Saulės vadavimo apeigos

VY­TAU­TAS LUK­ŠAS

Ora­to­ri­ja „Sau­lės va­da­vi­mo apei­gos“ – sie­kis su­grą­žin­ti gy­vy­bę se­no­sios lie­tu­vių kul­tū­ros pa­li­ki­mui. Rug­sė­jo 13 d. mi­nė­tas Bro­niaus Ku­ta­vi­čiaus aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis ta­po pre­teks­tu pra­tęs­ti šio žy­maus mo­der­niz­mo kom­po­zi­to­riaus pra­dė­tą pa­go­niš­kų­jų ora­to­ri­jų tra­di­ci­ją. Tik šį­kart pa­slap­tin­ga mu­zi­ka klau­sy­to­jui pra­by­la pir­mykš­te for­ma – se­ną­ja tra­di­ci­ne dai­na­vi­mo ma­nie­ra ir ri­tu­a­li­niais šo­kiais. Se­nų­jų bal­tų sau­lėg­rį­žos apei­gų cik­las šven­čia­mas pri­ta­riant var­go­nams. Mu­zi­ko­lo­gė ir var­go­ni­nin­kė Jū­ra­tė Land­sber­gy­tė at­krei­pė dė­me­sį, kad lie­tu­vių mo­der­nis­ti­nė­je tra­di­ci­jo­je var­go­nų „gau­sūs ober­to­nai su­ke­lia vi­suo­ti­nu­mo / vi­sa­tos gaus­mo iliu­zi­ją, su­ak­ty­vi­na vi­zi­jos po­vei­kį ir for­mos vir­smą iki pa­grin­dų su­krė­ti­mo, iki di­men­si­nių po­ky­čių, „pa­sau­lio su­kū­ri­mų“ ir mik­ro­kos­mo at­si­vė­ri­mo. Vyks­ta „mu­zi­kos ri­bų per­žen­gi­mas“ į ki­tus me­nus ar­ba ne­ži­no­mas sfe­ras, ku­rios sie­ja­si su gaus­mo, kaip mi­to­lo­gi­nio fo­no, tra­jek­to­ri­ja.“ Pir­ma­sis ora­to­ri­jos (autoriai – Vy­tau­tas Lukšas ir Liauda Vaitkūnaitė) iš­trau­kų pri­sta­ty­mas įvy­ko ru­dens ly­gia­die­nį, rug­sė­jo 22 d., Vil­niaus Šv. Jo­nų baž­ny­čio­je, pri­klau­san­čio­je Vil­niaus uni­ver­si­te­tui. Šio kū­ri­nio prem­je­ra tu­rė­jo vyk­ti gruo­džio 22 d., bet bu­vo už­draus­ta įsi­ki­šus ka­ta­li­kų dva­si­nin­kų cen­zū­rai ir taip ban­dant pa­kirs­ti de­mok­ra­ti­nius Lie­tu­vos po­li­ti­nės san­tvar­kos pa­grin­dus. Vil­niaus uni­ver­si­te­to va­do­vy­bė šią idė­ji­nę ko­li­zi­ją ven­gia svars­ty­ti, spren­di­mas dėl prem­je­ros at­li­ki­mo ne­pri­ima­mas, po­sė­džiai vil­ki­na­mi. Vyks­tant šioms san­kir­toms ora­to­ri­jos iš­trau­kos bus pri­sta­to­mos lap­kri­čio 25 d. 13 val. Kau­no Šv. Ar­kan­ge­lo My­ko­lo (Įgu­los) baž­ny­čio­je. Ne­pai­sant „vel­nio pa­ga­lių ra­tuo­se“, ora­to­ri­jos prem­je­ra anks­čiau ar vė­liau įvyks ir nu­kels klau­sy­to­jus į se­nų­jų mi­tų lai­ką.

Keltų dievas Cernunas (Gundestrupas, Danija), primenantis devyniaragio elnio mitologemą

Se­niau­sios kro­ni­kos, by­lo­jan­čios apie Lie­tu­vos pra­ei­tį, už­si­me­na ir apie se­no­sios lie­tu­vių mi­to­lo­gi­jos ir re­li­gi­jos nuo­tru­pas. XIII a. Ki­je­vo Ru­sios Ma­la­lo kro­ni­ko­je už­ra­šy­ta­me mi­te apie So­vi­jų, įstei­gu­sį de­gi­ni­mo pa­pro­tį lie­tu­vių ir ki­tų bal­tų bei fi­nų tau­to­se, už­si­me­na­ma, kad su šiuo pa­pro­čiu iš­pli­to ir au­ko­ji­mas Ado­jui, Per­kū­nui, Žvė­rū­nai bei „Te­lia­ve­liui (anot K. Bū­gos, Kal­ve­liui) – Kal­viui, nu­ka­lu­siam sau­lę. Ki­ta – Ipa­ti­jaus kro­ni­ka mi­ni, jog die­vų ket­ver­tui au­ko­jo ir Lie­tu­vos ka­ra­lius Min­dau­gas“ (Al­gir­das Ju­lius Grei­mas, Tau­tos at­min­ties bei­eš­kant, V., 1990, p. 379). XIV a. Je­ro­ni­mas Pra­hiš­kis mi­nė­jo vie­ną iš bal­tų gen­čių, ku­ri di­de­lę reikš­mę tei­kė kū­jui. Juo bu­vo iš­va­duo­ta Sau­lė. Is­to­ri­nių šal­ti­nių ži­nios tuo ir bai­gia­si, nors lie­tu­vių re­li­gi­jos ir mi­to­lo­gi­jos ty­ri­nė­to­jai nuo­dug­niai gvil­de­no šiuos frag­men­tus, sie­da­mi su įvai­rių vė­les­nių is­to­ri­nių šal­ti­nių ži­nio­mis ir et­no­gra­fi­niais duo­me­ni­mis. Fol­klo­ro eks­pe­di­ci­jo­se už­tin­ka­mos sak­mės apie kal­vį, nu­ka­lan­tį sau­lę ir įme­tan­tį ją dan­gun, ir ste­buk­li­nės pa­sa­kos, ku­rių pa­grin­di­nis he­ro­jus iš­va­duo­ja įka­lin­tą mer­ge­lę, nu­ga­lė­da­mas Kau­lų die­dą / Sli­bi­ną / Šė­to­ną, taip pat iš­plė­to­jo šį siu­že­tą.

Anot žy­maus re­li­gi­jų ty­ri­nė­to­jo Gin­ta­ro Be­res­ne­vi­čiaus, se­no­sio­se pa­sau­lio kul­tū­ro­se mi­tai bu­vo la­bai svar­būs ir tu­rė­jo vi­sai ki­to­kią pras­mę nei mū­sų die­no­mis tie, apie ku­riuos kal­ba­me tu­rė­da­mi min­ty­se „mi­tų grio­vi­mą“. Jų tik­ru­mu nie­kas ne­abe­jo­jo ir ne­kė­lė ne­rei­ka­lin­gų klau­si­mų, nes jų su­griau­ti ne­įma­no­ma. Pa­sak psi­cho­a­na­li­ti­ko Car­lo Gus­ta­vo Jun­go, dau­gu­ma mi­tų vaiz­di­nių ki­lo iš žmo­gaus pa­są­mo­nės, sap­nų. Tik­ra­sis mū­sų gy­ve­ni­mo ins­pek­to­rius yra sap­nai – nė vie­nas tuo ne­abe­jo­ja­me. Mi­tai bu­vo griež­tai ski­ria­mi į dvi skir­tin­gas gru­pes: tik­rie­ji šven­tie­ji ir ne­tik­rie­ji gro­ži­nio po­bū­džio pa­sa­ko­ji­mai, skir­ti pra­mo­gai. Se­nie­ji mi­tai tu­rė­jo sa­vi­tą mi­to­po­e­ti­nę kal­bą, pa­grįs­tą ben­dra sim­bo­lių, me­ta­fo­rų, ale­go­ri­jų sis­te­ma ir ko­duo­jan­čią svar­biau­sius žmo­gaus gy­ve­ni­mo, kul­tū­ros, vals­ty­bės ir net ci­vi­li­za­ci­jos pa­grin­dus, vi­suo­me­nės mo­de­lius – pir­ma­vaiz­džius. Ši sis­te­ma for­ma­vo­si tūks­tant­me­čiais kar­tu su žmo­ni­jos vys­ty­mo­si pro­ce­sais. Dau­ge­ly­je skir­tin­gų ir izo­liuo­tų pa­sau­lio kul­tū­rų ga­li­me ap­tik­ti ne tik pa­na­šią mi­tų struk­tū­rą, bet ir pa­na­šių jų mo­ty­vų ir san­da­ros ele­men­tų.

Mi­tai vaiz­din­ga mi­to­po­e­ti­ne kal­ba ne tik ko­da­vo svar­bią in­for­ma­ci­ją apie gam­tos, pa­sau­lio reiš­ki­nius ir žmo­gaus psi­chi­ką, jo san­ty­kį su pa­sau­liu ir ben­druo­me­ne, bet ir auk­lė­jo. Dau­ge­lio kul­tū­rų mi­tai – in­dų Bu­dos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja, ska­ti­nan­ti siek­ti nu­švi­ti­mo, Ar­ti­mų­jų Ry­tų Jė­zaus Kris­taus mir­tis ir pri­si­kė­li­mas, Sau­lės iš­va­da­vi­mas ar nu­ka­li­mas – ly­gia­ver­čiai se­no­vės iš­min­ties šal­ti­niai. Pa­sak žy­maus bal­tų ir sla­vų re­li­gi­jų ty­ri­nė­to­jo, kal­bi­nin­ko, kul­tū­ro­lo­go ir dau­ge­lio ki­tų sri­čių spe­cia­lis­to Vla­di­mi­ro To­po­ro­vo, mi­tų tra­di­ci­jos ser­gė­to­jai, tę­sė­jai ir per­kū­rė­jai bu­vo po­etai ar­ba dai­niai, ku­rių pa­rei­gos daž­nai su­tap­da­vo su gen­ties žy­nio, ša­ma­no, žiniuonio (burtininko, raganiaus)­ pa­rei­go­mis. Mi­tus ly­dė­jo ga­ly­bė veiks­mų, apei­gų, pa­de­dan­čių iš­gy­ven­ti pa­slėp­tą, už­ko­duo­tą, ki­taip sa­kant, gel­mi­nį jų tu­ri­nį: pra­de­dant nuo rung­čių, žai­dy­nių, bai­giant gie­do­ji­mu, šo­kiais ir ma­gi­nės vai­dy­bos ele­men­tais. Žmo­ni­jos kul­tū­ros iš­ta­kos bu­vo su­vo­kia­mos kaip šven­tos, iš­gy­ven­tos kaip ben­dra­vi­mas su die­vais ir ki­to­mis aukš­tes­nė­mis ga­lio­mis, ne­eg­zis­ta­vo at­skir­tys tarp sak­ra­li­nės ir pro­fa­ni­nės kul­tū­ros. Pir­mykš­čių ar­che­ti­pi­nių kul­tū­rų gen­tys gy­ve­no pa­sau­ly­je, ku­pi­na­me gam­ti­nių ir kul­tū­ri­nių ob­jek­tų, ku­riais reiš­kė­si šven­ty­bė: šven­tas bu­vo na­mų ug­nia­ku­ras, ap­link ku­rį it bi­tės spie­tė­si šei­ma, šven­ti bu­vo na­mai – vi­sa­tos mo­de­lio at­spin­dys. Su­si­kū­rus vals­ty­bėms – di­de­lėms or­ga­ni­zuo­toms ben­druo­me­nėms – at­si­ra­do šven­tyk­los, daž­nai jos sim­bo­li­za­vo na­mų mo­de­lį ir jo cen­tre bu­vu­sį ug­nia­ku­rą, ap­link ku­rį bū­rė­si gen­tis, tau­ta, ci­vi­li­za­ci­ja. Pa­vyz­džiui, hin­duiz­mo, vie­nos di­džiau­sių pa­sau­lio re­li­gi­jų, šven­tyk­los cen­tre iki šiol ga­li­ma ma­ty­ti au­ku­rą. Eu­ro­pie­čiai šven­čių me­tu vai­šių sta­lo vi­du­ry­je sta­to žva­kę, ke­tu­ri sta­lo kam­pai – kryp­tys į ke­tu­rias pa­sau­lio ša­lis / ke­tu­ris na­mo kam­pus, žva­kė – ug­nis, kul­tū­ros ir gy­vy­bės šal­ti­nis, sau­lė žmo­gaus ran­ko­se.

Is­to­ri­kas Man­gir­das Bum­blaus­kas ana­li­za­vo Lie­tu­vos chris­tia­ni­za­ci­jos mo­de­lį (Se­no­vės bal­tų kul­tū­ra. Tai, kas iš­lie­ka, V., 2009, p. 185). Ga­lu­ti­nis Že­mai­ti­jos pa­ra­pi­jų su­si­for­ma­vi­mas XIX a. se­no­sios lie­tu­vių re­li­gi­jos sa­loms su­da­rė ga­li­my­bes iš­lik­ti už­si­kon­ser­va­vu­sioms iki pat XX a. Pa­grin­di­niai re­li­gi­jos ele­men­tai: mi­tas, ri­tu­a­las ir juos iš­gy­ve­nan­ti ben­druo­me­nė. Uni­ka­lus fe­no­me­nas – Pie­tų Aukš­tai­ti­ja (Dzū­ki­ja).

Pri­si­min­da­mi pra­džio­je ap­tar­tas kro­ni­kų užuo­mi­nas, pa­žvel­ki­me į apei­gi­nį Dzū­ki­jos fol­klo­rą, su­si­ju­sį su ad­ven­to–Ka­lė­dų lai­ko­tar­piu. Šių šven­čių me­tu gie­da­mas tam tik­ras cik­las dai­nų, pa­pras­tai dai­ni­nin­kai jas va­di­na gies­mė­mis (to­dėl, kad tai ypa­tin­gos, rim­tos, iš­kil­min­gos dai­nos), daž­nai jos pa­ly­di­mos šo­kiais, ra­te­liais, vai­di­ni­mo ak­cen­tais, iš­ban­dy­mais, mįs­lių mi­ni­mu ir ki­to­kiu el­ge­siu, tu­rin­čiu ma­gi­nių sa­vy­bių, – taip da­ro­ma esą to­dėl, kad ge­riau de­rė­tų ja­vai. Ja­vai, ru­giai ir ap­skri­tai bet ko­kie au­ga­lai bu­vo ne tik iš­ori­nio pa­sau­lio ob­jek­tas, bet ir žmo­gaus gy­ve­ni­mo ir li­ki­mo at­spin­dys, taip pat ir vi­sa­tos sim­bo­lis – pa­sau­lio me­dis. Pas­ku­ti­nę gy­ve­ni­mo aki­mir­ką žmo­gų ap­lan­ko pjo­vė­ja su dal­giu – Gil­ti­nė, pa­ker­tan­ti žmo­gų it ja­vą; šis ar­cha­jiš­kas žem­dir­biš­kas vaiz­di­nys bu­vo įsi­skver­bęs ir į anks­ty­vą­ją krikš­čio­ny­bę. Pa­na­šiai me­džio­to­jų kul­tū­ro­se mir­tis pa­si­ro­do me­džio­to­jo pa­vi­da­lu, o gi­mi­nės ar gen­ties žmo­nės pa­pras­tai sie­ja­mi su to­te­mi­niu lau­ki­niu žvė­rimi, įsi­tvir­ti­nu­siu per dau­gy­bę am­žių jų vaiz­di­niuo­se.

Ad­ven­to–Ka­lė­dų lai­ko­tar­piu dzū­kų bu­vo vai­di­na­mos ar­ba žai­džia­mos šven­to­sios ves­tu­vės (Ni­jo­lė Lau­rin­kie­nė, „Šven­to­sios ves­tu­vės“, Šiau­rės At­ėnai, 2007.VIII.18). Dai­nų mo­ty­vuo­se re­gi­me de­vy­nia­ra­gį el­nią, ant ku­rio ra­gų de­ga ug­nis ir kū­jais ka­la bro­liai kal­viai – tie pa­tys, ku­rie mi­ni­mi XIII–XIV a. kro­ni­ko­se. Kal­viai vaiz­duo­ja­mi jau­no­sios bro­liais ir jau­na­ve­džiais – jie vei­kia anks­ty­va­ja­me ir vė­ly­va­ja­me mer­gi­nos bren­di­mo eta­pe, tai mi­ti­nis ar­ba sim­bo­li­nis in­ces­tas, bū­din­gas dau­ge­liui se­nų­jų mi­to­lo­gi­jų. Jie nu­ka­la žir­kles, ku­rio­mis jau­no­ji, lyg grįž­tan­ti Sau­lė, kar­po me­džių vir­šū­nes. Už jų pa­si­ro­do si­dab­ri­nis tė­vo dva­ras, deng­tas gon­tais, ant jo te­ka Sau­lė, rie­da Mė­nuo ir šo­ki­nė­ja žvaigž­dės – tai dan­gaus, sa­vo­jo pa­sau­lio, gy­vų­jų, švie­sos me­ta­fo­ra. Taip pat pa­si­ro­do sve­ti­mas, žal­va­ri­nis any­tos dva­ras, deng­tas šiau­dais, virš jo tvy­ro de­be­sys ir ly­ja lie­tūs – tai že­mės ir po­že­mių, sve­ti­mo­jo, prie­šiš­ko­jo, ki­taip sa­kant, mi­ru­sių­jų pa­sau­lio me­ta­fo­ra. Ad­ven­ti­nis ir šiau­dais deng­tas Kū­čių sta­las yra ri­ba tarp sa­vo­jo ir sve­ti­mo­jo pa­sau­lių, po sta­lu au­ko­ja­mi pir­mie­ji mais­to kąs­niai – sve­ti­mie­siems, mi­ru­sie­siems, šiau­dai – mi­ru­sių­jų me­ta­fo­ra, nes juk, pa­vyz­džiui, trum­pas nuo sta­lo iš­trauk­tas šiau­das – grei­ta mir­tis ar­ba ar­ti­mos ve­dy­bos.

Šv. An­drie­jaus šven­tės, nuo ku­rios pra­si­de­da krikš­čio­niš­kas ad­ven­tas, me­tu mo­te­rys at­lik­da­vo mer­gai­čių bran­dos, tin­ka­mu­mo te­kė­ti įšven­ti­ni­mus (ši tra­di­ci­ja ge­ro­kai se­nes­nė už krikš­čio­ny­bę): mer­gi­nos ba­dau­da­vo, kęs­da­vo šal­tį, min­da­vo mįs­les – taip bu­vo tik­ri­na­mas jų psi­cho­lo­gi­nis, fi­zi­nis ir in­te­lek­ti­nis bran­du­mas ir pa­si­ren­gi­mas ves­tu­vėms – per­ėji­mui į mar­ta­vi­mo eta­pą. Apei­gi­nė­se gies­mė­se mer­gi­na ba­sa žie­mą ke­liau­ja per til­tą at­neš­ti žie­mos šė­ko, va­sa­ros snie­go ir lau­ko ug­nies – tai ar­che­ti­pi­niai se­no­sios žem­dir­bių kul­tū­ros pro­vaiz­džiai. Til­tas bu­vo su­vo­kia­mas ne tik kaip per­ėji­mo iš įpras­to gy­ve­ni­mo eta­po į sve­ti­mą sim­bo­lis – tai ir apei­gi­nio per­si­kė­li­mo pa­vi­da­las, jį su­da­rė žmo­nės, ben­druo­me­nė, mar­ti, re­a­lia­me gy­ve­ni­me ir mi­ti­nia­me pa­sau­lė­vaiz­dy­je ke­liau­jan­ti tarp žmo­nių – ne tarp fan­tas­ti­nių pa­da­rų. Per­ėju­sios iš­ban­dy­mus mer­gi­nos jau­ni­kį ga­lė­da­vu­sios pa­ma­ty­ti veid­ro­dy­je, ku­rį prieš mie­gą slap­ta pa­si­dė­jo po pa­gal­ve. Įvei­ku­si iš­ban­dy­mus mer­gi­na bu­vo įsi­vaiz­duo­ja­ma lyg iš­va­duo­ta Sau­lė, pra­žy­du­si ro­žė – Ka­lė­doms pra­žys­ta pa­mer­kia­ma vyš­nios ar obels ša­ka. Mar­ti tap­da­vo mo­te­ri­mi, t. y. mo­ti­na (iš se­nų­jų in­do­eu­ro­pie­čių pro­kal­bės *māter), su­si­lau­ku­si pir­ma­gi­mio.

Mįs­lės jau­na­mar­tei įme­na­mos ši­taip: žie­mos šė­kas – sku­jos, pra­ku­ros; lau­ko ug­nis – kre­muo, tit­na­gas; va­sa­ros snie­gas – ma­rių pu­tos ar­ba vai­sin­gu­mo ga­lia. Pa­sak dzū­kų ti­kė­ji­mų ir tau­to­sa­kos, vai­kai at­si­ran­dą iš Ūlos upės pu­tų, šia­me kon­teks­te pri­si­min­ti­na ir se­no­vės grai­kų Af­ro­di­tė, ki­lu­si iš jū­ros pu­tų ir ban­gų, ne­šu­sių nu­pjau­tą tė­vo Dan­gaus – Ura­no – vy­riš­ku­mo at­ri­bu­tą. Ug­nis įske­lia­ma tit­na­go ki­birkš­ti­mi – tai pir­mykš­tis ele­men­tas, sim­bo­li­nis pa­sau­lio cen­tras, ku­ria­me šak­ni­ja­si kul­tū­ros – na­mų, so­dy­bos, kai­mo – ir ci­vi­li­za­ci­jos pa­grin­das. Jau­nuo­liai taip pat pa­ti­ria pa­na­šius iš­ban­dy­mus. Pa­va­sa­rį, Sek­mi­nių ry­tą, ber­ne­lis pra­ker­ta už­ša­lu­sio eže­ro le­dą ir ja­me gir­do žir­gą, virk­do mer­ge­lę – tai ap­vai­si­ni­mo, tuok­tu­vių sim­bo­li­ka. Lai­ko ra­tas ap­si­su­ka – per Ka­lė­das at­le­kia de­vy­nia­ra­gis el­nias, ant ku­rio ra­gų kal­ve­liai ka­la apei­gi­nius ves­tu­vių at­ri­bu­tus: auk­so žie­dą, per­lų vai­ni­ką ir si­dab­ro kup­ką, iš ku­rios jau­na­ve­džiai ge­ria jung­tu­vių me­tu. El­nias, pa­si­ro­dan­tis sau­lėg­rį­žos me­tu, yra su­si­jęs su švie­sos grį­ži­mu, vy­riš­ku­mu, jau­nuo­lio bran­da ir pri­me­na se­no­vės kel­tų die­vą Cer­nu­ną, vaiz­duo­ja­mą su el­nio ra­gais.

Dzū­kų šven­tų­jų ves­tu­vių po­eti­ko­je vei­kia ir pa­grin­di­nis in­do­eu­ro­pie­čių pa­sau­lio su­kū­ri­mo mi­tas: pa­sau­lis nuo­lat griū­va ir vėl yra at­ku­ria­mas pa­va­sa­rį. Se­nų­jų grai­kų Dzeu­sas nu­ga­li Ti­fo­ną, se­nų­jų in­dų In­dra nu­ga­li šliu­žą Vrit­rą ir taip pa­gim­do Sau­lę, dan­gų ir auš­rą. Pa­va­sa­rį su­griau­dė­jan­tis Per­kū­nas iš­va­duo­ja Že­mę iš žie­mos įša­lo – iš­va­ro vel­nius, o Že­mę ap­vai­si­na pa­va­sa­rio liū­tys. Dzū­kų gies­mė­se ap­dai­nuo­ja­ma ki­birkš­tis (žai­bo ir tit­na­go ki­birkš­ties me­ta­fo­ra) krin­ta iš pa­sau­lio me­džio vir­šū­nės ir iš­lie­ja mė­ly­nas ma­rias. Ki­to­se gies­mė­se už­ėjus liū­čiai nu­tren­kia­mas se­nis, gai­nio­jan­tis mer­ge­lę. Ad­ven­to–Ka­lė­dų apei­gų, žai­di­mų vei­kė­jas Juo­das Kud­lo­tas, vil­kas, lo­kys vaiz­duo­ja­mi kaip gro­bė­jai, ku­riuos nu­ga­li jau­nuo­lis, iš­va­duo­jan­tis bū­si­mą žmo­ną (jo mi­ti­nis žen­klas ar­ba sim­bo­lis – el­nias). Tar­si ma­ty­tu­me XIV a. Je­ro­ni­mo Pra­hiš­kio ap­ra­šy­to mi­ti­nio siu­že­to at­si­kar­to­ji­mą. El­nio, jau­ni­kio prieš­prie­ša, an­ti­po­das Juo­das Kud­lo­tas, meš­ka, se­nis, gro­bė­jas, įka­lin­to­jas sim­bo­li­zuo­ja tam­sų­jį žie­mos lai­ką. Ki­ta ver­tus, tai mer­gys­tės ir skais­ty­bės tarps­nis. Tai su­as­me­nin­tas cha­o­sas, pir­mi­nė pa­sau­lio būk­lė iki jo su­kū­ri­mo: pir­mi­nė me­džia­ga, ne­pa­ža­bo­ta gam­ta, ne­įgy­ti tur­tai ir ži­nios, ku­rie sle­pia­mi mi­ti­niuo­se „po­že­miuo­se“, „šal­no­se“. Tai ir jau­no­ji kar­ta, nu­run­gian­ti se­ną­ją. Mi­ti­nį ko­dą ga­li­ma skleis­ti la­bai pla­čiai, ta­čiau nė­ra bū­ti­na iki ga­lo at­skleis­ti vi­sų mi­to ir ri­tu­a­lo pa­slap­čių. Jas rei­kia pa­jus­ti ir at­pa­žin­ti pa­tiems, o tam daž­nai pri­rei­kia vi­so gy­ve­ni­mo – ne vel­tui mū­sų se­no­liai per tūks­tant­me­čius iš­sau­go­jo gy­vą­ją tra­di­ci­ją.

Dzū­ki­jo­je iš­si­lai­kė už­si­kon­ser­va­vu­sios itin se­nos apei­gos, me­nan­čios XIII–XIV a. is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ap­ra­šo­mą mi­tą apie Sau­lės va­da­vi­mą, susijusį su in­do­eu­ro­pie­čių ben­drys­tės lai­kais prieš maž­daug pen­kis tūks­tan­čius me­tų. Jos reiš­kia­si įvai­riais tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­siais veiks­mais: mer­gi­nų ini­cia­ci­jo­mis, ves­tu­vių vai­di­ni­mais, šo­kiais. Tik per šį ad­ven­to–Ka­lė­dų lai­ko­tar­pį gie­da­mas apei­gi­nių gies­mių cik­las, ku­ria­me gau­su po­eti­nių se­no­jo mi­to at­mai­nų, vei­kia du prie­ši­nin­kai – Kal­vis, sie­ja­mas su el­niu, ir Juo­das Kud­lo­tas, sie­ja­mas su vil­ku ar­ba meš­ka, taip pat iš­va­duo­ja­ma mer­ge­lė, ku­ri sie­ja­ma su Sau­le ar­ba vais­me­džio žie­du. Ne to­kių ryš­kių, bet gi­mi­niš­kų apei­gų bei tau­to­sa­kos šia te­ma­ti­ka esa­ma ir ki­tuo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se, o gar­bin­ga­sis lie­tu­vių – pas­ku­ti­nių Eu­ro­pos pa­go­nių – ti­tu­las iš­ties pel­ny­tas už nuo­pel­nus sau­gant mi­ti­nę ir et­no­kul­tū­ri­nę tra­di­ci­jas. Jung­da­mo­si su lie­tu­vių var­go­nų mu­zi­kos tra­di­ci­ja, jos tę­sia­si nau­jais me­no pa­vi­da­lais.