Psi

KĘSTUTIS NAVAKAS

Kai vie­ną die­ną traš­kan­čiais pirš­tų są­na­riais įė­jau į sve­ti­mus na­mus, pa­gal­vo­jau, kad tų są­na­rių ke­tu­riais dau­giau nei rai­džių grai­kų abė­cė­lė­je. Žmo­gus, ją kū­ręs, vei­kiau­siai Ho­me­ras, „Ham­le­to“ au­to­rius, ke­tu­ris pa­si­li­ko ne­įrai­din­tus, tar­si at­sar­gai. Ta pje­sė ir bu­vo pa­ra­šy­ta są­na­riais, ne pirš­tais. Įdo­miau­sias per­so­na­žas ten ne pats Ham­le­tas, o jo tė­vo šmėk­la, įsi­vaiz­duo­kim ją kuo nors pa­si­rė­mu­sią, tar­kim, obuo­lių ko­te­liais ar­ba rai­de Y. Ho­me­ras apie tai ne­pa­gal­vo­jo, o aš iš­syk pa­ma­čiau, kad rei­kė­tų.

Įei­nant į sve­ti­mus na­mus ap­ima vi­siš­kai ne­bū­ti­nas ne­sau­gu­mo jaus­mas ir tie traš­kan­tys są­na­riai jį aiš­kiai liu­di­jo. Ki­taip ne­bū­tų traš­kė­ję – grai­kų abė­cė­lės rai­dės be­veik ne­traš­ka, ki­ri­li­ca tik vos gir­di­mai, o iš tie­sų traš­kan­tys rai­dy­nai man ne­pa­ži­nūs ir ne­rei­ka­lin­gi.

Man Ray. Nesunaikinamas objektas. 1923

Pir­mas da­ly­kas, ku­rį tu­ri pa­da­ry­ti įė­jęs į sve­ti­mus na­mus, – žvilgs­niu su­si­ras­ti tau ar­ti­mą ob­jek­tą, pas­kui jau jis at­liks jam ta­vo pri­mes­tą dar­bą.

Tai bu­vo obuo­lys, tai­kiai gu­lin­tis ant spin­te­lės, vai­siai pa­pras­tai tai­kūs, nors Cézan­ne’as gal­vo­jo ki­taip. Žiū­rė­jau į jį ne­at­si­gė­rė­da­mas, ka­dai­se juk ir aš bu­vau gam­tos da­lis, ma­no nuo­mo­ne, vie­na svar­bes­nių jos da­lių. Vė­liau ma­ne su­ga­di­no blo­gi žmo­nės. Tar­kim, Gan­ten­bai­nas.

Tuo­met obuo­lys man ta­rė: tu na­muo­se, Odi­sė­jau, ieš­kok jos. Kam­ba­riai bu­vo gal tik du, ta­čiau tę­sė­si link ho­ri­zon­to kaip dvi ne­tu­rin­čios su­si­kry­žiuo­ti li­ni­jos. Bė­gau tais kam­ba­riais, tiks­liau, pir­muo­ju, il­gai, ne­pri­bėg­da­mas fi­ni­šo lan­go. Kar­tais ir du nė­ra pa­bai­ga, pa­bai­ga yra vie­nas.

Nie­kur jos ne­ra­dau, kai greit ran­di, nie­kad ne­ži­nai, ar no­rė­jai ras­ti, ar tik ieš­ko­ti.

Jos ne­bu­vo nie­kur, Kir­kės aky­se pa­kly­dę ast­ro­lo­gai jos ne­ro­dė, o ko­dėl kom­pa­so ro­dyk­lė tu­ri at­si­suk­ti tik į šiau­rę – pats ne­ži­no­jau. Man at­ro­dė, kad ši kom­pa­so ypa­ty­bė ne­de­ra­mai vul­ga­ri ir ne­kū­ry­bin­ga.

Šiaip ar taip, bė­gau. Ra­tu, kaip kle­vo še­šė­lis. Tuo pat me­tu gal­vo­da­mas – jei bū­čiau ak­las, kaip bėg­čiau? Lies­da­mas krum­pliais sie­ną ar ir­gi ra­tu, kaip mu­zi­ka vi­ni­lo dan­ti­raš­čiu?

Bėg­da­mas įjun­giau švie­są, kle­vo še­šė­liui ji pra­var­ti. Ta­čiau ma­no mer­gi­nos nie­kur ne­bu­vo.

Ma­čiau gra­žių daik­tų len­ty­no­se, jie čia sto­vė­jo pa­mirš­ti, jau per­gy­ve­nę sa­vo šlo­vę (kas ga­li bū­ti bai­siau!), nuš­čiu­vę nuo ne­lauk­to ma­no žvilgs­nio. Gal­vo­jau apie juos, tie­sa, ne tik apie juos. Gra­žūs daik­tai ir­gi yra ne tik daik­tai, tai vie­na pa­ra­nor­ma­lu­mo at­mai­nų. Keis­čiau­sia, kad jie su­stab­do lai­ką. Žiū­rė­da­mas į juos trum­pam imi ne­be­gy­ven­ti. Ar­ba gy­ve­ni ne­be tu. No­riu kuo dau­giau to, kas kiek ydin­ga, kiek nu­skel­ta. To­bu­ly­bė, nors ir žmo­gaus su­kur­ta, ma­ne per­ku­ria taip, kad ne­be­no­riu gy­ven­ti. To­bu­lu­mas sle­gia ir traiš­ko, iš­se­ki­na ir de­hid­ra­tuo­ja. Tie­sa, nie­kas ne­ži­no, kas jis iš tie­sų yra, tai kiek guo­džia ir laik­ro­džiai vėl tam­pa rei­ka­lin­gi.

Tuo­met už lan­go pra­va­žia­vo trau­ki­nys ir pa­si­ro­dė, kad tie su­pu­vu­sios vyš­nios spal­vos rė­mai ne įstik­lin­ti, o įskar­din­ti. Trau­ki­niai nuo­lat pri­me­na lai­ki­nu­mą, tra­pu­mą, ar­ba­tos pli­ky­mo tai­syk­les, be to, jie tren­kia. Pa­na­šiai tren­kia tik ab­so­liu­ti ty­la. Pra­va­žia­vęs tren­ki­nys pri­mi­nė ab­so­liu­čią ty­lą.

Gal kur nors esa­ma keis­tų jung­tu­kų (opa­lo spal­vos ir ova­lo for­mos), ku­riais ga­li­ma ką nors iš­jung­ti. Aš to­kių ne­ži­nau. Še­šė­lis ge­ba iš­jung­ti švie­są, bet kit­kam jis per glež­nas, gal to­dėl trau­ki­niai vis dar va­ži­nė­ja.

Už to pa­ties lan­go (ki­to ne­ma­čiau) į pie­tus skri­do paukš­čiai, dau­giau­sia ki­ki­liai. Jei bū­tų skri­du­sios an­tys, vis­kas jau at­ro­dy­tų per­ne­lyg įsuk­ta ir ne­be­pa­leis­ta. An­tys ne­skri­do ir man bu­vo ra­mu. Iš­skren­dan­tys ki­ki­liai nu­tūp­da­vo pail­sė­ti kie­mo me­džiuo­se ir apie kaž­ką čiul­bė­da­vo sa­vo gim­tą­ja čiul­ba. Me­džiai ir­gi čiul­ba, tik tai da­ro taip lė­tai, kad jų čiul­bė­ji­mą ge­ba iš­girs­ti tik ki­ti me­džiai. Keis­ta ži­no­ti, kad yra ir ki­tų me­džių, ta­čiau jų ir gy­ve­ni­mas ki­tas. Lė­tas. Yra te­ori­jų, kad stik­las – tai kaž­ko­kiu kos­mi­niu lė­tu­mu te­kan­tis skys­tis, gal me­džiai ir­gi skys­čiai?

Sve­ti­ma­me bu­te vi­sa­da sve­ti­mas kva­pas, jo pri­kvė­puo­ja koks nors bai­sus au­ga­las, tar­kim, ro­žė, miaz­mo­mis iš­šau­dan­ti sa­vo ap­gai­lė­ti­ną pa­merk­tu­mą. Sve­ti­mas kva­pas, net jei ro­žės, ma­nęs nie­kad ne­su­trik­dys, tu­riu sa­vų. Kai ku­riuos at­si­ne­šiau ir sklei­džiu, tur­būt prieš aš­tuo­ne­tą gy­ve­ni­mų bu­vau ta bjau­rio­ji ro­žė.

Tuo­met vėl pir­myn, kaip kor­ne­tas Chris­top­has Ril­ke. Bėg­ti iš tie­sų ga­li­ma dviem bū­dais, tik ant­rą­jį bu­vau trum­pam pa­mir­šęs, o li­ku­siuo­ju bėg­ti per mo­no­to­niš­ka, tar­si Ama­deus bū­tų vis­ką pa­ra­šęs dvie­jo­se pen­kli­ni­jo­se. Tad ne­be aukš­to­ji do, te­ko ne­be bėg­ti, ei­ti. Tą mo­ku dau­gy­be bū­dų, nes tu­riu kny­gų.

Ėjau, lyg skai­ty­čiau Na­bo­ko­vą. Jo pa­kan­ka dvie­jų pa­strai­pų, ne bet ku­rių, bet iš bet ku­rios kny­gos. Ir už lan­go iš­tiš­ko lie­tus, trys min­ty brėkš­tel­to sa­ki­nio bet bu­vo jo ne­iš­ven­gia­ma prie­žas­tis, trys gre­ti­mi jung­tu­kai, opa­lo spal­vos ir ova­lo for­mos, įjungs bet ką. Ėjau ne sky­riais, pa­strai­po­mis, taip ty­liau. Pra­de­di gir­dė­ti daik­tus.

Su tuo pa­čiu daik­tu ga­li­ma elg­tis dve­jo­pai, apie tai ra­šo­ma ir Ho­me­ro „Ham­le­te“. Jei rei­kia ty­los – daik­tą pa­ke­li. Jei trenks­mo – pa­sta­tai. Plokš­tu­ma, nuo ar ant ku­rios – ne­svar­bi, fo­ni­nė, kor­de­ba­le­tas.

Da­bar vi­sos la­kuo­tos plokš­tu­mos, in­tar­si­jos, ko­bal­tu per­sunk­tas por­ce­lia­nas at­spin­dė­jo lie­tų, aus­to­se port­je­ro­se, mez­gi­niuo­se ir nė­ri­niuo­se su­drė­ko dul­kės. Ki­ki­liai ir­gi ga­vo su­drėk­ti. Ta­čiau paukš­čiai su­ge­ba gy­ven­ti am­ži­no­je drėg­mė­je ir ne­su­pū­ti, man taip var­gu ar pa­vyk­tų, o la­kuo­tos plokš­tu­mos pū­va vien nuo lie­taus at­spin­džio. Teks­ti­lė ne, ji ar­ti­mes­nė paukš­čiams. Nors dra­bu­žių blu­sos iš­si­vys­tė prieš šim­tą sep­ty­nis tūks­tan­čius me­tų, teks­ti­lės tuo me­tu dar ne­ra­do, ji slė­pė­si. Ma­nau, kad šia­me bu­te.

Su­pra­tau, ko šia­me bu­te trūks­ta. Žais­lų. Žais­las – pui­kiau­sias įran­kis per­ei­ti į ant­ri­nę re­a­ly­bę, kur­ti ją, užuot at­kū­ri­nė­jus, sun­ku su­pras­ti, ko­dėl jų čia nė­ra. Gal juos iš­si­ne­šė ta, ku­rios ieš­kau? Gal čia vie­nin­te­lis žais­las yra me­nas?

Ne, rei­kia ko­or­di­na­čių sis­te­mos, ki­taip nie­kad ne­nu­ei­siu iki ant­ro­jo kam­ba­rio, jis nesu­si­kry­žiuos su pir­muo­ju ir vi­sa erd­vė taps bergž­džia, te­tin­ka­ma bal­dams, nė­ri­niams ir Wil­le­be­ec­ko aust­rėms ant kai­rio­sios sie­nos. Ko­or­di­na­tės at­ro­dė pa­pras­tos: lie­tus, pra­va­žia­vęs trau­ki­nys, trys jung­tu­kai, obuo­lys ant sta­lo. Ne­bu­vo aiš­ku, ko­dėl jis pra­kal­bo, ta­čiau pra­kal­bo juk la­bai trum­pam. Treč­da­liui mirks­nio. Taip ret­sy­kiais nu­tin­ka ne tik vai­siams, bet ir prie­sko­niams, ką tei­sin­gai pa­ste­bė­jo ma­no jau mi­nė­tas Cézan­ne’as.

Pa­grin­di­nis vek­to­rius – ji. Aš tu­riu ją ras­ti, bet nie­kur ne­ran­du, nors ieš­kau jau vi­są mi­nu­tę. Jos nė­ra. Tuo­met ir pa­gal­vo­jau, kad jos nė­ra ap­skri­tai, ji tik obuo­lio fan­ta­zi­jos da­lis, vie­na jo sėk­le­lių, treč­da­lis jo mirks­nio. Juk aš jos ne­pa­žįs­tu, ne­ži­nau, kaip at­ro­do, kuo kve­pia, ko­kios spal­vos jos ba­te­liai, ko­kio sko­nio jos sei­lės. Nie­ko ne­ži­nau. Pra­va­žiuo­jan­čios tuo trau­ki­niu bū­čiau net ne­pa­ste­bė­jęs. Štai jos nė­ra, o tu­riu ras­ti. Ieš­ko­ti to, ko nė­ra, ne­su įpra­tęs, bet ieš­kau, kor­ne­tas Chris­top­has Ril­ke ir­gi ieš­ko­tų.

Tu­riu ją at­kur­ti, iš­lai­žy­ti iš ka­dais iš­val­gy­tų lėkš­čių, iš­suk­ti iš vol­fra­mo kar­bi­do ka­dais pa­mes­ta­me žie­de, įsuk­ti at­gal į tą žie­dą. Ji bu­vo aukš­ta, ne­šio­jo aki­nius rau­do­nais rė­me­liais, rū­ky­da­vo plo­nas as­pi­ri­no sko­nio ci­ga­re­tes ir klup­tel­da­vo ties sep­tin­tą­ja pa­ko­pa? Ne, ne ji. Jei ne ji, tuo­met ap­ima ne­vil­tis, kad jos nė­ra ir ne­bu­vo, kad ieš­kau tuš­čiai, emo­ci­nio pa­vel­do ma­ny­je ne­daug, tad va­rian­tų sto­ko­ju. At­kur­ti ga­liu vien pa­gal sa­ve. Ban­dau.

Ka­dai­se tu­rė­jau stip­rią aukš­čio bai­mę, ku­rią pa­jus­da­vau žvelg­da­mas į vi­sus gra­žius daik­tus. To­kia bai­mė ka­ma­vo ir Ke­at­są, to­dėl man jo laiš­kai Fan­ny Braw­ne kiek hič­ko­kiš­ki, slys­tan­tys nuo mui­li­no skus­tu­vo aš­me­nų, pas­ku­ti­niu mo­men­tu įsi­tve­riant mui­lo bur­bu­lo. Ta bai­mė pra­ėjo, kai vie­ną die­ną, vi­dur­va­sa­ry, pa­de­giau…

Ir štai čia ją pri­si­mi­niau. Ji bu­vo at­kur­ta per treč­da­lį aki­mirks­nio, ji iš tie­sų eg­zis­ta­vo, aš ne ­vel­tui jos ieš­kau. Pri­si­mi­niau net kaip cak­sė­da­vo jos aus­ka­rai, tas gar­sas kiek pri­mi­nė ma­no plaš­ta­kų są­na­rių traš­ke­sį, tik bu­vo sau­ses­nis, ma­no plaš­ta­kės tu­ri ne­be vi­sus pirš­tus, vie­nas lū­žo kaž­kur ties Y. Ji… At­lė­ku­si į ma­ne, kaip drrr…

Dru­giai le­kia į švie­są ne dėl to, kad pa­jus­tų nau­jų emo­ci­jų. Jie su­klai­di­na­mi. Jie orien­tuo­ja­si pa­gal dan­gaus švie­su­lius, kaip ir kle­vo še­šė­lis ar Ham­le­to tė­vo šmėk­la, to­dėl žva­kės juos dez­orien­tuo­ja ir jie su­de­ga. Žva­kės yra per ar­ti.

Ji… Ji bu­vo ne­to­bu­la, ski­lu­si, ne­bi­jo­jau. Kaip ne­pa­pras­tai gra­žiai iš­sku­tau šiau­rę iš jos met­ro­no­mo, ves­ti­bu­lia­ri­nį apa­ra­tą iš vi­di­nės au­sies la­bi­rin­to, dez­orien­ta­vau. Dvi­de­šimt aš­tuo­niais sa­vo plaš­ta­kių są­na­riais. Kaip skal­siai ji de­gė. Ji…

Vėl pa­žvel­giau į daik­tais prie sie­nų pri­kal­tas len­ty­nas ir ta­po aiš­ku, kad ji, ku­rios tu­rė­jau ieš­ko­ti, – vi­sai ne mer­gi­na. Aš bet ko ieš­ko­da­mas ran­du mer­gi­ną, ta­čiau ne to esu siųs­tas, tad ieš­ko­ti teks dar il­gai. Jau­čiau­si iš­se­kęs, ra­miai ėjau Na­bo­ko­vo pa­strai­po­mis, vie­no­je jis man ta­rė: žaisk! Iš­gal­vok pa­sau­lį! Kur­kis re­a­ly­bę!

Tai bu­vo jau la­bai ar­ti tiks­lo, tad ne­be­li­ko kas veik­ti, man ne­bū­ti­na pa­siek­ti tiks­lą, pa­kan­ka įsi­ti­kin­ti, kad esu ša­lia jo, iš­sau­go­ti jį tam sau, ku­ris ma­ny­je ka­da nors taps ver­tas už­čiuop­to tiks­lo. Ra­dau.

Ra­miai nu­ė­jau į ki­tą sve­ti­mų na­mų kam­ba­rį, ja­me vy­ras val­gė agur­kus. Pa­mo­jau jam, pa­sa­kiau, ką mū­sų trum­po pa­si­ma­ty­mo me­tu mie­lai ci­tuo­čiau, bet jis nie­ko ne­at­sa­kė, net ne­pa­ste­bė­jo ma­ne už­ėjus. Nes ir už­ėjau juk ne pas jį.

Ei­nant na­mo lie­tus dar li­jo, o trau­ki­nys dar va­žia­vo. Be­si­kry­žiuo­jan­čiais bė­giais. At­ve­jui, jei pra­va­žiuo­da­mas jis ma­ne už­trenk­tų, kaip du­ris, į ku­rias ne­pa­tar­ti­na rem­tis, jei tek­tų ma­ne iden­ti­fi­kuo­ti, bu­vau pa­si­vo­gęs to ne­pa­žįs­ta­mo vy­ro kor­te­lę. Pa­rei­gū­nai vi­sad ban­do spręs­ti apie žmo­nes pa­gal ko­kias nors kor­te­les, nie­kas ne­si­ims at­kū­ri­nė­ti ma­nęs, jei ne­bus kor­te­lių. Štai jie ma­ne ras­tų, gal­vo­tų, kad aš – tai jis, tas vy­ras su agur­kais, Wil­le­be­ec­ko aust­rė, dvi­de­šimt tre­čio­ji grai­kų abė­cė­lės rai­dė, vis­ką man pa­da­ry­tų kaip jam, per­gri­muo­tų ma­ne juo, bū­tų links­ma.

Nes tik vie­nas ži­nau, kad čia ne jis. Čia aš.