Stipri priemonė

MICHAIL ZOŠČENKO

Sa­ko, kad ge­riau­sia prie­mo­nė nuo al­ko­ho­lio yra me­nas. Te­at­ras, pa­vyz­džiui. Ka­ru­se­lė. Ar­ba ko­kia nors stu­di­ja su mu­zi­ka.

Vi­sa tai, sa­ko, ati­trau­kia žmo­gų nuo iš­gė­ri­mo su už­kan­da.

Ir iš tie­sų, pi­lie­čiai, pa­im­ki­me, tar­kim, mū­sų šalt­kal­vio Piot­ro An­to­no­vi­čiaus Ko­len­ko­ro­vo pa­vyz­dį. Žmo­gus ėmė žlug­ti tie­sio­giai ir as­me­niš­kai. Ir iš vi­so gy­ve­no kaip pas­ku­ti­nė viš­ta.

Šio­kia­die­niais po dar­bo val­gė ir ėdė. O šven­ti­nė­mis die­no­mis ir sek­ma­die­niais pri­si­ger­da­vo Piot­ras An­to­no­vi­čius iki nu­kri­ti­mo. Be­vil­tiš­kai nu­si­ger­da­vo.

Ir mu­šė­si bū­da­mas gir­tas, kvai­le­liu ap­si­me­ti­nė­jo ir iš vi­so gir­tus eks­ce­sus kel­da­vo. Ir na­mo gu­lo­mis su­grįž­da­vo.

Ir, ži­no­ma, per vi­są sa­vai­tę jo­kia­me kul­tū­ri­nia­me dar­be ne­da­ly­vau­da­vo ši­tas Piot­ras An­to­no­vi­čius. Gal tik šeš­ta­die­niais į pir­te­lę nu­eis, pa­si­pliuš­kens. Štai jums ir vi­sas kul­tū­ri­nis dar­bas.

Piot­ro An­to­no­vi­čiaus gi­mi­nės dėl to­kio el­ge­sio la­bai ne­ri­mau­da­vo. Net gąs­din­da­vo­si.

– Piot­rai, – sa­ko, – An­to­no­vi­čiau. Žmo­gus jūs kva­li­fi­kuo­tas, ne pir­mo švie­žu­mo, na ma­ža ką, iš­gė­ręs at­si­trenk­si­te į spin­te­lę – juk su­si­dau­žy­si­te. Tru­pu­tė­lį ma­žiau ger­ki­te. Pa­da­ry­ki­te šei­mai to­kią pa­slau­gą.

Ne­klau­so. Ge­ria kaip anks­čiau ir links­mi­na­si.

Pa­ga­liau at­si­ra­do vie­nas ge­ra­šir­dis žmo­gus iš mies­to ko­mi­te­to. Jis, ži­no­te, taip ir pa­sa­kė Piot­rui An­to­no­vi­čiui:

– Piot­rai, – sa­ko, – An­to­no­vi­čiau, pa­mė­gin­ki­te at­pras­ti, aš jums sa­kau, nuo al­ko­ho­lio. Na, – sa­ko, – pa­ban­dy­ki­te vie­toj jo į te­at­rą sek­ma­die­niais nu­ei­ti. La­bai jū­sų pra­šau ir bi­lie­tą už dy­ką siū­lau.

Piot­ras An­to­no­vi­čius ir sa­ko:

– Jei­gu, – sa­ko, – už dy­ką, tai pa­ban­dy­ti ga­li­ma, ko­gi ne. Nuo to aš, – sa­ko, – ne­nu­skur­siu, jei­gu jau vel­tui.

Įkal­bė­jo, vie­nu žo­džiu.

Nu­ė­jo Piot­ras An­to­no­vi­čius į te­at­rą. Pa­ti­ko. Ir taip pa­ti­ko – iš­ei­ti ne­no­rė­jo. Te­at­ras, ži­no­te, pa­si­bai­gė, o jis, ba­lan­dė­lis, vis sė­di ir sė­di.

– Kur­gi aš, – sa­ko, – da­bar ei­siu nak­tį? Tur­būt, – sa­ko, – vi­sos ali­nės jau už­da­ry­tos? Tai, – sa­ko, – vel­niai, kur įtrau­kė!

Ta­čiau pa­si­spy­rio­jo, pa­si­spy­rio­jo ir iš­ėjo na­mo. Ir blai­vas, ži­no­te, iš­ėjo. Tai yra nė gra­mo ne­pa­ė­męs.

Ki­tą sek­ma­die­nį vėl nu­ė­jo. Ir tre­čią – pats į mies­to ko­mi­te­tą bi­lie­to nu­lė­kė.

Ir ką jūs ma­no­te? Pa­trau­kė žmo­gų te­at­ras. Tai yra pir­mu te­at­ra­lu ra­jo­ne ta­po. Kai tik pa­ma­to te­at­ro afi­šą – dre­ba vi­sas. Ger­ti me­tė sek­ma­die­niais. Šeš­ta­die­niais ger­ti pra­dė­jo. O pir­tį į ket­vir­ta­die­nį nu­kė­lė.

O pas­ku­ti­nį šeš­ta­die­nį, bū­da­mas įgė­ręs, su­si­dau­žė Piot­ras An­to­no­vi­čius į spin­te­lę ir sek­ma­die­nį į te­at­rą ne­nu­ė­jo. Tai bu­vo vie­nin­te­lis kar­tas per vi­są se­zo­ną, kai Piot­ras An­to­no­vi­čius pra­lei­do spek­tak­lį. Iki ki­to sek­ma­die­nio, ma­tyt, pa­si­tai­sys ir nu­eis. To­dėl, kad pa­trau­kė žmo­gų me­nas. Nu­ne­šė…

1925

Iš: Михаил Зощенкo. Pаccкaзы.

Мocквa, 1987

Ver­tė Vy­gan­tas Va­rei­kis