Etikečių klijavimo vajus
TOMAS TAŠKAUSKAS
Po spalio pradžioje katalikiško jaunimo organizuotų taikių protestų prieš manipuliavimą religiniais simboliais viešojoje erdvėje pasigirdo gausybė kaltinimų fundamentalizmu, simpatijomis cenzūrai ir fašizmui. Tikras etikečių klijavimo vajus! Daug kas – tarp jų ir aš – nustebo išgirdę, kad turėti kitokią nuomonę yra fašistinė laikysena. Ką apie protestuotojų kritikus byloja jų retorika?
Panagrinėkime spalio 12 d. „Šiaurės Atėnuose“ pasirodžiusį Tolerantiško jaunimo asociacijos ir „Naujosios kairės 95“ nario Donato Paulausko straipsnį „Ką bandymai uždrausti Castellucci spektaklį sako apie Lietuvos politinę padėtį?“ Pirmiausia norisi pasidžiaugti, kad į situaciją autorius pasižiūri platesnių visuomeninių procesų kontekste, neapsistoja ties vienu įvykiu, tačiau vis dėlto daromos išvados, švelniai tariant, atrodo keistokos.
Straipsnio pradžioje sulygindamas Seime svarstytas rezoliucijas dėl spektaklio draudimo arba boikotavimo (buvo pateikti du rezoliucijų variantai) su Kovo 11-osios skustagalvių eitynėmis, D. Paulauskas daro išvadą, kad abiejų šaltinis – visuomenės fašizacija. O pastaroji tapatinama su religiniu fanatizmu, besirandančiu kaip „nuosekliai diegiamos klerikalizmo politikos rezultatas“. Anot autoriaus, klerikalizmas, kurio esmė yra religijos pavertimas politinės galios įrankiu, vis labiau įsigali valdžioje ir tokiu būdu paneigia konstitucinį valstybės ir religijos atskirumo principą. Autorius taip pat teigia, kad meno vertinimo ir žodžio laisvės ribojimo klausimų svarstymas parlamente rodo, jog su demokratine valstybe kažkas negerai.
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo ironiško klausimo, ar D. Paulauskas ganėtinai atidžiai skaitė Lietuvos Konstituciją. Laikantis autoriaus mąstymo logikos, tikriausiai reikėtų uždrausti būtent šį „fašistinį“ dokumentą, kuris ne tik gina įsitikinimų laisvę, bet ir nubrėžia jos ribas – manoji laisvė neturi pažeisti kitų žmonių teisių ir laisvių (25 ir 28 str.). Ir nėra ko čia stebėtis, kad galima laisvių sankirta Kultūros ministerijos, t. y. biudžetinės įstaigos, remiamame festivalyje sulaukia parlamento dėmesio. Beje, jaunieji protestuotojai, kurių gretose buvau ir aš, formuluoti kreipimąsi į valdžios institucijas pradėjo kelios dienos iki klausimui pasiekiant Seimą. Reikalauta visai ne cenzūros. Protestuota prieš tikėjimo simbolių panaudojimą abejotinos meninės vertės provokacijoms ir keltas klausimas, kodėl visuomenėje įsigali nuostata, kad demokratijos laisvė suteikia pretekstą negerbti krikščioniškų įsitikinimų.
Konstituciškai nepagrįstas yra ir D. Paulausko tvirtinimas, kad sąžinės ir meno išraiškos laisvės gynimas reiškia kovą už sekuliarią valstybę, „kuri nebūtų valdoma tamsiais religinio fanatizmo postulatais“. Pirmiausia Lietuvos Konstitucija kalba ne apie sekuliarizmą, bet apie religijos laisvę. Nors Lietuvoje ir nėra valstybinės religijos, tradicinėms bažnyčioms pripažįstama aiški veikimo autonomija (43 str.). Religija yra atskira sritis, bet ji nėra atskirta nuo valstybės. Kaip piliečio ir Bažnyčios nario manęs tikrai netrikdo, kad valstybinės institucijos tvarkomos pagal visiems priimtinus, nuo religijos atsietus principus, tačiau siekis iš viešojo gyvenimo išstumti tikėjimu grįstus įsitikinimus kelia kausimą, kokia demokratijos samprata vadovaujasi to siekiantys. Visi lygūs, bet dalis – lygesni?
Jei taikių katalikų protestų kritikus piktintis gena ne demokratinė valstybės vizija, kas juos motyvuoja taip kritiškai vertinti krikščioniškąja pasaulėžiūra grįstų argumentų vartojimą politinėje veikloje? Man į galvą ateina tik vienas logiškas atsakymas – laicistinės nuostatos. O laicizmo pagrindinė yda – dvejopi standartai. Netikintieji, kurie esą kovoja už teisingesnę ir nešališką demokratiją, kurią patys vadina sekuliaria valstybe, iš tiesų kovoja už privilegijas savo pačių pasaulėžiūrai.
Anot filosofo Antano Maceinos, laicistinė politika turi nemažai totalitarinių ir nedemokratinių nuostatų. Pirmiausia laicizmas grįstas filosofija, kuri esą atmeta visas filosofijas ir visas pasaulėžiūras, bet iš tiesų atmeta viską, išskyrus save. Pats laicizmas kyla iš reliatyvizmo ir skepticizmo, kuris skelbia, esą visos pažiūros yra geros ir lygiai vertingos, nes tiesos negalima pažinti. Laicistinė politika šią pasaulėžiūrą siekia padaryti valstybinę ir vykdyti politinėmis, vadinasi, prievartinėmis priemonėmis. Prievartinis laicistinės politikos pobūdis daro ją nedemokratinę, kaip ir kiekvieną pasaulėžiūrinę politiką. Jeigu politinėmis priemonėmis negalima vykdyti krikščioniškosios pasaulėžiūros, tai negalima ir laicistinės. Turint galvoje šį idėjinį kontekstą, laicistinė politika yra nenuosekli ir netgi utopiška. Laicistai skelbia, esą valstybės gyvenimas turi būti laisvas nuo pasaulėžiūros, ypač grįstos religiniais įsitikinimais, tačiau praktiškai, kaip žinome iš Prancūzijos pavyzdžio, šita nuostata sulaužoma – į valstybines institucijas įvedama reliatyvizmu grįsta laicistinė pasaulėžiūra. Toks nenuoseklumas, anot A. Maceinos, būdingas visoms grupėms ir partijoms, kurios vadovaujasi laicistinėmis pažiūromis: „Jos visos labai griežtai stoja prieš pasaulėžiūrinę politiką, jeigu ji yra krikščioniška, ir visos ją palaiko bei gina, jeigu ji yra laicistinė. [...] Kas prievarta valstybės piliečius ar valstybės tarnautojus stumia išpažinti kurią nors pažiūrą ir, jiems priešinantis, juos išskiria iš kai kurių viešųjų funkcijų, tas yra nedemokratas, vis tiek, ar jis nešios kataliko ar laicisto vardą.“*
Galima pritarti D. Paulauskui, kad viešoji erdvė, kuri demokratinėje valstybėje visada atvira vertybių (ir antivertybių) sankirtoms, skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimui, tikrai neįmanoma be intelektualinio sąžiningumo. Todėl būkime sąžiningi ir pripažinkime, kad politinei galiai įgauti gali būti naudojamasi ne tik religija, bet ir laicistiniais įsitikinimais. Drausti ir niekinti tinka ne tik Biblijos eilutės, bet ir šiuolaikiškiau skambantys reliatyvizmo postulatai arba gąsdinimas religinio fundamentalizmo baubais. Žinoma, jeigu, užuot mezgus atvirą dialogą, labiau norima retorinio ginčo ir etikečių klijavimo – kiekvienas turi laisvę rinktis.
___
* Antanas Maceina, Pasaulėžiūra ir politika, prieiga internetu.