Tu esi kny­gos vei­kė­jas

AUŠ­RA KA­ZI­LIŪ­NAI­TĖ

Vik­tor Pe­le­vin. T. Ro­ma­nas. Iš ru­sų k. ver­tė Ire­na Po­ta­šen­ko. V.: Me­to­di­ka, 2012. 352 p.

Kaip ir vi­so­se Vik­to­ro Pe­le­vi­no kny­go­se, 2009 me­tais pa­si­ro­džiu­sia­me ro­ma­ne „T.“ trykš­te trykš­ta au­to­riui bū­din­go hu­mo­ro šal­ti­niai. Jau kny­gos pra­džio­je prie ki­tų dvie­jų iš­kal­bin­gų epig­ra­fų pa­tei­kia­mas sa­ki­nys nu­tei­kia skai­ty­to­ją šė­lio­nėms rim­tu vei­du ar­ba rim­tiems klau­si­mams, nar­plio­ja­miems su šyp­se­na: „T – nau­jas ra­šy­to­jo, ku­rio lai­kais liau­džiai tar­na­vo Brež­ne­vas, Gor­ba­čio­vas, Pu­ti­nas, ro­ma­nas.“

Džiu­gu, kad šis ro­ma­nas ga­na grei­tai iš­vers­tas į lie­tu­vių kal­bą. Taip pat įdo­mus su­ta­pi­mas, liu­di­jan­tis, kad Pe­le­vi­nas Lie­tu­vo­je ga­na mėgs­ta­mas, – šiais me­tais lie­tu­vių kal­ba pa­si­ro­dė net dvi au­to­riaus kny­gos (be čia ap­ta­ria­mo ro­ma­no „T.“, dar iš­leis­tas apy­sa­kų rin­ki­nys „Ana­na­si­nis van­duo pui­kia­jai da­mai“). Rin­ki­nys „Ana­na­si­nis van­duo pui­kia­jai da­mai“ („Ki­tos kny­gos“) ori­gi­na­lo kal­ba pa­si­ro­dė tik prieš me­tus. Šios kny­gos pa­an­traš­tė „Kar@s ir tai­ka“ by­lo­ja, kad Pe­le­vi­nui kū­ry­biš­kai vis dar rū­pi Le­vas Tols­to­jus ir jo li­te­ra­tū­ri­nis pa­li­ki­mas. Įdo­mu ir tai, kad „T.“ lie­tu­vių kal­ba iš­lei­do lei­dyk­la „Me­to­di­ka“, į ku­rią anks­čiau man net ne­bu­vo te­kę at­kreip­ti dė­me­sį. Jei ji ir to­liau leis to­kių au­to­rių kaip J. M. Co­et­zee, Fran­cis Scottas Fit­zge­ral­das ar Pe­le­vi­nas kny­gas, tu­rė­si­me dar vie­ną lei­dyk­lą, ku­rios kny­gų li­te­ra­tū­ros ger­bė­jai lauks su ne­kan­tru­mu.

Gra­fas T. (li­te­ra­tū­ri­nis gar­saus ru­sų ra­šy­to­jo Le­vo Tols­to­jaus pseu­do­ni­mas kny­go­je „T.“) nuo šiol ne tik sa­vo kny­gų au­to­rius, sve­ti­mų teks­tų he­ro­jus, bet ir ko­vos me­nais gar­sė­jan­tis bul­va­ri­nės spau­dos ne­pa­mirš­ta­mas „kie­tuo­lis“. O ke­liuo­se kny­gos epi­zo­duo­se pa­si­ro­dan­tis Fio­do­ras Dos­to­jev­skis „nu­si­ri­to“ iki to, kad ta­po nau­jo kom­piu­te­ri­nio žai­di­mo vei­kė­ju, siur­bian­čiu mi­ru­sias sie­las, kad il­giau iš­lik­tų ne­pa­veik­tas ra­dia­ci­jos po­sta­po­ka­lip­ti­nia­me Pe­ter­bur­ge. Jis vaiz­duo­ja­mas kaip kar­tais ant šiuo­lai­ki­nio ru­sų žur­na­lo ran­ka ra­ši­nė­jan­tis žai­di­mo, ku­rio veikėjas jis yra, tai­syk­les, pvz.: „Ne­pa­mirš­ki­te ap­žiū­rė­ti la­vo­nų, ant jų ga­li bū­ti deš­ros ar deg­ti­nės“ (p. 138).

Štai taip su šyp­se­na iš šių die­nų per­spek­ty­vos žvel­giant at­gai­vi­na­mi ru­sų li­te­ra­tū­ros kla­si­kai ir to­kia nuo­tai­ka plė­to­ja­mas ro­ma­no „T.“ siu­že­tas. Nors pats Pe­le­vi­nas pa­pil­do­mų nuo­ro­dų ne­su­tei­kia, ga­li­me at­sek­ti tam tik­rą jo ro­ma­no pa­grin­di­nio vei­kė­jo gra­fo T. ir Fran­zo Kaf­kos ro­ma­no „Pi­lis“ vei­kė­jo po­no K. pa­na­šu­mą. Pa­ra­le­les ga­li­ma įžvelgti ne tik tarp jų var­dų, bet ir tiks­lų bei pa­čių sie­kių po­bū­džių. Abi šios li­te­ra­tū­ri­nės fi­gū­ros ban­do pa­tek­ti į tam tik­rą vie­tą, ku­ri ne­bū­ti­nai yra ge­og­ra­fi­nė, bet ga­li bū­ti nu­sa­ky­ta ir kaip dva­si­nė bū­se­na. Kaf­kos po­nas K. ne­sėk­min­gai nuo­lat sie­kia pa­tek­ti į Pi­lį, o Pe­le­vi­no gra­fas T. ke­liau­ja į pa­slap­tin­gą Op­tos vie­nuo­ly­ną, pats nė ne­nu­ma­ny­da­mas, kas tai yra, ir nuo­lat sa­vo ke­ly­je su­si­dur­da­mas su nau­jo­mis kliū­ti­mis.

Jaus­mas, kad jau il­go­kai klau­sai­si ne ypač juo­kin­go anek­do­to, iš­lie­ka vi­so pa­sa­ko­ji­mo me­tu. Ta­čiau kai ku­rio­se kny­gos vie­to­se šis „anek­do­tas“ taip aki­vaiz­džiai pri­tem­pia­mas, kad net ne­lauk­tai nu­si­kva­to­ji. Ir su­si­vo­ki, kad „už­ki­bai“. Ne­ju­čio­mis iš pil­ko Pe­ter­bur­go ir vais­kaus gra­fo T. dva­ro Jas­na­ja Po­lia­no­je dan­gaus iš­si­ri­ta min­tis, kad vi­sa tai, ką lai­ko­me tik­ra, iš tie­sų pri­me­na ne ypač juo­kin­gą anek­do­tą.

Ra­šy­to­jas meist­riš­kai žai­džia žo­džiais, jų są­skam­biais ir pra­smė­mis, taip at­ver­da­mas nau­ją teks­to re­a­ly­bę, ne­gai­les­tin­gai kram­tan­čią fak­tus. O kar­tais taip įsi­smar­kau­ja, kad net pra­de­da teks­te su­ve­di­nė­ti as­me­ni­nes są­skai­tas – ar­klys gra­fui T. pa­sa­ko­ja apie kast­ra­ci­ją, o su šiuo veiks­mu su­si­ję ter­mi­nai pa­kei­čia­mi dvie­jų kri­ti­kų, nei­gia­mai at­si­lie­pu­sių apie Pe­le­vi­no kū­ry­bą, pa­var­dė­mis ir pan. Šia­me kon­teks­te svar­bu pa­mi­nė­ti, kad kny­gos ver­tė­ja Ire­na Po­ta­šen­ko su­ge­ba iš­sau­go­ti šį pra­smių ir be­pras­my­bių lau­ką, vi­są kny­gą nu­sė­da­ma gau­sy­be iš­na­šų, ku­rios skai­ty­to­jui pa­de­da su­si­gau­dy­ti ar­ba dar la­biau pa­si­klys­ti ro­ma­no „T.“ vin­giuo­se.

To­kia­me „iš­blė­su­sio anek­do­to“ fo­ne su­plak­ti re­a­ly­bės ir fik­ci­jos kok­tei­lį ir dar ko­ke­tiš­kai pa­teik­ti tau­rė­je skai­ty­to­jui Pe­le­vi­nui tik­rai bū­din­ga. Ta­čiau net jo pa­ties kū­ry­bos kon­teks­te ra­šy­mo pro­ce­sas dar nie­ka­da ne­bu­vo ta­pęs ro­ma­no siu­že­to ker­ti­niu ak­me­niu ir iš­plė­to­tas iki at­ski­ros re­li­gi­jos, ap­iman­čios be­ga­lės ki­tų re­li­gi­jų bruo­žus ir de­ta­les. Ne vel­tui pats ra­šy­to­jas ke­le­riu­s me­tus yra dir­bęs žur­na­le „Moks­las ir re­li­gi­ja“, ku­ria­me bu­vo at­sa­kin­gas už straips­nių Ry­tų mis­ti­ciz­mo te­ma ren­gi­mą.

Ro­ma­ne tik­rai daug mis­ti­ciz­mo – nuo ka­ba­los iki Da­lai La­mos už­draus­tos Šuk­de­no dva­si­nės prak­ti­kos. O vi­sų įdo­miau­sias mis­ti­nis mo­ky­mas ve­ria­si skai­ty­to­jui prieš akis, kai ro­ma­no he­ro­jai ska­ti­na­mi sa­vy­je at­ras­ti Skai­ty­to­ją. Šis mo­ky­mas tam­pa vie­nin­te­liu ke­liu gra­fui T. iš­si­lais­vin­ti ten, kur nė­ra ir net ne­ga­li bū­ti min­ties apie lais­vę. Gra­fas T., su­ti­kęs sa­vo kū­rė­ją ra­šy­to­ją Arie­lį, su­vo­kia esąs kū­ri­nys, ta­čiau ar Arie­lis iš tie­sų yra vie­nas iš gra­fą T. ir jo pa­sau­lį ku­rian­čių ra­šy­to­jų, at­vy­kęs iš šių lai­kų ka­pi­ta­lis­ti­nės vi­suo­me­nės į Tols­to­jaus lai­kų Ru­si­ją, ar jis vi­so la­bo dar vie­nas vei­kė­jas ir kaip Arie­lio re­a­ly­bė ap­ra­šy­ti mū­sų lai­kai – tik dar vie­na fik­ci­ja? Ar vie­ną pa­sau­lį ku­ria ra­šy­to­jas, ku­rio pa­sau­lį su­kū­rė ki­tas ra­šy­to­jas, ir taip be ga­lo? Šiuos ir ki­tus iš jo ky­lan­čius klau­si­mus Pe­le­vi­nas už­me­na sa­vo ro­ma­ne „T.“.

Skai­ty­to­jas, au­to­rius ir vei­kė­jas čia tam­pa šven­čiau­si­ą­ja tre­jy­be, ro­ma­no aši­mi ir sa­vi­tos fi­lo­so­fi­jos plė­to­ji­mo tra­sa, ta­čiau ši tra­sa nu­klo­ta de­ta­lių per­tek­liu­mi. Ir kar­tais at­ro­do, kad ro­ma­ne „T.“ grū­dus, ku­rių tik­rai esa­ma, sun­ku at­ras­ti, nes per daug čia vi­sur mė­to­si pe­lų – ne­tiks­lių, ne­reikš­min­gų de­ta­lių, blaš­kan­čių dė­me­sį ir truk­dan­čių su­si­gau­dy­ti. Gal­būt tai ra­šy­to­jo da­ro­ma ne at­si­tik­ti­nai, o sie­kiant dar la­biau su­stip­rin­ti teks­to pa­sau­lį, ta­čiau skai­tant kny­gą at­ro­do, kad ja­me ge­ro­kai vis­ko per daug.