BARBARA KORUN. Eilės
Barbara Korun (g. 1963) – slovėnų poetė ir literatūros kritikė, viena žymiausių moterų kūrėjų Slovėnijoje. Ji – kelių poezijos rinkinių autorė. Už pernai išėjusią knygą apdovanota reikšmingais Veronikos ir „Auksinio paukščio“ apdovanojimais. Poetės eilėse dažnai aptinkami aistros, erotikos ir mitologijos motyvai.
Eilėraščius verčiau iš poezijos rinkinio „Razpoke“ („Įskilimai“, Liubliana, 2004). Prieš kurį laiką autorės eilėraščius „Liūtė“ ir „Euridikė“ yra vertusi ir publikavusi vertėja Laima Masytė. Taip jau nutiko, kad versdama B. Korun eilėraščius buvau išvykusi ir neturėjau interneto prieigos, todėl kolegės vertimus radau ir perskaičiau tik tada, kai darbą jau buvau atlikusi. Turiu pripažinti, kad toks atsitiktinumas mane nudžiugino, nes labai įdomu stebėti, kaip gali skirtis dviejų vertėjų atlikti tų pačių eilių vertimai.
Vertėja
Mėnuo mane apgobs
Turiu du žvėris. Raudoną ir mėlyną. Kai mėlynas laka, raudonas medžioja. Ir atvirkščiai. Niekuomet negaliu jų sugauti, pasiklydus tarp vieno ir kito.
Paleisiu aš mintį vilionės į tolius lygumų. Aplenks manoji juos mintis, nukreipusius snukius į amžinybę. Atgulsiu į žolę prie šaltinio ir sumerksiu akis. Mėnuo mane apgobs.
Ryte, su pirmaisiais saulės spinduliais jie ateis. Pavargę, pailsę, putotais nasrais. O tada mes kartu eisime lakti vandens.
Liūtė
liūtė tai mano meilė tau. auksinė liūtė, liūtė aukso oda ir aukso akimis. ji visad šalia, o kai aš atsisėdu pavargus, ji gula šalia mano kojų kaip ištikimas klausantis šuo. žaidžiu su ja. guluos tarp jos letenų ir leidžiu, kad apglėbtų mane kaip savo jauniklį. puikiai jaučiu jos letenų svorį ir aštrumą nagų. užuodžiu alsavimą mėsėdžio gyvūno.dabar ji miršta, aukso liūtė. vis labiau atsilieka nuo manęs, o kartais tepasiveja man iš guolio pakilus. aplink snukį sukrešėję jos kraujo lašeliai, ant šono ji guli ir stebi mane geltonu gęstančiu žvilgsniu. liūte mano, kur tavo jėga? kurgi tavo balsas? galiu tik gulėti tarp apsunkusių letenų ir užmerkt akis kartu su tavim.
Sizifas
rideni man per sapną akmenį sapne kali mano kūnas mano širdis rideni tavo akys abi yra nakties plyšiai viršūnėje netikėtumas man vėlgi naujas o tu meties ant akmens lyg gyvūnas tavo kūnas džiaugias judėdamas tave man pavijus dūsti jau laimingai nuvargęs
rideni man per sapną akmenį viduriuos mano aidas tavo žingsnių siaubingų
Euridikė
Kai ateisiu, nedainuosiu. Tik stovėsiu. Mano buvimas šviesa tebus, kuri maitina rožes ir meilę žmonių.
Viskas yra įmanoma, viskas.
Iš gelmenų liejasi skaistybė. Viskas atleista, ištaisyta viskas. Kiekvienas lapelis meilėje virpa.
Pitija
ant žemės plyšio miegu aštrūs kraštai man ręžiasi į sielą širdį lytį mano šiltas kvėpavimas slysta į plyšį lyg nesibaigianti juodų skruzdžių virtinė ak mano tūkstančiai gyvenimų
dabar įkvepiu svaiginantį kvapą vienintelio
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
