Hifai ir vaivorykštės

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ

Alis Bal­bie­rius. Vai­vo­rykš­tė ir ne­an­der­ta­lie­tis. Esė. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 112 p.

Vi­suo­met džiu­gu su­lauk­ti nau­jo lie­tu­viš­kos eseis­ti­kos der­liaus. Šis žan­ras mū­sų tau­tos li­te­ra­tū­ri­nia­me kon­teks­te il­gą lai­ką iš­bu­vo ko­ko­no sta­di­jos ir dru­ge­lio spar­nus au­gin­tis pra­dė­jo tik Lie­tu­vai at­ga­vus vals­ty­bin­gu­mą. Ypač der­lin­gas lai­ko­tar­pis pra­si­dė­jo nuo 2002-ųjų, pa­si­ro­džius Pa­ruls­kio, Ras­taus­ko, Rad­vi­la­vi­čiū­tės esė rin­ki­niams.

Šiais me­tais už­de­rė­jo Alio Bal­bie­riaus dze­niš­kų pa­fi­lo­so­fa­vi­mų rin­ki­nys. Au­to­rius – ne tik eseis­tas, bet ir po­etas, fo­to­gra­fas, bio­lo­gas. Pa­grin­di­nis mo­ty­vas, ku­rį ga­li­ma ras­ti be­ne vi­suo­se „Vai­vo­rykš­tės ir ne­an­der­ta­lie­čio“ teks­tuo­se – gam­ta. Bū­tent ją au­to­rius va­di­na di­džiau­sia mįs­le. Tai­gi, jei jums sve­ti­mos pan­teis­ti­nės idė­jos, kny­ga ne­pa­liks jo­kio ar­ba pa­liks ne­ko­kį įspū­dį.

Esė bū­din­gą tu­ri­nio ak­tu­a­lu­mo mi­si­ją sėk­min­gai at­lie­ka iš­si­sa­ky­mai apie eko­lo­gi­ją. Ci­vi­li­za­ci­jos de­struk­ty­vu­mą au­to­rius va­di­na ant­ruo­ju kon­struk­ty­vu­mo vei­du. Tei­sin­ga įžval­ga, api­ben­dri­nan­ti ne tik tech­nok­ra­ti­nių ver­ty­bių po­vei­kį eko­sis­te­mai, bet ir vi­suo­me­nės pa­si­da­li­ji­mą į tech­nok­ra­tus ir ekok­ra­tus. Ne­pri­klau­sy­da­ma nei vie­nai, nei ki­tai ra­di­ka­liai gru­pei, ga­liu drą­siai teig­ti, kad eko­ma­ni­jos ap­raiš­kos yra tik­rai la­bai per­ka­ma nū­die­nos ak­tu­a­li­ja. Nors aki­vaiz­džiai yra eko­lo­gi­jos ša­li­nin­kas, au­to­rius apie tai kal­ba be pa­to­so, ne­pa­moks­lau­da­mas. Pa­pras­ta už­si­krės­ti jaut­ru­mu gam­tai, bet vi­sai ne­si­no­ri ta ža­lu­ma per­si­so­tin­ti.

Vie­na ryš­kiau­sių vai­vo­rykš­tės spal­vų pa­si­ro­dė esan­ti esė apie Tūks­tant­me­čio mi­tą. Prieš tre­jus me­tus šven­tė­me Lie­tu­vos var­do pa­mi­nė­ji­mo tūks­tant­me­tį, džiau­gė­mės šia da­ta, ku­rios džiaugs­min­gas mi­nė­ji­mas iš tie­sų yra ma­žų ma­žiau­siai ko­miš­kas. Mus pa­mi­nė­jo to­dėl, kad, dar bū­da­mi pa­go­nys, nu­kirs­di­nom mū­sų ap­krikš­ty­ti at­vy­ku­sį Bru­no­ną.

At­šven­tėm to­kią di­din­gą da­tą net ne­su­si­mąs­ty­da­mi, kad Lie­tu­va bu­vo ir iki 1009 me­tų. Pa­go­niš­ka, ne krikš­čio­niš­ka, bet ar dėl to kuo nors blo­ges­nė? Au­to­rius kri­ti­kuo­ja krikš­čio­ny­bės reikš­mės per­ver­ti­ni­mą, ra­šo apie mi­to ga­lią, ska­ti­na pri­si­min­ti daž­nai pa­mirš­ta­mą pa­go­niš­ką­jį is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį.

Kny­go­je mi­ni­ma ne tik pa­go­ny­bė ar pan­teiz­mas. Čia ne­ma­žai bu­diz­mo, ypač dze­no mo­kyk­los fi­lo­so­fi­jos. La­bai dze­niš­ki man pa­si­ro­dė ša­lia kiek­vie­nos esė pra­džios ver­ti­ka­liai už­ra­šy­ti „hi­fai“. Pa­vyz­džiui: „Ir vėl se­suo be­pras­my­bė: kas iš to, kad tiek daug skai­tai – at­eis lai­kas, kai vis­ką pa­mir­ši“ (p. 100).

Sa­vo „hi­fais“ ir pla­čias­pek­triais idė­ji­niais kon­teks­tais nuo lie­tu­vių li­te­ra­tū­rai bū­din­gos rū­pin­to­jė­lio po­zos Bal­bie­rius nu­tols­ta kiek to­lė­liau, nei pa­vyks­ta dau­ge­liui ra­šan­čių­jų, bet ra­šy­to­ju kos­mo­po­li­tu jo vis dėl­to ne­pa­va­din­čiau.

Džiu­gu, kad ne­pa­mirš­ta­ma pro­vin­ci­jos ir „cen­trų“ te­ma, kad ga­li­ma ras­ti tik­rai įdo­mių min­čių (pa­vyz­džiui, hai­ku pa­ly­gi­ni­mas su lie­tu­vių liau­dies dai­no­mis), kad apie re­li­gi­jas ra­šo­ma be fa­na­tiz­mo.

Vie­to­mis vis dėl­to pa­jus­da­vau ly­ri­kos, dru­ge­lių per­tek­lių ir pa­si­ges­da­vau kri­tiš­kes­nio žvilgs­nio, iro­ni­jos. Toks kal­bė­ji­mo bū­das la­vi­ruo­ja ant plo­nos ri­bos tarp me­di­ta­ty­vu­mo ir bo­dė­ji­mo­si. Pas­ta­ra­sis, ži­no­ma, nė­ra ge­rai.

Nors au­to­rius (aki­vaiz­du, są­mo­nin­gai) pa­si­rin­ko leng­vą, ga­nė­ti­nai po­etiš­ką kal­bė­ji­mo ma­nie­rą, kai ku­riems teks­tams trūks­ta svo­rio. Ne­bū­ti­nai sti­lis­ti­nio, vei­kiau idė­ji­nio.

Ar su­si­raiz­giu­siems plo­ny­čiams „hi­fams“ pa­vyks­ta su­da­ry­ti vai­sia­kū­nį? Tik to­kiu at­ve­ju, jei skai­ty­to­jas ne­si­gė­di­ja, kad jo viduje gy­ve­na ne­an­der­ta­lie­tis.