Bėgiais

JURGA ŽĄSINAITĖ

Aštrios rodyklės bakstelėjo be penkių septynias.

Per greit.

Gal prieglaudos senasis laikrodis iš nykulio skubėt pradėjo, o gal kas tyčia jo slaikias kojeles į priekį permetė? Tik kas? Juk skaičiams, kaip ir bevertei prieglaudos žmogėkų būčiai, visi čia abejingi. Kaip sakaliojo vienas ūkininkas: „Geltono šlajaus išperos nelyginant pirktinis pienas – iš jo pats velnias neišrūgs.“

Lygiai septintą Fatima čirptelėjo prieglaudos durim ir nuskaptavo link siauruko bėgių. Nesugalvojo, kur daugiau nueit. Jei tiktai kas, vis prie tų bėgių pėžindavo. O šįkart buvo labai kas – įmitusios vienatvės sukaktuvės.

Fatima mėgo veidrodinius bėgius. Jie jos apveidų gymį rodė. Žinojo, kad tik rodė, neatspindėjo, ne veidrodžiai juk buvo. Kai kartą prižiūrėtoją paprašė veidrodžio, ši tėškė: „Esi klaikesnė už mano gyvenimą, kamgi tau veidrodis? Nužleibusi save, štai imsi ir pasveiksi, o man iš ko gyvent reikės?“

Siauruko bėgiais lygiai prieš dešimt metų į geltonais dažais nuteptą prieglaudą Fatimą mirusio vyro brolis atlydėjo. Tuomet jinai kalbėjo ilgais kaip bėgiai sakiniais. Po jais nieko nebuvo. Argi galėtų būti kas po bėgiais? Kaip būna po ledu, po sniegu, po žeme. Bet argi būna?..

Palaidojusi vyrą, Fatima dar tą pačią naktį išsiruošė prie bėgių plauti jo vėlės. Prieš mirtį vyras geinijo. Ji pažadėjo. Pasiėmė tėvuko išskobtą medinę geldą, beržų sulos, neišnešioto kūdikio vilnonę kojinaitę. Dar iš senos čigonės suuodė, kad šitaip reikia mirusiųjų vėles velėt.

Nelyginant naujagimį spurdančią vėlę numazgojo.

Atlėgo.

Grįžo. Tuščiuos namuos niekas nelaukė.

Vis dėlto laukė. Guodžiot pradėjo. Sukomandavo būtiniausius daiktus pasiimt. Fatima patikėjo: vėlek į Pimiją dangins. Tais pačiais bėgiais, gyvuliniais vagonais. Už ką? Už tai, kad plovė savo vyro vėlę, už tai, kad liko tuo pačiu vardu (iš Pimijos sugrįžusiai įsakė pasikeist)?

Kaip ir anąsyk, ištikimasis vyro brolis tais pačiais bėgiais Fatimą lydėjo. Į geltonuojančią nelyginant rūgštus svarainis prieglaudą. Posmavo: „Ne Pimija čia, brolien, neįgaliųjų rojus. Ramu lyg dievnamyje bus.“

Dievu gyvu, anapus bėgių Fatima girdėjo: „Ten Krasnojarske vyšnios kaip stribų kulokai, česnakai aštrūs kaip vaikų mirtis, o kai saulėlydžiai įninka sirpti…“

„Pakaks!“

Fatima atpažino vyro brolio balsą. Ir savo seserį.

Po bėgiais.

Parklupusi klausė: „Kodėl? Juk seserystės ir brolystės jau seniai nebėr. Gal niekad ir nebuvo? Gal tiktai sugalvojome glosnius žodžius? Juk šito esame išmokyti, idant nestaugtumėm neveislinių šunų balsais. Kažkam vis antrinam: dievams, aukoms, ne sau. Mūsų nėra. Patys nepanorėjom būti.

Tas kelias geležinkeliu, iš bėgių klauptų, linkui suskaldytos savęs.“

Fatima stabteli dykoj stotelėj. Žiemoj. Siauruko pasibaigusiam sezone. Netaisyklingam, seniai išbrauktam vietininke.

Ir šiemet kaip kasmet sesuo sesers nei šiapus, nei anapus nesulaukė. Tarsi išaugto palto spūrantys skvernai išvirsta žodžiai: „Jeigu tik būtų jos kartu neaugusios…“

Per daug vaikystės.

Fatimos terboj rožinės veršelio odos. Net ir spirgų nebus. Sesuo įširsta, mintuvus paleidžia: „Ūmios tos tavo smegenys kaip veršio odos!“

Du bėgiai, nors siauri, bet tik greta ir niekuomet išvien. Išvien nebūna. Žodžių žaismė. Prie žodžių tiktai šviežios veršio odos. Be jų užtrūksti kaip mužė, kaip kalė…

Pritvinksta lėno laiko smaigoma tyla.

Jeigu tos mintys kartu su bėgiais sutrumpėtų, Fatima dar šįvakar grįžtų atgalios. Fatima mėgsta žodį atgalios, jis lyg akuotas į peršią širdį sminga.

Siauruko bėgiai tarsi pajuodusios sijos. Ant jų Fatima veria sunokintą skausmą. Šviežia skerdiena neišstovėjusi per aitri. Supykina.

Jau dešimt metų prieglaudoj. Iš jos niekur nebeveža, tik vaurina į ryškiaspalvius skudurus, lyg kokius balandėlius – su papjova, be jos, su nešlifuotais ir šlifuotais ryžiais. Koktu. Tie ryžiai spindi ant cypiančių laukų, ant ledo, ant prieglaudos langų, net Dievas nesigėdi giedroj dienoj sau ant galvos karūną iš perlinių ryžių užsidėt.

Petronėlė Gerlikienė. Sopulingoji. 1978

Fatimos pagaižą kažkas supranta. Gal „durniais“ besikandžiojanti prižiūrėtoja, gal sudžiovintą apelsino žievę padovanojusi šypla Teklė, gal dešimt metų nesirodęs vyro brolis, gal pasikorusi sesuo, gal net pats Dievas? Fatima netiki – Jo antakiai kaip juodi bėgiai susiraukia.

Du bėgiai. Ir dvi virvės. Šitam gyvenime iki glitaus koktumo viskas paprasta. Fatimos tėvas geidė kaip geriau. Atsinešė tuščian barakan dvi virves. Kitur vietos nebuvo. Per ilgšį tėvą vaikams reikėjo galukojy rytėt. Tėvas vaikus mylėjo. Dėl jų – virves ant kaklo. Betgi ir virvių padorių nebuvo. Nutrūko. Motina grįžusi nevaitojo. Virves į kampą numetė. Tada sesuo pamanė: ją leiną išlaikys. Išlaikė. Argi ne patogu – ne tėvas, tai duktė. Vietą išdykino. Išėjo. Ten daug kitų kitaip nei įprasta išėjo. Apie išėjusius visi žinojo, visi tylėjo, iš duonos trupinių vardus sutrynę, lyg juodą ostiją kas naktį gurkė.

Fatima kaista bėgiais. Toli nunėrė. Iš šalčio suriestų sodybų kitokio kvapo dūmai ėmė rūkti. Skudriau.

Fatima stabteli, pažvelgia į blandžius bėgius – jos veido nematyt. Vėl mintys darda siauruku atgal į prieglaudą, pirmyn į Pimiją, apsisuka ratu – atgal į Pimiją, pirmyn į prieglaudą. Niekad nestabteli namuos. Namai ne pa-bė-giui. Namai brangių saldainių popieriukuos susukti, godiems kaimiečiams išdalyti. Pati Fatima juos dalijo. Dar vakar nunešė raudoną apelsiną, penkis kūčiukus ir šešias „Meškas šiaurėje“ kaimelio paštininkei. Manė, kad anūkei atiduos. Bet paštininkė supenėjo savo kiaulei. Neleido vaikui imt, grasydama pirštu, švabėjo:

– Tetulės rankos mulvinos, nieko iš jos burnon neimk!

– O jei tetulei baltas pirštines užmaut?

– Kokias dar pirštines?! Ji gi durna!

– Durna tai mulvina? Dėl to jos rankos ir nebaltos? Bet jeigu apsivilks balta suknia ir užsimaus baltutes pirštines – tokias, kokiom Veronika grabe gulėjo, – ar bus tada švari ir nedurna?

Fatima baltom rankom glosto rūdžių apskėstus bėgius. Dviem bėgiais reikia vaikščioti po du. Su kuo Fatima eis? Su prižiūrėtoja, gal paštininke ar jos anūke, gal vyro nuplauta vėle?

Ji regi, kaip tarp bėgių strikinėja angelas. Ar tikrai jis? Ar gali vėlių plovykloj būti angelų? Visokių – sparnuotų ir besparnių, su ratais ir be jų, su polėkiu, su atmintim, su baltom pirštinėm ir trispalviais nagais, laukinių ir naminių, cukrinių, pasenusių, jaunų, su mūzom ir be mūzų, nėščių, samdytų, gyvų ir negyvų. Štai kokia amplitudė plyšta, dūmojant apie angelus! Kai nėr jokių minčių, Fatima kviečias angelus – beribius, impozantiškus, ik sietuvos gilius… Štai ir dabar Fatimos pašauktas virš liūdnos žemės sklendžia baltas angelas. Toks, kokį matė tūkstančiai. Gražus jis buvo tūkstančiams, gal kiek netikras, bet gražus. Kaip aklas kūdikėlis. Nuo jo Fatima dieną naktį nesitraukė, globojo lyg nepabaigtą siūti skudurinę lėlę, kad niekur neiširtų. Nelyginant naktis ji piešė mažutėliui antakius, juodus tartum susvilusios žolės anglis. Aguonų raudoniu veidus dabino. Ir vis žiūrėjo, gaudė spindulį, šešėlį akyse, kas rytą vis kitaip pražystančius minkštučių lūpų žiedus. Jie skleidėsi ant pamirštų vabzdžių kapų, tęvais driežiukais smėly migo. Fatima įtikėjo paslaptim – gimties, ištikimybės, prigimties ir meilės. Senaisiais kaip pasaulis paistalais. Be jų nebūtų Gyvatos. Toks jos dukrelės vardas – šiltutis, gyvas it kiaušinis. Iš jo nauja tiesa turėjo išsirist. Tikresnė už garsus, spalvas, žodžius, gyvesnė už gyvenimą. Mažam delniuke lyg kriauklelėj užrakinta atmintis: žuvų, žvėrių, žmonių ir žemės. Pradžių pradžia. Pirma, gal paskutinė?

Kartojasi sudegintos žolės sakmė. Raudonu blyksniu vyzdys plieskia. Jau visą tūkstantmetį taip: ženklai, užuominos ir paukštiškas lesiojimas besėklės žemės. Ta žemė turi vardą, šiluos lakštingalų skardenamą ir mėnesienų godžiai ryjamą. Bedžiaugsmiai lietūs jį iš nuobodulio verkia. Toks išverktas jis tykšta ant plynų laukų, ant didžiojo Puntuko, pakimba Stelmužės šakoj, be rimų ir be ritmų, lyg rausvas apelsinas, pakąstas lapkričio šalnos. Jis baugščiai gieda tarp karklynų, kadais savų, dabar kitų. Seniai nesaugo žemės, mat ji tokia maža, ir jam klaiku. O jei ištirps ant kieno delno: kazoko, imperatoriaus, silpnučio kūdikio? Tuomet jau niekas lūpom jo nebesušildys, net į juodžiausią gedulą nesuvynios, neteps medum ant duonos. Jis verkiančių, išeinančių nebepavys, neapkabins ir nenutildys. Sugeltas skaudžios saulės po rudeniniais lapais slėpsis ir pašnibždom maldaus: „Nekirskit kryžiaus: iš eglės ir liepos rauda moterys, iš ąžuolo ir uosio – vyrai. Mediniai kryžiai – medžių palaikai, kitais keliais, kitais gyvenimais šnarėję. Mergaičių vėlės lankstė berželius, berniukų – juodalksnius. Aukščiausias lygumų pušis viliokės laumės apžadais kerėjo, margaisiais kaspinais aprišo, su piemenėliais garbino, šventų pušų juodosios žemės vardą krikštijo, kryželį dėjo, nesigėdijo, nepabėgo, šėlo, vėl pradėjo, vėlės, plyštanti pradžių pradžia ant kryžiaus, bėgių skersinėlio…“

Baltajam angelui liepta atgyt. Tegu verčiau sau vaikšto nuplikusiais sparnais (kažin kodėl auksiniais jie nevirto). Kažkas juos nusipjaus, lipins dirbtines plunksnas. Skris. Auksinis angelas stovės šventoriuj, ant išopėjusių nuo sąžinės gimtosios žemės vidurių. Sapnuos gyvenimu išvirstančius sapnus. Sapnai – istorija, sapnai – garbinga praeitis, sapnai – auksinis angelas su sąžine plika – ji vietoj nupjautų sparnų nepasėta užaugo, nelaistoma sudygo, žolės degėsiuos šaukia.

Dygiu šauksmu ilgieji bėgiai patepti. Blizgiam gyvenimui riedėt pro aukso, dramblio kaulo bokštus.

Fatima mena: jos motinos sušalęs kūnas šalia gulago penkias dienas kauline statula stovėjo. Tada ji sužinojo, kad žmonės būna ir geri. Kad pro kreivus, lygius, sukąstus káltus jie moka dovanoti šypseną. O dovanotam arkliui, kaip žinoma, į žiomenis nežiūrima.

Šiaurės pašvaistė? Kur ji? Krasnojarske? Lietuvoj? Apšviečia sniego senius, ant jų galvų iš geltonų popiergalių susuktos kūginės karūnos. Taip lietuviai gelbėjosi nuo skerdiko šalčio. Laba Dieve, kad „starovierai“ pagailėjo – ką tik ištremtus rusiškais popiergaliais sušildė. Tąsyk jie buvo kaitresni už Lietuvoj paliktą pirtį.

Gerai, kad žmonės būna ir geri. Kad šypsosi. Kaip paštininkė, kaip jos anūkė. Fatima matė: mažoji lipdė tokius pat kaip Pimijoj gyvasniegius senius. Tik jų kepurės buvo iš „Meškos šiaurėje“ blizgučių.

Girdėjo, kaip mergaitė klausė:

– Bobut, kodėl sakai, kad Fatima durna?

Nežino paštininkė. Iš akių mušas, tačiau anūkei tinkamo atsakymo nežino. Sau žino: ta bėgių boba neturi iš anksto temų paruoštų. Nei apie orą, nei apie norą, nei apie moną. O kaip be temų? Be temų tik nepilno raugo.

Bėgiais.

Fatima spunkso į dvi sukežusios trobos akis – sargius žalčio vyzdžius kinivarpų suėstais, užmerktais medžio vokais. Prie keturių ilgų akių, prie begalinių bėgių – ant amžinųjų pjaunanti akistata. Juk nieko naujo. Ne pirmą sykį remžia. Pro daugiabučio langus šniorijo peršiau – dygiom, lyg šalto skliauto žvaigždės neoninėm akim. Lygiai taip pat kaip pirmą naktį Pimijoj.

Pasikartojimai, lyg bėgių klauptai. Gyvenimui išmelst.

Fatima meldžia. Kaip tąsyk išmesta iš darbo banke. Dėl nesuprantamos jai priežasties – nereprezentatyvios išvaizdos. Ją pakeitė reprezentatyvi – pertįsėlė balksnė, tarsi iš pasakos nužengusi auksažvaigždė. Direktorius Fatimai suopė: „Toksai dabar gyvenimas – rivalizacija ir konkurencija; jauni, liekni ir gražūs daug paklausesni.“ Tai taręs, suspitrėjo akimis, dar sykį dūrė: „Jaunesnė netapsi, bet lieknesnė gali. Žinau tokią dietą: ką sukiši skrandin, išvemk.“

Fatima jį suprato. Ir paskutinius pabertus žodžius: „Kitos dietos tavo kategorijai nėra.“ Neaišku buvo tik dėl kategorijos. Anksčiau priklausė buožėms, liaudies priešams, o kam dabar? Nereprezentatyviems?..

Toli nueita. Vis tais pačiais sieksniniais bėgiais, jų aukštais klauptais: iš ežeringo dvaro Pimijon, gimtuos miesto barakuos, skalsian gyveniman, į užtarnautą prieglaudą…

Ant Fatimos gunkšlėto kūno lyg išgaląsta geležtė priglunda juodo atlaso suknelė. Su ja Fatima tik ant bėgių ir į šermenis. Per dešimt metų daugiau nei dešimt šermenų. Anos ir šitos pusės skaičiai niekad nesutinka. Ne taip kaip žmonės. Tiesa, ir jie nūnai išdrįsta susieiti tik per šermenis. Ar bijo ko? Vieni kitų? Ilgų kaip bėgiai vyzdžių. Todėl ir skuba merkt nabašninkams akis, užkalt numirusių trobų akylus langus, kad tik stiklu į stiklą nesitrenktų. Kaip maro, bado bijo aštrių duženų.

Lipnių voratinklių diena. Tūžmingo vėjo šuorai žilas gijas ant spoksančio dangun riešutmedžio lyg sudraskytą žuvų tinklą karsto. Graži gimtoji žemė, kai jos negnaibo žmogiškasis liūdesys, kančia, viltis ar Majos šyde paslėptas klastingas džiaugsmas. Ji apimli, jos daug, per didelė bežadžiams gyvuliams, žmonėms, dievams, bet per maža sparnuotam laumžirgiui.

Dvidešimt keturias valandas gyvena laumžirgis, o žmonės – milijonus. Tik kiek iš jų tikrų?

Fatima driuokia bėgiais. Užmigusiųjų akimis paglosto seno paukščio gūžtą senvagėj. Ten strazdas neperi. Šiais metais jis jau niekur nebeskris. Priglus prie žemės, vėju užsiklos, pavasarį sugrįšiantiems vietelę šildys. Išguitas nesuklyks, sparnus suglaus, lyg elgeta žingsniuos. Nepyks. Koplytstulpin snapu įsmigs. Pakils. Virš kupolo giedos.

Fatimai motina paliko savo baltą balsą. Susuko į gimties krauju paženklintas drobes ir liepė po pagalve pasidėt. Ji tas drobes palaidojo vabzdžių kapuos. Vabzdžių kapai išnyko – balsas liko. Dabar jis griūva kiklopiškąja lavina ir teka bėgiais – kaulėtom Kristaus kojom. Iš žemės. Gal dangun?

Komentarai / 1

  1. katė.

    Toks įspūdis, kad rašoma vartant lietuvių kalbos žodyną…

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.