Mito šešėlyje

VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS

Elena Kurklietytė. Šešėlių verpėja: laukinės Todės istorija. Romanas. V.: Alma littera, 2009. 183 p.

Istorikas Edvardas Gudavičius, vertindamas Lietuvos kultūrinę raidą Europos kontekste, skyrė jai du iš dešimties balų. Pavertę šiuos balus procentais, aptiksime, kad tik 20 procentų tautiečių intelektas prilygsta modernaus europiečio mąstysenai, visų kitų pasaulėjauta ir pasaulėžvalga tebėra įstrigusios XIX ar dar ankstesnių amžių gelmėse. Šiuos teiginius patvirtinančių faktų toli ieškoti nereikia – per nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo dvidešimtmetį pastatyta daugiau nei šimtas krikščionių bažnyčių, susikūrė aibės hinduistų, budistų ir kitokios pakraipos grupių, pasirodė rimtų ketinimų atgaivinti pagonių religiją, ką ir kalbėti apie suklestėjusią burtininkų, kerėtojų, ekstrasensų, horoskopų paklausą.

Tie duomenys imami ne iš kokių gandų ar paskalų, o iš televizorių ekranų, radijo stočių, laikraščių ir žurnalų puslapių. Ezoterinė literatūra šluote šluojama iš pardavimo punktų lentynų. Nenorėčiau visa tai įvardinti nei blogybe, nei gėriu, tik mėginu perteikti kontekstą arba apsuptį, kurioje tenka gyventi tiek eiliniam piliečiui, tiek menininkui, tiek mokslininkui ar politikui.

Euroskeptikai įsitikinę, kad daugumos didžiųjų dabarties negerovių šaltinis – globalizacija. Girdi, jeigu atsiribotume, užsisklęstume, taptume savarankiški, atsirastų mūsiškio aukso amžiaus galimybė. Kad nenukrypčiau per toli į šalį plėtodamas diskusiją apie mūsų visuomenės moderninimo kelius ir klystkelius, mėginu atkreipti skaitytojo dėmesį į tai, kokiame dabarties tarpsnyje esame atsidūrę. Istoriniai lūžiai, mitinė ar pusiau mistinė terpė, skaudus socialinis sluoksniavimasis literatūros (ypač romano) plėtrai ir suvešėjimui turėtų būti ypač palankūs. Tereikia prisiminti Pietų Amerikos magiškojo realizmo rašytojų šedevrus, kurie formavosi panašioje terpėje, o jų atsiradimui ir suklestėjimui mitų, papročių bei visuomenės gyvenimo būdo samplaika turėjo neabejotinai lemiamą reikšmę. Lietuvoje taip nėra – menininkai tokiais viliojančiais gyvenimiškais turtais pasinaudoti neskuba. Vienas kitas mėginimas, kaip antai Gintaro Beresnevičiaus romanas „Paruzija“, didesnės sėkmės nesulaukė. Todėl džiugu į rankas imti naująjį Elenos Kurklietytės romaną „Šešėlių verpėja“, kurį bent iš dalies galėtume priskirti prie lietuvių magiškojo realizmo. (Romanas apdovanotas pirmąja M. Vainilaičio literatūrine premija už geriausią knygą mitologine tema – red.)

Intriguojanti istorija, kurioje susipina dabarties realijos ir tolimos praeities nuojautos, pasakojama archeologo Benedikto lūpomis. Pakraštyje pelkės, esančios netoli Laumakių gyvenvietės, atkasęs moters kaukolę, mokslininkas Benediktas viliasi surasti ir visą paleolito laikų gyvenvietę. Jis svajoja surengti mokslinę ekspediciją šiam tikslui pasiekti, bet tolesnius mokslinius tyrinėjimus sutrikdo ir nustelbia kiti ne mažiau aktualūs įvykiai. Tyrinėdamas radinį, archeologas taip įsigilina į darbą, kad vos nepamiršta realaus gyvenimo ir panyra į 6000 metų senumo tikrovę. Jis taip susižavi radiniu, kad, suteikęs jam Todės vardą, pasigaminęs įsivaizduojamos moters lipdinį ir pasistatęs darbo kambaryje, rašo studiją (ar poemą), kurioje mėgina atkurti to laikotarpio gyvensenos vaizdą. Beje, paleolitės ir jos aplinkos vaizdai šmėžuoja visame romane, bet pats kūrinys, pavadintas „Laukinės Todės istorija“, kaip savarankiška dalis publikuojamas knygos pabaigoje.

Gal archeologas Benediktas būtų net gerokai kuoktelėjęs dėl to savojo fantomo, vardu Todė, jeigu Laumakiuose, kur ir yra įsikūrę archeologinės ekspedicijos dalyviai, nebūtų atsiradusi dar viena moteris, kuriai miestelėnai davė Verpėjos pravardę. Paaiškinimą, kodėl ir kaip viskas atsitiko, nesunkiai aptiksime romano pradžioje: „Apsigyvenusi ji esą toje gryčiutėje, Ilgosios gatvės gale, kur prieš metus vieniša senikė pasimirė. Ėjęs seniūnas šuns ieškoti ir labai nustebęs: aplink trobikę dilgėlės nušienautos, takelis smėliu pabarstytas, o ant durų kabo lentelė, kurioje vaikiškomis kreivomis raidėmis išvedžiota: Kirpykla, verpykla, audykla ir kitos paslaugos.“ (p. 14) Ta Verpėja tuoj pat sujaukia ne tik archeologo Benedikto, bet ir viso miestelio gyvenimą – vyrai visi iki vieno ima kraustytis dėl jos iš galvos… Ir suprantama dėl ko, nes ji ne tik nepaprastai įdomi moteris, bet ir tikrų tikriausia laumė. Nepasakodamas nuosekliai romano siužeto tik priminsiu, kaip ji, meistriškai paežerėje sukeitusi vaikus (dar kūdikius), paskui be ženklo išgaruoja. Po šio įvykio Benedikto ir Elzės sūnus Vladukas, pirmuosius savo gyvenimo mėnesius gurniai augęs, staiga įstringa. Tėvai iš pradžių nė įtarti neįtaria, kad jie augina ne savąjį sūnų, o laumiuką. Benediktas neilgtrukus susiorientuoja, bet apie savo įtarimus vengia prasitarti žmonai, kuri turi sveikatos problemų – ją erzina ne tik miesto triukšmas, ji sunkiai pakelia ir kitus modernaus gyvenimo teikiamus pranašumus: automobilį, skalbyklę, kompiuterį. Detektyvinės intrigos mazgas atrišamas tada, kai romano herojus, atjojęs į sostinę savąja Balte ir dairydamasis, kur ją pririšti, pamato plakatą: „Parodų rūmai maloniai kviečia jus į Vaivos Miglės personalinės tekstilės parodos – ŠEŠĖLIŲ VERPĖJA – atidarymą, kuris įvyks…“ (p. 143) Žinoma, Benediktas nesunkiai atspėja, kad tekstilininkė Vaiva Miglė yra ta pati Laumakių Verpėja. Dar detaliau viskas atsiskleidžia, kai paaiškėja, kad Vaivos gerbėjas ir sutuoktinis – menotyrininkas Juoda Žila Kasa – ne tik surengė žmonos kūrinių parodą, bet ir visais būdais stengiasi ją išreklamuoti. Tikrasis jo vardas Jeronimas, o tarp jų besisukinėjantis guvus berniūkštis Benas yra ne kas kitas, o archeologo ir jo žmonos sūnus Vladas. Apgavikus dabar būtų galima nesunkiai demaskuoti, pareikalavus patikrinti vaiko DNR, bet kas tada atsitiktų su Elze – juk tektų prisipažinti, kad Vladas yra Benedikto ir Verpėjos sūnus. Tad, iškentęs nemalonią akistatą su buvusia meiluže ir jos vyru, ponas archeologas iš Vaivos šiaip ne taip išgauna kažkada paskolintą rankraštį, kuriame ir yra surašyta mūsų jau minėta „Laukinės Todės istorija“.

Siužeto pasakotojas archeologas Benediktas iš kolegų mokslininkų beveik niekuo neišsiskiria. Žinoma, jis šiek tiek talentingesnis, jam labiau sekasi ekspedicijoje – ne kiekvienam pavyksta aptikti paleolitės griaučius. Turi jis ir šiokių tokių keistenybių – automobilį iškeičia į baltą kumelę, kuria paskui visą laiką ir jodinėja, mėgina atsikratyti mobiliojo telefono, kompiuterio. Romane visa tai pavaizduota su išmone, nestokojant švelnios ironijos, bet skaitytojui gali kilti ir šiokių tokių dvejonių, nes realybė liudija ką kita: šiandieninis mokslininkas, kad ir archeologas, be modernios įrangos tiesiog neįsivaizduojamas. Suprantama, paradoksai ir išimtys įmanomi, juk, matant pagonių žynį naudojantis mobiliuoju telefonu ir televizoriumi, taip pat norisi jei ne protestuoti, tai bent atlaidžiai šyptelti. Net ir gerai padaryti ar talentingai suvaidinti tokie veiksmai yra sunkiai įtikimi. Daug vientisesnis ir natūralesnis Benedikto žmonos Elzės paveikslas. Jos bodėjimasis modernybe yra įgimtas, turintis ligotumo ar net polinkio į patologiją. Tai labai komplikuota asmenybė, siekianti susikurti kuo natūralesnę aplinką. Gyvenimas Laumakiuose būtų kaip tik jai, bet šiuolaikinio modernaus gyvenimo paslaugų išvengti vis dėlto nepavyksta – gimdyti ji vežama į ligoninę sostinėje, nors laikantis tokios gyvensenos principų būtų reikėję kreiptis į kaimo pribuvėją. Gal labiausiai pavykę, vientisiausi yra vaikų portretai. Ryškesnis, žinoma, Vladas, nes jis ne toks kaip kiti, jis – laumiukas, apie tai byloja ne tik jo išvaizda, kalbėsena, bet ir sugebėjimai numatyti ar atspėti įvykius bei artimų žmonių likimus.

Centrinė romano figūra, be jokios abejonės, yra Verpėja. Ji verta ne tik dėmesio, bet ir tam tikrų ginčų. Jos portretas lipdomas naudojant keletą skirtingų sluoksnių. Mitinis klodas čia ryškiausias. Kol ji atlieka kerėtojos, laumės ar net raganos pareigas, jokių priekaištų lyg ir neturėtume, bet kai atsiduria talentingos menininkės vaidmenyje, pradedame abejoti, ar tai ta pati asmenybė. Žinoma, galima sutikti, kad talentingas kūrėjas privalo turėti ką nors „laumiška“ ar „antgamtiška“, bet kai ji virsta paprasta moterėle, verdančia savo Jeronimui kavą ir drebančia iš baimės, ar nebus demaskuota dėl vaiko vagystės, laumiškų bruožų apskritai nelieka – išgaruoja, ir tiek. Paprasčiausia miesčionė, netekusi savojo laumiškumo (ir laumiuko) dėl tuščiagarbiškos sėkmės, nuvilia ir neįtikina. Arba tas laumiškumas ir net talentas jai buvo primestas, arba romane veikia dvi moterys – laumė Verpėja ir tekstilininkė Vaiva Miglė, kurios įvaizdį sukūrė menotyrininkas Jeronimas, kitaip Juoda Žila Kasa. Šis personažas taip pat lyg „iš kitos operos“. Kaip personažas, jis gana ryškus, bet į laumės kompaniją tikrai nėra tinkamas. Todėl ir archeologo Benedikto pasibodėjimas miesčioniška jų gyvenimo aplinka yra suprantamas. Pagaliau ir autorei, matyt, nesinorėjo tęsti kriminalinės intrigos, kad nepakibtų ant plauko visa magiškojo realizmo stilistika, o kūrinys nevirstų paprasta detektyvine istorija ar psichologine drama. Gal dėl tos pačios priežasties pabaigoje „prikabinama“ ir ta „Laukinės Todės istorija“.

Pagirtinas romano autorės siekis priartinti senuosius mitus prie mūsų dienų, pateikti juos kaip atskirą tekstą ar net savarankišką poemą, bet ar nederėjo dar drąsiau nirti į mito, o kartu ir tikrovės gelmes, „Laukinės Todės istoriją“ adekvačiau integruoti į romano siužetą ir skaitytojui pateikti užbaigtą magiškojo realizmo stilistikos kūrinį. Autorė stovi prie magiškojo realizmo vartų, gal net slenkstį yra peržengusi, bet toliau nerti į jo gilybes nesiryžta. Nesakau, kad stinga įtaigumo ar kūrinio užbaigtumo – visko lyg ir pakanka, skaitytojas sumaniai „vedžiojamas už nosies“ nuo pirmo iki paskutinio puslapio, kaip ir dera gero stiliaus kūrinyje. Bet, dorojant tokią medžiagą, taip meistriškai valdant žodį, pageidautinas dar didesnis katarsis, gal net tikras sukrėtimas. Bet ką aš čia karksiu – romanas adekvačiai atitinka dabarties poreikius, jis jau yra skaitomas, o jo populiarumas ateityje tik augs. Kalba stilinga, mokslinis kūrinio pamušalas solidus, intriga supinta išradingai, siužeto audinys tankus ir lygus. Dar labiau sutirštinus spalvas, pasodrinus intelektinį mito ir realybės tirpalą, tekstas, be jokios abejonės, skaitytojui būtų sunkiau įkandamas, prarastų dalį populiarumo, o tokia netektis šiuo krizės laiku būtų sunkiai kompensuojama.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.