Lais­vės su­vo­ki­mas

JO­NAS KI­RI­LIAUS­KAS

Mes, gi­mę ir už­au­gę ne­lais­vė­je, ne­mo­ka­me ir ne­su­pran­ta­me lais­vės. Ji mus bau­gi­na, py­ki­na ir pyk­do, to­dėl kar­tais esa­me ne­su­vo­kia­mai pik­ti, net ir ne­tu­rė­da­mi re­a­laus pyk­čio ob­jek­to.

To­dėl gy­ve­na­me šei­mo­mis, daž­nai kan­kin­da­mie­si jo­se, iki ga­lo ne­su­vok­da­mi sa­vo vaid­me­nų, bet kar­tu ne­įsi­vaiz­duo­da­mi, kad ga­li bū­ti ki­taip, kad bū­tų ga­li­ma pa­keis­ti ką nors čia.

Au­gi­na­me vai­kus, ne­ži­no­da­mi kam, ne­ban­dy­da­mi jiems nu­ro­dy­ti ke­lio, kaip mums bu­vo ban­do­ma jį įpirš­ti, nes ne­ži­no­me jo­kio ke­lio, jo­kios kryp­ties, nes ne­lais­vė ver­čia ir mo­ko lauk­ti, ne­gy­ven­ti čia ir da­bar.

Mū­sų vai­kai, gi­mę iš lais­vės, mo­ka ir su­pran­ta lais­vę ir no­ri lais­vai gy­ven­ti ir gy­ve­na.

Šei­ma jiems yra ne­rei­ka­lin­ga, kaip ne­rei­ka­lin­gi ir il­ga­lai­kiai įsi­pa­rei­go­ji­mai, to­dėl su­ei­na lais­vai du žmo­nės, pa­bū­na kar­tu, o pas­kui pa­ju­tę, kad kaž­kas ne taip, už­si­me­ta kup­ri­nę ant pe­čių ir kas sau. Pa­si­lei­džia lais­vėn.

Jie nie­ka­da ne­plauk­tų pas­kui sap­ną Ama­zo­nės džiun­glė­se Rio Neg­ru, skam­bin­da­mi bal­tu ro­ja­liu, kaip da­rė Ma­xen­ce’o Fer­mi­ne’o per­so­na­žas Ama­zo­nas Stein­vė­jus.

Mū­sų vai­kai ne­pri­si­ri­šę prie daik­tų, prie vie­tos, nes jie yra pri­si­ri­šę prie lais­vės.

Jie leng­vai iš­ei­na ir ne vi­sa­da grįž­ta.

Jie ne­jau­čia ho­me­riš­ko Ita­kės il­ge­sio, An­dre­jaus Tar­kov­skio „Nos­tal­gi­ja“ jiems yra bai­siai nuo­bo­dus fil­mas, nes jų na­mais pa­ma­žu tam­pa vir­tu­a­li erd­vė.

Jiems kū­nus at­sto­ja žen­klai vaiz­duok­ly­je – rai­dės ir skait­me­ni­niai at­vaiz­dai, ku­riuos ga­li „pri­sit­rauk­ti ir pa­si­di­din­ti“, su­da­ry­ti gy­vu­mo ir ar­tu­mo iliu­zi­ją.

Jie lie­čia, kal­ba ir my­li aki­mis.

Mes dar lin­kę ne­pa­mirš­ti to, kas va­di­na­ma ben­dra­vi­mo ši­lu­ma.

Mums be ga­lo šal­ta prieš vaiz­duok­lius: kom­piu­te­rių, te­le­fo­nų, prie­šais vi­sus skai­pus, feis­bu­kus ir ki­tus „so­cia­li­nius tin­klus“, o ži­nu­tę mes mie­liau per­duo­da­me žiū­rė­da­mi ne ad­re­sa­tui, o pa­šne­ko­vui į akis.

Mums svar­bus gy­vų akių kon­tak­tas ir tik­ra šyp­se­na, o ne dvie­jų žen­klų kom­bi­na­ci­ja – :).

Bet mes ir mū­sų vai­kai esa­me vie­na, kaip yra vie­nas pa­sau­lis, vie­na žmo­giš­ka dva­sia, kad ir vaikš­to­me skir­tin­gais ke­liais, kad ir skir­tin­gai su­vo­kia­me lais­vę, kad ir skir­tin­gais gy­ve­ni­mo tem­pais, bet mū­sų vis tiek ne­pa­lie­ka po­jū­tis, kad esa­me kar­tu.