Lietuva–Iranas, 2012 [1392]
IEVA GUDMONAITĖ
Tarpinės šalys
Atsidūriau prie tviskančios auskarų krūvos, kurioje visos poros buvo susimaišiusios – jei pamatydavai vieną tau patinkantį auskarą, antrojo turėdavai ieškoti, rausdamasis tame blizgučių „lauže“. Pirmiausia akis užkliuvo už auskaro snaigės, iškart pradėjau ieškoti antrosios – pirštais nardžiau po skaidrią, tviskančią krūvą ir niekaip neradau. Tačiau nerasdama jaučiau malonumą, mano protas turėjo progą panardyti po iracionalią nebūtinų daiktų krūvą – auskarai nerandami turėjo progą paspindėti mano trečiojoje akyje, kuria pasikliaudama, žinoma, iš karto būčiau galėjusi rasti porą vienam iš auskarų – arba visų auskarų visas poras. Jei būčiau sutelkusi dėmesį į akį, auskarai iškart būtų pritraukę antrąsias savo puses – tačiau aš to netroškau – aš norėjau, kad dvi matmeniu mažiau apglėbiančios žydros akutės turėtų progą padirbėti, padėti man nerasti – kad ta iracionali krūva spindėtų kuo ilgiau prieš akis, ir dėl tos priežasties man daug naudingiau buvo nerasti – nes radusi tiesiog būčiau nusipirkusi tą porą ir viskas tuo būtų pasibaigę – nebebūtų priežasties knistis – nebent pasisiūlyčiau pardavėjui (jie buvo turkai) geranoriškai atrinkti visas kiek įmanoma auskarų poras, tačiau pamaniau, kad jie, ko gero, tiktai be galo įsižeistų dėl mano noro prikišti jiems vakarietišką tvarką, norą viską rūšiuoti ir rikiuoti. Tai man buvo buvimo turguje kulminacija, sakykim, mandalos centras. Kažkoks švelnus gyvsidabriškas garas kilo nuo tos krūvelės, susiliedamas su mano troškimu vykti į Artimuosius Rytus, nes pardavėjai, taip pat tikriausiai ir papuošalai buvo iš ten. Tas švytintis smulkių daiktų sąvartynas buvo kaip prieš akis pasklidęs žemėlapis, miestų, žmonių ir daiktų virtinė, paliksianti pėdsakus mano sąmonėje.
Antrosios snaigės taip ir neradau.
Berlyno turgus, 2012, birželis
Nežinau, kodėl iš keturių vaivorykštės genties vyrų, norėjusių su manimi vykti link Bulgarijos, išsirinkau būtent tą, su kuriuo jaučiau toli nenuvyksianti – nuo jo žalių akių sklido lipnus medaus dvelksmas, jaučiau, kad jis nusimano apie žvaigždes, – vėliau tai pasirodė esant tiesa, – ir pats sklaidėsi tokioje šviesoje, kuri, matyt, mažai ką bendro su realybe ir teturėjo – dėl to nujaučiau mūsų susitikimą greitai pasibaigsiant, nes turėjau per gan trumpą laiką iš Slovakijos atsidurti Bulgarijoj, taigi nebūčiau galėjusi sklaidytis kiekviename taške, kuriame jis pradėtų sklaidytis, susijungęs su dienos žvaigždžių ūku.
Toje keistoje vietoje, dar keistesniame žmonių susibūrime Slovakijos laukymėse, kur, mėnuliui pabaigus savo ciklą, vaivorykštės gentis, visą mėnesį prašėlusi aplink laužus, ruošėsi kraustytis į Bulgarijos pietus (dėl to man buvo palanku traukti kartu, nes turėjau kitą pasimatymą) ir kiekvienas ten buvo ištirpęs laike – kai paklausdavau, kada vyksite į Bulgariją, jie tiesiog atsakydavo, kad jau tikriausiai greitai – po dviejų, trijų dienų, o man išvykti žūtbūt reikėjo dabar (žinoma, aš vienintelė tą žinojau, o kiti jautė, ar jiems reikia išvykti, ar ne).
Taigi man apėjus ratu susėdusių daugybės žmonių būrį su užrašu „Who want go to Bulgaria now“ atsirado tie keturi jaučiantys, kad jiems reikia išvykti. Susirūpinę jie sėdėjo aplink laužavietę, laukdami mano atsakymo, tuo tarpu aš laukiau atsakymo iš ano vaikino, nors jis laukė atsakymo iš saldžiaakės Leilos, laukiančios atsakymo iš savo draugo, kuris laukė atsakymo iš kitos merginos Ievos, o Ieva buvo mano draugė, ir ji taip pat nieko nežinodama jautė – taigi, dar nejautė, kad turi išvykti.
„Vykčiau su tavim, bet štai ką tik grįžau“, – tarė žaliaakis vaikinas, tik kirtus Rumunijos sieną ir mums apsistojus pas du rumunus Satu Marėj, kuriuos sutikome kelyje ir kartu įveikėme nemažą dalį atstumo – visą naktį praleidęs bare ir įsiropštęs į mano lovą mielasis draugas greitai liko vienas (jis žinojo dar prieš mums išvykstant, kad keliauti turiu skubiai, ir su tuo sutiko) – čia ir buvo mano nuojautos patvirtinimas, ir aš iki šiol galvoju, kad tikriausiai toks buvo mano giluminis noras – likti vienai kažkur pusiaukelėj, vidury Europos – kai prieš akis driekėsi dar neištirtos šalys, ypač tokia kaip Rumunija – neturinti greitkelių, tik daugybę vienas kitą kertančių, vingiuojančių, susipinančių kelių – šalis, kurioje gali pasiklysti, kurioje gali būti apiplėštas čigonų ar dar nežinia kas gali nutikti – tačiau pralėkiau ją, tiksliau, net tarsi praskriejau per vieną dieną (autostopu nuo Satu Marės iki Bukarešto) – pro furų langus, pakibusi aukštai virš žemės, stebėdama mažus čigonus spalvingais rūbais (iš tokio atstumo atrodė maži) – moteris blizgiai rožinėm sukniom, sukančias ratus apie savo apšerpėjusios trobas – būrį čigoniukų vaikų, nešančių televizorių – tarsi kokį išgelbėjimą, modernaus pasaulio ženklą, vartus į kitą realybę.
Pačiame Bukarešte smarkiai kaitino – oras virpėjo nuo kaitros, šaligatviai buvo išrausti – paskutinė tramvajaus stotelė, palei gatvę dar driekėsi tušti įkaitinti bėgiai, važinėjo daugybė mašinų, prigrūstų kiek tamsesnio gymio žmonių, ir aš nebegalėjau atskirti, kurie iš jų yra čigonai – viena mažutė, labai keista rumunė padovanojo man kepurę nuo saulės ir sakė jokiu būdu netranzuoti toje vietoje – „charakiri, charakiri“ – gąsdino. Aš vis tiek tranzavau, tačiau netoliese palei kelią besirikiuojančios moterys į mane – pamišusią jaunutę baltaodę – žiūrėjo kone išsižiojusios ir klausė, kur mano tėvai, ar jie žino, kur aš esu. Davė man pinigų autobusui. Dar kitas rumunas atnešė man sulčių, bandelių ir sausainių, o paskui nuvežė į autobusų stotį, nupirko bilietą ir įsodino į autobusą, vežantį 20 km iki Bulgarijos sienos.
Nors jis neturėjo telefono, o aš buvau praradusi laiko nuovoką – nors nebuvom nė karto gyvenime matęsi prieš tai – susitikome prie Bulgarijos ir Rumunijos sienos esančio miesto Rusės kaitroje, maloniai dvelkiančioje rudų senų spintų dulkėmis, centriniame pašte prie fontanų, kuriuose jaukiai maudėsi vaikai (buvau parašiusi prieš kelias dienas „susitikim Rusėj prie centrinio pašto už keleto dienų“) – dar tada po ilgos kelionės nuo Vilniaus iš kuprinės man byrėjo palapinės strypai – kelis netgi, pasirodo, pamečiau, tačiau juos papildė keliautojo lietuvio, ką tik atkeliavusio iš Kipro, palapinės strypai – tad tam artėjančiam mėnesiui turėjome namą – geltoną mano palapinę, pabūsiančią tokioje daugybėje vietų.
Stambulas – stambus, neaprėpiamas
Pirmąją snaigę pamečiau Stambule. Tikriausiai iš karto, kai tik ją išsitraukiau naktį turkui furistui mus paleidus kažkur Stambulo pakrašty. Berlyne rastas iš Turkijos atvežtas auskaras per mane grįžo į savo žemę, pasisėjo tirštoje ir įsukančioje Stambulo naktyje. Tai buvo miestas, kurį neišvengiamai turėjom pervažiuoti – plėšiamas dviejų žemynų – iš vienos pusės Europos, iš kitos – Azijos, sudarytas iš dviejų – rytinės ir vakarinės – dalių, viduje jis talpino vandenis – ir tik per juos buvo galima patekti iš vienos pusės į kitą – taigi žemynus ne kaip šalis skiria ne siena, kurios negali peržengti be paso, bet jungia vanduo – kažkas mažiau materialaus – gaivalas, jaučiamas visame mieste – aplink minaretus besisukant daugybei paukščių – jų skleidžiamiems garsams susimaišant su turgaus, supančio mečetes, klegesiu – aikštėje prie mečetės susikertant minios judėjimo sukurtiems takams, virš prekystalių vykstant mainams – erdvę kiaurai kertant staigiems paukščių judesiams, kai gali kone jausti vėją nuo paukščių sparnų plazdesio – orą tvindė vandens dvelksmas.
Sėdėjom ant laiptų prie mečetės ir uodėm jį nežinia kiek laiko, laiką kūrė siautulingas judėjimas aikštėje – žmonės, paukščiai ir daiktų šiugždėjimas, visa pynėsi – tai ir buvo laikas – kažkuri eterinė dalelė atskilusi nuo neaprėpiamo miesto kūno – kurio, galima sakyti, mes nepažinom, nes tarp erdvių, kuriose galėjai kažką pajusti, tvyrojo didžiuliai sunkiai peržengiami didmiesčio žmonėmis ir mašinomis užtvindytų erdvių tarpai – visa, kas truputį stokojo Stambulo ir buvo tik tos pereinamosios, varginančios erdvės, iš kurių norėdavosi keliauti tiesiai namo ir atsisėsti į mažytį buto kampelį (o dar tas sunkiai prasibraunamas kelias namo!). Dėl šios priežasties tik užtikę kokią salą tame didmiesčio vandenyne stengdavomės likti joje, pakvėpuoti tuo ore tvyrančiu vandeniu, nejudėdami sugerti gigantišką judėjimą, stebėti apsidangsčiusias moteris spindinčiomis akimis ir tolumoje kyšančius minaretus – nenorėdami godžiai į regą įsikelti visų pagrindinių miesto vietų, prie kurių sąrašėlyje galėtume pažymėti pliusus, – mes norėjome patvyroti ore, tarsi priklausytume miestui, – susilieti su paukščių ore išplasnotais takais, turgaus siautuliu ir dar kažkuo, ko nesupratome, ko mūsų jutimai negalėjo apglėbti.
Keletą dienų šitaip patvyroję (dar spėjau Taksime papaišyti portretus, šitaip užsidirbdama Irano vizai), išvykome iš miesto, kuriame gyvena šešiolika milijonų, jau nebežinančių Lietuvos, – į rudą ir žaliai mėlyną, žemėlapyje išmargintą tūkstančiais miestų ir miestelių Turkijos kūną, kuriame taip pat nežinoma Lietuva, bet labai gerai sekasi tranzuoti – tiksliau, tranzuoti net nereikia, nes furistai stoja nestabdomi – du tūkstančius kilometrų nuvažiavę per vieną dieną ir vieną naktį, atsiduriame Trabzone (vietoje, kur gausime vizą ir kur labiausiai įsiminė Irano ambasadoje dirbančios iranietės skirtingų spalvų akys), gauname pasiūlymą nakvoti pas vieną labai vienišą turką, visada ko nors laukiantį (didesnis aprašymas apie jį ir keliavimą per Turkiją išsisklaidė sąsiuviny, pamestame Lenkijoje) ir, žinoma, įsimylėjusį mane, lauksiantį manęs grįžtant ir, žinoma, nesulauksiantį, nes aš išvyksiu į Iraną, kuriame Lietuvos jau niekas nežino išvis. („Litvania.“ – „A, Almania. Aa, Italia. Aaa, Ispania.“)
Iranas, 1392
Viską susitvarkiau ir nusiteikiau, kad iš kelionės galiu ir negrįžti (dar nežinojau, kad žinios apie Iraną – netiesa, kad netiesa draugės prieš išvykstant ištartas sakinys: „Tave gali gatvėje nušauti!“). Šiaip ar taip, būdų negrįžti yra visokių – galima numirti arba būti pagrobtam (visą kelionės laiką mano diedukas manė, kad esu parduota į sekso vergiją ir už mane žinutes atrašinėja kas kitas), arba, pavyzdžiui, susituokti, apsigobti skaromis ir amžiams užsidaryti dangiškuose soduose, kur saulė šviečia amžinai.
Tačiau per visą tą laiką nieko, kas būtų kėlę didesnę grėsmę, nenutiko – išskyrus keletą įvykių, kurių mūsų protas išvis negalėjo apimti – tarsi jie būtų įvykę kažkaip už mūsų suvokimo ribų, kažkas, kam mes tiesiog leidom vykti be jokių paaiškinimų, – o tokiems įvykiams natūrali baimė yra tiesiog nežinojimo baimė, kaip viduramžiais žmonės bijoję užeiti į gretimą kaimą, nes galbūt ten gyvena žmonės su briedžių galvomis – taip žmonės ir tolimąjį, nepažįstamąjį Iraną verčia nesuvokiamo baisumo šalimi, nors ten yra keliautojų rojus, vieta, kur tave neša ant rankų, kur nespėji suvokti ir apimti žmonių gerumo – jo buvo tiek daug, kad ne kartą net tekdavo nuo jo bėgti – slėptis nuo žmonių, norinčių tau padėti, nes pavargdavome aiškinti, kad nebegalime užsukti į svečius, nes mūsų mėnesio viza baigiasi, ir dar kartais per dieną sutikę keliasdešimt tau padėti norinčių žmonių norėdavome tiesiog pabūti vieni, bandyti suvirškinti tą visą sprogstantį nuo įspūdžių laiką – vėl pasistatyti savo laikinąjį būstą – geltonąją palapinę – parke kartu su didelėmis keliaujančiomis iraniečių šeimomis. Kiekviename mieste gali rasti policijos saugomų parkų, kuriuose galima nakvoti – imi ir statai palapinę prie fontano, kur spiečiasi daugybė palapinių, arba aplink mečetes, kur taip pat nakčiai apsistoja pasiilsėti iraniečių šeimos. Kadangi niekada nereikia galvoti, kur nakvosi, – gali leisti sau atsidurti bet kurioje vietoje, ir tai keliavimą Irane daro neprognozuojamą – dar ryte neįsivaizduoji, kur būsi vakare, kur nuneš tave mylinčios Irano srovės.
„Viešbutyje su daug žvaigždučių“, – kartą įvardijo vienas vairuotojas turkas mūsų nuolatinį nakvojimą po žvaigždėmis ir tada suvokėm, kad per visą kelionę (nuo Vilniaus pradedant – pusantro mėnesio) tik kartą teko miegoti lovoje. Ir tai leidžia tau užmiršti, kas tu esi, – prarasti vietos ir laiko pojūtį, paklusti tik pojūčiams, kuriuos tau suteikia staigiai besikeičiančios erdvės – ir lengvas, todėl lengvai nešamas namas be jokių pastangų plaukia per pasaulį ir susisieja su mano prieš kelionę rašytu tekstu: „Vėl ji pakuojasi daiktus, bando visą savo buitį suspausti į kuprinės formos ribas, nes tik šitaip ją lengviausia sutvardyt, pažaboti ir surinkti; [...] visa tai išeidamas palieki ir pradedi slinkti link vietų, kuriose niekada nebūta, nes vis pasikartojantis kambario vaizdas ir ta desperacija kasdien persistumdant baldus taip tave įkaitina, kad nebeturėdamas kur dėti emocijų puoli savo esatį kone perrašinėti, įvilkinėti į tekstus; [...] norėjo išeiti iš bet ko, kas turėjo galimybę pasikartoti – net jei tai, kas pasikartotų – galėtų būti labai gerai.“
Iranas šiuos troškimus išpildė ir dar taip be galo nepaprastai – tarsi būtume patekę į kokią karšto oro srovę, visą laiką nešusią, taigi beveik nereikėjo dėti pastangų, tik po truputį vis pamiršti ir kartais vėl prisiminti ant nugaros nešamą kuprinės svorį – ir visiškai pasiklysti laike, nes Irane, pasirodo, 1392 metai, pagal Europą – tebūtų vaikystė, besibaigiantys viduramžiai.
Ir išties – skirtumas tarp skaičių atitinka skirtumą tarp Europos šalių ir Irano.
Pabaiga kitame numeryje