Lietuva–Iranas, 2012 [1392]

IEVA GUDMONAITĖ

Tar­pi­nės ša­lys

At­si­dū­riau prie tvis­kan­čios aus­ka­rų krū­vos, ku­rio­je vi­sos po­ros bu­vo su­si­mai­šiu­sios – jei pa­ma­ty­da­vai vie­ną tau pa­tin­kan­tį aus­ka­rą, ant­ro­jo tu­rė­da­vai ieš­ko­ti, raus­da­ma­sis ta­me bliz­gu­čių „lau­že“. Pir­miau­sia akis už­kliu­vo už aus­ka­ro snai­gės, iš­kart pra­dė­jau ieš­ko­ti ant­ro­sios – pirš­tais nar­džiau po skaid­rią, tvis­kan­čią krū­vą ir nie­kaip ne­ra­dau. Ta­čiau ne­ras­da­ma jau­čiau ma­lo­nu­mą, ma­no pro­tas tu­rė­jo pro­gą pa­nar­dy­ti po ira­cio­na­lią ne­bū­ti­nų daik­tų krū­vą – aus­ka­rai ne­ran­da­mi tu­rė­jo pro­gą pa­spin­dė­ti ma­no tre­čio­jo­je aky­je, ku­ria pa­si­kliau­da­ma, ži­no­ma, iš kar­to bū­čiau ga­lė­ju­si ras­ti po­rą vie­nam iš aus­ka­rų – ar­ba vi­sų aus­ka­rų vi­sas po­ras. Jei bū­čiau su­tel­ku­si dė­me­sį į akį, aus­ka­rai iš­kart bū­tų pri­trau­kę ant­rą­sias sa­vo pu­ses – ta­čiau aš to ne­troš­kau – aš no­rė­jau, kad dvi mat­me­niu ma­žiau ap­glė­bian­čios žyd­ros aku­tės tu­rė­tų pro­gą pa­dir­bė­ti, pa­dė­ti man ne­ras­ti – kad ta ira­cio­na­li krū­va spin­dė­tų kuo il­giau prieš akis, ir dėl tos prie­žas­ties man daug nau­din­giau bu­vo ne­ras­ti – nes ra­du­si tie­siog bū­čiau nu­si­pir­ku­si tą po­rą ir vis­kas tuo bū­tų pa­si­bai­gę – ne­be­bū­tų prie­žas­ties knis­tis – ne­bent pa­si­siū­ly­čiau par­da­vė­jui (jie bu­vo tur­kai) ge­ra­no­riš­kai at­rink­ti vi­sas kiek įma­no­ma aus­ka­rų po­ras, ta­čiau pa­ma­niau, kad jie, ko ge­ro, tik­tai be ga­lo įsi­žeis­tų dėl ma­no no­ro pri­kiš­ti jiems va­ka­rie­tiš­ką tvar­ką, no­rą vis­ką rū­šiuo­ti ir ri­kiuo­ti. Tai man bu­vo bu­vi­mo tur­gu­je kul­mi­na­ci­ja, sa­ky­kim, man­da­los cen­tras. Kaž­koks švel­nus gyv­si­dab­riš­kas ga­ras ki­lo nuo tos krū­ve­lės, su­si­lie­da­mas su ma­no troš­ki­mu vyk­ti į Ar­ti­muo­sius Ry­tus, nes par­da­vė­jai, taip pat tik­riau­siai ir pa­puo­ša­lai bu­vo iš ten. Tas švy­tin­tis smul­kių daik­tų są­var­ty­nas bu­vo kaip prieš akis pa­skli­dęs že­mė­la­pis, mies­tų, žmo­nių ir daik­tų vir­ti­nė, pa­lik­sian­ti pėd­sa­kus ma­no są­mo­nė­je.

Ant­ro­sios snai­gės taip ir ne­ra­dau.

Ber­ly­no tur­gus, 2012, bir­že­lis

Ne­ži­nau, ko­dėl iš ke­tu­rių vai­vo­rykš­tės gen­ties vy­rų, no­rė­ju­sių su ma­ni­mi vyk­ti link Bul­ga­ri­jos, iš­si­rin­kau bū­tent tą, su ku­riuo jau­čiau to­li ne­nu­vyk­sian­ti – nuo jo ža­lių akių skli­do lip­nus me­daus dvelks­mas, jau­čiau, kad jis nu­si­ma­no apie žvaigž­des, – vė­liau tai pa­si­ro­dė esant tie­sa, – ir pats sklai­dė­si to­kio­je švie­so­je, ku­ri, ma­tyt, ma­žai ką ben­dro su re­a­ly­be ir te­tu­rė­jo – dėl to nu­jau­čiau mū­sų su­si­ti­ki­mą grei­tai pa­si­baig­siant, nes tu­rė­jau per gan trum­pą lai­ką iš Slo­va­ki­jos at­si­dur­ti Bul­ga­ri­joj, tai­gi ne­bū­čiau ga­lė­ju­si sklai­dy­tis kiek­vie­na­me taš­ke, ku­ria­me jis pra­dė­tų sklai­dy­tis, su­si­jun­gęs su die­nos žvaigž­džių ūku.

Autorės nuotrauka

To­je keis­to­je vie­to­je, dar keis­tes­nia­me žmo­nių su­si­bū­ri­me Slo­va­ki­jos lau­ky­mė­se, kur, mė­nu­liui pa­bai­gus sa­vo cik­lą, vai­vo­rykš­tės gen­tis, vi­są mė­ne­sį pra­šė­lu­si ap­link lau­žus, ruo­šė­si kraus­ty­tis į Bul­ga­ri­jos pie­tus (dėl to man bu­vo pa­lan­ku trauk­ti kar­tu, nes tu­rė­jau ki­tą pa­si­ma­ty­mą) ir kiek­vie­nas ten bu­vo iš­tir­pęs lai­ke – kai pa­klaus­da­vau, ka­da vyk­si­te į Bul­ga­ri­ją, jie tie­siog at­sa­ky­da­vo, kad jau tik­riau­siai grei­tai – po dvie­jų, tri­jų die­nų, o man iš­vyk­ti žūt­būt rei­kė­jo da­bar (ži­no­ma, aš vie­nin­te­lė tą ži­no­jau, o ki­ti jau­tė, ar jiems rei­kia iš­vyk­ti, ar ne).

Tai­gi man apė­jus ra­tu su­sė­du­sių dau­gy­bės žmo­nių bū­rį su už­ra­šu „Who want go to Bul­ga­ria now“ at­si­ra­do tie ke­tu­ri jau­čian­tys, kad jiems rei­kia iš­vyk­ti. Su­si­rū­pi­nę jie sė­dė­jo ap­link lau­ža­vie­tę, lauk­da­mi ma­no at­sa­ky­mo, tuo tar­pu aš lau­kiau at­sa­ky­mo iš ano vai­ki­no, nors jis lau­kė at­sa­ky­mo iš sal­džia­a­kės Lei­los, lau­kian­čios at­sa­ky­mo iš sa­vo drau­go, ku­ris lau­kė at­sa­ky­mo iš ki­tos mer­gi­nos Ie­vos, o Ie­va bu­vo ma­no drau­gė, ir ji taip pat nie­ko ne­ži­no­da­ma jau­tė – tai­gi, dar ne­jau­tė, kad tu­ri iš­vyk­ti.

„Vyk­čiau su ta­vim, bet štai ką tik grį­žau“, – ta­rė ža­lia­a­kis vai­ki­nas, tik kir­tus Ru­mu­ni­jos sie­ną ir mums ap­si­sto­jus pas du ru­mu­nus Sa­tu Ma­rėj, ku­riuos su­ti­ko­me ke­ly­je ir kar­tu įvei­kė­me ne­ma­žą da­lį at­stu­mo – vi­są nak­tį pra­lei­dęs ba­re ir įsi­ropš­tęs į ma­no lo­vą mie­la­sis drau­gas grei­tai li­ko vie­nas (jis ži­no­jo dar prieš mums iš­vyks­tant, kad ke­liau­ti tu­riu sku­biai, ir su tuo su­ti­ko) – čia ir bu­vo ma­no nuo­jau­tos pa­tvir­ti­ni­mas, ir aš iki šiol gal­vo­ju, kad tik­riau­siai toks bu­vo ma­no gi­lu­mi­nis no­ras – lik­ti vie­nai kaž­kur pu­siau­ke­lėj, vi­du­ry Eu­ro­pos – kai prieš akis drie­kė­si dar ne­iš­tir­tos ša­lys, ypač to­kia kaip Ru­mu­ni­ja – ne­tu­rin­ti greit­ke­lių, tik dau­gy­bę vie­nas ki­tą ker­tan­čių, vin­giuo­jan­čių, su­si­pi­nan­čių ke­lių – ša­lis, ku­rio­je ga­li pa­si­klys­ti, ku­rio­je ga­li bū­ti api­plėš­tas či­go­nų ar dar ne­ži­nia kas ga­li nu­tik­ti – ta­čiau pra­lė­kiau ją, tiks­liau, net tar­si pra­skrie­jau per vie­ną die­ną (au­to­sto­pu nuo Sa­tu Ma­rės iki Bu­ka­reš­to) – pro fu­rų lan­gus, pa­ki­bu­si aukš­tai virš že­mės, ste­bė­da­ma ma­žus či­go­nus spal­vin­gais rū­bais (iš to­kio at­stu­mo at­ro­dė ma­ži) – mo­te­ris bliz­giai ro­ži­nėm suk­niom, su­kan­čias ra­tus apie sa­vo ap­šer­pė­ju­sios tro­bas – bū­rį či­go­niu­kų vai­kų, ne­šan­čių te­le­vi­zo­rių – tar­si ko­kį iš­gel­bė­ji­mą, mo­der­naus pa­sau­lio žen­klą, var­tus į ki­tą re­a­ly­bę.

Pa­čia­me Bu­ka­reš­te smar­kiai kai­ti­no – oras vir­pė­jo nuo kait­ros, ša­li­gat­viai bu­vo iš­raus­ti – pas­ku­ti­nė tram­va­jaus sto­te­lė, pa­lei gat­vę dar drie­kė­si tuš­ti įkai­tin­ti bė­giai, va­ži­nė­jo dau­gy­bė ma­ši­nų, pri­grūs­tų kiek tam­ses­nio gy­mio žmo­nių, ir aš ne­be­ga­lė­jau at­skir­ti, ku­rie iš jų yra či­go­nai – vie­na ma­žu­tė, la­bai keis­ta ru­mu­nė pa­do­va­no­jo man ke­pu­rę nuo sau­lės ir sa­kė jo­kiu bū­du ne­tran­zuo­ti to­je vie­to­je – „cha­ra­ki­ri, cha­ra­ki­ri“ – gąs­di­no. Aš vis tiek tran­za­vau, ta­čiau ne­to­lie­se pa­lei ke­lią be­si­ri­kiuo­jan­čios mo­te­rys į ma­ne – pa­mi­šu­sią jau­nu­tę bal­ta­o­dę – žiū­rė­jo ko­ne iš­si­žio­ju­sios ir klau­sė, kur ma­no tė­vai, ar jie ži­no, kur aš esu. Da­vė man pi­ni­gų au­to­bu­sui. Dar ki­tas ru­mu­nas at­ne­šė man sul­čių, ban­de­lių ir sau­sai­nių, o pas­kui nu­ve­žė į au­to­bu­sų sto­tį, nu­pir­ko bi­lie­tą ir įso­di­no į au­to­bu­są, ve­žan­tį 20 km iki Bul­ga­ri­jos sie­nos.

Nors jis ne­tu­rė­jo te­le­fo­no, o aš bu­vau pra­ra­du­si lai­ko nuo­vo­ką – nors ne­bu­vom nė kar­to gy­ve­ni­me ma­tę­si prieš tai – su­si­ti­ko­me prie Bul­ga­ri­jos ir Ru­mu­ni­jos sie­nos esan­čio mies­to Ru­sės kait­ro­je, ma­lo­niai dvel­kian­čio­je ru­dų se­nų spin­tų dul­kė­mis, cen­tri­nia­me paš­te prie fon­ta­nų, ku­riuo­se jau­kiai mau­dė­si vai­kai (bu­vau pa­ra­šiu­si prieš ke­lias die­nas „su­si­ti­kim Ru­sėj prie cen­tri­nio paš­to už ke­le­to die­nų“) – dar ta­da po il­gos ke­lio­nės nuo Vil­niaus iš kup­ri­nės man by­rė­jo pa­la­pi­nės stry­pai – ke­lis net­gi, pa­si­ro­do, pa­me­čiau, ta­čiau juos pa­pil­dė ke­liau­to­jo lie­tu­vio, ką tik at­ke­lia­vu­sio iš Kip­ro, pa­la­pi­nės stry­pai – tad tam ar­tė­jan­čiam mė­ne­siui tu­rė­jo­me na­mą – gel­to­ną ma­no pa­la­pi­nę, pa­bū­sian­čią to­kio­je dau­gy­bė­je vie­tų.

Stam­bu­las – stam­bus, ne­ap­rė­pia­mas

Pir­mą­ją snai­gę pa­me­čiau Stam­bu­le. Tik­riau­siai iš kar­to, kai tik ją iš­si­trau­kiau nak­tį tur­kui fu­ris­tui mus pa­lei­dus kaž­kur Stam­bu­lo pa­kraš­ty. Ber­ly­ne ras­tas iš Tur­ki­jos at­vež­tas aus­ka­ras per ma­ne grį­žo į sa­vo že­mę, pa­si­sė­jo tirš­to­je ir įsu­kan­čio­je Stam­bu­lo nak­ty­je. Tai bu­vo mies­tas, ku­rį ne­iš­ven­gia­mai tu­rė­jom per­va­žiuo­ti – plė­šia­mas dvie­jų že­my­nų – iš vie­nos pu­sės Eu­ro­pos, iš ki­tos – Azi­jos, su­da­ry­tas iš dvie­jų – ry­ti­nės ir va­ka­ri­nės – da­lių, vi­du­je jis tal­pi­no van­de­nis – ir tik per juos bu­vo ga­li­ma pa­tek­ti iš vie­nos pu­sės į ki­tą – tai­gi že­my­nus ne kaip ša­lis ski­ria ne sie­na, ku­rios ne­ga­li per­ženg­ti be pa­so, bet jun­gia van­duo – kaž­kas ma­žiau ma­te­ria­laus – gai­va­las, jau­čia­mas vi­sa­me mies­te – ap­link mi­na­re­tus be­si­su­kant dau­gy­bei paukš­čių – jų sklei­džia­miems gar­sams su­si­mai­šant su tur­gaus, su­pan­čio me­če­tes, kle­ge­siu – aikš­tė­je prie me­če­tės su­si­ker­tant mi­nios ju­dė­ji­mo su­kur­tiems ta­kams, virš pre­kys­ta­lių vyks­tant mai­nams – erd­vę kiau­rai ker­tant stai­giems paukš­čių ju­de­siams, kai ga­li ko­ne jaus­ti vė­ją nuo paukš­čių spar­nų plaz­de­sio – orą tvin­dė van­dens dvelks­mas.

Sė­dė­jom ant laip­tų prie me­če­tės ir uo­dėm jį ne­ži­nia kiek lai­ko, lai­ką kū­rė siau­tu­lin­gas ju­dė­ji­mas aikš­tė­je – žmo­nės, paukš­čiai ir daik­tų šiugž­dė­ji­mas, vi­sa py­nė­si – tai ir bu­vo lai­kas – kaž­ku­ri ete­ri­nė da­le­lė at­ski­lu­si nuo ne­ap­rė­pia­mo mies­to kū­no – ku­rio, ga­li­ma sa­ky­ti, mes ne­pa­ži­nom, nes tarp erd­vių, ku­rio­se ga­lė­jai kaž­ką pa­jus­ti, tvy­ro­jo di­džiu­liai sun­kiai per­žen­gia­mi did­mies­čio žmo­nė­mis ir ma­ši­no­mis už­tvin­dy­tų erd­vių tar­pai – vi­sa, kas tru­pu­tį sto­ko­jo Stam­bu­lo ir bu­vo tik tos per­ei­na­mo­sios, var­gi­nan­čios erd­vės, iš ku­rių no­rė­da­vo­si ke­liau­ti tie­siai na­mo ir at­si­sės­ti į ma­žy­tį bu­to kam­pe­lį (o dar tas sun­kiai pra­si­brau­na­mas ke­lias na­mo!). Dėl šios prie­žas­ties tik už­ti­kę ko­kią sa­lą ta­me did­mies­čio van­de­ny­ne steng­da­vo­mės lik­ti jo­je, pa­kvė­puo­ti tuo ore tvy­ran­čiu van­de­niu, ne­ju­dė­da­mi su­ger­ti gi­gan­tiš­ką ju­dė­ji­mą, ste­bė­ti ap­si­dangs­čiu­sias mo­te­ris spin­din­čio­mis aki­mis ir to­lu­mo­je ky­šan­čius mi­na­re­tus – ne­no­rėdami go­džiai į re­gą įsi­kel­ti vi­sų pa­grin­di­nių mies­to vie­tų, prie ku­rių są­ra­šė­ly­je ga­lė­tu­me pa­žy­mė­ti pliu­sus, – mes no­rė­jo­me pa­tvy­ro­ti ore, tar­si pri­klau­sy­tu­me mies­tui, – su­si­lie­ti su paukš­čių ore iš­plas­no­tais ta­kais, tur­gaus siau­tu­liu ir dar kaž­kuo, ko ne­su­pra­to­me, ko mū­sų ju­ti­mai ne­ga­lė­jo ap­glėb­ti.

Ke­le­tą die­nų ši­taip pa­tvy­ro­ję (dar spė­jau Tak­si­me pa­pai­šy­ti por­tre­tus, ši­taip už­si­dirb­da­ma Ira­no vi­zai), iš­vy­ko­me iš mies­to, ku­ria­me gy­ve­na še­šio­li­ka mi­li­jo­nų, jau ne­be­ži­nan­čių Lie­tu­vos, – į ru­dą ir ža­liai mė­ly­ną, že­mė­la­py­je iš­mar­gin­tą tūks­tan­čiais mies­tų ir mies­te­lių Tur­ki­jos kū­ną, ku­ria­me taip pat ne­ži­no­ma Lie­tu­va, bet la­bai ge­rai se­ka­si tran­zuo­ti – tiks­liau, tran­zuo­ti net ne­rei­kia, nes fu­ris­tai sto­ja ne­stab­do­mi – du tūks­tan­čius ki­lo­met­rų nu­va­žia­vę per vie­ną die­ną ir vie­ną nak­tį, at­si­du­ria­me Trab­zo­ne (vie­to­je, kur gau­si­me vi­zą ir kur la­biau­siai įsi­mi­nė Ira­no am­ba­sa­do­je dir­ban­čios ira­nie­tės skir­tin­gų spal­vų akys), gau­na­me pa­siū­ly­mą nak­vo­ti pas vie­ną la­bai vie­ni­šą tur­ką, vi­sa­da ko nors lau­kian­tį (di­des­nis ap­ra­šy­mas apie jį ir ke­lia­vi­mą per Tur­ki­ją iš­si­sklai­dė są­siu­vi­ny, pa­mes­ta­me Len­ki­jo­je) ir, ži­no­ma, įsi­my­lė­ju­sį ma­ne, lauk­sian­tį ma­nęs grįž­tant ir, ži­no­ma, ne­su­lauk­sian­tį, nes aš iš­vyk­siu į Ira­ną, ku­ria­me Lie­tu­vos jau nie­kas ne­ži­no iš­vis. („Lit­va­nia.“ – „A, Al­ma­nia. Aa, Ita­lia. Aaa, Is­pa­nia.“)

Ira­nas, 1392

Vis­ką su­si­tvar­kiau ir nu­si­tei­kiau, kad iš ke­lio­nės ga­liu ir ne­grįž­ti (dar ne­ži­no­jau, kad ži­nios apie Ira­ną – ne­tie­sa, kad ne­tie­sa drau­gės prieš iš­vyks­tant iš­tar­tas sa­ki­nys: „Ta­ve ga­li gat­vė­je nu­šau­ti!“). Šiaip ar taip, bū­dų ne­grįž­ti yra vi­so­kių – ga­li­ma nu­mir­ti ar­ba bū­ti pa­grob­tam (vi­są ke­lio­nės lai­ką ma­no die­du­kas ma­nė, kad esu par­duo­ta į sek­so ver­gi­ją ir už ma­ne ži­nu­tes at­ra­ši­nė­ja kas ki­tas), ar­ba, pa­vyz­džiui, su­si­tuok­ti, ap­si­gob­ti ska­ro­mis ir am­žiams už­si­da­ry­ti dan­giš­kuo­se so­duo­se, kur sau­lė švie­čia am­ži­nai.

Ta­čiau per vi­są tą lai­ką nie­ko, kas bū­tų kė­lę di­des­nę grės­mę, ne­nu­ti­ko – iš­sky­rus ke­le­tą įvy­kių, ku­rių mū­sų pro­tas iš­vis ne­ga­lė­jo ap­im­ti – tar­si jie bū­tų įvy­kę kaž­kaip už mū­sų su­vo­ki­mo ri­bų, kaž­kas, kam mes tie­siog lei­dom vyk­ti be jo­kių pa­aiš­ki­ni­mų, – o to­kiems įvy­kiams na­tū­ra­li bai­mė yra tie­siog ne­ži­no­ji­mo bai­mė, kaip vi­du­ram­žiais žmo­nės bi­jo­ję už­ei­ti į gre­ti­mą kai­mą, nes gal­būt ten gy­ve­na žmo­nės su brie­džių gal­vo­mis – taip žmo­nės ir to­li­mą­jį, ne­pa­žįs­ta­mą­jį Ira­ną ver­čia ne­su­vo­kia­mo bai­su­mo ša­li­mi, nors ten yra ke­liau­to­jų ro­jus, vie­ta, kur ta­ve ne­ša ant ran­kų, kur ne­spė­ji su­vok­ti ir ap­im­ti žmo­nių ge­ru­mo – jo bu­vo tiek daug, kad ne kar­tą net tek­da­vo nuo jo bėg­ti – slėp­tis nuo žmo­nių, no­rin­čių tau pa­dė­ti, nes pa­varg­da­vo­me aiš­kin­ti, kad ne­be­ga­li­me už­suk­ti į sve­čius, nes mū­sų mė­ne­sio vi­za bai­gia­si, ir dar kar­tais per die­ną su­ti­kę ke­lias­de­šimt tau pa­dė­ti no­rin­čių žmo­nių no­rė­da­vo­me tie­siog pa­bū­ti vie­ni, ban­dy­ti su­virš­kin­ti tą vi­są sprogs­tan­tį nuo įspū­džių lai­ką – vėl pa­si­sta­ty­ti sa­vo lai­ki­ną­jį būs­tą – gel­to­ną­ją pa­la­pi­nę – par­ke kar­tu su di­de­lė­mis ke­liau­jan­čio­mis ira­nie­čių šei­mo­mis. Kiek­vie­na­me mies­te ga­li ras­ti po­li­ci­jos sau­go­mų par­kų, ku­riuo­se ga­li­ma nak­vo­ti – imi ir sta­tai pa­la­pi­nę prie fon­ta­no, kur spie­čia­si dau­gy­bė pa­la­pi­nių, ar­ba ap­link me­če­tes, kur taip pat nak­čiai ap­si­sto­ja pa­si­il­sė­ti ira­nie­čių šei­mos. Ka­dan­gi nie­ka­da ne­rei­kia gal­vo­ti, kur nak­vo­si, – ga­li leis­ti sau at­si­dur­ti bet ku­rio­je vie­to­je, ir tai ke­lia­vi­mą Ira­ne da­ro ne­prog­no­zuo­ja­mą – dar ry­te ne­įsi­vaiz­duo­ji, kur bū­si va­ka­re, kur nu­neš ta­ve my­lin­čios Ira­no sro­vės.

„Vieš­bu­ty­je su daug žvaigž­du­čių“, – kar­tą įvar­di­jo vie­nas vai­ruo­to­jas tur­kas mū­sų nuo­la­ti­nį nak­vo­ji­mą po žvaigž­dė­mis ir ta­da su­vo­kėm, kad per vi­są ke­lio­nę (nuo Vil­niaus pra­de­dant – pus­an­tro mė­ne­sio) tik kar­tą te­ko mie­go­ti lo­vo­je. Ir tai lei­džia tau už­mirš­ti, kas tu esi, – pra­ras­ti vie­tos ir lai­ko po­jū­tį, pa­klus­ti tik po­jū­čiams, ku­riuos tau su­tei­kia stai­giai be­si­kei­čian­čios erd­vės – ir leng­vas, to­dėl leng­vai ne­ša­mas na­mas be jo­kių pa­stan­gų plau­kia per pa­sau­lį ir su­si­sie­ja su ma­no prieš ke­lio­nę ra­šy­tu teks­tu: „Vėl ji pa­kuo­ja­si daik­tus, ban­do vi­są sa­vo bui­tį su­spaus­ti į kup­ri­nės for­mos ri­bas, nes tik ši­taip ją leng­viau­sia su­tvar­dyt, pa­ža­bo­ti ir su­rink­ti; [...] vi­sa tai iš­ei­da­mas pa­lie­ki ir pra­de­di slink­ti link vie­tų, ku­rio­se nie­ka­da ne­bū­ta, nes vis pa­si­kar­to­jan­tis kam­ba­rio vaiz­das ir ta des­pe­ra­ci­ja kas­dien per­si­stum­dant bal­dus taip ta­ve įkai­ti­na, kad ne­be­tu­rė­da­mas kur dė­ti emo­ci­jų puo­li sa­vo esa­tį ko­ne per­ra­ši­nė­ti, įvil­ki­nė­ti į teks­tus; [...] no­rė­jo iš­ei­ti iš bet ko, kas tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­si­kar­to­ti – net jei tai, kas pa­si­kar­to­tų – ga­lė­tų bū­ti la­bai ge­rai.“

Ira­nas šiuos troš­ki­mus iš­pil­dė ir dar taip be ga­lo ne­pa­pras­tai – tar­si bū­tu­me pa­te­kę į ko­kią karš­to oro sro­vę, vi­są lai­ką ne­šu­sią, tai­gi be­veik ne­rei­kė­jo dė­ti pa­stan­gų, tik po tru­pu­tį vis pa­mirš­ti ir kar­tais vėl pri­si­min­ti ant nu­ga­ros ne­ša­mą kup­ri­nės svo­rį – ir vi­siš­kai pa­si­klys­ti lai­ke, nes Ira­ne, pa­si­ro­do, 1392 me­tai, pa­gal Eu­ro­pą – te­bū­tų vai­kys­tė, be­si­bai­gian­tys vi­du­ram­žiai.

Ir iš­ties – skir­tu­mas tarp skai­čių ati­tin­ka skir­tu­mą tarp Eu­ro­pos ša­lių ir Ira­no.

Pa­bai­ga ki­ta­me nu­me­ry­je

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.