LUCIJA STUPICA. Eilės
LUCIJA STUPICA – slovėnų poetė ir publicistė, už eilėraščių rinkinį „Kakta saulėkaitoj“ („Čelo na soncu“, 2001) buvo pripažinta geriausia metų debiutante. Vėliau poetė išleido dar dvi knygas. Jos eilėraščiai versti į švedų, kroatų, makedonų, serbų ir kitas kalbas. Slovėnų kritikai dažnai mėgsta sakyti, kad L. Stupica yra ne tik gamtos, bet ir miesto poetė, o jos eilėraščiuose gimsta apmąstymai apie gyvenimą ir egzistavimą mieste.
Eilėraščiai versti iš pirmosios poetės knygos, o ciklas „Raudonas peizažas“ dar nebuvo publikuotas. Autorės noru pirmieji jį gali perskaityti lietuvių skaitytojai.
Dublinas
Grindinys. Mozaikos Ravenos. Blogai sudėtas parketas. Nejauti akmenų po kojom. Kančia yra spalvingas povas. Šalis juk toli, už tūkstančio kilometrų, neturi ji sienų.
Įsispirt į šlepetes, kad eitum į dangų, ištirpti tyliai jūros pursluos tada, kai Gouldas Bachą groja. Pianinas senas ilgai namuos nutilęs, ant pečių jo išsinešti negalėjau.
Ilgiuos ir vėl raudono Karsto vyno, čia geria tiktai alų, akordeonu groja, ko gero, Mac-, kąašžinaukastoks. Ir žaluma čia išsilieja į žydrą nesuvaldomą bedugnę.
Ilgos žiemiškosios dienos
Mano popierius. Tavo plunksna. Baltos naktys veidus pakasė pavargusių belaukti, kada atversiu jiems duris.
Akmeniniai amžiai su įspaudais, atsiskirti aš noriu nuo jų, nusipiešti veidą, bruožus ryškius, į save nukrist ir pasikelt
akyse kitų.
Ak, žiemiškosios dienos ant galiukų pirštų!
Senatis
Jei lieku aš čia ir negaliu eiti ten, kur kviečia mane sapnų šnabždesiai, ar gali man padėt? Sustingusi gatvė nebeturi jau vardo mano nei veido. Stebiu aš ją; joje laikas sustoja; prašau tave, kad man kraujo išgertum. Net ir tada, kai akys tylėti lieka lyg senatis, o aš tiktai šešėlis esu dvasių, kurios nemiega. Ir tada, kai viskas per toli nukeliauja, lieku aš tiktai suplėšyta žievė, kuri tyliai budi, ir apie rožę svajoju, kuri saulei savo kvapu pasiduoda. Pasiduodam taip sapne vienas kitam ir mes.
Trys minutės arbatai
Šitiek šioj žemėj kopų vėjas pakeičia ir laikas. Atstumai svarbūs tada, kai sužinoti nori, kaip jauties: lieki ar pasiklysti, kitur eini, betgi vėliau ir vėl toj vietoj lieki, kur nauja kopa kyla, kur brendi basakojis arbatos puodelį delne laikydamas, juokies iš ką tik gimusio kvailelio. Ir kuo gi jis vardu? Nejau tave jisai pažins tada, kai nusisuksi? Gyvenimo tiek daug, bet visgi! Trims minutėms prabėgus viskas baigsis, tada bus per vėlu, arbatos lapeliai pradės skleisti kartumą, prisiminimai išblės, tokie trapūs, vieniši. Gyvenimo tiek daug, bet visgi šitiek mirties!
Gyvenimas salose
Užlieju nostalgiškų atminimų pakrantę, bet vis dar nesu aš jūra. Miestas ir vėl apsijuosė savo sienom, ir kai į betono rožių lapus atremiu dviratį, sueižėja iki raudonio įkaitęs lietvamzdis. Sutryptas iliuzinio ramumo vaiduoklis ir nuskendusi vandens gurgesio arabeska. Atvirkščias pasaulis kosmoso bastūnais, pulkais didžiulių vaikų aplipęs, galbūt ir jie savus pasaulius tarp ištiestų delnų atras arba tarp raukšlių odos, kurią vieną dieną nuplaus nuo atminimų pakrantės.
Iš tiesų aš norėjau paprastą istoriją papasakot, vieną iš daugelio, kol dar ji nepaskendo užmaršty. Tada, kai ją aš parašysiu, žinosiu, kad gyvenimas salose nėra blogas kelias.
Raudonas peizažas
Visi meilės laiškai yra juokingi. Nebūtų tai meilės laiškai jeigu nebūtų juokingi.
Álvaro de Campos
Naktimis tiktai kvepia rudeniu, dieną vėlai vasara žolę džiovina, skverbias į jos gylį, į pageltusį gobeleną ją paverčia. Suaugau su peizažu, žaliu, kalvotu, miškeliais padengtu, banguojančiu ir kvepiančiu minkštaisiais savo apvalumais.
Šiam pačiam peizaže stovi vyras ir vaikas – svarbiausioji sėkmės kartelė, jie yra tai, kuo negalima prisiekti. Arba kitaip: visa kita yra tik nebylios istorijos. Dėl to visi žodžiai eina perniek. Visa kita yra perniek. Visi keliai ir visos kelionės.
Argi svarbu kitiems, kaip tu gyveni? Kas lieja, įkvepia, raukšlėm tavo kūną nusėja? Vaikas ir vyras yra dalis tik šilumos bei raukšlių, iš vidaus į išorę, dalis tik švelnumo ir ašarų, priežastis ir pasekmė. Pasekmė jie ir pasirinkto kelio abejonė kartu, tas kelias dar tęsias, ir jį nutrauks tik mirtis.
Tuo metu popiečio saulė jau nusileido už seno sukiužusio namo, kur kai buvom vaikai, mūšius rengėm tarp vokiečių ir partizanų. Juos pakeitė vėliau indėnai ir kaubojai. Fasadą, išramtytą kadais kulkų kuo tikriausių, pridengia gebenė ir vynuogienojai.
Paslėpta juk tas, ką skauda.
Keletą iššaudytų kulkų mes kartą suradom tarp žemių ir mūšį surengėm. Niekas nenorėjo būti priešų pusėj, todėl žaidimas dažniausiai tik iš vieno fronto tęsės. Po kiauru stogu savo šūkiais mes tik žvirblius baidėm, tuo tarpu katės tingiai rietės saulėtoj žolėj, kuri jau ir istoriją užžėlė.
Naktį, kai šviesa skverbias tik per vieną kiaurymę, pro angas iki šiol priskrenda šikšnosparnių, kurie buriuoja mažąjį stogo kraigą. Nebegąsdina manęs jau jie, viso kito bijau labiau. Pasaulis išsprūsta pro vaiko lūpas, kuris, suaugusiems bekalbant, piešia abstrakčius vaizdus.
Gyvenimo visumoj mes galbūt ir suprasim, kad esam tik tinklas atsitikimų juokingų. Galbūt mes ir suprasim, kad gyvenimas yra žodis juokingas, mes pjaunam jam kojas, paverčiam griežtu, nelaimingu, nelaisvu, nes iš tikro jo bijom. Ir galbūt yra jūra tarp tavo salų ir mano žemyno tikrai praraja, duburys arba pauzė, kažkas, kas atmintį gaivina. O galbūt atvirkščiai, tai veidrodis mėnuliui, debesims ir žodžiams.
Mažai dalykų mes žinom. Manojoj šaly svajonės didesnės, tavojoj išsitiesia jos ir lyguma tampa. Toj lygumoj ganosi stirnos, bestebint man mažesnė pasileidžia mėšlungiškai prie gatvės, kita ją seka, tik kitaip, atsargiau, apdairiai besidairydama aplink, atrodo, lyg pirmai norėtų pasakyt: – Ne, mažyte, ne, gatvė ten, suvažinės tave!
Abu mes nežinom. Nesuprantam. Nei iš kur ateinam, nei kur link mes einam, nesuprantam. Nėra to tikro kelio. Nėra tikro vidaus kelio. Ir kasdien mums pasakyta būna, kad per daug jau mūsų. – Gatvė raudona, peizažas raudonas.
(Ateik ir pabučiuok mane. Mane liežuvis išduos, tai žinom.)
Ar dar prisimeni Mirčą K.? Kodėl dar kartą mes negalim gyventi? Kodėl dabar, kai pagaliau gyventi galėtume, ir vėl kvėpuojam aštriais kvapais iš šiukšlynų?* .
Neono užrašas ant kažkokio kito fasado kažkokioj kitoj šaly įspėja, kad jau išpardavimas. Kalbu tau apie laivą ir smaragdo žalumo jūros vandenį lagūnose, kurias aš noriu pamatyti. Stovime prieš tamsią upę, slysta ja darbinės valtys, savo mintyse esi tu Konge, tamsos širdis tau kalba, kad gyvenam, kaip ir sapnuojam, vieni…**
Su nematomu kroviniu keliaujam toliau (jau tūkstančiai knygų ir jokio sustojimo). Kai sustingęs ledas padengs lygumas, užaugsim ir vėl į praeitį, į pabaigą gimimo. Tada ir suprasim, kodėl naktim nelygiai kvėpuojam, kodėl vardai ant durų liepsnoja, ir kodėl laiškai, į kuriuos neatsakėm, atsispindi iš suledėjusių grindų.
Laiko prospektas tebus mums stogo vietoj.
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
___
* Mirceos Cărtărescu eilėraščio „Saulėlydis“ eilutės (Vilenicos almanachas, 2011).
** Josepho Conrado „Tamsos širdies“ citata: „We live, as we dream, alone.“
