Erotiška skęstančioji
PAULIUS ANDRIUŠKEVIČIUS
Ruduo – susitikimų metas. Nutariau susitikti su keliais aukštos klasės meno kūriniais. Ar gali būti tinkamesnė vieta tokiam pasimatymui už dailininko dirbtuvę? Taigi apsilankiau pas Valentiną Antanavičių. Šiuo vizitu nušoviau du zuikius – susitikau su jau pražilusiu menininku ir susipažinau su šviežutėliais jo asambliažais. Apie vieną intriguojančią pažintį skaitykite toliau.
Vasarą Palangoje karšta. Mėlyna jūros skraistė tykiai raibuliuoja, o horizonte visiškai nieko, nebent mūsų mintys, kažkokios drumzlinos ir neaiškios, juk atostogos. Bet kas gi čia? Skęsta? Tikrai, akys mėlynesnės net už bangas, pilnos išgąsčio, burna mėšlungiškai iškreipta baimės ir skausmo, o viena koja jau remiasi į dugną. Po galais, ji skęsta, mergaitė skęsta! Kokia dar čia mergaitė, pažvelkit į dešinę ranką, kaip kūjis, o kojos galėtų būti jo priekalais. Bet juk veidukas, veidukas dar visai mergaitės, ak, ir dar su kuodeliais… Velniop tą veiduką, žiūrėkit, kokios krūtys didžiulės ir tarpkojis, giria virtęs, ir apskritai visa išpampusi nuo kebabų, čeburekų ar velniai žino ko, šimtas metų, kai ji ne mergaitė. Bet juk vis vien reikia gelbėt, negi taip ir paliksim nesužinoję, kas ją įmetė į šias bangas, kodėl ji nebando plaukti, o tik stebeilija į mus it stabo ištikta ir, pagaliau, kurgi jos maudymosi kostiumėlis? Tad gelbėkim, gelbėkim ją greičiau!
Pradėsiu Antanavičiaus vasarotojos gelbėjimo operaciją identifikuodamas objektus, kurie buvo panaudoti kuriant asambliažą. Pirmiausia tai skalbimo lenta, liaudyje dar vadinama „tarka“, kurios grublėta centrinė dalis, nudažyta mėlyna spalva, sukuria jūros įspūdį – kūrinio foną. Kiek žemiau jos centro puikuojasi moters figūra, kurią dailininkas sukonstravo iš trijų, gal net keturių, skirtingų lėlių kūno dalių. Formos atžvilgiu kūrinys patraukia kontrastais: kūno dalių – nedidukė galva vs stambi dešinė ranka; spalvų – rožinė vs mėlyna ir pilka; medžiagų – figūros torso ir kojų pliušas vs rankų ir galvos plastikas bei skalbimo lentos metalas; erdvės – horizonto (viršutinė pilkoji tarkos dalis) tolis vs figūros artumas. Nors viena koja ore (dugne), moters figūra suteikia kūrinio kompozicijai monumentalumo, būdingo dailininko asambliažams.
Skęstančioji savo bedante burnele šaukiasi pagalbos, tačiau labiau nei begarsiai šūksniai žiūrovą leistis į asambliažo vandenis traukia moters kūno formos. Jos spinduliuoja erotiką, kuri yra viena asambliažo varomųjų jėgų. Kaip ir daugelyje kitų Antanavičiaus asambliažų su lėlėmis, erotika „Vasaroje“ visų pirma sugestijuojama pačiu lėlės kūnu. Rausvas, putlus ir nuogas, jis tradiciškai yra siejamas su moteriškąja lytimi. Lėlė reprezentuoja mergaitės / moters kūno ypatybes – ilgas blakstienas ir plaukus, krūtis, jokių išorinių genitalijų. Būtent jomis ir pasižymi Antanavičiaus asambliažo herojė, ypač reikėtų atkreipti dėmesį į dideles krūtis ir tankiai apžėlusią gaktą – kūno vietas, pabrėžiančias figūros erotinę potenciją.
Turint omenyje asambliažo techniką, reikėtų pridurti, kad kūrinio atlikimo procesą tam tikra prasme irgi galima vadinti erotiniu aktu. Juk kūrinio autorius, išsirinkęs asambliažui tinkančius lėlių kūnelius, privalėjo juos išrengti, o vėliau pasirinktas jų dalis sujungti į naują organizmą. Šiuo atžvilgiu Antanavičių galima lyginti su pagarsėjusiu lėlių „mylėtoju“ vokiečių modernistu Hansu Bellmeriu. Jis, priešingai nei mūsiškis menininkas, lėles pirmiausia dekonstruodavo, o tik paskui, aptaisęs įvairiausiais rūbais, imdavosi fotografuoti. Tačiau ir vienas, ir kitas savo kūriniuose naudojamoms lėlėms buvo negailestingas, jas pjaustydavo, kapodavo, sukiodavo galūnes, kaldavo jas vinimis. Šių dailininkų sukurtos figūros, be to, kad pačios dažniausiai atrodo suluošintos, yra puikiausi šios kūrybinio proceso stadijos įrodymai.
Pažvelkit, kaip asambliažo figūra pritvirtinta prie skalbimo lentos: paprasčiausiai prikalta vinimis, nemėginant užmaskuoti „kankinimo“ žymių, o dvi iš vinių, išlaikančių lėlės kūną jūros paviršiuje, pervėrusios ją tiesiai per krūtų spenelius. Nenuostabu, kad mergaitės burna mėšlungiškai perkreipta, greičiausiai dėl agonijos… Čia pakvimpa ir tam tikru erotiniu fetišizmu – moterys antrankiais prirakintos prie lovų, supančiotos odiniais diržais, pervertos metaliniais žiedais intymiose vietose. Tačiau šiuo atžvilgiu vasarotojos paveikslas pasirodo žiūrovui ne kaip iškrypusios dailininko fantazijos vaisius, o greičiau kaip aliuzija į klasikinį meną. Prieš akis iškyla Bernini šventoji Teresė, kurios marmurinė aimana, sukelta auksinės angelo ieties dūrio, liudija drauge ir fizinį skausmą, ir seksualinį pasitenkinimą. Nors Teresės akys užmerktos dieviškos ekstazės akivaizdoje, o Antanavičiaus asambliažo figūra plačiai atsimerkusi žvelgia į mus, abiejų moterų lūpose virpa tas pats skausmingai erotiškas atodūsis.
Be abejo, jeigu sąmoninga, ši dailininko nuoroda į žymiąją skulptūrą ne be ironijos. Jos, kaip ir daugelyje Antanavičiaus darbų, „Vasaroje“ netrūksta. Daugumai yra žinoma, kad vasarą lietuviai vyksta atostogauti prie Baltijos. Kurortuose, be įprasto poilsiautojams skirto paplūdimio, yra ir moterų pliažas, kuriame įvairaus amžiaus moterys deginasi ir maudosi nuogos ir į kurį joks vyras neturi teisės įžengti. Remiantis šia informacija (ir atmetant mano prieš tai pasiūlytą skendimo scenarijų), galima išskaityti dar vieną asambliaže užšifruotą siužetą: sprendžiant iš veido išraiškos ir sutrikimą liudijančių rankų gestų, vidutinio amžiaus moteris buvo užklupta nepasiruošusi nepažįstamo vyriškio žvilgsnio. Tenka pripažinti, kad atvejis ganėtinai komiškas. Tačiau kadangi kūrinio žiūrovai esame mes, taigi drauge ir tas „vyriškas žvilgsnis“, esame įtraukiami į šią nepatogią situaciją. Štai dabar jau ir ironiška!
Turint omeny lokalų, lietuviškąjį, kontekstą, į akis krinta kelios šmaikščios detalės. Viena vertus, šiuo asambliažu Antanavičius, manykim, netiesiogiai pašiepia lietuvius, kurie kiekvieną vasarą, metai iš metų, praleidžia pliuškendamiesi toje pačioje jūroje. To įrodymas yra figūra, kuri, vaizduodama drauge mergaitės, vidutinio amžiaus moters ir senės (sutinusios drūtos pėdos) kūno požymius, simbolizuoja (moters) gyvenimo ciklą. Kita vertus, mėlynakė šviesiaplaukė vasarotoja yra nedviprasmiška nuoroda į stereotipinį gražios lietuvaitės įvaizdį. Išpurtęs ir nepatrauklus lėlės kūnas sunkiai galėtų lygiuotis į vakarietiško grožio etalonus. Taigi per dantį traukiama Lietuvos moterija ir šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantis kūno kultas.
Galvojant apie globalius kontekstus, išplaukiančius iš asambliažo metaforų lauko, ironijos dozė tik sustiprėja. Pravertą burną Antanavičius galėjo „pasiskolinti“ iš Bernini, o figūros pozą greičiausiai „nusižiūrėjo“ nuo Botticelli „Veneros gimimo“. Renesanso deivė atrodo seksualiai patraukli dėl pastangų paslėpti intymiąsias savo ką tik gimusio kūno vietas, o štai Antanavičiaus „venerą“, priešingai, galima vadinti erotiška dėl jos nedrovaus atvirumo. Lėlės kūnas įkūnija erotinį simbolį, tačiau tuo pat metu ir šaiposi iš jo idėjos. Ironizuojami ne tik Botticelli, ne tik italų ir ne tik Renesanso dailininkų kūriniai, vaizduojantys idealizuotą moters nuogumą, bet ir visa moters vaizdavimo tradicija Vakarų dailėje. Dėl šios ir kitų priežasčių į asambliažą „Vasara“ reikėtų pažvelgti ne tik kaip į originalų modernaus lietuvių meno pavyzdį, bet ir kaip į kūrinį, savitai tęsiantį moters erotiško vaizdavimo tradiciją XXI amžiuje.
Pagaliau atoslūgis. Bangos aprimo ir dangus lyg pragiedrėjo. Moteris vis dar vandenyje, tebemakaluoja stambiomis galūnėmis ir maldaujamai žvelgia į stovinčiuosius ant kranto. Skęsta, bet nemiršta ir, atrodo, ilgai dar nemirs. Ką padarysi, matyt, tokia jai kūrėjo skirta lemtis – kankintis, iš tiesų nedaug kuo tesiskirianti nuo mūsiškės. Et, nepavyko mums išgelbėti merginos iš jos prometėjiškos kankinystės, gal tik šiek tiek praskaidrinom nežinomybę, gaubiančią lyg bangos jos lėliško kūno egzistenciją. Ir vis dėlto kokia karšta ši „Vasara“…