Sto­te­lė

RA­SA JES­KE­LE­VI­ČIE­NĖ

Liū­tis be gai­les­čio mer­kia ru­dus, ne­spė­ju­sius nu­krist me­džių la­pus. Ša­kos, nu­svi­ru­sios iki že­mės, ne­si­prie­ši­na ru­de­ni­nei dar­ga­nai. Pul­kas per­šla­pu­sių zy­lių, ne­ra­du­sių ge­res­nės vie­tos pa­si­slėp­ti, tū­no po au­to­bu­sų sto­te­lės suo­lu. Pur­vi­nas kel­kraš­tis, pa­vir­tęs pu­to­ta upe, ne­ša ap­tik­tas šiukš­les. Į ma­ne įsi­skver­bė šal­tis, ant kū­no ne­li­ko nė vie­nos sau­sos vie­tos. Akys, už­lie­tos lie­taus van­de­niu, se­ka nu­to­lu­sią ho­ri­zon­to li­ni­ją ir į ją įsi­rė­mu­sį plen­tą. Jau va­lan­da nė vie­nos ma­ši­nos, pa­gy­vi­nan­čios šį šla­pią pei­za­žą.

Styp­sau liū­ty­je plau­da­ma gai­les­čio nu­lai­žy­tą gal­vą. Už­si­no­riu obuo­lio nuo nu­pli­ku­sios obels, au­gan­čios ša­lia sto­te­lės, vir­šū­nės. Ne­ga­liu ati­trauk­ti akių nuo vai­siaus, su­pai­nio­ju­sio lai­ką, ir pa­si­kly­du­sios zy­lės, ašt­riais na­gu­čiais įsi­ki­bu­sios į obuo­lio odą, nu­ga­ra įsi­rė­mu­sios į pil­ką de­be­sį.

– Sa­kau tau, tie ryš­kūs gel­to­ni da­žai ne­iš­ves iš tam­sos, – nuo me­džio vir­šū­nės nu­krin­ta lu­pe­nos, pa­sklin­da gel­to­na dė­me ant pur­vi­no kel­kraš­čio.

– Taip, ka­dai­se vis­kas bu­vo pa­pras­ta, – at­sa­kau.

– Tu ži­nai ge­riau.

– Ka­da nors tai baig­sis, gal net šian­dien, – žvilg­te­liu į su­gniauž­tus kumš­čius.

Nuo drėg­mės ir šal­čio pa­mė­lo ran­kų oda. At­gniau­žus pirš­tus, pa­by­ra spal­vo­tos plunks­nos. Pri­tū­pu­si pri­kan­du lū­pą ir kan­triai pra­de­du rinkt į krū­ve­les. Gel­to­nų su mė­ly­nom ne­ga­liu mai­šy­ti. Kem­šu į skir­tin­gas ki­še­nes ir pri­plo­ju del­nais. Su­gru­bu­siais pirš­tais ne­su­ran­kio­ju pū­kų. Juos lė­tai pa­si­glem­žia kel­kraš­čio van­duo.

– Tai, kas vyks­ta, ma­ne ne­ra­mi­na.

– Ne­nu­ra­mi­na, – ban­dau sek­ti min­tį.

– Ne, ne­ra­mi­na, – tar­si ty­čia ne­nu­ty­la er­zi­nan­tis bal­sas.

– Įpro­tis žais­ti žo­džiais ma­žiau­siai kvai­las, dau­giau­sia ver­čia nu­til­ti ma­ne, – nu­si­va­lau var­van­čius nuo no­sies la­šus.

– Blo­gas įpro­tis rink­ti paukš­čių kū­ne­lius, gu­lin­čius po elek­tros lai­dais, – mo­no­to­niš­kas, pil­nas pri­mi­ty­vios lo­gi­kos bal­sas, re­gis, tuoj įgaus pa­vi­da­lą.

– Ne­ža­du aiš­kin­tis, – at­si­ker­tu.

– Pa­aiš­ki­ni­mai bū­tų per­pras­ti, kad at­spin­dė­tų ta­vo gy­ve­ni­mą, – nu­skam­ba lyg kal­ti­ni­mas.

– Iki mir­ties, – rik­te­liu, pra­ra­du­si kan­try­bę.

Iš­gąs­din­ta zy­lė pa­lie­ka obuo­lį, bet ne­si­trau­kia, zig­za­gais skrai­do ap­link. Lie­tus bai­gė­si, pra­dė­jo snig­ti. Snai­gės dai­liu ap­skri­ti­mu įrė­mi­na gel­to­ną dė­mę. Nu­to­lu­si ho­ri­zon­to li­ni­ja pra­ra­do gy­lį ir tar­si iš­temp­ta skal­bi­nių vir­vė su­si­lie­jo į bjau­rią vien­ti­są bal­tą spal­vą. Dvi­ma­tis vaiz­das pa­kry­po, vos iš­ga­li iš­lai­kyt pu­siau­svy­rą.

– Už dy­ką tik­tai mir­tis, nors ir ta ga­liau­siai kai­nuo­ja gy­vy­bę.

– Skal­bi­nių vir­vė ne­tilps už­an­ty­je, – tars­te­liu, nes tu­riu bū­ti man­da­gi.

– Pa­ban­dyk.

– Aš taip ne­pra­tu­si, – at­sa­kau slėp­da­ma gai­les­tį.

Su­ki­šu ran­kas į ki­še­nes. Gel­to­nos plunks­nos kai­rė­je, mels­vos de­ši­nė­je. Iš­si­trau­kiu mė­ly­nų­jų ir me­tu į to­lį. Jos strė­lė­mis su­smin­ga į minkš­tą snie­gą, rit­min­gai iš­mar­gin­da­mos nu­si­bo­du­sį fo­ną. Pa­li­kęs bumb­sin­čią šir­dį gai­les­tis iš­si­tie­sia, su­gniau­žia ger­klę.

– Ži­no­jau, kad taip baig­sis, – nu­skam­ba prie­kaiš­tas.

– Aš ne­no­rė­jau, – gai­liai šyp­te­liu.

Gūž­te­lė­ju­si pe­čiais įei­nu į sto­te­lę. Po suo­lu snau­du­sios zy­lės su­čirš­kia, šo­ki­nė­da­mos drėg­nu pa­sie­niu ne­no­riai pa­ky­la į orą ir be­si­blaš­ky­da­mos tarp ma­no ko­jų iš­skren­da į lau­ką. Vy­ras, sė­din­tis sto­te­lės gi­lu­mo­je, at­si­rė­męs į pa­juo­du­sių ply­tų sie­ną, pa­žvel­gia į ma­ne. Lė­tai at­si­sto­jęs vos link­te­li gal­vą, iš­tie­sia ran­ką ir pri­si­lie­tęs šil­tais pirš­tais švel­niai nu­va­lo mė­ly­nas dė­mes pa­akiuo­se.

– Aš jū­sų ne­pa­žįs­tu.

– Ne­pa­žįs­ti, mes jau va­lan­dą kal­ba­mės, – nu­si­va­lo iš­tep­tus pirš­tus į bal­tą ša­li­ką.

– Kas yra va­lan­da? – pa­žvel­giu į lu­bas, raibs­tan­čias nuo drėg­mės iš­pieš­tų li­ni­jų.

– Tik lai­ko ma­ta­vi­mo vie­ne­tas, – ne­pa­žįs­ta­ma­sis žvilg­te­li į ma­ne ir ap­su­ka ša­li­ką, kad ne­si­ma­ty­tų pur­vi­nų dė­mių.

– Sar­kaz­mo per­smelk­ti žo­džiai, – su­plo­ju del­nu per ki­še­nę su gel­to­no­mis plunks­no­mis.

– Kiek­vie­nas pats nu­spren­džia, kiek nuo­dė­min­gas ga­li bū­ti jo gy­ve­ni­mas.

– Ne­jau­gi dirb­ti­ni žo­džiai, su­dė­lio­ti į dai­lias fra­zes, tu­ri pa­da­ry­ti man įspū­dį, – nu­ty­lu ne­ras­da­ma at­sa­ky­mo sau pa­čiai.

– At­sa­ky­mų pa­ieš­ka pa­na­ši į spal­vo­tų plunks­nų rin­ki­mą.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu paukš­čiai ta­po la­bai su­ma­nūs, ne­be­tu­pia ant aukš­tos įtam­pos lai­dų, tu­pi po suo­lais, sau­gūs ir sau­si, kol kas nors su­drums­čia jų ra­my­bę.

Vy­ras pri­ta­ria­mai pa­lin­guo­ja gal­vą ir pra­de­da vaikš­čio­ti pir­myn at­gal nuo vie­nos sto­te­lės sie­nos prie ki­tos.

– Kas da­ro­si su pa­sau­liu? – ne­ra­du­si, ką dar pa­sa­ky­ti, skės­te­liu ran­ko­mis.

– Vie­nin­te­lis die­vo su­kur­tas eg­zem­plio­rius tė­ra tik juod­raš­tis, – per­smel­kia ma­ne nu­skam­bantys žo­džiai.

Nu­sto­ja snig­ti. Obels vir­šū­nė­je ka­ban­tis obuo­lys ne­iš­lai­kęs svo­rio krin­ta ant ša­li­gat­vio ply­te­lių ir iš­tyš­ka.

– Na štai ir vis­kas, – žen­giu iš jau­kios prie­te­mos.

– Tu­rė­jai daug lai­ko, ku­ris drie­kė­si ra­tu – ne­si­bai­gian­čio ho­ri­zon­to li­ni­ja, ne­tu­rin­čia nei is­to­ri­jos, nei siu­že­to, to­dėl pri­va­lai su­mo­kė­ti sto­te­lės sar­gui už šią va­lan­dą, – pa­jun­tu, kaip jo ran­ka su­gniau­žia man al­kū­nę.

– Aš tu­riu tik gel­to­nų plunks­nų sau­ją, – vos iš­girs­tu sa­vo žo­džius ir įki­šu ran­ką į kai­rę ki­še­nę.