Mažieji solipsistiniai gojai

OTI­LI­JA KER­BE­LY­TĖ

Ir dar šne­kė­jo­mės apie skai­ty­to­jus, ku­rie me­ni­nius teks­tus skai­to tik kaip do­ku­men­ti­nius ir pas­kui sa­ko te­le­fo­nu: „Bet ir drą­sus tu, Si­gi­tai! Imk tu man ir pri­si­pa­žink, kad mas­tur­ba­vai­si vieš­bu­ty­je.“

Al­fon­sas An­driuš­ke­vi­čius

Gerb. Pub­li­ka tik­riau­siai jau ne­be­su­si­gau­do, kur be­dvė­suo­ja ma­no fi­zi­nis pa­vi­da­las, tad pri­va­lu pa­mi­nė­ti, kad šį­kart nu­sė­dau ne Ro­ter­da­me ir ne Gdans­ke, o Mi­ru­sių Gry­bų mies­te, ki­taip va­di­na­ma­me Avie­ty­nu. Uos­te ma­no kar­je­ra, re­gis, bai­gė­si am­žiams. Dar bu­vo iš­ti­ku­sios prieš­mir­ti­nės kon­vul­si­jos nu­si­ga­vus į du dar­bo po­kal­bius (So­cia­li­nių moks­lų ko­le­gi­jo­je pa­te­kau pas va­do­vę – gry­na­veis­lę cho­le­rą su pe­rok­si­di­niu liz­du ant gal­vos, o gal­vos vi­du­je – tik­riau­siai mo­li­nis dzin­gu­liu­kas sau švil­pau­ja at­ski­rai; pas­kui į „Jū­rų lai­vi­nin­kys­tę“ ban­džiau įsi­trin­ti, bet ga­liu tik pa­si­džiaug­ti, kad ne­pa­vy­ko, nes tar­dė to­kia mo­te­ra, nuo ku­rios man iš­kart su­su­ko vi­du­rius – tur­būt vi­si esa­me ma­tę bo­bą su kiau­šiais, bet man te­ko gar­bė pa­ma­ty­ti bo­bą, ma­nan­čią, kad ji tu­ri dvi­gu­bus kiau­šius sub spe­cie aeter­ni­ta­tis), ta­čiau jie ma­ne ga­lu­ti­nai įti­ki­no, kad ne­su­kur­ta aš ad­mi­nist­ra­ci­niams dar­bams.

Šarūno Mačinsko nuotrauka

Tai­gi, anks­čiau te­ko ės­ti šie­ną su pa­gy­ve­nu­sio­mis kar­vė­mis šven­ta­ja­me tvar­te­ly­je prie jū­ros, o da­bar, pri­pa­žin­siu, pa­ma­niau, kad įsi­dar­bi­nau ma­žiau­siai „Avie­tės“ ap­do­va­no­ji­mo ver­to­je paukš­ti­dė­je („Kai ku­rie iš jų kaip di­džiu­liai gan­drai ne­ju­dė­da­mi sklen­džia ra­miai iš­skė­tę spar­nus, ki­ti, pa­na­šūs į spal­vin­gus pliu­ma­žus, į bar­ba­rų tro­fė­jus, kad iš­si­lai­ky­tų ant šil­to oro ban­gų, plaz­da sun­kiai ir ne­vik­riai; dar ki­ti, ne­vy­kę spar­nų, stip­rių ko­jų ir nu­peš­tų kak­lų kon­glo­me­ra­tai, at­ro­do lyg ko­kie pra­stai iš­kimš­ti gri­fai ir kon­do­rai, iš ku­rių by­ra pju­ve­nos“*): vie­na dar­buo­to­ja bal­su skai­tė sa­vo raš­tus apie ener­ge­ti­nius lau­kus, smil­kė sin­te­ti­nius smil­ka­lus, nuo ku­rių man grau­žė šner­ves, akis ir ga­liau­siai pra­dė­jo grauž­ti sme­ge­nis, ir pa­sa­ko­jo, kaip prieš dau­ge­lį me­tų čia mi­ru­si ki­ta dar­buo­to­ja ir kaip jai (tai smil­ka­lų val­do­vei) vė­liais va­ka­rais vai­den­da­vu­sis jo­sios šmėk­la. Dar vie­ną dar­buo­to­ją at­ra­dau su­si­ta­pa­ti­nu­sią su „Žvaigž­džių ka­rų“ per­so­na­žu – plau­kus smil­ki­niuo­se ji šu­ka­vo taip, kad at­ro­dė it dže­da­jus. O vie­na iš va­do­vau­jan­čių gal­vų man pa­si­ro­dė tin­ka­miau­sia į pie­ni­nės ve­dė­jas. Kaip sma­giai ji ten di­ri­guo­tų mel­žia­mų­jų pa­ra­dui – kiek kiek­vie­na tu­ri pie­nu­ko duo­ti ry­tais ir va­ka­rais, ko­kio dy­džio kar­va­šū­dį iš­ste­nė­ti ir kiek viedrų van­dens iš­plemp­ti. Ir su ko­kiu at­si­da­vi­mu ji žy­mė­tų pie­no rie­bu­mą! Bū­tų ga­li­ma su­reng­ti am­žiaus ko­vą – Ame­ri­ka prieš Avie­ty­ną vs „Žvaigž­džių ka­rai“ prieš „Pie­no ka­rus“. Ir nors ši rūg­pie­nio švie­sa gerb. Pub­li­kai nei gal­voj, nei rū­roj, vis tiek ti­ki­me bū­siant nau­din­ga su­ži­no­ti kiek dau­giau apie šios vei­kė­jos ly­ri­nį cha­rak­te­rį.

Ka­dan­gi pa­slap­tys Avie­ty­ne sau­go­mos tiek pat il­gai, kiek trun­ka iš penk­to aukš­to laip­tais už­lip­ti į šeš­tą, ne­il­gai tver­siu ne­pa­pa­sa­ko­ju­si apie vie­ną in­tri­guo­jan­tį mus­ka­to švel­nu­mo pa­siū­ly­mą, ku­rį to­ji va­do­vau­jan­ti gal­va pa­tei­kė man gi­lią žie­mą (tais me­tais sni­go la­bai daug – snie­gas kri­to iš dan­gaus ne­pa­liau­ja­mai, tar­si vi­sus die­vus bū­tų už­puo­lu­si se­bo­rė­ja ir jie nuo­lat bū­tų įnir­tin­gai ka­sę­si gal­vas ir pur­tę ant vi­sos žmo­ni­jos sa­vo tir­pias pleis­ka­nas; anks­čiau, teik­da­vu­sios šva­ros ir gai­vos po­jū­tį, da­bar jos ėmė du­sin­ti ir slėg­ti to­kiu sun­ku­mu, kad net iš­pers­tas bez­da­las sa­vo dus­lia smar­ve tie­siog ky­bu­riuo­da­vo ore va­lan­dų va­lan­das) – jei­gu ne­pa­da­ry­siu ke­lių dar­bų, ne­va­žiuo­siu į Švei­ca­ri­ją. Man, dar mo­kyk­lo­je iš­mai­šiu­siai pu­sę Eu­ro­pos, tik­rai bū­tų bu­vęs itin skau­dus pra­ra­di­mas ne­ap­si­lan­ky­ti nei gam­ti­nia­me, nei po­li­ti­nia­me že­mė­la­py­je ne­pa­žy­mė­ta­me Švei­ca­ri­jos už­ka­bo­ry­je, tad į dar­bus ki­bau su to­kiu ne­įpras­tu en­tu­ziaz­mu, kad net Avie­ty­no slap­tuo­siuo­se ar­chy­vuo­se ka­ban­tys šikš­nos­par­niai, kaž­kaip ne­pa­to­giai su­kru­tė­ję, iš tos nuo­sta­bos pra­dė­jo at­kak­liai šu­kuo­ti sa­vo su­bin­plau­kius, vis kar­to­da­mi tą pa­siu­tiš­kai mi­to­lo­gi­nį pro­ver­bį: „Quod li­cet Jo­vi, non li­cet bo­vi.“**

Nors Švei­ca­ri­jo­je pra­lei­dau vi­są sa­vai­tę, pa­me­nu tik to­kią ne­pa­kar­to­ja­mai pa­kar­to­ja­mą šven­tę, ku­rio­je vie­ną fra­kuo­tą vo­kie­tį pro ša­lį ei­nan­tis is­pa­nas api­py­lė tirš­ta po­mi­do­rų sriu­ba. Sto­vė­jau ne­to­lie­se, tad žing­te­lė­jau į pa­gal­bą su sa­vo tru­pu­tį ap­snar­gliuo­ta ser­ve­tė­le, sku­biai su­me­tu­si, kad snar­glys nuo po­mi­do­rų sriu­bos ski­ria­si ne­bent spal­va, bet tik­rai ne tirš­tu­mu. Pa­dė­jau jam va­ly­ti fra­ko ak­so­mą, o jis man links­mai rė­ka­lo­jo kaž­ko­kią juo­kin­gą is­to­ri­ją. Pri­ta­ria­mai link­sė­jau gal­vą dar links­miau, kart­kar­tė­mis įterp­da­ma į jo vo­kiš­kų žo­džių srau­tą „ja, ja“, ir jau grau­žiau­si na­gus iš ap­mau­do, kad, mo­kė­da­ma vo­kiš­kai bent kiek dau­giau, tik­riau­siai bū­čiau jį už­kal­bi­nu­si, o vė­liau – va­ka­rie­nės Ber­ne, pas­kui Že­ne­vo­je… Ta­čiau ak­so­mas vėl ža­viai nu­juo­do, ir fu­tu­ris­ti­nės kle­jo­nės su­si­kon­den­sa­vo į ne­di­de­lį, be­veik pri­si­tai­kiu­sį prie me­džia­gos spal­vos snar­glio tru­pi­nė­lį, ku­rio taip ir ne­spė­jau nu­brauk­ti nuo vo­kie­čio fra­ko. Bet juk ge­riau­siai žmo­nės ir at­si­me­na tai, ko nie­ka­da taip ir ne­ga­vo, – žais­lą, ku­rį mo­kyk­lo­je tu­rė­jo vi­si vai­kai, striu­kę, ku­ri kai­na­vo per daug, ga­liau­siai mo­te­rį („aš tau lei­džiu už­mig­ti ant ma­no ko­jos ma­žo­jo pirš­te­lio“), ku­ri… Ir gal­būt tik ta­da su­pran­ti, kad gy­ven­ti rei­kia taip pa­pras­tai, kaip iš­bel­di kla­via­tū­ra jaus­tu­ką „oh“ – re­tai ka­da pa­gal­vo­ji, kiek tiks­liai nu­spau­si rai­džių „o“ ir kiek „h“; tuo la­biau – ku­rios bus di­džio­sios, o ku­rios – ma­žo­sios.

Tie­sa, jei jau bu­vo­me pra­dė­ję kal­bė­ti apie skrai­dan­čius gy­vius, juo­lab kai kas tik­riau­siai spė­jo iš­girs­ti ir šiur­pų vas­no­ji­mo spar­nais triukš­mą, tu­riu gerb. Pub­li­kai pa­mi­nė­ti dar vie­ną uni­ka­lų va­do­vau­jan­čios gal­vos po­žy­mį, ne­abe­jo­ti­nai per­si­sun­ku­sį tie­siog šul­ciš­kai paukš­tiš­kų sy­vų („Da­bar tie iš­si­gi­mę ir su­stam­bė­ję pa­li­kuo­nys, ta de­ge­ne­ra­vu­si paukš­čių gen­tis su­grį­žo su­ge­du­si iš vi­daus. [...] Tai di­džiu­liai plunks­nų pun­du­lai, bet kaip pri­kimš­ti se­nos mai­tos. Daž­nai net ne­įma­no­ma pa­sa­ky­ti, kur gal­va, ka­dan­gi to­ji į laz­dą pa­na­ši kū­no da­lis ne­tu­ri jo­kių sie­los po­žy­mių“): kar­tais ji skrai­dy­da­vo ap­im­ta eu­fo­ri­jos, bet kar­tais ją iš­tik­da­vo ir iro­ni­jos prie­puo­liai, o dar kar­tais ji šau­dy­da­vo tarp žmo­nių it juo­da dū­sia smir­din­čia­me grio­vio van­de­ny­je, ly­giai taip pat pri­min­da­ma paukš­tį, tik jau be spar­nų, ban­džiu­sį pa­kil­ti aukš­čiau ir gė­din­gai pra­ra­du­sį sa­vo skrai­dy­mo įna­gius („Yra tarp jų dvi­gal­vių, dau­gias­par­nių paukš­čių, taip pat luo­šių, ne­vik­riai skren­dan­čių ore vie­nu spar­nu, tar­tum šlu­buo­jan­čių. [...] Kai ku­rie paukš­čiai skren­da aukš­tiel­nin­ki, tu­ri sun­kius, ne­dai­lius, į trin­ke­les ir spy­nas pa­na­šius, spal­vin­go­mis kar­po­mis ap­sun­kin­tus sna­pus ir yra ak­li“). Ta­čiau skrai­duo­lių sna­puo­se iro­ni­ja, toks gar­bin­gas grai­kų me­nas, daž­niau­siai pra­by­la kaž­kaip ties­mu­kai, tad ir ši skrai­dan­čio­ji ne­iš­ven­gė jos pa­der­mės simp­to­mo, va­di­na­mo „viš­tų trium­fu“, dar pa­si­reiš­kian­čio sa­vo nuo­mo­nės ne­tu­rė­ji­mu ir ki­tų nuo­mo­nių gau­dy­mu (it žie­mi­nės zy­lu­tės trium­fa­viš­čiai su­si­ren­ka nuo de­be­sų nu­leis­tas zui­kio spi­ras, pa­riš­tas auk­si­niais ma­ni­pu­lia­ci­jos siū­lais) ir sa­va­ran­kiš­kų Že­mės šliu­žų spren­di­mų va­di­ni­mu „gul­bės gies­me“, to­kiu bū­du vėl ne­da­rant man­da­gaus re­ve­ran­so He­la­dei.

Bu­vo ir dar vie­na va­do­vau­jan­ti gal­va, ban­džiu­si įves­ti sa­vo ma­žą­ją dik­ta­tū­rą. Daž­niau­siai jis va­do­vau­da­vo­si jo­kiais me­nais ne­pa­rem­ta ide­o­lo­gi­ja. Tur­būt dar nie­kam ne­ži­no­mas die­vas įdžio­vė jam į nas­rus mai­tą ir jis pa­ma­nė ga­lįs pa­lai­min­gai šlaks­ty­ti sa­vo sy­sa­lą tręš­da­mas vi­są pa­sau­lio šu­nau­ją. Tai pra­si­dė­da­vo tuo, kad jis, jei­gu ma­ty­da­vo, jog pa­vė­luos į dar­bą 0,02 se­kun­dės, kvies­da­vo­si tak­si, o vos iš jo iš­li­pęs bėg­da­vo pa­knops­tom link ka­bi­ne­to du­rų, kad di­die­ji va­dai sa­vo pirš­tų at­spau­dų ant du­rų ran­ke­nos ne­pa­lik­tų pir­mie­ji. Ir jei ne­ras­da­vo sa­vo dar­bo vie­to­se pa­val­di­nių, grieb­da­vo te­le­fo­ną ir skam­bin­da­vo į vi­sas pa­sau­lio pu­ses, kol nuo jo pra­kai­tas pra­dė­da­vo žliaug­ti kaip Nia­ga­ros kriok­lio van­duo. Iš­ties tu­rė­tų bū­ti bai­su pra­keiks­mo mie­gu už­mi­gu­siam ir už­si­mir­šu­siam, kad yra to­kių is­to­ri­jų, ku­rio­se jis nie­ka­da ne­da­ly­vaus. To­se is­to­ri­jo­se da­ly­vau­ja ki­ti, o jis nie­ka­da ne­ga­lės jų kam nors pa­pa­sa­ko­ti kaip sa­vo iš­gy­ven­tų. Jos pa­liks jį am­ži­nai tū­no­ti mar­gi­na­li­jo­se, ku­rios nie­ko ne­sko­lin­gos ry­to­jui.

Aiš­ku, vi­sa tai nė iš to­lo ne­pri­ly­go po ke­lių mė­ne­sių pas mus įsi­dar­bi­nu­siai Kas­pi­si­nai. Šlykš­tu­kės moi­ros pa­gai­lė­jo jai il­gė­les­nio siu­že­to drau­ge su mū­sų ko­man­da, ta­čiau ne vi­si ke­liai gi į vie­ną pu­sę. To­bu­ly­bės ir ki­tų -y­bių sie­kiu pa­si­žy­min­ti nau­jo­kė pa­si­ro­dė skli­di­na ne­pa­pras­tų ta­len­tų. Pa­vyz­džiui, bai­gu­si uni­ver­si­te­tą be lei­di­mo įdieg­ti sme­ge­nys­na žo­dį „pre­li­mi­na­rus“, Kas­pi­si­na kiek­vie­ną ryt­me­tį mums siurb­čio­jant ka­ka­vą šė­to­niš­kai tiks­liai pri­sta­ty­da­vo sa­vo sap­nų ka­ra­li­jos niu­an­sus – kaip ji ge­ria ka­vą su va­do­vu, kaip čiū­čiuo­ja vai­ką ant ran­kų… Ir pa­mir­šo, kad pa­si­tai­ko ir pra­na­šiš­kų sap­nų: nu­ta­ru­si, kad ge­riau čiu­vas su spar­nais ne­gu su ra­tais, ji su­si­ker­gė su gar­biu plunks­nag­rau­žiu (už­vei­su­siu Miur­zuš­la­ge tik­rą fer­mą ir to­kiu bū­du pa­kė­lu­siu vi­są tos ša­lies hu­ma­nis­ti­nį ūkį; ži­nia, te­ly­čai­čių sėk­li­ni­mas vi­sa­da bu­vo pel­nin­gas ver­slas), su­si­lau­kė nuo jo pa­li­kuo­nių, o pas­kui už­vis gar­biau­siai bu­vo pa­lik­ta vie­na pa­ti tarp­ti šio­je įsta­bio­je pla­ne­to­je.

…ku­rio­je alus kar­tais at­ve­ria čak­ras, mi­ze­ri­jos ir fa­na­be­ri­jos iš­trūks­ta iš be­stia­riu­mo, o žmo­nės ti­ki, kad yra skais­tes­nė švie­sa už Sau­lės ir kaž­kur ve­ši ža­les­nis me­dis už čia pat au­gan­tį, gerb. Pub­li­ka. Ir ku­rio­je kas nors tau bū­ti­nai pa­de­ga spar­nus, su ku­riais vie­nin­te­liais tu ga­li skris­ti.

___

* Čia ir to­liau ci­tuojama iš Bru­no Schul­zo kny­gos „Ci­na­mo­ni­nės krau­tu­vės“.
** Kas lei­džia­ma Ju­pi­te­riui, ne­lei­džia­ma jau­čiui (lot.).

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.