Esi
GABRIELĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ
Būti ar nebūti… kalbininku? Štai kur klausimas. Ir kiek daug nežinios tame būti. Kiek dar daug reikia suvokti apie žodį, kurį jau dvidešimt metų vartoju, bet kurio galbūt visai nepažįstu. Tokia jau ta vartotojų visuomenė – imi, kiek gali, prisikemši, kiek (ne)telpa, o ar suvirškinsi, pagalvoji post factum, tarkim, ketvirtame bakalauro kurse.
Kas galėtų atsakyti, ar žmogus daugiau kažkuo būna ar nebūna kiekvieną savo gyvenimo akimirką… Viena yra aišku, kad visada tu esi kažkurios nesaties priešingybė, tiesa, priešingybes daugelis suvokia skirtingai, o kai kurie netgi sako, kad jos traukia. Taigi bendrybės skiria? Štai aš stoviu (ne darbo biržoje) ties būti įvardijimo problema – pasirinkdama kalbininkės kelią, turiu nuspręsti, kas „gražiau“ skamba: kalbininkė ar lingvistė?! Mažai informuotuosius norėčiau perspėti, kaip pati buvau perspėta ir išgąsdinta, kad yra didžiulis ir tikrai ne tarptautinis, bet lietuviškas skirtumas tarp šių lygiaverčių sąvokų.
Žinia, pranašu savam krašte netapsi, nors dabar daugelis tiesiog net nebando vien dėl šio posakio. Ypač tuose kraštuose, kuriuose pranašus mėgina atstoti VLKK (paraidžiui – vė el ka ka) darbuotojai. Koks nenuspėjamas, kaip lietuviškų orų prognozės, yra kolektyvinės sąmonės asociacijų laukas (!) – jeigu tu esi kalbininkas, vadinasi, tu esi daugiau ar mažiau susijęs su minėtuoju ka ka, kurį tautiečiai, švelniai tariant, to-le-ruo-ja mokydamiesi savo gimtosios kalbos. (Įdomu, ar žemaičiai pyko ant Jono, kai jis bendrinės kalbos pamatu parinko suvalkiečių tarmę…) Tad ar tu nepabijotum vadintis kalbininku su visu istoriniu ir kultūriniu kontekstu, kurį kaip sunkią naštą (o gal kaip lobį?) su savim nešasi šis lietuviškas žodis? Lingvistu gi drąsiai gali vadintis kiekvienas… lietuvių filologas, geriau pagalvojus, netgi literatas, jeigu studijuodamas skaitė ne tik romanus, bet ir ne ką mažiau intriguojančią sintaksės ar leksikologijos teoriją. Juk nepasakysi tėvams, visoms tetoms ir kitiems, besirūpinantiems tavo ateitimi, kad būsi ne mokslininkas, turintis teisę vadintis visuotinai pripažįstamu lingvisto vardu, o kažkoks vargšelis kalbininkėlis. Kaip kad tartų Saint-Exupéry, ak, tie suaugusieji, negi jie nemato, jog smauglys prarijo dramblį. O šiuolaikinė visuomenė kalbininką?..
Mus, lituanistus, mėgstama gąsdinti šluotomis, maximomis, fabrikais Anglijoje… Deja, gąsdintojai, jūsų taktika pirmiesiems užsiimti vietas prie konvejerių ar prekystalių ką tik buvo atskleista ir paviešinta. Vis dėlto gal geriau rinkti šiukšles iš aprusėjusių ar aplenkėjusių tautiečių burnų (visai kaip tie maži paukštukai, valantys begemotams tarpdančius) negu vakarais gatvėse. Nors ir tarp tikrųjų šiukšlių galima rasti unikalios lingvistinės medžiagos (!), sugulsiančios į konkordansus, kurie, beje, neturi nieko bendro su konkordais. Maža to, netikėčiausiose tarpuvartėse išlavinta kalbininko ausis gali nugirsti tokių didžiųjų kalbos klaidų, kad darbo užteks net kelioms kartoms.
Visas pasaulis yra padalintas, išskaidytas, suskirstytas. Kartais tai naudinga (pavyzdžiui, langeliai šachmatų lentoje arba matematikos sąsiuvinyje), o neretai tai tiesiog „užknisa“ (tamsioji mėnulio pusė, kurios nematome). Na, dar kartais to reikalauja etiketas (tarkim, vyrų ir moterų tualetai). Pastarasis atvejis ypač aktualus kalbininkams. Taip ir norisi pasakyti paprastam žmogeliui, kad nėra čia ko piktintis lietuvių kalbos kultūra, nes ji iš esmės yra orientuota į oficialųjį bendravimą. Tad prie kaimyno tvoros, virtuvėje, troleibuse (ntk. = laidabraukyje) ir dar trisdešimt aštuoniose neoficialiose vietose (kurias nustatė mokyčiausias Darbo partijos narys tokiu pačiu principu kaip ir minimalų 1509 litų atlyginimą) galima, netgi pageidautina šnekėti žmogiškai, jei nori būti suprastas. Tiesa, net neįsivaizduoju, kaip komunikuoti, jei prie tavo pusryčių stalo sėdi kalbininkas. Čia jau, matyt, egzistencialistinės filosofijos klausimas.
Būti ar nebūti… Kiekgi galima kapstytis toje miglotoje nežinioje, tai kas, kad su Hamletu! Kiekvieną akimirką – esi.