Šiuolaikinė Lietuvos kultūra – be įtampos, srautų ir pavojaus

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS

Ne­se­niai ap­si­lan­kęs Vil­niu­je ir vie­šą pa­skai­tą skai­tęs pa­sau­li­nio ly­gio aka­de­mi­kas Ter­ry Eagle­to­nas ga­lė­tų bū­ti sim­bo­liš­kas pa­ža­das, kad Lie­tu­vos kul­tū­ri­nis-in­te­lek­tu­a­li­nis gy­ve­ni­mas taip pat ka­da nors ga­lės bū­ti ly­gia­ver­te eu­ro­pi­nių ir glo­ba­lių kul­tū­ri­nių ten­den­ci­jų da­li­mi. Ka­da nors, nes šian­dien so­cia­li­nės stu­di­jos, moks­li­nė hu­ma­ni­ta­ri­nė pro­duk­ci­ja, me­nas, dis­kur­sas, ko­mu­ni­ka­ci­nės me­di­jos ir ki­tos es­mi­nės kul­tū­ri­nės plat­for­mos, be ke­lių iš­im­čių, yra to­kios gė­din­gai lo­ka­lios, pro­vin­cia­lios ir už­da­ros, kad at­si­ver­ti kul­tū­ri­niams srau­tams dar pri­reiks daug lai­ko ir dar dau­giau pa­stan­gų. Bet pir­miau­sia tur­būt rei­kia su­pras­ti, kas tie kul­tū­ri­niai srau­tai ir ką ap­skri­tai šian­dien reiš­kia kul­tū­ra, nes kai kam ga­li at­ro­dy­ti, kad jos ir taip aps­tu, na, gal tik vie­nur ki­tur ko­kio fi­nan­sa­vi­mo trūks­ta…

Di­des­nis fi­nan­sa­vi­mas ne­ga­ran­tuo­ja ge­res­nės ko­ky­bės kul­tū­ros, jei nė­ra žmo­nių, tu­rin­čių pro­gre­sy­vių idė­jų. Ga­li­te skir­ti kul­tū­rai nors ir vi­są vals­ty­bės biu­dže­tą, bet be šiuo­lai­kiš­ko pro­gre­sy­vu­mo tu­rė­si­te tik di­de­lę krū­vą pro­vin­cia­laus, et­no­na­cio­na­lis­ti­nio ki­čo ir ją anks­čiau ar vė­liau rei­kės kan­triai iš­kuop­ti. Bet ką da­ry­ti, jei to pro­gre­sy­vu­mo – t. y. pa­jė­gu­mo kur­ti ir plės­ti nuo­lat sa­ve pra­noks­tan­čią kul­tū­rą at­vi­ru­mo są­ly­go­mis – ne­įtrau­kia pats lie­tu­viš­ka­sis kul­tū­ros api­brė­ži­mas? Ką da­ry­ti, jei pa­ti są­vo­ka jau pro­ble­mi­nė? Pa­grin­di­nė pro­ble­ma yra ne kul­tū­ri­nės pro­duk­ci­jos ir jos var­to­ji­mo Lie­tu­vo­je trū­ku­mas, o kul­tū­ros sam­pra­tą api­ben­dri­nan­tis idė­ji­nis skur­das. Ki­taip ne­gu Va­ka­rų Eu­ro­po­je, kul­tū­ra vy­rau­jan­čia­me dis­kur­se lai­ko­ma ne kū­ry­bi­ne žmo­gaus veik­la, ne­iš­ven­gia­mai su­si­ju­sia su so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo spek­tru (įtrau­kiant sek­su­a­lu­mą, kū­nus, et­niš­ku­mą, aist­ras, dis­kur­sus, gy­ve­ni­mo bū­dus ir t. t.), o tie­siog ne­va ste­ri­li­zuo­to (nuo po­li­ti­kos ir so­cia­lu­mo) me­no si­no­ni­mu.

T. Eagle­to­ną pra­džio­je pa­mi­nė­jau ne be rei­ka­lo – kny­go­je „Af­ter The­o­ry“ (2004) jis ana­li­zuo­ja kul­tū­ros sam­pra­tos kai­tą nuo in­dust­ri­nio ka­pi­ta­liz­mo lai­kų iki šian­dien. Pa­sak jo, kul­tū­ra ir ka­pi­ta­liz­mas tra­di­ciš­kai bu­vo su­vo­kia­mi kaip ne­su­de­ri­na­mos opo­zi­ci­jos – kul­tū­ra bu­vo iš es­mės tai, kas ne­pa­nau­do­ja­ma, ne­įdar­bi­na­ma, toks mo­ra­lu­mo, ver­ty­bių ir in­te­lek­tu­a­lu­mo pro­tes­tas prieš ma­te­ria­lu­mą, su­pre­ki­ni­mą ir fi­lis­te­riš­ku­mą. Lū­žis įvy­ko XX a. ant­ro­je pu­sė­je, kai kul­tū­ros są­vo­ką kei­tė ne tik lanks­tes­nis ir iš bet ko pel­ną ge­ne­ruo­jan­tis po­in­dust­ri­nis ka­pi­ta­liz­mas, bet ir kul­tū­ri­nės-so­cia­li­nės re­vo­liu­ci­jos, pra­de­dant pi­lie­ti­nių tei­sių ju­dė­ji­mais, kai­rių­jų stu­den­tų maiš­tais, pa­ci­fis­tų ir ža­lių­jų kam­pa­ni­jo­mis, bai­giant fe­mi­niz­mu ir sek­su­a­li­nių ma­žu­mų ju­dė­ji­mais.

Į kai­ri­ą­sias ide­o­lo­gi­jas, ku­rios vy­ra­vo tuo­me­ti­nė­je kul­tū­ros te­ori­jo­je ir ją su­for­ma­vo, bu­vo įtrauk­ta tai, ką tra­di­ci­nė kai­rė bu­vo lin­ku­si at­mes­ti: sek­su­a­lu­mas, me­nas, aist­ra, ly­tis, ga­lia, kū­nas, pa­są­mo­nė, eko­sis­te­ma, et­niš­ku­mas ir pan. Vi­sa tai, kar­tu su va­ka­rie­tiš­ku mark­siz­mu, su­kū­rė pa­grin­dą šian­dien Va­ka­ruo­se to­kioms po­pu­lia­rioms kul­tū­ros stu­di­joms, o kar­tu ir iš es­mės pa­kei­tė va­ka­rie­tiš­kos kul­tū­ros sam­pra­tą. Kul­tū­ra, kaž­ka­da tu­rė­ju­si bū­ti har­mo­ni­zuo­jan­ti, nuo pa­sau­lio re­a­liz­mo atplėšta sri­tis, šian­dien ta­po to re­a­liz­mo ne­at­ski­ria­ma da­li­mi. Ji se­niai ne­be­apib­rė­žia­ma per me­ni­nes veik­las, me­no var­to­to­jui tu­rin­čias su­kel­ti pa­si­gė­rė­ji­mo dūs­te­lė­ji­mą. Šian­dien jau įpras­ta kul­tū­rą api­bū­din­ti per so­cia­li­nę žmo­gaus veik­lą, ku­ri yra nuo­la­ti­nis kū­ry­bi­nis so­cia­lu­mo pro­ce­sas.

Tad šiuo­lai­ki­nė kul­tū­ra kū­rė­si, ga­li­ma sa­ky­ti, tarp dvie­jų ug­nių – po­in­dust­ri­nio ka­pi­ta­liz­mo, sie­kian­čio pa­nau­do­ti tai, kas iki šiol bu­vo ne­pa­nau­do­ta, ir re­vo­liu­ci­nių so­cia­li­nių-kul­tū­ri­nių ju­dė­ji­mų, ku­rie (su skau­džio­mis iš­im­ti­mis) prie­ši­no­si tiek su­pre­ki­ni­mo, tiek kul­tū­ri­nio kon­ser­va­tiz­mo pro­ce­sams. Kas lai­mė­jo? T. Eagle­to­nas pe­si­mis­tiš­kas… ir aki­vaiz­du ko­dėl. Aki­vaiz­du ne dėl to, kad kul­tū­ra bu­vo dau­giau ar ma­žiau su­pre­kin­ta ir ap­gul­ta fi­lis­te­rių, bet dėl to, kad re­vo­liu­ci­nės kul­tū­ri­nės ir so­cia­li­nės jė­gos pa­ma­žu tam­pa ne­be­pa­vo­jin­gos sis­te­mai. Iš­nyks­ta ta ba­na­lio­ji dia­lek­ti­nė įtam­pa, o be jos kul­tū­ra tam­pa tik dar vie­na vis­ką ko­mer­cia­li­zuo­jan­čio ka­pi­ta­liz­mo už­gai­da, ku­rią bet ko­kia kai­na (sic!) sie­kia­ma pa­ten­kin­ti.

XX a. ant­ro­je pu­sė­je vy­kę eman­ci­pa­ci­jos ju­dė­ji­mai Lie­tu­vos ne­pa­sie­kė ir ne­ga­lė­jo pa­siek­ti, tad ir kul­tū­ros sam­pra­ta čia ne­pa­lies­ta so­cia­li­nių ir kul­tū­ri­nių in­ter­ven­ci­jų – aist­ra, kū­nas, sek­su­a­lu­mas, pa­są­mo­nė, ly­tis, et­niš­ku­mas ir ki­ti srau­tai vis dar yra už­spaus­ti ir nuo­lat min­džio­ja­mi. Iš kul­tū­ros iš­brauk­ta nuo­lat sa­ve pra­noks­tan­ti ir at­si­nau­ji­nan­ti so­cia­li­nė-kū­ry­bi­nė veik­la ją pa­ver­čia pro­vin­cia­lios, stag­nuo­jan­čios ir ofi­cia­lios (vals­ty­bi­nės) me­ni­nės pro­duk­ci­jos ga­my­bos sri­ti­mi. Tie­są sa­kant, net ka­pi­ta­lui ji ne­pa­trauk­li, nors pas­ta­ra­sis čia vis­ką jau se­niai lai­mė­jo be jo­kios ko­vos…

Gal kaž­kam pa­si­ro­dys pa­ra­dok­sa­lu, bet vie­nin­te­lė kul­tū­ros at­si­nau­ji­ni­mo ir gy­vy­bin­gu­mo ga­li­my­bė, kaip ro­do is­to­ri­ja, šian­dien yra iš­si­lais­vi­ni­mo ju­dė­ji­mų įsi­trau­ki­mas į kū­ry­bi­nius dis­kur­sus, iš­lais­vi­ni­mas tų kū­ry­bi­nių srau­tų, ku­rie iki šiol bu­vo blo­kuo­ja­mi ir už­tvenk­ti.

Mąs­tau, gal šis teks­tas taip pat ga­lė­tų bū­ti sim­bo­li­niu pa­ža­du?