Lietuva–Iranas, 2012 [1392]
IEVA GUDMONAITĖ
Pabaiga. Pradžia Nr. 41
Būti svečiu pas Huseiną
Sąsiuvinį, kuriame buvo aprašyta visa, kas nutiko Irane, palikau automobilyje Lenkijoje. Jį praradau tik todėl, kad prieš tai jis nebuvo pamestas Irane – tenai nieko neįmanoma pamesti, ypač palikti automobiliuose, nes žmonės, su kuriais važiuoji, ne tik kviečia pas juos valgyti ir nakvoti, bet ir palieka savo kontaktus, jei kada nors suteiktume jiems garbę pas juos apsilankyti ir būti visaip aprūpinti. Tokių kontaktų man prireikė ne kartą, pavyzdžiui, kai pas Huseiną buvo paliktas fotoaparatas ir važiuota keletas šimtų kilometrų į jo gimtąjį miestą Eivaną, į kurį jis mus be galo kvietė žybčiodamas savo juodomis liepsningomis akimis, keliolika kartų kone prašydamas: „Eyvan, house my mother“, o mes atsisakėme vien dėl to, kad per jį būtume nuvažiavę didesnį atstumą ir būtume tarsi arčiau namų – mums tai atrodė per gerai – pabėgome – norėjome atsidurti niekur, tarpinėje zonoje tarp visų tų namų ir būstų, kuriuose dar kartą būtume aprūpinti tarsi dievai – pasodinti ant persiškų kilimų, nusiprausę ir pavalgydinti nuostabiausiais valgiais. Nors Irane atsisakydamas pasiūlymo niekada nežinai, ko atsisakai, kaip ir sutikdamas – negali įsivaizduoti, nes Iranas tau nežinant atveria tokius klodus, kurių net neturi galimybių vertinti; taigi paliktas fotoaparatas buvo priežastis kitą dieną vykti į Eivaną netoli Irako sienos, nors pagal žemėlapį ir mūsų tuometinį krypties jautimą tai buvo tarsi grįžimas atgal – aišku, kad fiktyvus, nes sąmonei, kurioje sproginėja įspūdžiai, nerūpi, į šiaurę ar į pietus mes pasislinkom, kad atsidurtume tam tikrame nepakartojamame įvykių sraute – ir pajudėję fiktyviai atgal mes atsiduriame priekyje (nors ką išvis Irane galima kalbėti apie pirmyn ir atgal, jei ten netgi metai yra 1392-ieji) – apskritai ten gali taip susipainioti, kad galų gale iš viso nustotum mąstyti ir vertinti – kai įvykiai pradeda vykti tarsi arabiški rašmenys iš dešinės į kairę – tada tuo labiau pajudėjimas žemėlapiu tarsi „atgal“ buvo į priekį, nes pastūmėjo mus dar labiau susipainioti, sugebėjome tris kartus išvažiuoti iš Eivano ir grįžti į Eivaną, tarsi tiesiog būtų trys netoli vienas kito žemėlapyje išsidėstę miestai tokiu pačiu pavadinimu, tai reiškia, kad mes nė karto ir negrįžom ten pat, kas ir yra tikriausia tiesa, nes grįžti ten pat neįmanoma.
Važiuojant pirmą kartą į Eivaną atsiimti fotoaparato, automobilyje palikau telefoną, kuriuo tik galėjau susisiekti su Huseinu, turinčiu fotoaparatą, – tuomet per miestelyje gyvenančius žmones, kurie nusivedė mus į namus pietauti ant kilimų, visaip mumis rūpinosi, fotografavosi ir dėl mūsų sukvietė visą giminę, susisiekta su žmogumi, kurio automobilyje paliktas telefonas (jis taip pat labai kvietęs į svečius kitame kaimelyje ir palikęs savo numerį), o per jį – su Huseinu; viskas būtų buvę gerai, bet niekaip negalėjau suvokti, kodėl, keliolika kartų telefonu dar tą pačią dieną man sakęs turįs mano fotoaparatą ir kvietęs jo atsiimti į gimtąjį Eivaną, Huseinas staiga pasiūlė mums susitikti Tebrize – visai kitame Irano gale, negu buvome, – užmokėsiąs už mūsų kelionę taksi ir autobusu – žinoma, buvau nuliūdusi, nes dabar jau norėjau aplankyti jo motinos namus, į kuriuos taip kvietė, ir, kaip aš maniau, gal būtent dėl jų ir turėjau palikti kažką svarbaus Huseino automobilyje – sukorus šitokį visai nelengvą, bet, žinoma, nuostabaus grožio kelią iki Eivano atgalios, važiuoti tokį atstumą į kitą Irano galą atrodė visiška nesąmonė, kaip ir tai, kad jis pats ten atsidūrė, – bet sutikau važiuoti į Tebrizą, nes, šiaip ar taip, niekas čia nevyko pagal kokią nors logiką – jei jis atsidūrė Tebrize, tai atsidursim ir mes – Huseinui pervedus pinigų į eivaniečio, kurio namuose pietavom, sąskaitą, buvome įsodinti į taksi vykti atgal (ar į priekį), tačiau įpusėjus kelionei suvokta, kad kalbėta ne su tuo Huseinu – ne su gyvenančiu Eivane, o netoli Tebrizo (į jį buvome užklydę tik atvykę į Iraną ir taip pat pagerbti ir pavalgydinti nuostabiuose namuose ant kilimų, aptarnaujami daugybės skarom apsidangsčiusių moterų) – taigi, išlipę iš taksi, tuojau pat susistabdėme žmogų, važiuojantį į Eivaną, o kai atgavau telefoną ir susisiekiau su Eivano Huseinu, jis mūsų jau laukė pusiaukelėj – jis, žinoma, mus pasitikęs džiaugsmingai, nupirkęs ledų ir pagaliau nuvežęs į motinos namus pačiame miestelio gale, kur atsiveria vaizdas į be galo didelį lauką, o už jo driekiasi kalnai.
Raštuotais kilimais apdangstyti be galo tvarkingi namai su taip pat kilimais apdangstyta veranda – kaip ir visur paslaugiai patarnaujančios apsidangsčiusios moterys – Huseino motina ir seserys, švaroje ir tyloje susikaupus ruošiamas maistas būsimai puotai – ruošimąsi kuriam laikui pertraukiantis tolimas maldų vinguriavimas lauke ir per televizorių, – įspindus mėnulio jaunačiai moterys aukštomis sienomis užtvertame savo būste priglaudžia kaktas prie kilimų ir kartoja maldų žodžius – tuo metu, neatlaikiusi užgriuvusio spinduliavimo, išeinu klaidžioti į laukus, o grįždama supainioju namą – nueinu į kitą, esantį palei pat laukymę ir atrodantį visai taip pat – šalia stovi tokia pat mašina kaip Huseino (dar vienas nesusipratimas, susijęs su Eivanu) – pabeldžiau, įėjau – kitas vyras, ne Huseinas. Atėjusi Huseino motina už rankos per žolynus parvedė mane į namus, kuriuose dėl mūsų buvo sukviesta giminė ir vyko puota verandoje, sėdint ant kilimų.
Vakare trise išėjome pasivaikščioti – ypatingą Huseino dėmesį kaip moteriškosios lyties atstovė pajutau jau atvykus į jo namus – vis prašė manęs vykti su juo gyventi į Isfahaną (nuostabaus grožio miestą), kuriame šiuo metu gyvena (vis kartojo: „Eiva, come with me, don’t go to Lithuania“) – visaip bandė prie manęs priartėti, aš jo, gerai įmetėjusio ir vedusio iraniečio, šalinausi – vėliau jis paklojo mums trims (man, kelionės draugui ir sau pačiam) nuostabaus minkštumo guolius verandoje po atviru dangumi, virš jų moterys pakabino baltą šydą (naktį švelniai prasišvietė žvaigždžių takai) – manėm, kad Huseino meilė galėtų lyg ūkas užtvindyti visų mūsų guolių erdvę po šydu, tačiau tik sapne jis bandė liesti mane po antklode – šiai istorijai dar kartą susiliečiant su realybe Huseino, gyvenančio prie Tebrizo, kurio širdies plakimas išvarė mus iš nepaprastai spindinčių, persiškų jo sodų, kuriuose jis tiesė kilimus ir visaip laviruodamas erdvėje bandė prie manęs prisiglausti, slapta susitinkant mūsų žvilgsniams, rodęs net kumščiu daužydamas į krūtinę, kaip stipriai plaka jo širdis, „tonight, tonight, Eiva“ – šie žodžiai ir dar keletas jo nederamų judesių mano atžvilgiu privertė susirinkti daiktus. Buvo kiek liūdna, nesiruošėme apsistoti vienai nakčiai jo namuose, kuriuose viskas buvo pasakiška, – mano sąmonė išsisklaidė tenai, tame baltomis sienomis apribotame, saulės kaitinamame kieme – sode, kuriame džioviau išskalbtas savo skaras, jausdama, kad čia esu buvusi prieš daug metų – šioje šalyje, kurios baltumas plėtėsi many, virpėdamas kartu su uždarojo sodo oru, neleidžiantis man jo palikti, užlaikantis, susipinantis su kažkuo lyg iš praeitų gyvenimų blykčiojančiu ir patvirtinančiu trauką, kone be pastangų atvedusią mane keturis tūkstančius kilometrų nuo vietos, kurioje gimiau.
Galiausiai neatlaikiusi įtampos, kurią man kėlė Huseino rodomas artumas, apsikarpiusi auksinėmis jo žirklutėmis kojų nagus (jiems krintant į purią sodo žemę), pradėjau laistyti sodo augalus. Visa ši buitis varė mane iš proto, patvirtino tarsi blizgiais sapnais lankiusias nuojautas – aš jau čia esu buvusi. Ir kaip, varomai liguistų Huseino aistrų, man iš čia išeiti, jei visa kita traukia likti – tarsi siūlai nuo erdvės ir daiktų būtų apviję mane – baltas ir gelsvas sienų švytėjimas, šviesa užliejanti uždarybė – ir tas iš degančių vyro gelmių sklindantis pliūpsnis, norintis laikyti mane čia amžinai – būtent tai tarsi kokios stiprios dujos privertė mus išeiti iš sodo, kuriame buvome įkalinti šviesos valandoms, įsprogusioms tarp saulės įkaitinto laiko.
Kurdų prieglobsty
Dar tą pačią dieną, kai išlipome iš Huseino automobilio į kaitrą, tvyrančią tarp mažų nepažįstamų kaimelių, vis dar bandydami išsiginti įvairiausių pasiūlymų, ilgai ir maloniai ėjome kalnų papėdėje palei bėgius, kol buvom pamatyti ir pakviesti arbatos į kalnų namelio terasą – susirinko visa didžiulė šeimyna (apie trylika žmonių), tiesė didžiulį kilimą terasoj (nuo jos atsivėrė kalnų peizažas), pylė arbatą, siūlė pasilikti nakvoti. Bet mums gestais (vienas kito žodžiais nesupratom) pavyko paaiškinti, kad saulė dar šviečia ir mes eisim toliau. Padėkojome, grįžome toliau eiti bėgiais, tačiau po 20 minučių prie mūsų stabtelėjo mašina, pilna vaikų, – vyras, kuris vairavo, išlipo kartu su jais, užbėgo ant bėgių ir tarė: ši mergaitė moka angliškai. „Hello, what’s your name?“ – na, daugiau nieko ji ir nemokėjo. Po šio išsamaus pokalbio jie įkalbėjo mus pavėžėti, nors dar norėjosi eiti saulės apšviestom pakalnėm. Mašina, pilna mažų mergaičių, beprotiškai tvinksėjo nuo kurdiškos muzikos ritmų, vyras vairuodamas šoko ir dainavo kartu su „angliškai mokančiomis“ mergaitėmis (jos tirpo nuo mano žvilgsnių ir šypsenų, skirtų joms) – buvo net baisu, nes kalnų keliai eina bedugnės pakraščiu.
Temstant susikūrėme laužus nuostabaus grožio kalnų slėnyje prie upės. Pūtė vėjas, truputį badančiuose žolynuose užtikom vėžlį. Tikėjomės, kad pagaliau galėsime pailsėti nuo dėmesio, kurio čia, Irane, sulaukiame tiesiog už šviesias akis (vis dar prisimename dėmesio kulminaciją, kai buvome apsupti minios iraniečių prie autobuso, kuriuo mums siūlė nemokamai važiuoti iki Teherano, žmonės nešė mums vynuoges, obuolius, siūlė apsistoti – kas mokėjo, klausinėjo, kuo gali mums padėti, teigė, kad mus myli ir be galo džiaugiasi matydami) – šį kartą nusiteikėm bežodžiam buvimui – už nugarų tolumoj kartkartėmis pralėkdavo traukiniai ryškiai žaliais langais, prieš akis valydama nuo įspūdžių žaižaravo ugnis – tik staiga iš tamsos išniro keletas figūrų – atėję vaikinai atnešė malkų, maišą agurkų, pomidorų, moliūgų – sėdo šalia, kepė viską, ką turi, viską, ką galėjo, bandė pasakyti – kalbėjomės gestais, vieni kitiems nesuprantamais žodžiais – dainavom, strykčiojom, darėm daržovių kebabus – greitieji ir linksmieji kurdai kurstė ugnį, iš mobiliųjų telefonų leido muziką – iranietiški, kurdiški ritmai – viskas taip greita ir stipru, neprognozuojama – tik spėju sėdėdama truputį užsnūsti – laužas persikelia į kitą vietą (ten tarsi mažiau pučia vėjas) – beveik iki ryto stovyklaujam – kartkartėmis prie laužo vis kažkas atsiranda – tai moliūgas, tai bulvės – štai atneša kaljaną – valgom keptas daržoves ir traukiam dūmą, viskas pradeda plaukti – kurdų veiksmams tarsi raštui pasklidus ore, vyko kažkas, kam suprasti nereikėjo pastangų, – rodės, kiekviena mintis, kuri kildavo, iškart materializuodavosi. Mano meditatyvus lietuviškas pradas sproginėjo pildomas ir auginamas naujos energijos, man patiko, kad nespėju jų sugaudyti – ir tai, kad nereikia kalbėti žodžiais – tik rytą supratau, kad mes iš tikro negalėjom vieni kitiems pasakyti nieko suprantamo, tačiau rodės, tarsi būtume visą naktį kažką kalbėję, kažkuo be perstojo dalinęsi – vietoj žodžių į mus plūdo visa, kas išaugę iš kalnų žemės.
Beveik areštuoti
Stebiu draugės iranietės Merhnaz ranką, vedžiojančią rašmenis iš dešinės į kairę, – policijos areštinėje rašomas pasiteisinimas – visa istorija, ką mes, du keliautojai iš svetur (jiems – kone ateiviai), veikiame Irane, kaip klostosi mūsų kelionė – kur gyvenome, ką aplankėme, kaip keliaujame, kur vyksime toliau. Šalia manęs iš kairės sėdi verkianti moteris, priešais – policijos komisariato pareigūnai. Nakčiai pasilieka mūsų pasus.
Rytas. „Kodėl nusprendėte atvykti į Iraną? Ką manote apie Irano žmones? Ką manote apie Irano policiją? Kur nakvojate? Ką jau aplankėte? Ar žinote, kad negalima apsistoti pas iraniečius namuose, negalima užmegzti su jais kontakto? Šiandien turite palikti Hamadaną.“
„Kodėl neturite pinigų? Kaip žadate keliauti į kitą miestą?“ – važiuodami į Huseino namus pasiimti palikto fotoaparato vėl užstringame policijoje. Nes žmonės, suglumę, kad pėsčiomis keliaujame per Iraną (jie nesupranta, kas yra keliauti autostopu, tad sakome: „Piadem!“ – pėsčiomis), norėdami pasirūpinti mumis paskambina policijai. Toks svarbus mūsų šviesos laikas slenka uždarame komisariato kieme – labai norisi išeiti – jausmas, kad neduodanti ramybės vidinė ugnis tik išėjus staigiai virs nuvažiuotu tolimu keliu – taip gera judėti, o negalima. Nes policija atsakinga, kad į kitą miestą mes nukeliautume saugiai – laukiame, kol jie gaus informacijos apie mus.
„Jūs susituokę?“ – jau šimtus kartų girdėtas klausimas. „Ne, nesusituokę.“ – „No problem“, – sako policija, nors dažniausiai iraniečiai išgirdę atsakymą sutrinka, keistai šypsosi, vyresnės moterys šokteli. Irane merginai ir vaikinui negalima būti kartu, jei jie nesusituokę, juo labiau – keliauti. Merginos ir vaikinai autobusuose sėdi skirtingose pusėse. Jei užtinka merginą ir vaikiną kartu – gali priversti susituokti. O jei mergina be skaros – sodina į kalėjimą.
Pabendravę su policija apie dvi valandas (vaišino mus arbūzu, arbata, visko susidomėję klausinėjo, jiems – įvykis), buvome įsodinti į taksi, už kurį jie sumokėjo, važiuoti į kitą miestą. Dar pareigūnas davė mums daug pinigų (penkiasdešimt, šimtas tūkstančių – iki šiol nesuprantu tų skaičių, kai pirkdavau ką nors viena, tiesiog parodydavau jiems krūvelę dailiųjų popierių, kad išsirinktų). „Čia – Irano policija“, – pasakė pinigus davęs pareigūnas.
Naktį taksistas nuvežė į savo namus, kur mums buvo paruošta vakarienė. Namų moterys be perstojo su mumis fotografavosi. „Choškele, choškele“, – kartojo (tai reiškia „graži“). Glostinėjo ir glaudė kaip katiną. Siūlė pas juos nakvoti, bet mes pabėgome į „viešbutį su daugybe žvaigždučių“ – parko palapinių miestas vėl priglaudė geltonąjį mūsų būstą.
Nesibaigiančios šventės miestas
Toje kaitroje, visur tvyrančioj smėlio spalvoj – gatvės, pastatai – tarytum kaitros sukurta iliuzija – būstai, atkartojantys vienas kito spalvą, – mėlyni, žali, raudoni langai, veidrodinės durys – tarsi jos atspindėtų visą už nugaros likusį pasaulį ir dėl to jo nebūtų viduje – jame tik užslaptintas sodas, vyrų atitvertas aukštomis sienomis, kad kiti nematytų jų moterų, kad pasaulis nematytų jų moterų – visas veidrody likęs pasaulis – o jos suktųsi vidaus erdvėje kurdamos tobulą tvarką, po basomis jų pėdomis pynėsi kilimų raštai – vingiavo, jungėsi, skyrėsi, vėl susitikdavo – visas abstrakcijom pasklidęs pasaulis buvo po jų pėdomis – mėlyna, raudona, geltona – kilimų kilimai, raštų raštai. Tarsi juose jos išvaikščiotų slaptai sužymėtus takus, atspindinčius visatos tvarką, panašią į tą, kuri spindi mečečių kupoluose – kai juose kaip pro dangaus skliautą prasisunkę spindi abstraktūs arabiški rašmenys – virpa, pinasi, griūva vienas ant kito – visa mečetės erdvė pripildyta to kažko, bylojančio apie Dievo tvarką.
Stoviu Isfahano mečetėje pažymėtame centre, kuriame atsistoję visi paploja, – tai pats mečetės vidurys, kur geriausia akustika – noriu dainuoti, tarsi prieš akis susipynę raštai būtų natos, telkiančios many vingiuojančias melodijas, kurių negaliu išleisti (moterims viešose vietose dainuoti uždrausta) – lyg turėčiau slėpti tą sodą, kurį man sukūrė skliautas, kurio užuomazgoms lemta sklandyti erdvėje nepastebimai išleistoms pro sučiauptas lūpas, lyg iš penklinės pabėgusiam smuiko raktui – vaikštau po milžiniškos, įstabios mečetės erdves, kurių skliautai su visomis savo tiesomis ir taisyklėmis šiuo metu atstoja dangų – krūtinėje netelpant kažkam, ko negaliu išleisti, kas išėjus išvingiuotų ir susipintų su tuo, kas išrašyta skliautuose.
O aikštėje, kuri pagal dydį yra antra po esančios Kinijoje, auga didžiulis fontanas – aplink jį nusidriekiančiais gyvybės sūkuriais ir srovėmis būriuojasi žmonių pulkeliai (jų daugybė) – išsiskiria juodi tarsi vienuolių apsiaustai moterų rūbai – ant kilimų ratu susėdusios iraniečių šeimos – jei paklaustum, sakytų: čia mano vaikai, žmona, čia brolis, brolio žmona, brolio vaikai, čia mano motina, čia mano motinos sesuo, čia mano sesers vyras – ir taip toliau. Visi kartu, visi ant kilimų – mečečių apsupty dieviškai iškylauja, aplink aikštę skimbčiodamos magiškai ratus suka karietos – tai užburia, toks jausmas, lyg būtų koks festivalis, o iš tikro į Isfahaną tiesiog atėjo vakaras – einu paklaidžioti po visa savo esatim mane įtraukusį miestą – radusi vartus į kitą erdvę, visą baltuojančią, užtikusi apleistą sodą ir apleistą dvarą, jau žinojau, ką ten veiksiu – dainuosiu. Išleisiu tą krūtinę spaudžiančią šviesą – dainuosiu garsiai – tegu aidi – apleistas namas, tikiu, bus už ribų – manęs niekas čia neras.
Name paslaptingai sutiktos dvi juodai apsigobusios senyvos moteriškės (vėliau paaiškėjo – motina ir dukra) išsiprašė ant mano rankos sidabruojančios apyrankės, kurią, atsibudus parke, man buvo padovanojęs iranietis berniukas – tada vedė per baltas gatves į savo namus – juose baldai buvo apdengti baltai, o ant stalo stovėjo velionio neseniai mirusio vienos iš moterų vyro nuotrauka. Nuo lubų leidosi krištoliniai sietynai – namai buvo švarūs ir tamsūs. Moterys sodino mane ant fotelio, nešė arbatos ir vynuogių ant sidabrinio padėklo – taip žiūrėjo į mane, kad jau maniau, jog bandys mane čia laikyti amžinai – o dar kai pakvietė savo sūnų, pamaniau, kad turbūt norės mane ištekinti, nes namuose buvo per keista, per daug tvyrojo kažko nesuvokiamo, noro mane užlaikyti. Namus neilgai trukus palikau.
Naktį virš Isfahano mečečių kabojo jaunas, keistai pasviręs – gulintis mėnuo. Klaidžiojom iki ryto miesto skersgatvių labirintais. Čia pildėsi mano noras pasiklysti, čia mes buvom amžinai pasiklydę, nenutuokią, kur veda keliai, kur – prieky ar už nugaros – liko didžioji mečečių apsupta aikštė, o dar labiau – kur yra už keturių tūkstančių kilometrų likę mūsų namai.
Sąsiuvinyje, kurį pamečiau Lenkijoje, buvo aprašytas įvykis, kurio prieš tai maniau negalėsianti aprašyti ir net nebandysianti – bet vieną valandą, traukiant namo atgal per Turkiją, pas turką furistą (kuris taip pat buvo mane labai įsižiūrėjęs ir siūlė tekėti), ta istorija ėmė ir netyčiom pasirašė. Jaučiu, kad to pakartoti negalėčiau – tai buvo įvykis, šoktelėjęs truputį virš sąmonės ribos, arba – visiška nesąmonė. Priartėti mažyte dalele prie to įvykio galbūt padėtų keletas prasminių užuominų – „palapinės statymo spektaklis“, „jie iš beprotnamio“, „laužas vidury gatvės“, „staigiai ištraukta dėžė su paukščiu“. Tokių įvykių kelionėje buvo ir daugiau, galbūt net visi dabar mano truputį priliesti žodžiais – su kažkur tarp žodžių plūduriuojančiais kitais neužrašytais patyrimais.
„Kodėl į Iraną?“ – daug kas klausdavo. „Tiesiog trauka“, – atsakydavom. Jokių protu apčiuopiamų argumentų. Jokių reikalų tolimoje Persijoje. Net ir jokio vieno viską pakeitusio įvykio – tik daug skirtinguose taškuose išsprogstančių kibirkščių – sunkiai paaiškinamas nedidelių nušvitimų tinklas. Pusantro mėnesio to jausmo ir galų gale sunku nustoti keliauti. Jaučiant, kad namai galėtų būti viena iš stotelių, kurioje liekama ilgiau – būti nejudant žemės paviršiumi daugybę kilometrų per dieną ir jausti sferas, telkiančias naują kelionę čia, kuri ilgainiui pradeda judėti aplink tave kartu su rudens lapų sūkuriais ir artėjančiom sniego lavinom.