Lenos Eltang romano žiūrėjimo malonumas
LILIJA DUOBLIENĖ
Лена Элтанг. Другие барабаны. Москва: ЭКСМО, 2011. 640 с.
Skaitytojus pasiekė naujas Lietuvoje gyvenančios rusų autorės Lenos Eltang romanas „Kitokie būgnai“. Tai, anot romano komentarų ir baigiamojo žodžio autoriaus Vladimiro Korobovo, paskutinė L. Eltang trilogijos knyga. Pirmi du romanai „Gervuogės metūgė“ ir „Akmeniniai klevai“ sužavėjo rusiškai skaitančiuosius. Abi knygos buvo labai gerai įvertintos (pirmoji pateko į Rusijos nacionalinių bestselerių trumpąjį sąrašą, o antroji apdovanota „Naujosios rusų literatūros“ premija). Romanas „Kitokie būgnai“ buvo įtrauktas į Rusijos nacionalinės literatūros premijos trumpąjį sąrašą ir pažymėtas tarp geriausiųjų.
Literatūros gerbėjai, kurie neskaito rusiškai, jau turėjo galimybę susipažinti su L. Eltang proza. Vladas Braziūnas antrąjį jos romaną sėkmingai išvertė į lietuvių kalbą, pademonstruodamas unikalią ir savitą, bet nuotaika ir charakteriu originalui anaiptol nesvetimą kalbinę raišką. Svarstoma galimybė versti ir kitus romanus.
„Kitokie būgnai“ nuo pirmų dviejų L. Eltang romanų skiriasi pirmiausia tuo, kad čia veikia „lietuviški herojai“. Pagrindinis herojus – Konstantinas Kairys, kilęs iš Vilniaus, mišrios kilmės (lietuvis, lenkas, rusas), o tai jo asmeniui suteikia ne stereotipiškai priskiriamo prasčiokiškumo ar storžieviškumo, o atvirkščiai – jautrumo, paslapties, nenuspėjamumo, išsiblaškymo ieškant asmeninės erdvės, galiausiai atskleidžia skirtingų bruožų ir elgesio motyvų viename asmenyje suderinamumo galimybę. Jo draugai ir artimieji: klasės draugas Liūtas, jų abiejų mylimoji Gabija, Konstantino sesuo Agnė, teta Zoe, mama Judita, senelė Jolė (Julija) – yra tie personažai, kurie lietuviui skaitytojui atpažįstami per įprastus praeities ir dabarties Lietuvos kasdienybės vaizdus, sykiu jie kelia nemažai įtarimų, nes yra „įmesti“ į pernelyg platų kontekstą, jei jį matuotume pagal literatūrinio lietuvio klajonėms būdingas ribas. Jame susipina Lietuvos prieškario, sovietmečio ir kitose šalyse vykstančios rutininio gyvenimo, meilės, tautinės-politinės istorijos, papildytos mitologiniais ir filosofiniais svarstymais, šiek tiek painiojančiais skaitytoją, o gal ir pačius romano veikėjus.
Pagrindinis herojus yra 34 metų, jo prisiminimai dažniausiai klaidžioja sovietinio Lietuvos gyvenimo labirintais, bandant jei ne pergalėti, tai bent prisijaukinti jo absurdą, išgyventi nepriteklių ir komunikavimo nesusipratimus. Pasakodamas prisiminimus apie vaikystę Lietuvoje, studijas Estijoje Tartu universitete, jis gyvena Portugalijos sostinėje Lisabonoje, kur paveldėjo tetos namą, padarė nusikaltimą ir leidžia dienas kalėjime, laukdamas teismo nuosprendžio. Šių trijų šalių derinys skaitytojo sąmonę svaido nuo vieno prie kito horizonto, reikalaudamas rasti perėjimo takus, – tai įvaldoma ne iš karto, o perskaičius mažiausiai trečdalį knygos. Nors romano intriga ilgai nesiduoda užgriebiama, skaitytojo pastangos netrukus pasiteisina su kaupu. Autorė pamažu įtraukia skaitytoją į įvykių verpetą, jame skaitytojo mintis, pretenzingai užduodanti klausimus autorei, ilgainiui atsiriboja nuo jos ir ją užmiršta, galiausiai ima kolaboruoti su herojais, regzdama savarankišką veiksmo sekos argumentavimą, kurdama vizualizaciją ir dėliodama atomazgos scenarijų. Romano siužetas leidžia skaitytojo sąmonei patirti katarsį ir meditatyvų būvį, nes siužetas suteikia skirtingo pobūdžio veiklos galimybes, leidžia būti skirtinguose šio pasaulio matymo lygmenyse. Tokį malonumą patiriame retai. Kartais jis primena asociacijomis paremtų detektyvų, įtikinančių kiekviena versija, malonumą, kartais lotynų amerikiečių magiškojo realizmo meistrystę, o kartais vakarietišką trilerį, bet, tiesą sakant, tai nei viena, nei antra, nei trečia. Atrodo, kad tai tekstas, kuriuo skaitytojo minčiai leidžiama patirti realybę ir iliuziją vienu metu arba jų apvertimo galimybę. Romano komentatorius V. Korobovas baigiamajame žodyje sako, kad tai išlaisvinimo romanas. Nesiginčysime, tačiau jį galima apibūdinti ir atvirkščiai – kaip užsidarymo romaną, kai iš iliuzijos ir apgaulės būsenos niekaip nepavyksta išeiti, nes kiekviena nauja išsilaisvinimo būsena tampa nauju įkalinimu, santykiu su naujais žmonėmis, daiktais ar demonais, kurių tikrumą reikės įrodyti. Ar pasiekiama tokia būsena, kai pagrindimo jau nereikia – sunku pasakyti, nors pagal V. Korobovo įvardintą antrąją romano perskaitymo strategiją skaitytojas gali pajusti abiejų herojaus hipostazių susitikimą, o pagal pirmąją perskaitymo strategiją – taip ir liekama neaiškumo būsenos. Skaitymo strategiją pakeisčiau į perskaitymo efektą ir jį apibūdinčiau taip: užsidarymas ir išlaisvinimas tampa tapatus, o durys, skiriančios dvi erdves, ir mūsų buvimas kurioje nors jų pusėje – sukonstruota mūsų sąmonės (ne)realybė. Kad geriau perprastume šią asmenį ištinkančią klastą, L. Eltang mus įtraukia į žaidimo situaciją. Romane kalėjimą sugalvojo ir įkalinimą inscenizavo draugai. Draugai, vartojant L. Eltang mėgstamą ir romane kartojamą sąvoką, bičiuliai, būdami artimiausi, patikimiausi žmonės, sykiu kuria savo draugui pinklių pasaulį. Jie jį ir uždaro. Ne veltui Georges’as Bataille’is rašė, kad jei verta ką nors aukoti, tai tik artimiausią. Artimo ir tolimo santykis, jo apvertimas čia atrodo suregztas gana tobulai ir įtikinamai, tik tame santykyje yra daugiau šėlsmo nei rimties, daugiau sąmokslo nei autentikos, daugiau režisuojamo kino nei teatro. Bet ar apvertimas čia esminis?
Kalėjimo inscenizacija – tai žaidimas, tiksliau – totalizatorius, kai žaidėjai stato dalį pinigų ginčydamiesi, kada Konstantinas išeis iš šio suvaidinto kalėjimo – juk kalėjimo durys yra neužrakintos. Konstantinas, apkaltintas savo draugo Liūto nužudymu, patiki įkalinimu, taip įsijaučia į savo situaciją, kad tų durų nė nebando atidaryti. Tuo tarpu lošimas tęsiasi ir išlošiama suma auga. Tik pabaigoje išaiškėja, kad visą romano pasakojimą sugalvojo pats jo herojus. Tokia daugiasluoksnė atomazga leidžia skaitytojui kaskart iš naujo pabusti iš sapno, neaiškumo, miglos. Ir kiti L. Eltang romanai pasižymi tuo, kad juose gana sunku perprasti siužetinės linijos ir struktūros rėmus ir aptikti, kas ten svarbiausia. Aprašomi patys įvairiausi fenomenai, o struktūra gerokai užmaskuota. Perskaičius romaną idėja išaiškėja, tačiau iki galo neperskaitytų pasažų, o drauge ir neiššifruotų minčių lieka gana daug. Atrodo, būtų galima ir toliau po romaną naršyti tarsi braunantis pro klampų, tankų ir klaidų mišką. Šiame romane minėtasis ypatumas taip pat akivaizdus. Matyt, tai autorės meistrystės specifika ir atpažinimo ženklas. Tačiau šio romano konstruktas, nors yra sudėtingas ir daugiamatis, o žaidybiniais teksto elementais šiek tiek primena pirmąjį romaną, turi kur kas griežtesnius erdvinius rėmus. Jei ieškosime asociacijų, tai veikiau primins geometrinį kubą nei geografinę miglą.
Nusikaltimo motyvas taip pat ritmiškai kartojasi per visą romaną. Jis prasideda nuo sagės (tauromachijos) vagystės dar Kosto vaikystėje, pratęsiamas nužudymu, galerijos apiplėšimu, vėl nužudymu, todėl kartais romanas primena trilerį. Tik šiuo atveju herojaus buvimas kalėjime yra ne tik atpildo už nusikaltimą laukimas, bet ir bandymas suprasti daugelį egzistencinių temų. Gal ir ne pagrindinė tema, bet vis dėlto labai svarbi – vyro ir moters santykių tema. Kokios moterys supa Kostą? Bene ryškiausia iš jų yra Kosto teta Zoe. Teta yra ne tik jo draugė, bet ir meilės prieglobstis: ramus, tykus, natūralus, meditatyvus. Atrodo, kad viskas, kas priešinga meilės aprašymui, skleidžiasi jų tarpusavio santykiuose. Tačiau galima suprasti, kad tai yra būtent meilės santykis. Kiti meilės objektai: Gabija, kuri gali būti traktuojama tik kaip idėja, arba netikra sesuo Agnė, deganti aistra broliui, tarsi pasąmoninis priekaištas, tikra furija ir atgrasa dvelkianti moteris, o galiausiai ir Hana – moteris, su kuria dalinamasi šiuo tekstu, yra gana tiesmukos kaukės. Tuo tarpu teta Zoe, kurios pelenai laikomi paslėpti Toreiro do Pago gatvės namo rūsyje, viršutinėje švyturio maketo dalyje, yra moters esmės išskleidimas, parodant jos kaip tauraus akmens daugiabriauniškumą. Ji galėtų simbolizuoti namus (jos namus paveldi sūnėnas), pasaulio dulkes (jos pelenai netyčia susiurbiami dulkių siurbliu), mirtį (į urną su pelenais atsitrenkia ir žūsta Liūtas), galiausiai švyturį ir šviesą (jos urna laikoma švyturio makete). Kodėl ta moteris – teta? Klausimas, į kurį atsakyti sunku, nepasirėmus graikų mitais. Tačiau palikime sprendimus skaitytojams. Atverti duris – kiekvieno skaitytojo išmonė.
Sunku susilaikyti nuo grynai estetinio, o ne intelektinio romano vertinimo. Šis romanas kaip reta kinematografiškas. Žodžiai čia svarbūs, tačiau jie veikiau yra postūmis mąstyti vaizdu, o tiksliau – žiūrėti, ne skaityti tekstą. Čia ne tik kuriamas naujas vaizdas, čia atkuriama daug tarsi jau kažkur matytų vaizdų, kurie lyg kino juostoje veja vienas kitą. Vaizduotė pažadinama atgaminti ir priversti šmėkštelėti žinomus kino personažus. Vaizdų sintezė greičiausiai kiekvienam vis kitokia, bet romano veikėjų ryškumas, ypač šelmiškai šlubčiojančio mokyklos draugo Liūto, tariamai sumaniusio šį žaidimą, ar tetos Zoe, globėjos ir drauge meilės partnerės, to išvengti neleis. Įspūdį, kad žiūri filmą arba stebi jo kūrimo procesą, sustiprina romane aprašomos žaidimo filmavimo scenos, atskleidžiančios svarbias detales iš skirtingų perspektyvų, skirtingame apšvietime, skirtingu laiku. O tai, kas turėtų praturtinti romaną, t. y. įvairūs intarpai, aprašantys mitus, praeities tautų, karžygių, dievų istorijas, etimologijos aiškinimai, tampa kliūtimis patogiai „žiūrėti romaną“. Jų vizualizacija reikalauja visiškai kitokių prieigų. Toks žiūrėjimas su kliūtimis, matyt, neatsitiktinis. Tam reikia skaitytojo pastangų nuosekliai jungti vaizdus, kurie nutraukiami sunkiai vizualizuojamo intarpo, tarsi tyčia verčiančio sustoti ir laukti, kol gyvenimas su knyga vėl pajudės. Pajudės romano „žiūrėjimo“ malonumas. Tai lyg tradicinio teksto ir modernaus vaizdo galynėjimasis. Todėl ir „Kitokie būgnai“ gali būti perskaitomi kitaip, t. y. „peržiūrimi“, nes, kaip sakoma romano komentaruose, kitokie būgnai – tai atsitraukimas. Ar tai gali būti suprantama kaip atsitraukimas panaudojant tekstą ir „laimint“ vaizdą? Nesvarbu, koks atsakymas, šį žaidimą tikrai verta pamatyti.