Vil­kas ir ėriu­kas

ANDRIUS PATIOMKINAS

Sto­te­lė mik­ro­ra­jo­ne. Vė­ly­vas va­ka­ras.

V. pri­ei­na prie Ė.

V. Ži­nok, su mànim at­sar­giai.

Ė. …

V. Su mànim ge­riau ne­pra­si­dėt.

Ė. …

V. Aš rim­tai.

Ė. …

V. Aš la­bai rim­tai. Aš tàve per­spė­ju. Ė, kur tu eĩni? A gir̃di? At­eik čia.

Ė. Tai­gi sa­kei ne­pra­si­dėt.

V. A tau ne­įdõmu, ko­dėl su mànim ne­pra­si­dėt? Ateĩni čia, sa­kau. (Po pau­zės) O ko tu mànęs klau­sai? Sa­vo nuo­mo­nės nètu­ri? Ne­ger­bi sàvęs?

Ė. …

V. Ko tu nie­ko neš­ne­ki? Įsi­vaiz­di­ni?

Ė. Ne-e.

V. Ne-e?

Ė. Ne­pa­žįs­tu ta­vęs.

V. Ką – tu mànęs ne­pa­žįs­ti? Mànęs!? Ne vie­ti­nis?!

Ė. Vie­ti­nis, vie­ti­nis…

V. Vie­ti­nis ir mànęs ne­pa­žįs­ti?!

Ė. Gal ir pa­žįs­tu…

V. Ak, pa­žįs­ti? Pa­ži­nai, no­ri pa­sa­kyt? Tai tuoj bėg­si į po­li­ci­ją, ane?

Ė. Ne, ne, aš tik iš ma­ty­mo…

V. Iš ma­ty­mo? Kur tu màne ga­lė­jai ma­tyt, jei aš ką tik te­grį­žau? Po pen­kio­li­kos me­tų…

Ė. Ne, ap­si­ri­kau, ne­su jū­sų ma­tęs. Tik pa­si­ro­dė…

V. Kas pa­si­ro­dė? A tu gal­vo­ji, mànęs čia nėr? Kas aš tau, tùščia viẽta?!

Ė. Ne, ne-e…

V. Žeg­no­kis, jei­gu ro­dos!.. Ko tu čia žeg­no­jies? A gal­vo­ji, ka aš velns? Ką? Gèrai bū­tų.

Ė. …

V. Gal­vo­ji, taip leñgvai màne ap­gau­si? Gal­vo­ji, aš dur­nas?

Ė. Ne.

V. Kas – „ne“?

Ė. Nedur­nas, ne.

V. Ak, tik ne­dur­nas!..

Ė. Nor­ma­lus.

V. Normàlus, ane? Tai ko ne­no­ri su normàliu žmõgum pa­šne­kėt?

Ė. Kad man au­to­bu­sas…

V. Koks dar autõbu­sas? Tai tu ne vie­ti­nis?!

Ė. Ne…

V. Tai ką čia veĩki màno rajõne?

Ė. Au­to­bu­so lau­kiu.

V. Kam tau tas autõbu­sas? Pės­čiom eik. Spor­tas – svei­ka­ta. Juk svei­ka­ta spor­tas?

Ė. Taip. Taip.

V. O kik­bok­sas – spor­tas?

Ė. Spor­tas.

V. O ka­ra­tė?

Ė. Spor­tas…

V. O kriau­šes mėgs­ti?

Ė. Ne­la­bai…

V. O alaus no­ri? Sta­jat’!

Ė. Bet čia ma­no pas­ku­ti­nis au­to­bu­sas…

V. Čia jau ne tau spręst, pas­ku­ti­nis ar ne. Par­ei­si.

Ė. Ne­pa­rei­siu.

V. Tu ką – gal aiš­kia­re­gis? Eks­tra­sen­sas koks?

Ė. Ne.

V. Kas – „ne“? Sa­kyk, kókia at­ei­tis mànęs lau­kia. Nes tàvęs kas lau­kia, jau kaip ir aiš­ku.

Ė. …

V. Nu? Ko tỹli? Da­vai da­vai! Ką – gai­la?!

Ė. Ne­gai­la.

V. Man tàvęs, ži­nok, ir­gi ne­gai­la.

Ė. O man ta­vęs gai­la.

V. Ką-ą-ą?!

Ė. Sa­kau, gai­la man tàvęs.

V (po pau­zės). Ė, kam tu tą juo­dą dir­žą se­gies?

Ė. Kad nu­si­vilk­čiau avies vil­nos kai­li­nius… Sta­jat’!

____

O da­bar jau ga­li­ma?..


– Ne, pir­miau­sia tu­ri pa­skam­bin­ti.

– O pa­skam­bi­nus jau ga­li­ma?

– Ne, su­si­tik­ti rei­kia.

– O su­si­ti­kus jau ga­li­ma?

– Rei­kia per­si­mes­ti bent po­ra žo­džių…

– O ta­da jau ga­li­ma?

– …pa­klaus­ti, kaip se­ka­si.

– O ta­da jau ga­li­ma?

– Ne, tu­ri pa­kvies­ti į ki­ną.

– O pa­kvie­tus į ki­ną jau ga­li­ma?

– Ne, tu­rit nu­ei­ti į ki­ną…

– O ki­ne jau ga­li­ma?

– Aš dar ne­bai­giau!..

– Ne­bai­gei? Kaip tu ga­lė­jai baig­ti, jei net kel…

– Aiš­kin­ti ne­bai­giau! Tu­ri pa­klaus­ti, ar pa­ti­ko…

– Ar pa­ti­ko?.. Kaip ga­lė­jo pa­tik­ti, jei dar nie­ko…

– Ar fil­mas pa­ti­ko! Ar pa­ty­rė es­te­ti­nį su­si­jau­di­ni­mą.

– …

– Ar es­te­tiš­kai su­si­jau­di­no.

– O es­tiš­kai su­si­jau­di­nus jau ga­li­ma?

– Es­te­tiš­kai!

– Nu… O ta­da jau ga­li­ma?

– Ne, tu­ri iš­girs­ti at­sa­ky­mą. Ar bent ap­si­mest, kad iš­gir­dai. Pri­ta­ria­mai pa­link­sė­ti gal­vą.

– O pa­link­sė­jus gal­vą jau ga­li­ma?

– Ne. Rei­kia į klu­bą nu­si­ves­ti.

– O klu­be jau ga­li­ma?

– Ne, tu­ri nu­pirk­ti kok­tei­lį. Ar­ba du. O gal ir vi­sus tr…

– O nu­pir­kus kok­tei­lį jau ga­li­ma?

– Ne. Tu­ri pa­klaus­ti, ko­kios gru­pės pa­tin­ka. Ar daug drau­gų feis­bu­ke tu­ri. Ką šian­dien val­gė. Ko­kia spal­va mėgs­ta­miau­sia. Skai­čius. Ar daž­nai gal­vą skau­da. Tu­ri pa­sa­ky­ti, kad gra­žes­nės už ją gy­ve­ni­me ne­si ma­tęs. Tu…

– O ta­da jau ga­li­ma?

– Tu­ri jai asis­tuo­ti.

– Jai at­si­sto­ti?.. Jai?!

– A-sis-tuo­ti. Tu­ri pa­šok­ti…

– Aukš­tai?

– Pa­šok­ti su ja! Pa­šok­din­ti.

– O pa­šok­di­nus jau ga­li­ma?

– Ta­da tu­ri pa­klaus­ti, ar ne­no­ri jau na­mo va­žiuo­ti. Su­pran­ti?

– O pa­klau­sus „su­pran­ti“ jau ga­li­ma?

– Ta­da jau kaip ir ga­li­ma. Tik, aiš­ku, rei­kės… hm, kaip čia sub­ti­liau pa­sa­kius… at­si­kra­ty­ti kul­tū­ri­nių li­ku­čių, den­gian­čių ta­vo…

– Li­ku­čių? Ko­kių dar li­ku­čių?

– Nu, nu­si­rengt, su­pran­ti?

– O nu­si­ren­gus jau ga­li­ma?

– Dar ga­li Zo­dia­ko žen­klo pa­klaust. Kad ži­no­tum, ar jūs su­de­ri­na­mi.

– O pa­klau­sus Zo­dia­ko žen­klo jau ga­li­ma?

– Ta­da dar ga­li pa­klaus­ti, koks jos var­das. Nors ne­bū­ti­nai.

– O pa­klau­sus var­do jau ga­li­ma?

– At­sa­ky­mą tu­ri iš akių iš­skai­ty­ti.

– O iš akių iš­skai­čius at­sa­ky­mą jau ga­li­ma?

– Kaip ir ga­li­ma… Tik dėl vi­sa ko tu dar jos pa­čios pa­klausk.

– …Ką-ą? Tai ko iš kar­to taip ne­sa­kei? Kam čia ta vi­sa li­ta­ni­ja? Tai­gi iš kar­to rei­kia pa­klaus­ti, ir vsio. Tfu!

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.