Malonumų akims puota

MA­TAS MA­KAUS­KAS

Daž­nas po­pu­lia­rus fil­mas „su­kur­tas re­mian­tis tik­rais fak­tais“ – toks kū­ri­nio api­bū­di­ni­mas su­tei­kia dau­giau re­a­lis­tiš­ku­mo. Ki­ne re­ži­sie­rius tar­si su­nai­ki­na­mas ob­jek­ty­viais is­to­ri­niais sie­kiais, o pro­ta­go­nis­tui su­tei­kia­mas ne­mir­tin­gu­mas. An­ta­nas Škė­ma yra pa­reiš­kęs: „Abu pa­sau­liai yra ne­tik­ri: ir re­a­lu­sis, ir ma­no su­kur­ta­sis. Tik­ra­me pa­sau­ly­je – juo­du su­si­lie­tų į vie­ną.“ A. Škė­mos nau­do­ta są­mo­nės srau­to tech­ni­ka lei­džia šiuos pa­sau­lius su­lie­ti – teks­tas skai­ty­to­jui tam­pa be­tar­piš­ka pa­tir­ti­mi.

Jo­no Ju­ra­šo spek­tak­ly­je „Bal­ta dro­bu­lė“ ma­tau „ne­tik­ru­mo“ pro­ble­mą. A. Škė­mos ap­ra­šy­ta as­me­niš­ka trau­mi­nė pa­tir­tis jame at­ro­do lyg iš­di­lu­si, jau ma­žai „vei­kian­ti“, pra­ra­du­si to­kį svar­bų emo­ci­nį krū­vį. Garš­va li­ko įka­lin­tas spek­tak­ly­je, ta­čiau ne­bu­vo pri­kel­tas gy­ven­ti „tik­ra­me pa­sau­ly­je“.

J. Ju­ra­šo spek­tak­lis ne­at­sklei­džia ro­ma­ne vaiz­duo­ja­mų kan­čių, to­dėl tar­si prieš­ta­rau­ja A. Škė­mos min­čiai: „Iš me­ni­nin­ko rei­ka­lau­ja­ma pa­duo­ti kan­čių, ne­nu­si­kals­tant es­te­ti­nėms tai­syk­lėms. Ir jei kū­rė­jas ati­duo­da tik­rą­ją kan­čią ir siau­bą, jis vis vien in­ter­pre­tuo­ja­mas iš švel­nios es­te­ti­nės pu­sės.“ Spek­tak­lis – ra­mus, so­li­dus pa­sa­ko­ji­mas, ta­čiau ku­ria­mas na­ra­ty­vas emo­ciš­kai nu­blan­kęs, ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad daug kar­tų iš­pa­sa­ko­tas. Re­ži­sie­rius ne­sle­pia šiuo spek­tak­liu at­ku­rian­tis sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­nį, kai su žmo­na bu­vo pri­vers­ti iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos. Ro­ma­ne vaiz­duo­ja­ma Niu­jor­ko 34-oji gat­vė Auš­rai Ma­ri­jai Sluc­kai­tei-Ju­ra­šie­nei yra ge­rai pa­žįs­ta­ma. Ju­ra­šų šei­mai pa­vy­ko „pri­si­jau­kin­ti“ šį did­mies­tį, tam pa­dė­jo su­pra­ti­mas, kad na­mai – tai ne vie­ta, o bu­vi­mas kar­tu. Tai tar­si prieš­ta­rau­ja Garš­vos ir A. Škė­mos pa­tir­čiai, kai Niu­jor­kas bu­vo iš­gy­ven­tas kaip kan­ki­nan­ti vie­nat­vė.

Žūt­bū­ti­nė eg­zis­ten­ci­nė ko­va, be­ga­li­nis „škė­miš­kos“ lais­vės sie­ki­mas – tai lū­kes­čiai, ku­rių tu­rė­jau ei­da­mas į spek­tak­lį. Dai­niaus Svo­bo­no Garš­va at­ro­do ne­įtai­gus, be­pro­ty­bės ar­tė­ji­mas ne­jau­čia­mas, skaus­mas ne­per­tei­kia­mas. Siau­bą su­si­ku­ria­me pa­tys, lyg ko­kia­me siau­bo fil­me ma­ty­da­mi tik pa­bai­sos še­šė­lį.

Nau­do­ja­mos pro­jek­ci­jos ku­ria Niu­jor­ko dan­go­rai­žių vaiz­dą, gre­ta jo ro­do­mos Va­ka­rų mąs­ty­to­jų ci­ta­tos – vi­sa tai yra Garš­vos ap­lin­kos rep­re­zen­ta­ci­jos, ta­čiau jos nu­blanks­ta prieš vis pa­si­kar­to­jan­čią min­tį: „Ma­no pa­šau­ki­mas yra vie­nat­vė“, ku­ri yra kaip spek­tak­lio su­vo­ki­mo rak­tas, lei­džian­tis su­pras­ti kū­ri­nį kaip vie­nat­vės tra­ge­di­ją. Tuo la­biau kad A. Škė­mos „Bal­to­je dro­bu­lė­je“ Va­ka­rų mąs­ty­to­jų min­tys es­ti la­bai svar­bios, jų są­vei­ka ku­ria­ma Garš­vos eg­zis­ten­ci­nė erd­vė. Spek­tak­ly­je šios min­tys iš­tirps­ta, ne­su­da­ro ben­dros vi­su­mos – jos ne­tu­ri jo­kio san­ty­kio su Garš­va, kaip ir su žiū­ro­vais. Vis­gi spek­tak­ly­je nau­dojamas min­čių pa­tei­ki­mo bū­das nėra ak­tu­a­lus, nes ci­ta­tos ne­pa­vei­kios (di­džio­sios dau­gu­mos net ne­spė­ji per­skai­ty­ti).

A. Škė­mai bu­vo svar­bu su­kur­ti sa­vą mąs­ty­mo sis­te­mą, kad min­tys ne­bū­tų pa­ra­dok­sa­lios. Be­si­ka­muo­da­mas dėl „tiks­lios sis­te­mos“ ne­bu­vi­mo, A. Škė­ma jau­tė­si tar­si ne­pri­tam­pąs ir tai kė­lė kan­čią, kaip ir Garš­vai sa­vos ta­pa­ty­bės ne­at­ra­di­mas Niu­jor­ke – esant įka­lin­tam šia­me mies­te, dan­go­rai­žy­je ir lif­te, su­kaus­ty­tam funk­cio­na­lis­ti­nė­je erd­vė­je. A. Škė­ma Garš­vos pa­sau­lį su­ma­ži­na iki nar­vo ir pa­lie­ka be ver­ty­bi­nės sis­te­mos. Kū­ri­nio pro­ta­go­nis­to lai­kas – nau­jie­ji lai­kai, ku­riems bū­din­gas pro­to iš­lais­vė­ji­mas, ka­pi­ta­liz­mas ir pa­tir­tas to­ta­li­ta­riz­mas. Lai­kai, ku­rių skaus­mas jau pra­ėjo, ta­čiau jų pa­lik­tos trau­mos bu­vo ir yra at­gai­vi­na­mos įvai­riuo­se kū­ri­niuo­se sie­kiant dis­ku­si­jos. Vis­gi A. Škė­mos ro­ma­nas nė­ra is­to­ri­nis, tai tar­si so­cia­li­nis to lai­ko ty­ri­mas, kaip Garš­va šio­je ma­žo­je erd­vė­je (lif­te) žlun­ga iš vi­daus. At­ro­do, kad tik mir­tis ga­li jį iš­va­duo­ti iš šio ka­lė­ji­mo, glo­ba­lių pro­ce­sų prie­spau­dos.

Ro­ma­no te­mos – ta­pa­ty­bės ieš­ko­ji­mas ir trau­mi­nė pa­tir­tis – J. Ju­ra­šo spek­tak­ly­je nu­blanks­ta. Hu­ma­ni­zuo­tas Garš­va tam­pa gra­žios for­mos įkai­tu, spek­tak­lis – har­mo­nin­ga, gra­žia ma­lo­nu­mų akims puo­ta. Ža­vi Gin­ta­ro Ma­ka­re­vi­čiaus su­kur­ta sce­nog­ra­fi­ja, at­lie­pian­ti įvai­riau­sių sce­nų spek­trą, Jo­lan­tos Rim­ku­tės kos­tiu­mai at­spin­di vyks­mo lai­ką ir vie­tą. Kū­ri­nio vien­ti­su­mas, adap­ta­ci­ja te­at­rui tar­si pa­lie­ka ne­iš­reikš­tus są­mo­nės srau­to klo­dus, su­ku­ria­mas vi­sai ki­toks Garš­vos pa­veiks­las, su­tei­kiant ryš­kes­nį ato­trū­kį nuo ro­ma­no. Spek­tak­lis – be abe­jo, sa­va­ran­kiš­kas kū­ri­nys, bet ja­me pa­si­ge­dau sa­vi­tų kū­ri­ny­je iš­kel­tų pro­ble­mų. Iš ro­ma­ne vaiz­duo­ja­mos eg­zis­ten­ci­nės kan­čios spek­tak­ly­je lie­ka tik vie­ni­šu­mas.