Vi­za

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

Pra­šom man iš­duo­ti vi­zą. Ti­pas – tu­ris­ti­nė. Šio­je ša­ly­je ne­bu­vau, net tran­zi­tu. Vi­sa ma­no tu­ri­ma in­for­ma­ci­ja ga­nė­ti­nai pa­vir­šu­ti­niš­ka: dau­giau­sia, ži­no­ma, iš feis­bu­ko. No­rė­čiau pa­bū­ti ko­kį mė­ne­sį, nuo­dug­niau pa­ty­ri­nė­ti, hm, ar­chi­tek­tū­rą, pa­pro­čius, vy­ną, ži­no­ma, jei tu­ri­te čia vy­nuo­gy­nų. Kaip nor­ma­li tu­ris­tė pir­miau­sia pa­gei­dau­čiau žvilg­te­lė­ti į baž­ny­čias. Ar ne? Pa­ro­dyk man, kaip ta­vo ka­ted­ros at­ro­do! Oi, kaž­kas iš­pai­šė gra­fi­čiais lu­bas? Iš­pur­vi­no mo­zai­kos as­lą, ku­rią dar per­nai iš smal­tos kū­rė mi­nis­te­ri­jos sam­dy­tas dai­li­nin­kas? Ir kaip ta­da re­a­ga­vo dūs­tan­tys vie­nuo­liai? Be­je, ma­nie­ji pa­si­rin­ko fil­mus, se­no­kai per­si­kraus­tė ten. Šven­ta­sis kal­nas iš­tryp­tas nuo pa­mal­du­mo, ant jo šlai­tų ne­au­ga net žo­lė, tik kar­tais pa­čir­pia žio­gai. Na ir te­gul šuo­liuo­ja, nors ir kaip žir­gai pa­mi­šę, aš ra­mi – jų au­to­rius F. Ar­ra­ba­lis su­da­ręs su­tar­tis su die­viš­kuo­ju Pa­nu vis­ką su­dė­lios. Kaip nors. O ta­vo ka­ted­roj mo­zai­kų pa­veiks­liu­kai – pri­su­ka­mi apel­si­nai? Ar ty­kan­tys pra­ei­vių šu­nys-sa­mu­ra­jai ir ma­žo­sios der­vuo­tos sa­la­man­dros? Man pa­sa­kyk, ar aš per­ėju­si cen­tri­nę na­vą ra­siu, kur už­degt žva­ku­tę už sa­vo tė­vą, kaip vi­suo­met da­rau? Už bro­lį, te­tą (mi­rė per­nai, prieš Nau­jus)? Ta­da gal pa­žiū­rė­čiau ir dau­giau ar­chi­tek­tū­ros. Ar tu tu­ri met­ro? Na, dar so­viet­me­čiu sta­ty­tos mar­mu­ru iš­puoš­tos sto­tys man pa­tik­tų, net la­bai. Sa­kai, pa­ro­dy­si iš plie­no si­jų vien įtai­gos jė­ga su­vi­rin­tus an­ga­rus, kur vyk­da­vo ka­dai­se bal­dų auk­cio­nai? Tai vesk ma­ne ten kuo grei­čiau, tau įsi­ki­bus į pa­ran­kę me­di­tuo­siu dau­gy­bę dar vai­kys­tėj su­dau­žy­tų ter­mo­met­rų, la­bai šiuo­lai­kiš­ka ir taip kon­cep­tu­a­lu, gi­riu tą jau­kų be­si­mai­nan­tį mo­ty­vą jau ei­da­ma to­lyn. Tru­pu­tį gat­vė per pla­ti, nes ji tu­rė­tų bū­ti kaip pie­tų ša­ly­se – kad va­sa­ros karš­čiau­sios die­nos ne­smog­tų nei švi­nu, nei pe­le­nais, kol per sies­tą akis už­mer­kę mes il­sė­si­mės. Ge­rai, tai bus vė­liau, dar rei­kia pa­si­vaikš­čio­ti po mies­tą. Ar­čiau su­si­pa­žin­ti. Kaip, tar­kim, šioj ša­ly jūs ge­ria­te ar­ba­tą? Ži­nai, pas mus ji vis dar klyks­mas pas­ku­ti­nis. Ma­dos tas klyks­mas, nie­kie­no dau­giau. Ir to­li­ma­jam kam­ba­ry ga­ruo­jan­tis puo­de­lis pa­lie­ka pėd­sa­ką vaiz­de, pa­kvim­pa ja „Sa­ty­ri­ko­nas“, „Svy­nis To­das“ ir „Vi­kon­tas de Bra­že­lo­nas“. Spal­va taip pat svar­bu – ulon­go sma­rag­das de­ra man prie suk­ne­lės, tin­ka flir­tui ir suo­kal­biams, nie­ko blo­go, tie­siog kar­tais čia ly­ja aist­rin­gai ir bū­na tru­pu­tį sve­čių. Sa­kai, pas ta­ve ge­ria­ma ar­ba­ta. Ta­da aš mie­lai pa­sė­dė­čiau va ten, knai­pėj ar ka­vi­nu­kėj, pa­va­din­to­je lyg „El­do­ra­do“ (ant iš­ka­bos me­tai – 2008-ie­ji pri­dė­ti), iš­ger­čiau alaus su smal­siu die­du­ku, ži­no­čiau, kad jis bu­vęs mi­nist­ras, na ir kas? O pus­ry­čiams ir iki pat nak­ties mes ra­gau­tu­me vy­ną – bran­giau­sią ir ryš­kų, kaip Jo­se­lia­nio ta­py­ba. Tai va, lyg pa­do­ri tu­ris­tė tap­no­čiau jau gir­ta na­mo, pa­ly­di­ma se­nio­kų, tū­no­ju­sių ba­re nuo už­va­kar, jie trauk­tų ir la­bai ne­pa­do­rias dai­nas, sa­vai­me aiš­ku, kad per gar­siai. Ir ži­no­ma, kad pa­ry­čiais. Ta­da pa­bu­dus apie pie­tus man bū­tų ge­ra – tu steng­tu­mei­si nu­si­tempt, kad pa­ma­ty­čiau mies­to upę. Van­duo gel­to­nas, ne­skaid­rus, ste­bė­jau to­kį kal­nuo­se – tik kun­ku­liuo­jan­ti la­va. Ta­vo­ji ki­to­kia, nes mies­to su­lai­ky­ta, bet gel­to­nai drums­ta taip pat, o be­žiū­rė­da­ma iš­kart už­mig­čiau – gi ne­mie­go­jau vi­są nak­tį, nė­ra ko no­rėt. Tu­ris­tams vis­kas ga­li­ma. Iš­kvies­tum man tak­si, kad trans­por­tuo­tų į vieš­bu­tį, aš vi­suo­met ren­kuos ne­bran­gius, ma­žus ho­te­lius, bet kur nors prie cen­tro, prie Ko­li­zie­jaus, prie įlan­kos, žo­džiu, kad pus­ry­čiau­da­ma ga­lė­čiau, na, be­veik ran­ka pa­liest į kran­tą žu­vį trau­kian­čius žve­jus (o, ir lai­vas plau­kia!), užuost tin­klus ir va­ka­rykš­čias ap­kal­bas. To­kiuo­se vieš­bu­čiuo­se pus­ry­čiai vė­luo­ja – ga­li gir­dėt, kaip šei­mi­nin­kas ba­ra ne­spė­ju­sį iš­kep­ti duo­nos per­so­na­lą, o man tas pats, aš vis dai­raus į jung­ti­nes kai­my­nų pa­jė­gas štur­muo­jant deš­re­les ir ka­vą. Sė­dėk kur ato­kiau, pra­šau, – prie gre­ti­mo sta­liu­ko, būk drau­gas, ap­si­mesk, kad pas ma­ne tu ne­nak­vo­jai, kad sies­tos už­ei­ni pas tą ita­lę, sa­kai, tau per sto­ra? Tu tik tru­pu­tį ap­si­mesk, aš no­riu pa­klau­syt, ką bro­liai iš tre­čio aukš­to kal­ba, sa­ko, jie gy­ve­na Hav­re, kiek­vie­nas net po ba­rą tu­ri. Tik pa­gal­vok, kaip jiems ge­rai! Tai va, tie­siog smal­su, gal ei­da­mi už­kal­bins? Ge­rai, pra­lei­siu, ži­no­ma, aš die­ną su ta­vim, apie is­to­ri­ją kaž­ko­kį ben­drą vaiz­dą rei­kia su­si­kurt. Ką tu da­rai su žu­vu­sių per ka­rą pre­zi­den­tų bius­tais? Ar šioj ša­ly yra vie­tos se­nu­kams? Už ką da­bar pra­stuo­me­nė vėl sta­to ba­ri­ka­das? Ži­nau, čia eko­no­mi­ka bus įsi­py­nu­si, oi, kaip be jos?! Kaip se­ka­si su ener­ge­ti­ne pri­klau­so­my­be? Be­je, ar sau­gios ta­vo elek­tri­nės? Dre­bė­ji­mai, ži­nau, kad bū­na. Juos net per feis­bu­ką ma­tau. Na va, tiek daug man dar no­rė­tų­si pa­jaust, su­si­dė­lio­ti rei­kia tai, ką pa­ma­čiau. Ei­nu iš­ger­siu šį­kart bal­to ta­vo vy­no kur nors po be­ga­li­niais me­džiais klau­sy­da­ma „Ru­dens so­na­tos“. Ir pail­sė­siu dar šiek tiek. Tik tru­pu­tį.

Pra­šom man iš­duo­ti vi­zą. Tu­ris­ti­nę. Ke­liau­ti. Su­si­pa­žin­ti su ša­lim. Pa­tir­ti pa­slap­čių ir me­la­gys­čių, riks­mų ar šnabž­de­sių, ra­gaut gy­va­tės kiau­ši­nius bei už­si­miršt. O jei rim­tai – aš taip esu pa­var­gus, man rei­kia, mir­ti­nai man rei­kia pail­sė­ti. Iš­duok man vi­zą, kad ga­lė­čiau pa­si­nert į vyš­nių sko­nį, mez­gi­nius švie­sos pro lan­gą, kad su­ži­no­čiau, ką tu mėgs­ti – Ver­kmeis­te­rio  har­mo­ni­jas, o gal upė­ta­kius be­spal­viam pa­da­že? Kaip jau mi­nė­jau – il­gai ne­už­si­bū­siu, o jei ne­ty­čia taip kvai­lai nu­tik­tų, kad kaž­ku­ris su­kly­sim ir pa­no­rė­sim būt il­giau, aš nu­si­pirk­siu bū­ti­nai drau­di­mą – nuo ne­ti­kė­tų at­ve­jų ke­lio­nė­je. Tie­siog da­bar esu per daug pa­var­gus. Man rei­kia vie­no – pail­sėt. Tad gal ka­da vė­liau. Nors pats ži­nai, taip kar­tais bū­na – ir Grai­ki­ją aš my­liu. Vis dar. Nuo tos die­nos, kai pir­mą kar­tą pa­ma­čiau.