mas žmo­gu­mi yra ga­na kom­pli­kuo­tas, nes da­ro­si ne­la­bai aiš­ku, kas į ką pa­vir­to. Vie­na ver­tus, šuo pa­ma­žu įgau­na žmo­giš­ką pa­vi­da­lą, ta­čiau jo el­ge­sys vis ma­žiau pri­me­na žmo­gaus ir evo­liu­cio­nuo­ja prie­šin­ga kryp­ti­mi. Iš mie­lo šu­ne­lio kū­ri­nio pra­džio­je Ša­ri­ko­vas tam­pa at­gra­siu, pa­tį dak­ta­rą į ne­vil­tį va­ran­čiu ti­pu.

Šir­dis

Vie­nas įdo­miau­sių apy­sa­kos klau­si­mų yra su­si­jęs su kū­ri­nio pa­va­di­ni­mu „Šuns šir­dis“. Ar šuns šir­dis pa­ver­čia nau­ją­jį žmo­gų gy­vu­liu? Ar šuns šir­dis kal­ta dėl jo at­gra­saus bū­do ir aso­cia­laus el­ge­sio? Ne! Ir čia Mi­ša su­rai­to Bos­to­no kra­bą so­cia­li­niams XX a. in­ži­nie­riams. Bet leis­ki­me kal­bė­ti pa­čiam teks­tui: „Kad vie­ną gra­žią die­ną mie­liau­sią šu­nį pa­vers­čiau to­kiu šlykš­ty­ne, kad plau­kai šiau­šia­si.“ Ar­ba:

– Iva­nai Ar­nol­do­vi­čiau, tai ele­men­ta­ru… Ko jūs iš tik­rų­jų klau­sia­te? Juk hi­po­fi­zė nie­kur ne­pa­si­dės. Juk ji vis dėl­to įskie­py­ta į šuns sme­ge­nis, leis­ki­te jai pri­gy­ti. Da­bar Ša­ri­ko­vo el­ge­sy­je šu­niš­kos pri­gim­ties reiš­kia­si tik li­ku­čiai, ir su­pras­ki­te, kad ka­ti­nų per­se­kio­ji­mas – tai ge­riau­sia iš vi­so to, ką jis da­ro. Pa­gal­vo­ki­te, kad vi­sas bai­su­mas tas, kad jo jau ne šuns, o bū­tent žmo­gaus šir­dis. Ir la­biau­siai nie­kam ti­ku­si, ko­kią tik ga­lė­jo su­tver­ti mo­ti­na gam­ta.

Bul­ga­ko­vas my­lė­jo šu­nis ir bū­tent iš šu­niš­kų po­zi­ci­jų ėmė kri­ti­kuo­ti nau­ją­jį re­ži­mą. To­ks šuns prieš­prie­ši­ni­mas nau­ja­jam žmo­gui atsklei­džia aris­tok­ra­ti­jos pa­nie­ką nau­jo­sios tvar­kos iš­pa­ži­nė­jams. Ne­nuos­ta­bu, kad re­ži­mas taip il­gai ne­spaus­di­no kū­ri­nio – re­ži­mo sa­vi­mei­lė bu­vo di­džiai už­gau­ta. Klai­din­ga bū­tų ma­ny­ti, kad apy­sa­ko­je iš­sa­ko­ma min­tis, jog ne­ga­li­ma iš šuns su­konst­ruo­ti žmo­gaus. Tai bū­tų per­ne­lyg skys­ta ir lėkš­ta to­kiam ra­šy­to­jui kaip Bul­ga­ko­vas. Min­tis čia yra grei­čiau ki­ta – kaip ga­li­ma kur­ti nau­ją­jį tei­sin­ges­nį ir kil­nes­nį žmo­gų iš bū­ty­bės, ku­rios šir­dis bu­vo net bai­ses­nė už šuns?

Vis­gi iš kur ky­la to­kia stip­ri aris­tok­ra­tiš­ka iro­ni­ja nau­ja­jam žmo­gui ir jo kū­rė­jui? Ką iš šios apy­sa­kos ga­li­me pa­sa­ky­ti apie nau­ją­jį re­ži­mą? Ko­mu­niz­mo kū­rė­jai ma­nė, kad nau­ja be­kla­sė vi­suo­me­nė bus ga­li­ma tik tuo­met, kai bus su­ves­tos są­skai­tos su lig­to­li­niais pro­le­ta­ria­to en­gė­jais – bur­žu­a­zi­ja. Tai­gi es­mi­nė re­vo­liu­ci­jos są­ly­ga bu­vo kerš­tas. Buo­žės, o ne vi­di­nis kiek­vie­no žmo­gaus at­si­li­ki­mas, bu­vo lai­ko­mi di­džiau­sia kliū­ti­mi į ge­res­nį ry­to­jų. Ži­no­ma, ky­la no­ras sa­ky­ti, kad že­mes­nie­ji vi­suo­me­nės sluoks­niai tu­rė­jo pa­grin­do lie­ti ap­mau­dą ant jų są­skai­ta il­gai gy­ve­nu­sių „bur­žu­jų“. Ta­čiau vė­li­ma­sis į svars­ty­mus, „kas pir­mas pra­dė­jo“, bū­tų vi­siš­kai ne­pro­duk­ty­vus. „Tie­siog im­ti ir vis­ką pa­da­ly­ti“, – tar­si iš ide­o­lo­gi­jos va­do­vė­lio pra­by­la Ša­ri­ko­vas vie­ną va­ka­rą, kai dak­ta­ras ir jo pa­dė­jė­jas pa­pra­šo nau­ją­jį žmo­gų pa­ko­men­tuo­ti skai­ty­tus Kaut­skio ir En­gel­so laiš­kus. Vel­niop kon­gre­sus, vel­niop vi­sus svars­ty­mus – ne­at­lai­ko kū­ri­nio svo­rio Ša­ri­ko­vo ner­vai. Tie­siog vis­ką at­im­ti iš en­gė­jų ir ati­duo­ti tiems, ku­rie bu­vo en­gia­mie­ji ir ne­tu­ri nie­ko. Bur­žu­a­zi­ja kal­ta per se. Re­vo­liu­ci­jos kri­ti­ka čia yra pir­miau­sia jos prie­ša­ky sto­vin­čių­jų kri­ti­ka: įtū­žu­si mi­nia vi­sų pir­ma yra įtū­žu­si mi­nia, o ne nau­jos, su­prask – ge­res­nės, san­tvar­kos ne­šė­ja.

Ko ne­da­ry­ti per­skai­čius kny­gą?

Skai­tan­tie­ji šią aris­tok­ra­to ir lium­pe­no aki­sta­tą ir jau­čian­tys, kad po tru­pu­tį jiems ima skau­dė­ti gal­vą, juos ima var­gin­ti akis ba­dan­tis Ša­ri­ko­vo el­ge­sys, iš po ko­jų po tru­pu­tį ima slys­ti že­mė ir iš ka­žin kur ima tvenk­tis pa­slap­tin­gas nir­tu­lys, ku­ris ska­ti­na no­rą už­vers­ti kny­gą ir nu­me­tus ją ant sta­le­lio su­šuk­ti: „Tie­siog im­ti ir vis­ką pa­da­ly­ti“, šiukš­tu to ne­da­ry­ki­te. Skai­ty­ki­te ją to­liau.

Kny­ga ga­li bū­ti ver­tin­ga tiems, ku­rie jau­čia stip­rų po­lin­kį į so­cia­li­nį ak­ty­vu­mą, nuo­lat skęs­ta ap­mąs­ty­muo­se apie pa­sau­lio bū­tį, šiai bū­čiai bū­din­gas pro­ble­mas ar so­pu­lius. Ji pa­siū­lys ki­to­kį re­vo­liu­ci­jos pra­džios sce­na­ri­jų. Jis, tie­sa, gal­būt ne­bus toks efek­tin­gas kaip Ser­ge­jaus Ei­zenš­tei­no fil­me „Spa­lis“, ne­puoš as­mens re­vo­liu­ci­nės ta­pa­ty­bės he­ro­jiš­ku­mo au­re­o­le, pra­si­dės nuo to­kių iš pa­žiū­ros nie­kin­gų da­ly­kų kaip tvar­tų va­ly­mas, ta­čiau, pa­čių re­vo­liu­cio­nie­rių nuo­sta­bai, ga­li pra­vers­ti re­vo­liu­ci­jai ne ką pras­čiau. Lais­va­lai­kiu ga­li­ma pri­si­min­ti ir ma­la­jie­čius.

Ta­čiau ver­tin­giau­sia šios apy­sa­kos sa­vy­bė, ma­no nuo­mo­ne, yra tai, kad šiais kri­ti­nio ir vis­kuo (net ir sa­vi­mi pa­čiu) abe­jo­ti lin­ku­sio pro­to lai­kais pri­me­na pro­tui apie jį pa­tį.