Žy­din­čių vyš­nių ša­kos

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

Aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio vi­du­ry­je „Kom­jau­ni­mo tie­sos“ dar­buo­to­jai su­si­kė­lė į Al­gir­do gat­vė­je gel­to­nuo­jan­tį ben­dra­bu­tį. Pa­sta­tas it šach­ma­tų len­ta – so­cia­liz­mo ar­chi­tek­tū­ros nuo­bo­dy­bė. Vis­gi ne­vy­kim Die­vo į me­dį – ne­pa­ly­gin­si su Ge­di­mi­no pro­spek­te ap­šiu­ru­siais apar­ta­men­tais.

Re­dak­ci­jai pri­klau­sė vi­sas aukš­tas. Per­tvar­ky­ta­me į biu­rus pen­kia­aukš­ty­je jo­kių ar­chi­tek­tū­ros lanks­tų. Vie­nin­te­lė puoš­me­na – kiek­vie­na­me aukš­te bal­ko­nai, ku­riuo­se dū­my­da­vo „Pri­mos“ iš­pa­ži­nė­jai. Pa­sta­to ko­ri­do­riuo­se ty­so­jo ki­zia­ko spal­vos li­no­leu­mas, pil­ki te­ra­co laip­tai grioz­dė­jo it ele­va­to­riu­je. Jais zui­da­vo „Ge­nio“, „Mū­sų gam­tos“, „Žvaigž­du­tės“ ir sa­viš­kiai „Kom­jau­ni­mo tie­sos“ kū­ry­bi­niai dar­buo­to­jai. Su­lin­kę nuo iš­min­ties, pra­žir­kliuo­da­vo „Ta­ry­bų Lie­tu­vos en­cik­lo­pe­di­jos“ krapš­tu­kai. Su skai­ty­tu­vais po pa­žas­tim sklan­dy­da­vo mįs­lin­gos įstai­gos Lie­tu­vos TSR pre­ky­bos ir pra­mo­nės rū­mų kler­kai. Šios ži­ny­bos eks­per­tus su me­di­niais XIX a. įran­kiais fo­to­gra­fuo­da­vo už­sie­nie­čiai ir grį­žę į Va­ka­rus de­mons­truo­da­vo ko­mu­niz­mo sta­ty­to­jų tech­ni­nę pa­žan­gą.

Pa­sau­ly­je įpras­ta for­mu­luo­tė – Pre­ky­bos, pra­mo­nės ir ama­tų rū­mai – įgi­jo nau­ją skam­be­sį iš­me­tus žo­dį „ama­tų“. Bran­daus so­cia­liz­mo ša­lis, be­si­gi­rian­ti in­dust­ri­jos su­kles­tė­ji­mu, ne­va­lio­jo pec­kio­tis su vi­du­ram­žių ver­slų ama­tais.

Už kie­mo bu­vo toks pat ry­ši­nin­kų ben­dra­bu­tis. Va­sa­rą nu­tryp­to­je pie­ve­lė­je gu­li­nė­da­vo ba­ro­ki­nius ap­va­lu­mus de­monst­ruo­jan­čios paš­ti­nin­kės. Stuk­te­lė­jus šal­čiams, anos pa­bir­da­vo už­si­maukš­li­nu­sios „šap­kas ušan­kas“, ap­si­tū­lo­ju­sios fir­mi­niais va­ti­nu­kais. Iš gal­vos ap­dan­ga­lų, žie­mi­nių „ven­ger­kų“ ga­lė­jai at­pa­žin­ti vy­res­nių­jų se­sių de­san­tą iš bro­liš­kų res­pub­li­kų, ku­ris tė­viš­ku kom­par­ti­jos ir ta­ry­bi­nės vy­riau­sy­bės rū­pes­čiu vis la­biau skies­da­vo mus, čia­bu­vius.

Ben­dra­bu­čio mer­ge­lių sam­bū­ris neap­si­ei­da­vo be tra­ge­di­jų.

Ro­dos, 1972 m. rug­pjū­tį už mū­sų lan­gų su­kli­ko ba­sa mo­te­riš­kė iš­si­drai­kiu­siais plau­kais.

– Pa­deg­siu pro­sti­tu­čių liz­dą! – ar­dė­si. – Kam pa­li­kai mus, sū­ne­li, dėl ben­dra­bu­čio ster­vos? Ach, ne­lai­mių ne­lai­mė! – dan­gaus kerš­to šau­kė­si mo­tu­šė.

Kaip ir de­ra, ke­le­tą die­nų ben­dra­bu­čio du­ris vars­tė du mi­li­ci­jos tar­dy­to­jai. Ne­su­ge­ban­tys su­kurp­ti by­los vy­rai su­gu­žė­da­vo į mū­sų bu­fe­tą. In­te­li­gen­tų „taš­ke“ pa­rei­gū­nams „bu­fe­ta­va“ pa­ni Ja­dzė be ei­lės pri­s­tum­da­vo ga­ruo­jan­čios ka­vos puo­du­kus, virš ku­rių sklai­dė­si skys­ti kon­ja­ko de­be­sė­liai.

Bu­fe­tas pa­tie­ka­lais ne­le­pi­no kū­ry­bi­nių dar­buo­to­jų skran­džių. Kas­dien aliu­mi­nio ter­mo­suo­se ati­ta­lan­duo­da­vo tri­mis spir­gais pa­gar­din­tą ko­pūs­tie­nę ar nu­skalb­tų apa­ti­nių spal­vos uk­rai­nie­tiš­kus barš­čius. Po at­šo­kan­čiais in­dų dang­čiais sluoks­niuo­da­vo­si vis tie pa­tys mė­siš­ki pa­tie­ka­lai, kei­čian­tys tik pa­va­di­ni­mus – nuo „tef­te­lių“ iki „kot­le­to“. Dėl abe­jo­ti­no ter­mo­sų san­da­ru­mo biu­rų dar­bo pe­ly­tės pir­miau grieb­da­vo ant­rą­jį, nes iš skys­to ga­ro su­vok­da­vo, kad šis greit atauš it na­baš­ni­ko už­pa­ka­lis. „Dai­na­vos“, „Pa­lan­gos“ ar ar­mė­niš­ko „Ara­ra­to“ brang­vy­nius ga­lė­da­vai kliu­kin­ti tik po 17 val. Ta­čiau ku­ri mo­te­riš­kai­tė at­si­lai­kys re­dak­ci­jų liū­tams pla­kant lie­žu­viais apie ne­ap­sa­ko­mą pa­ni Ja­dzės gro­žį, ri­tu­a­liš­kai sprag­sint į ger­klę. Ga­lu­ti­nai „bu­fe­ta­vą“ nu­gin­kluo­da­vo nu­teš­kia­ma pen­krub­li­nė, pa­ly­di­ma sak­ra­li­nio slap­ta­žo­džio – „be grą­žos“. Šim­tas gra­mų tau­raus gė­ri­mo kai­na­vo du rub­lius su ka­pei­kom.

Bu­fe­tas, įsi­ter­pęs pus­rū­sy­je, bu­vo gei­džia­miau­sia pen­kia­aukš­čio kne­bek­lių vie­te­lė. Sie­nas den­gė ob­liuo­tos len­te­lės, de­ko­ruo­tos ben­zi­ni­ne lem­pa iš­de­gin­tais „krin­ge­liais“. Šis me­nas ne­su­lai­ko­mai tar­po no­men­kla­tū­ros pir­ty­se, au­to­bu­sų sto­čių lau­kia­mo­sio­se sa­lė­se, pra­ku­tu­sių san­dė­li­nin­kų bu­tų in­ter­je­ruo­se.

„Kom­jau­ni­mo tie­sos“ dar­buo­to­jai kru­šė­da­vo prie lan­go, kur „kvar­bat­kuo­tos“ užuo­lai­dė­lės „tar­na­vo“ me­nės jau­ku­mui ir tau­kuo­tų pirš­tų va­ly­mui. Pa­lai­min­gą ho­no­ra­rų die­ną „taš­ke“ be per­trū­kio kra­mi­nė­da­vo žur­na­lis­tai ir ki­tos ver­tin­gos „asa­bos“ – re­dak­to­riai, ma­ši­nin­kių biu­rų pu­pos uo­gos. Ja­dzy­tė, ti­kė­da­ma­si „na­va­ro“, vos spė­da­vo šin­kuo­ti brang­vy­nius, o es­te­tams lėkš­tu­tė­se su Krem­liaus iš­klo­ti­ne pa­teik­da­vo su­muš­ti­nius su sil­ke „Iva­si“.

Jau rie­dė­jo Lie­tu­vė­lėn auk­so obuo­lė­lis

Dvelk­te­lė­jus Są­jū­džio vė­jui, be­lai­džiu te­leg­ra­fu su­ži­no­jo­me: „At­va­žia­vo Braz­džio­nis.“ Su­gu­žė­jo­me į penk­to aukš­to sa­lę. Kū­ry­bi­nių dar­buo­to­jų it ama­ro švy­tin­čios akys ir be kan­tros kram­to­mi na­gai.

Pro du­ris, ly­di­mas ke­lių Są­jū­džio na­rių, įskver­na­vo ne­dič­kis vy­riš­kis gar­ba­no­ta gal­va.

– Svei­ki, lie­tu­viai! – nuo slenks­čio su­griau­dė­jo.

Bal­sas spro­go, net lu­bos pa­si­kė­lė.

– Aš ne­ži­nau ša­lies, kur su­si­kau­pę ir iš­di­dūs žmo­nės taip ei­na į ry­to­jų. Jie ver­ti lais­vės, – rė­žė sve­čias, prieš ke­lias die­nas at­skri­dęs iš JAV.

Su­si­rin­ku­sių­jų akys už­si­plies­kė nuo­sta­ba ir pri­ta­ri­mu. Ne vie­nam ra­so­jo kak­ta. Jau­di­no­si ir sve­čias, vis daž­niau brauk­da­mas per vei­dą lan­guo­ta no­si­ne.

Ber­nar­do Braz­džio­nio ne­pa­lei­do­me ke­le­tą va­lan­dų, nors jis ir min­dži­ka­vo, švagž­den­da­mas, kad daug tu­rįs apei­ti. Su­si­rin­ku­sie­ji gė­rė sve­čio skai­to­mas ei­les, tė­mi­jo iš­min­tį ir ne­su­me­luo­tus tė­vy­nės mei­lės pliūps­nius.

Tik ke­li par­ti­niai bon­zos dū­lė­jo it ka­ti­nai, pri­stū­mę pe­le­ną, be­vil­tiš­kai žval­gy­da­mie­si, kas čia da­ro­si.

Po ke­le­rių me­tų iš­ki­lia­jam Vy­tau­tui Ker­na­giui už­trau­kus „Šau­kiu aš tau­tą“ lais­vės paukš­tė ne­be­pa­li­ko pa­bu­du­sio lie­tu­vio.

1988 m. bir­že­lio 24 d. pra­na­šiš­ka kregž­du­tė su­si­ra­do vie­tą ant Ar­ki­ka­ted­ros ba­zi­li­kos kar­ni­zų. Prie šven­to­vės pri­glu­du­sio­je sak­ra­li­nė­je aikš­tė­je, prieš va­žiuo­jant į TSRS de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­mą, su­si­rin­ko dau­gia­tūks­tan­ti­nė mi­nia pa­klau­sy­ti, ką kal­bės iš­ki­lūs vil­nie­čiai. Ant Ka­ted­ros co­ko­lio at­brai­lų bu­vo įsi­tai­siu­si jau­nuo­me­nė. Anie kiurk­so­jo prie Jo­gai­lai­čio ko­jų, su­tū­pę žvir­bliu­kais spau­dė­si ant var­pi­nės laip­tų. Tarp nu­skaid­rė­ju­sių vei­dų blūk­tel­da­vo sprin­di­nės tri­spal­vės, at­si­neš­tos prie šir­dies, už­an­ty­je.

Prie mik­ro­fo­no pa­kvie­tė kom­par­ti­jos ly­de­rį Al­gir­dą My­ko­lą Bra­zaus­ką.

Aki­mir­kai tri­bū­no­je pa­mir­šo iš­jung­ti mik­ro­fo­ną.

– Aš ne­kal­bė­siu, jei aikš­tė­je bus tri­spal­vės, – pa­si­gir­do kom­par­ti­jos sek­re­to­riaus bal­sas.

Mi­nia su­ūžė. Tar­si prieš­ta­rau­jant tiems žo­džiams iš­ki­lo de­šim­tys vė­lia­vė­lių. Ke­lio­se vie­to­se virš su­si­rin­ku­sių­jų su­plaz­dė­jo di­de­lės tri­spal­vės.

TSRS Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tui ne­be­bu­vo kas da­ry­ti. Su­si­tvar­dęs iš­dė­jo Są­jū­džio rei­ka­la­vi­mus Mask­vai.

Ant vy­rų pe­čių at­ku­to ma­žy­liai. Jie links­mai mo­si­ka­vo vė­lia­vė­lė­mis, vie­ni ki­tus pra­lenk­da­mi, jas kė­lė kuo aukš­čiau, juo­kė­si ir džiau­gė­si.

Mi­tin­go pa­bai­go­je pa­si­gir­do pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Landsber­gio bal­sas:

– Da­bar pa­gie­do­ki­me sa­vo tau­ti­nę gies­mę.

„Lie­tu­va, tė­vy­ne mū­sų“, – už­ve­dė pro­fe­so­rius. Ne­drą­siai virš mi­nios pa­ki­lo lais­vės gies­mė. Ta­čiau aikš­tė jos ne­pa­ga­vo. Ne­mo­kė­jo. Juk nuo 1950 m., pri­ėmus so­vie­ti­nės Lie­tu­vos him­ną, tau­ti­nė gies­mė bu­vo per­se­kio­ja­ma. Iš­gel­bė­jo tech­ni­ka. Iš gar­sia­kal­bių pa­si­gir­do bran­gūs V. Ku­dir­kos žo­džiai. Tik jie vė­lė­si, au­sis pa­gau­da­vo an­gliš­ką ak­cen­tą. Tran­slia­vo Ame­ri­kos lie­tu­vių cho­ro įra­šą. Už­tai sa­vą, vi­siems lai­kams grį­žu­sį į tė­vy­nę.

Ra­so­se, prie Lie­tu­vos sa­vas­ties šauk­lių

Vil­niaus uni­ver­si­te­to stu­den­tai tė­mi­jo lais­vės brėkš­mą. 1956 m. per Vė­li­nes Ra­so­se bū­re­liai jau­nuo­lių de­gė žva­ke­les prie M. K. Čiur­lio­nio, su­gie­do­jo „Lie­tu­va bran­gi“ prie tau­tos pa­triar­cho J. Ba­sa­na­vi­čiaus ka­po, ap­lan­kė švie­suo­lių Vi­lei­šių mau­zo­lie­jų, bū­ria­vo­si Me­ni­nin­kų kal­ne­ly­je.

Ak, ko­kie mes bu­vo­me nar­sūs gai­džiu­kai! Pri­si­me­nu į Ra­sas at­ėju­sius kur­so drau­gus Al­gį Švėgž­dą, Jo­ną Ka­rob­lį, Alo­y­zą Bin­ge­lį, Al­gį Puk­le­vi­čių ir kt.

Nors ka­pi­nių pa­kraš­čiuo­se šmi­ri­nė­jo ka­gė­bis­tų „stu­ka­čiai“, mė­ly­na­vo mi­li­ci­nin­kų mi­li­nės, stu­den­tai lyg nie­kur nie­ko de­gio­jo žva­ke­les, lai­kė­si iš­di­džiai.

– Aš tu­riu pis­to­le­tą! Iš­šau­siu pa­gąs­din­ti žiur­kes, – sie­kė ki­še­nės Jo­nas Ka­rob­lis.

– Ne­būk dur­nius! – su­žai­ba­vo akim au­ga­lo­ta­sis dzū­kas Alo­y­zas Bin­ge­lis. – Tik bė­dą pri­si­šauk­si! – spaus­da­mas al­kū­nę, ge­si­no smar­kuo­lį.

Pa­vy­ko iš­si­vaikš­čio­ti be eks­ce­sų. Da­lis grį­žo kaip at­ėję pro di­džiuo­sius var­tus, ki­ti bu­vo nu­si­žiū­rė­ję ply­šius mū­ro tvo­ro­je ir, iš­smu­kę iš se­nų­jų ka­pi­nių, pro Nau­ją­sias Ra­sas nu­si­ga­vo į Ant­akal­nį.

Už ke­lių die­nų pra­si­dė­jo tar­dy­mai.

1957 m. pa­bai­go­je nak­tį iš Tau­ro ben­dra­bu­čio ka­gė­bis­tai iš­si­ve­dė Jo­ną Ka­rob­lį. Jo daik­tuo­se ap­ti­ko ko­vi­nį pis­to­le­tą. Mū­sų kur­so drau­gui „įsū­dė“ ke­le­rius me­tus Si­bi­ro gu­la­gų.

Grį­žęs tė­vy­nėn be spe­cia­ly­bės, kai­mo mo­kyk­lo­je dir­bo sar­gu. Nuos­kau­das skan­di­no tau­re­lė­je. Blo­gio im­pe­ri­jos ma­ši­nos krum­plia­ra­čiai traiš­kė li­ki­mus, ne kiek­vie­nas ga­lė­jo ras­ti jė­gų pa­si­prie­šin­ti nu­žmo­gė­ji­mo sis­te­mai.

Kur­pė by­lą ad­vo­ka­to sū­nui, bū­si­mam ju­ris­tui Al­giui Švėgž­dai. Ne­įro­dė jo bu­vi­mo Ra­so­se, bet ži­no­jo vai­ki­no sim­pa­ti­jas 1956 m. Veng­ri­jos re­vo­liu­ci­jai. No­rė­si muš­ti, laz­dą vi­sa­da ra­si. Pri­pai­šė pa­skai­tų pra­lei­di­nė­ji­mą, pa­sy­vu­mą kom­jau­ni­me. Pa­ša­li­no iš VLKJS. Al­gio ne­pės­čio bū­ta. Ki­tais me­tais stu­den­tų bū­ry­je iš­mo­vė į Ka­zach­sta­ną „kel­ti plė­ši­nių“. Grį­žo „įro­dęs“ mei­lę ta­ry­bi­nei tė­vy­nei, net pa­dė­kos raš­tais buvo apdovanotas. Dar­bo šau­nuo­lį grą­ži­no į kom­jau­ni­mą.

Gelbs­tint stu­den­tus

Stu­den­tų by­lų sau­gu­mas ne­už­ver­tė. Tuo­me­ti­nis rek­to­rius Juo­zas Bu­la­vas pa­dė­jo daug pa­stan­gų, kad iš­trauk­tų iš KGB tin­klų uni­ver­si­te­to auk­lė­ti­nius. Jam tal­ki­no švie­saus at­mi­ni­mo Tei­sės fa­kul­te­to de­ka­nas do­cen­tas Kęs­tu­tis Do­ma­še­vi­čius. Ne­gan­dos še­šė­liui per­si­me­tus į rek­to­ra­tą, stu­den­tai su­rin­ko apie 500 pa­ra­šų, kad iš­gel­bė­tų rek­to­rių. Kur tau! 1958 m. Juo­zą Bu­la­vą at­lei­do iš rek­to­riaus pa­rei­gų. Tais pa­čiais me­tais, kaip tei­gia­ma „Ta­ry­bų Lie­tu­vos en­cik­lo­pe­di­jo­je“, jis pa­ša­li­na­mas iš kom­par­ti­jos „už po­li­ti­nio po­bū­džio klai­das“.

Ne­tru­kus se­no­jo uni­ver­si­te­to rek­to­riu­mi pa­ski­ria­mas 35 me­tų ma­te­ma­ti­kas Jo­nas Ku­bi­lius. Jis – Lie­tu­vos ti­ki­my­bių ir skai­čių te­ori­jos mo­kyk­los kū­rė­jas, aka­de­mi­kas, tarp­tau­ti­niu mas­tu iš­va­ręs pla­čią va­gą ma­te­ma­ti­kos moks­lų ba­ruo­se, su­ge­bė­jęs iš­lai­ky­ti lie­tu­vių kal­bą aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je, puo­se­lė­jęs na­cio­na­li­nius kad­rus.

Dirb­da­mas Pre­ky­bos ir pra­mo­nės rū­mų re­kla­mos lei­dy­bos biu­re, tu­rė­jau ma­lo­nu­mą ben­drau­ti su nau­juo­ju mag­ni­fi­cen­ci­ja.

1979 m. va­sa­rį pa­si­gir­do ne­ti­kė­tas te­le­fo­no skam­bu­tis iš moks­lo šven­to­vės.

– Šį ru­de­nį uni­ver­si­te­to 400 me­tų ju­bi­lie­jus, o trūks­ta da­lies iš­kil­mių at­ri­bu­ti­kos. Ap­vy­lė ke­li žy­mūs dai­li­nin­kai! – gir­dė­jo­si su­si­jau­di­nęs bal­sas. – Ar ga­lė­tu­mėt kuo sku­biau­siai su­kur­ti trūks­ta­mus dar­bus, tu­rint gal­vo­je, kad juos bū­ti­na iš­spaus­din­ti, iš­siun­ti­nė­ti už­sie­nio sve­čiams. Ju­bi­lie­jaus iš­kil­mės už pu­sės me­tų.

– To­kiai di­din­gai šven­tei tu­ri­me su­spė­ti. Pa­kvie­siu ge­riau­sius gra­fi­kus.

Uni­ver­si­te­tas su­si­ta­rė su Elek­trog­ra­fi­jos ins­ti­tu­tu, kad kū­ry­bi­nei sto­vyk­lai skirs sa­vo po­il­sia­vie­tę Mo­lė­tuo­se. Tai bu­vo jau­kus mū­ri­nu­kas ant eže­ro kran­to, pa­sken­dęs vais­me­džių so­de ir pus­ny­nuo­se.

Mo­lė­tų raj­ko­op­są­jun­gos pir­mi­nin­kas A. Šur­mai­tis sky­rė dvi ge­riau­sias ku­li­na­res, po­rą vir­tu­vės dar­bi­nin­kių.

At­si­ve­žiau de­šim­tį gra­fi­kų ir di­zai­ne­rių. Sa­vai­tę gy­ve­no­me it Die­vo už­an­ty­je. Val­gia­raš­tį kas va­ka­rą de­ri­no­me su res­to­ra­no še­fe. Bu­vo siū­lo­mi ne­gir­dė­ti švie­žie­nos keps­niai, šei­mi­nin­kės iš sa­vo po­dė­lių trau­kė prie­sko­nius ir pa­gar­dus, ne­trū­ko Bul­ga­ri­jos, Veng­ri­jos, Kau­ka­zo dar­žo­vių ir vai­sių.

Mo­lė­tų de­san­tas – Nijolė Šal­te­ny­tė, bro­liai Arū­nas ir Jur­gi­nas Ži­liai, Halina Gri­gai­tie­nė, Rimantas Dicha­vi­čius, bro­liai Jo­kū­bas ir Ri­čar­das Zo­vės, Juozas Klum­bys, ro­dos, da­bar­ti­nis Dai­lės aka­de­mi­jos rek­to­rius Audrius Kli­mas.

At­kas­tu ta­ku kas an­trą die­ną lėk­da­vo­me į suo­miš­ką pir­tį, ry­tais po ba­jo­riš­kų pus­ry­čių čiuož­da­vo­me sli­dė­mis ne vie­ną ki­lo­met­rą ir… dir­bo­me, dir­bo­me. Kiek­vie­nas dai­li­nin­kas at­ski­ro­je me­nė­je. De­šimt die­nų it šilt­na­mio mi­mo­zos.

Iš­va­ka­rė­se par­si­vež­ti kū­rė­jų su „Kur­ga­nu“ at­zvim­bė šo­fe­rė­lis Fio­do­ras Su­ri­ni­nas. Nak­tį įsi­šė­lo pū­ga. Ne­si­ma­tė ap­švies­ta­me kie­me nei me­džių, nei už ke­lio­li­kos met­rų ap­drėb­to san­dė­liu­ko. Bal­ti, stan­džiai pri­kimš­ti pa­ta­lai gu­lė ant miš­ko, ke­liais sluoks­niais ap­tū­lojo sty­ran­čias obels ša­kas.

Pra­švi­tus snie­go ma­lū­ni­nin­kai vėl pa­si­sten­gė. At­lei­dus pik­liaus gir­nas mai­šė­si dan­gus su že­me. Dai­li­nin­kų aky­se ma­tė­si ne­ri­mas – kaip nu­si­gau­ti į Vil­nių.

– Gal per Pa­bra­dę? – Svarstėme.

Pa­ban­dė­me. Už­pus­ty­ta.

– O jei me­si­mės per Gied­rai­čius? – ar­mė­jo ži­no­vai.

De­ja, de­ja. Bal­ta, tik bal­ta. Snie­go virš ra­tų, nei ke­lio, nei ta­ke­lio. Fio­do­ras iš­ėjo ieš­ko­ti trak­to­riaus. Ga­lop iš ža­lio „Ki­ro­ve­co“ lan­go iš­lin­do Fio­do­ro ke­pu­rė. Jis kaž­ką links­mai šū­ka­lo­jo, o lau­kų ga­liū­nas kal­ne­liais ir dau­bom, it van­de­ny­no bur­len­tė, ar­tė­jo prie mū­sų. Mil­ži­nas pri­si­ka­bi­no dai­li­nin­kų au­to­bu­są ir už­pus­ty­tu ke­liu ati­dan­gi­no į Gied­rai­čius.

Per mies­te­lį au­to­ma­ši­nos plo­čio pro­vė­ža. Pa­sa­kiš­kai at­ro­dė tro­be­li­kės už­mū­ry­tais lan­gais, už­spaus­tom du­rim. Iš va­ka­rų pu­sės vė­pū­ti­niai bu­vo už­si­ropš­tę ir ant sto­gų.

Iki juos­mens min­dži­kuo­da­mi au­to­ins­pek­to­riai šiaip taip re­gu­lia­vo eis­mą. Tai šen, tai ten iš­nir­da­vo res­pub­li­ki­nės au­to­ins­pek­ci­jos vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jo J. Vai­ta­siaus „Vol­ga“. Ne­gi iš­si­ver­si to­kio­je su­maiš­ty­je be vir­ši­nin­ko nu­ro­dy­mų.

Lau­kian­čių­jų ko­lo­na du­so mies­te­ly­je. Vi­si pyp­sė­jo it big­ben­do var­žy­bo­se, ben­zi­no dū­mų tu­mu­lai su­ko­si lyg per gais­rą. Į Vil­nių par­si­bel­dė­me po 4 va­lan­dų.

Už ke­lių die­nų ju­bi­lie­ji­nio ko­mi­te­to po­sė­dy­je per­žiū­rė­jo­me Mo­lė­tuo­se su­kur­tus dar­bus. Pa­vy­ko per­teik­ti se­no­jo uni­ver­si­te­to iš­ki­lu­mą, gra­fi­kos meist­riš­ku­mu įpras­min­ti mū­sų Al­ma Ma­ter sa­vi­tu­mą.

Su­si­kau­pi­mo va­lan­dą it pir­da­las van­de­ny­je drioks­te­lė­jo mo­te­riš­kės bal­sas:

– O kur, drau­gai, ta­ry­bi­niai sim­bo­liai? Ne­ma­tau pjau­tu­vo su kū­ju, mū­sų pen­kia­kam­pės rau­do­nos žvaigž­dės.

– Ne­klau­sy­kit jos, ne­klau­sy­kit! – prie ma­nęs pa­si­len­kė rek­to­rius. – Lai šne­ka. Ji par­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos sek­re­to­rė. To­kia anos duo­na.

– Prieš 400 me­tų šių sim­bo­lių ne­bu­vo. Juk mi­ni­me gar­bin­gą universiteto pra­džią, o ne nū­die­ną, – iš­drį­sau pa­prieš­ta­raut.

Dar­bai bu­vo pri­im­ti be pa­tai­sy­mų.

Su J. Ku­bi­liaus pri­ta­ri­mu 1979 m. uni­ver­si­te­to ju­bi­lie­ji­nė­je ei­se­no­je Le­ni­no pro­spek­tu (jau­ni­mo vi­sa­da va­din­tu Ge­di­min­ke) stu­den­tai iš­ėjo be Są­jun­gos man­da­ri­nų por­tre­tų, ne­si­ma­tė le­ni­nų ir sta­li­nų, Krem­liaus ge­ne­ra­li­nio sek­re­to­riaus ant­akių. Aka­de­mi­nis jau­ni­mas va­rė­si dra­ko­ną, ju­dė­jo gy­vos kny­gos, plau­kė for­mu­lės, ži­nių, moks­lo sim­bo­li­ka.

Žiū­ro­vams bu­vo aiš­ku – Vil­niaus uni­ver­si­te­tas ver­tas se­no­jo uni­ver­si­te­to šlo­vės.

Kal­bė­jo, kad, šven­čiant Mask­vos M. Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­to 200 me­tų ju­bi­lie­jų, Vil­niaus uni­ver­si­te­to de­le­ga­ci­jos na­rys rė­žė kal­bą:

– Svei­ki­nam jus se­niau­sio Są­jun­go­je uni­ver­si­te­to var­du.

Iš­rau­dęs iškilmių pir­mi­nin­kas per­trau­kė kal­bė­to­ją:

– Mo­lo­doj če­lo­vek, vy ošib­lis, sa­myj drev­nij uni­ver­si­tet v So­ju­ze – Mos­kov­skij. (Jau­nuo­li, jūs su­kly­do­te, pats se­niau­sias Są­jun­go­je – Mask­vos uni­ver­si­te­tas.)

An­trą sy­kį svei­ki­ni­mą vil­nie­tis vėl tę­sė tais pa­čiais žo­džiais.

Pir­mi­nin­kas, iš­rau­dęs it ri­di­kė­lis, nu­trau­kė sve­čią, žo­dį su­teik­da­mas ki­tam.

Į iš­kil­min­gą po­bū­vį lie­tu­vių ne­pa­kvie­tė. Jei ne­kal­bat, kaip no­ri mask­vie­čiai, ap­si­ei­sit be ik­rų, kol­dū­nų ir vod­kos „Sto­lič­na­ja“.

Ti­kė­jo­me ir dai­na­vo­me

1988 m. spa­lio 22 d. vi­si, ką ne­šė ko­jos, spau­dė­me prie Spor­to rū­mų. Di­džiau­sio­je Vil­niaus sa­lė­je – Są­jū­džio stei­gia­ma­sis su­va­žia­vi­mas, ku­ria­me 1127 de­le­ga­tai. Tuo me­tu ti­kin­tie­siems grą­žin­ta Ar­ki­ka­ted­ra ba­zi­li­ka. Pra­si­dė­jo Są­jū­džio ir LKP „me­daus mė­nuo“.

Prie rū­mų ant suo­lo gu­lė­jo krū­va mo­te­riš­kų „ri­di­kiu­lių“. Dau­giau­sia dirb­ti­nės odos, pa­dė­vė­tų, ne pir­mos jau­nys­tės. Nie­kas nie­ko ne­sau­go­jo. At­ka­ko žmo­ne­liai iš to­li­mų tėvynės kam­pe­lių. Kas gi ims to­kią die­ną – na­gai nu­šaš­tų.

Mo­te­ry­tėms rū­pė­jo vie­na – ar ge­rai iš­gir­do iš gar­sia­kal­bių griau­dė­jan­čius de­le­ga­tų žo­džius. Vis grą­žy­da­mo­si vie­na į ki­tą klau­si­nė­jo:

– Tai Lie­tu­va bus lais­va? – džiaugs­mas spin­dė­jo vi­sų aky­se.

– Be rus­kių?

– Kaip tai ga­li­ma? – ra­ta­vo jau­nes­nio­ji. Ta pro­ga ant pe­čių auk­si­nius plau­kus pa­lei­do jau­nes­nio­sios. – Lai ma­to, ko­kios mes.

Vi­sa aikš­tė ūžė, gau­dė šven­tus it Evan­ge­li­jos žo­džius.

– Va, Ozo­las kal­ba, – pa­ži­no ne­ma­to­mą ora­to­rių.

Prie suo­lo ga­lo sto­vė­jo nu­si­ė­męs ke­pu­rę die­du­lis. Jis vis grau­de­no­si, šluos­tėsi aša­ras ir pri­dė­jęs del­ną prie au­sies su­kio­jo­si kaip vėt­run­gė į gar­sia­kal­bius.

– Pra­šom sės­tis, – pa­siū­liau.

– Ne­ga­liu, vai­ke­li! Ma­no kau­lai su­lau­žy­ti KGB rū­siuo­se, 20 me­tų Vor­ku­tos la­ge­ry­je at­py­liau. Ar to­kį gir­dė­jo­te?

Jis vėl su­si­grau­di­no. Brau­kė šykš­čią vy­riš­ką aša­rą ir ne­ti­kė­tai tvir­tai pri­dū­rė:

– Miš­ke ti­kė­jom, at­eis ši die­na.

Pa­si­bai­gus su­va­žia­vi­mo pir­mai die­nai įsi­lie­jom į Žve­jų gat­vę, ėjom per Ža­li­ą­jį til­tą, kur pū­tė krū­ti­nę ke­ti­niai rau­do­nar­mie­čiai, spau­dė lai­min­gas šyp­se­nas ko­lū­kie­čiai, o mes plė­šė­me: „Ant kal­no kle­ve­lis“, „Į Vil­nių, į Vil­nių, tą my­li­mą ša­lį“, „Ko tu nu­si­žven­gei, bė­ra­sis žir­ge­li“.

Bro­lių ir tė­vų en­tu­ziaz­mas iš­ju­di­no kiek­vie­ną.

– Sto­vėk, sto­vėk, ar il­gai čia bū­si? – pa­si­gir­do ei­nant pro ge­ne­ro­lo Iva­no Čer­nia­chov­skio pa­min­klą. – Ge­rai, kad įšo­kai į ge­le­ži­nes kel­nes, su dro­bi­nėm ap­si­juok­tum, – šmaikš­ta­vo ki­tas.

Po­pie­žius už ke­lių met­rų

De­vin­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je ne­ga­lė­jai at­plėš­ti akių nuo te­le­vi­zo­riaus ek­ra­no. Ro­dė po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II vi­zi­tą Len­ki­jo­je. Šim­ta­tūks­tan­ti­nės mi­nios mel­dė­si, gie­do­jo, džiū­ga­vo, pel­ny­tai di­džia­vo­si sa­vo tau­tie­čiu. Jis ra­gi­no prie­šin­tis blo­giui, iš­pra­na­ša­vo so­cia­liz­mo im­pe­ri­jos griū­tį. 1993 m. va­sa­rą Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ros ba­zi­li­kos chor­ve­dys Le­o­nas Pra­nu­lis pra­džiu­gi­no ko­lek­ty­vą – už mė­ne­sio į Lie­tu­vą at­vyks­ta po­pie­žius.

– At­nau­jin­si­me re­per­tu­a­rą. Ras­ki­me lai­ko daž­niau su­si­rink­ti.

Re­pe­tuo­da­vo­me 3 kar­tus per sa­vai­tę pa­tal­po­se virš pie­ti­nių šven­to­vės kop­ly­čių.

Ar­chi­tek­tas L. Stuo­ka-Gu­ce­vi­čius ta­len­tin­gai su­ly­gi­no 11 kop­ly­čių aukš­tį, jas įlie­da­mas į Ar­ki­ka­ted­ros ba­zi­li­kos mo­no­li­tą. Žvelg­da­mas iš Ge­di­mi­no aikš­tės, jei ne pus­ap­skričiai lan­gai, ne­įtar­tum pa­lė­pė­se esant erd­vias me­nes.

Už­ko­pę suk­tais laip­tais ša­lia Trem­ti­nių kop­ly­čios, įsi­tai­sy­da­vo­me pus­minkš­tė­se kė­dė­se virš Goš­tau­tų, Vys­ku­pų, Mant­vy­dų ir Šv. Ig­no kop­ly­čių. Nei did­mies­čio šur­mu­lio, nei pa­ša­li­nių zu­ji­mo.

1993 m. rug­sė­jo 4 d. apy­pie­tę už Tri­jų Kry­žių kal­no iš­ni­ro bal­tas Jo Šven­te­ny­bės lai­ne­ris. Vil­niaus pa­dan­gė­je jis čiuo­žė di­din­gai, neš­da­mas ge­rą­ją ži­nią. Lau­ki­mo pus­va­lan­dis vir­to me­tais. Ka­ted­ros cho­ris­tai min­dži­ka­vo prie šven­to­vės pa­sta­to. Skulp­to­riaus To­mo Ri­gio Ab­ra­o­mas ir Mo­zė taip pat tryp­čio­jo gei­dau­da­mi gar­bin­go sve­čio. Iš­li­pęs iš pa­pa­mo­bi­lio, Jo Šven­te­ny­bė ne­skub­riu žings­niu apė­jo su­si­bė­gu­sius į kvad­ra­tą dva­si­nin­kus, gie­do­to­jus, tūks­tan­čius vil­nie­čių. Pra­ei­da­mas pro su­si­rin­ku­siuo­sius Jo­nas Pau­lius II lai­mi­no, ly­di­mas dva­si­nin­kų, san­tū­riai šyp­so­da­ma­sis, įžen­gė į Ka­ted­rą.

Ki­tą die­ną gie­do­jo­me Auš­ros Var­tų šven­to­vė­je. Ant rau­do­no ak­so­mo klaup­to mel­dė­si po­pie­žius. Mes, pri­sis­pau­dę prie sie­nų, ri­jo­me aki­mis iš­ki­lų­jį sve­čią. Jo vei­das bu­vo pa­var­gęs, be­si­mel­džiant už­si­merk­da­vo akys, vir­pė­jo ran­ka.

Už­gie­do­jus „Ma­ri­ja, Ma­ri­ja“, jis trum­pam pa­kė­lė gal­vą, švel­niai nu­si­šyp­so­jo ir vėl pa­ni­ro į mal­dą. Ret­kar­čiais krus­tel­da­mas gau­dė ne­ži­no­mos kal­bos me­lo­din­gus žo­džius.

Ga­ny­to­jas bu­vo už 3–4 žings­nių. Ma­čiau, kaip vir­pa be­si­mel­džiant jo lū­pos, įspū­din­gai bliz­gė­jo ma­sy­vus žie­das. Vi­sa jo bū­se­na liu­di­jo di­dį­jį tar­na­vi­mą Aukš­čiau­sia­jam.

Ki­tą die­ną tūks­tan­čių vil­nie­čių mi­nio­je at­ėjo­me į Vin­gio par­ką. Jo Šven­te­ny­bei bu­vo pa­sta­ty­tas lai­ki­nas al­to­rius, kart­kar­tė­mis jis pri­sės­da­vo ant rau­do­nu ak­so­mu muš­tos kė­dės. Ma­tė­si, nuo­var­gis len­kia prie že­mės.

Mes, Ka­ted­ros cho­ris­tai, sė­dė­jo­me už ke­lio­li­kos met­rų, ant est­ra­dos suo­lų. At­ve­dė pa­gy­ve­nu­sį vy­rą. Anas bu­vo iš­si­čius­ti­jęs – tam­siu kos­tiu­mu, mar­gu kak­la­raiš­čiu, bal­tais marš­ki­niais, pla­čiak­raš­te skry­bė­le, ku­rią nuo­lat tai­sė­si, ma­tyt, bu­vo sko­lin­ta. Vy­ras jau­di­no­si, nuo­lat šluos­tė­si ran­kas į švar­ko skver­nus. Ką ir sa­ky­ti, toks įvy­kis – jį krikš­tys po­pie­žius.

Ar­ti­nan­tis iš­kil­min­gam mo­men­tui, tvark­da­rys pa­si­len­kė prie vy­ro. Šis pa­del­sęs, lyg abe­jo­da­mas, nu­si­ė­mė skry­bė­lę ir žval­gė­si, kur šią pa­si­dė­jus. Bi­jo­da­mas su­tep­ti, iš­si­trau­kė no­si­nę ir, pa­tie­sęs ant suo­lo, pa­dė­jo gal­vos ap­dan­ga­lą.

Jo Šven­te­ny­bė pa­kė­lė akis. Jo vei­du nu­bė­go šil­ta šyp­se­na, kaip di­džia­jam žve­jui įkė­lus val­tin dar vie­ną žu­vį. Cho­ras ir aikš­tė gie­do­jo:

– Šven­tas Die­ve, šven­tas ga­lin­ga­sis, šven­tas am­ži­na­sis.

Ru­dens sau­lė da­žė pu­šų ka­mie­nus, raus­vi­no mi­nios skruos­tus.

Tie iš­ki­lūs įvy­kiai – uni­ver­si­te­to ju­bi­lie­jus, Są­jū­dis, po­pie­žiaus ap­si­lan­ky­mas – tai lyg su­si­py­nu­sios žy­din­čių vyš­nių ša­kos.

Kiek­vie­nam ga­liu pa­sa­ky­ti – tai di­di lai­mė, nu­grimz­du­si šir­dies sie­tu­vo­se. To dau­giau ne­bus.