Ke­ly­je

VYTAUTAS BRONIUS

Pabaiga. Pra­džia Nr. 36

IX die­na, 2012-06-29

Va­žiuo­ti met­ro vė­su ir ge­ra, bet vos tik iš­len­da­me į pa­vir­šių, mus už­gu­la karš­to oro naš­ta. Prieš akis sto­ja Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­ra, ku­rios bokš­tuo­se tu­pin­čios chi­me­ros, at­ro­do, leips­ta nuo karš­čio dar la­biau ne­gu mes (o juk jau tu­rė­jo pri­pras­ti) ir, kad bent šiek tiek at­si­vė­sin­tų, le­kuo­ja, iš­ki­šu­sios tri­ša­kus lie­žu­vius. Ta­čiau šian­dien ka­ted­ros nė­ra mū­sų pla­nuo­se ir, apė­ję ją pus­lan­kiu, žings­niuo­ja­me į ki­tą Se­nos kran­tą, kur mū­sų lau­kia kny­gy­nas „Sha­kes­pe­a­re and Co.“

Šeks­pyr­kny­gi­nis – tik­rų tik­riau­sias pa­min­klas mo­der­nia­jai li­te­ra­tū­ros kla­si­kai. Ka­dai­se čia ei­lu­tes šli­fa­vo Ez­ra Po­un­das, pa­pi­ro­sus grau­žė He­ming­wa­y­us, ne­švan­ky­bes pliauš­kė Hen­ry Mil­le­ris, o vi­sus čia be­si­lan­kan­čius glo­bo­jo kil­nio­sios pa­tro­nės Ger­tru­de Stein au­ra. Ak, tarp kny­gų ir kny­gu­čių, ap­dul­kė­ju­sių met­raš­čių ir at­vir­laiš­kių, že­mų si­jų ir iš­kle­ru­sių du­re­lių, ki­ni­var­pų ir kan­džių knibždėly­nų mu­du su Ūla jau­čia­mės kaip ro­ju­je. Ji nu­se­ka pas­kui Jo­y­ce’o še­šė­lį, ieš­ko­da­ma se­nų „Uli­so“ lei­di­mų, o aš mak­li­nė­ju po Sa­lin­ge­rio ru­gius ir Stein­bec­ko rūs­ty­bės vy­nuo­gy­nus, kol ga­liau­siai abu ap­im­ti leng­vos eks­ta­zės girgž­dan­čiais me­di­niais laip­tais už­ko­pia­me į an­trą kny­gy­nė­lio aukš­tą. Ten vis­kas at­ro­do taip, tar­si iš­ties bū­tų gy­ve­na­ma: krės­lai, ku­riuo­se kaž­ką už­ra­ši­nė­da­mi gims­ta li­te­ra­tū­ros ta­len­tai, sta­las su ra­šo­mą­ja ma­ši­nė­le ir šach­ma­tų len­ta, lo­va prie ak­li­nai raš­te­liais nu­ka­bi­nė­tos sie­nos ir net­gi pia­ni­nas su pa­ruoš­to­mis gai­do­mis – ant sta­liu­ko ša­li­mais, la­pų šūs­nies vir­šu­je (ta­ry­tum lai­kan­tį ki­tas gai­das po sa­vo spar­nu), pa­ma­to­me ir Čiur­lio­nio „Pre­liu­dą“. Ma­tyt, vi­sai ne­se­niai jį čia skam­bi­no bal­tos lie­tu­viš­kos plaš­ta­kos, o gal ir pran­cū­zai jau spė­jo pa­mil­ti mū­sų di­dį­jį kla­si­ką. Apa­čio­je, pa­var­vi­nę akis į mums ne­pa­sie­kia­mas kai­nas, vis dėl­to ben­dro­mis pa­stan­go­mis įsi­gy­ja­me ge­luo­nies sto­ru­mo „Howl“ – už ke­lių die­nų ją kaip di­džiau­sią re­lik­vi­ją ga­ben­si­me į Lie­tu­vą pa­ro­dy­ti ten dar su­šmė­žuo­jan­tiems ne­obit­ni­kams. Pa­li­kę pran­cū­zų Šeks­py­rą, nu­ei­na­me į pir­mą pa­si­tai­kiu­sią bou­lan­ge­rie ir at­lie­ka­me mū­sų įpras­tą ka­vos ir py­ra­gai­čio se­an­są. Kas­die­nį crois­sant’ą duok mums šian­dien!

Esa­me ku­pi­ni jau­du­lio, nes ei­si­me į ki­ną – žiū­rė­si­me „Ke­ly­je“, pa­sta­ty­tą pa­gal vi­sų ke­liau­to­jų šven­tuo­ju raš­tu krikš­ti­ja­mą Ke­rou­a­co ro­ma­ną. Ko­ne dre­ba­me, kar­to­da­mi ka­si­nin­kei: „Deux pour „Sur la rou­te“, s’il-vous plait!“ Iki se­an­so pra­džios lie­ka 45 mi­nu­tės ir mes nu­spren­džia­me ap­lan­ky­ti Cons­tan­ti­no Bran­cu­si dirb­tu­ves, pri­klau­san­čias čia pat esan­čiam Pom­pi­dou. Be­ga­ly­bė dan­ty­tų ko­lo­nų stie­bia­si į vir­šų, glot­nūs mar­mu­ri­niai ir bron­zi­niai skulp­tū­rų pa­vir­šiai bliz­ga lyg bran­gak­me­niai, me­dis ko­vo­ja su gip­su, ir vi­sa ru­mu­nų avan­gar­dis­to dirb­tu­vė pri­me­na mil­ži­niš­ką ste­ri­lų ak­va­riu­mą, ku­ria­me, ro­dos, kaip ir prieš šimt­me­tį te­bek­lai­džio­ja jo dva­sia. Čia tau ne lie­tu­viš­kos pa­lė­pės ir rū­se­liai prie Vil­ne­lės, kur ty­lie­ji mo­der­nis­tai ka­dai­se tik pa­slap­čia pa­sva­jo­da­vo apie Bran­cu­si bron­zos tvis­ke­sį.

Ki­no te­at­ro „Be­au­bourg“ laip­tais nu­li­pę že­myn ir pa­ė­jė­ję siau­ru­tė­liu ko­ri­do­riu­mi, pa­ten­ka­me į „Sal­le 6“, ma­žiau­sią mud­vie­jų ka­da nors ma­ty­tą ki­no sa­lę su ma­žiau­siu ka­da nors ma­ty­tu ek­ra­nu. Ja­me pir­miau­sia įsi­žie­bia juo­kin­gų pran­cū­ziš­kų re­kla­mų se­ka, o pas­kui – žvy­ru, smė­liu, as­fal­tu, sau­lės ato­kai­to­je, snin­gant ir per lie­tų žings­niuo­jan­čios Se­lo Pe­re­dai­so ko­jos. Pa­ga­liau „Ke­ly­je“! Vėl „Ke­ly­je“! Ir mu­du su Ūla esa­me ke­ly­je – bent jau iki šios sa­vai­tės ga­lo…

Mums su­grį­žus na­mo, Ju­na ir Jen­ny pa­ruo­šia va­ka­rie­nę ir mes drau­ge sė­da­me prie ne­di­de­lio sta­lo val­gy­ti om­le­to ir bul­vių sa­lo­tų su ma­jo­ne­zu. Pas­kui ge­ria­me vy­ną, žai­džia­me kor­to­mis ir šne­ku­čiuo­ja­mės iki iš­nak­tų, o virš Pa­ry­žiaus – it kaž­ko ne­by­liai lū­ku­riuo­jan­tis Di­no Mo­riar­čio vei­das – ky­bo bal­tas mė­nu­lis.

X die­na, 2012-06-30

Jos vi­sur, jos lau­kia prie d’Or­say, kur nu­ė­jo Ūla, jos yra dė­me­sio cen­tre vie­na­me rue de Va­ren­ne (be­veik Va­rė­nos) na­mų, kur nu­ė­jau aš. Sta­tu­los. Ne­no­rė­čiau bū­ti sta­tu­la, nors Ro­di­no mu­zie­jus man ir pa­ti­ko. Pa­grin­di­nės skulp­tū­ros iš­sta­ty­tos at­vi­ra­me lau­ke – vi­sa tai man pri­me­na Tiš­ke­vi­čių rū­mų so­dą Pa­lan­go­je. Tik čia, ži­no­ma, „Mąs­ty­to­jas“, Bal­za­cas, Hu­go, „Pra­ga­ro var­tai“, o Pa­lan­goj, jei tei­sin­gai pa­me­nu, dvi skulp­tū­ros, ža­liuo­jan­tis tven­ki­nys, gul­bės ir gin­ta­ras – gry­nos min­ties oazė. Ku­rį lai­ką spok­sau į „Pra­ga­ro var­tus“ – įdo­mu, ar ma­ne pro juos pra­leis­tų?..

Jen­ny ir Ju­na ry­toj iš­va­žiuo­ja, to­dėl ei­na­me į mū­sų pa­mėg­tą ba­rą at­si­svei­kin­ti prie pin­tos švie­sio­jo alaus. Pas­kui, įsi­me­tę į dro­bi­nį mai­še­lį bu­te­lį vy­no, pran­cū­ziš­ką ba­to­ną, dvie­jų rū­šių sū­rio ir skau­tiš­ką pei­liu­ką, le­kia­me į Mon­mar­trą. Per­šo­ka­me už­tva­ras met­ro sto­ty­je ir štai jau li­pa­me laip­tais į Sacré-Cæur kal­vą. Nors ir vė­ly­vas va­ka­ras, ap­link zu­ja mi­li­jo­nai žmo­nių ir tiek pat tu­ris­ti­nį nie­ka­lą par­da­vi­nė­jan­čių juo­da­o­džių ir azi­jie­čių („4 ei­fe­liu­kai už 1 €!“). Kiek pa­ė­ję į ša­lį, ap­tin­ka­me ir ku­rį lai­ką per tvo­rą ste­bi­me ka­po­ei­ros pa­si­ro­dy­mą. Ne­to­lie­se pa­ste­bi­me ti­piš­ką Vil­niaus gat­ve­lę ir ma­no gal­vo­je nu­švin­ta: juk čia vis­kas pri­me­na Vil­nių! Vin­giuo­tos gat­vės ir ap­triu­šę na­mai tik­rai pri­me­na mū­sų Mon­mar­trą, Už­upį, nuo­lai­dus kal­vos pa­kraš­tys – šlai­tą po Tri­jų Kry­žių kal­nu, štai tas na­mas kaip olan­dų am­ba­sa­da, o vi­sas šis vaiz­das, jei sto­vi nu­ga­ra į ba­zi­li­ką, kaip nuo Tau­ra­kal­nio. Žiū – net „Eu­ro­pos“ dan­go­rai­žis ma­tos!

Su­si­ran­da­me vie­te­lę ant žo­lės ir pra­de­da­me sa­vo pik­ni­ką. Kal­ba­mės apie da­bar­tį, pra­ei­tį, san­ty­kius. Ap­link ma­žais ra­te­liais su­sė­dę ir su­sto­ję dau­gy­bė kaž­ką ge­rian­čių jau­nuo­lių, tarp ku­rių vaikš­ti­nė­ja Pa­lan­gos pa­plū­di­mio par­da­vė­jų „bro­liai“, siū­lan­tys „Hei­ne­ken“ dė­žes, iš vi­sų pu­sių sklin­da šū­ka­vi­mai, kiek že­miau pa­vie­nės ma­ši­nos sun­kiai brau­na­si pro žmo­nes, lai­dan­čius į orą įvai­rius ne­at­pa­žin­tus švie­čian­čius ob­jek­tus, o mes lė­tai, su pa­si­mė­ga­vi­mu gurkš­no­ja­me vy­ną ir sma­gu­riau­ja­me sū­riais, vie­nas jų už­si­li­kęs dar nuo Olan­di­jos ir tai tik su­stip­ri­na šven­tiš­ką ir tru­pu­tį il­ge­sin­gą nuo­tai­ką.

Pa­bai­gę „puo­tą“, pa­ma­žu nu­si­lei­džia­me nuo kal­no ir pa­trau­kia­me „Mou­lin Rouge“ kryp­ti­mi – vien tam, kad sa­vo aki­mis pa­ma­ty­tu­me nak­ti­nį ero­ma­lū­ną ir įsi­ti­kin­tu­me jo gy­vu­mu. Plūs­tan­čios mu­zi­kos, žmo­nių kle­ge­sio ir kan­traus ne­oni­nių spar­nų zvim­bi­mo aki­vaiz­do­je pa­si­jun­ta­me kaip nie­kad vie­ni­ši. Ne­tru­kus pa­su­ka­me met­ro link. Nation.

XI die­na, 2012-07-01

Pus­ry­čiams Ūla pa­ruo­šė ma­ka­ro­nų su rau­do­nuo­ju pes­tu, ku­rio li­ku­čius iš in­de­lio dug­no iš­gran­dė pei­liu. Kol ji da­rė val­gy­ti, aš krim­tau ba­na­ną, už­ger­da­mas juo­da ka­va, ir už­ra­ši­nė­jau sa­vo įspū­džius rau­do­na­me lan­guo­ta­me są­siu­vi­ny­je. Taip pra­si­dė­jo mū­sų pas­ku­ti­nė pa­ra Pa­ry­žiu­je. Žy­giuo­da­mi kas­die­niu marš­ru­tu iki met­ro sto­ties, švie­čiant sau­lei ir burz­giant mo­to­ro­le­riams, ga­na sen­ti­men­ta­liai pri­si­mi­nė­me ke­lio­nės ei­gą.

Aikš­tė­je prie Pom­pi­dou su­var­to­ję įpras­tą sal­du­my­nų do­zę, už­ki­lo­me į pas­ku­ti­nį vamz­dy­to pa­sta­to aukš­tą pa­si­žiū­rė­ti to, ko ne­spė­jo­me pa­ma­ty­ti pra­ėju­sį sy­kį. Prie bi­lie­tų pa­tik­ros punk­to ne­rei­kė­jo net bliz­gin­ti mū­sų stu­den­tų kor­te­lių – sek­ma­die­nį vi­siems lan­ky­to­jams įė­ji­mas ne­mo­ka­mas, tad iš­kart at­si­dū­rė­me bal­ta­sie­nės ga­le­ri­jos vi­du­je. Šį­kart nar­šė­me po mo­der­naus me­no še­dev­rus, su­kur­tus pra­ėju­sio am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je ir šiek tiek vė­liau. Ūla ry­mo­jo prie Kan­dins­kio ir Kup­kos ge­o­met­ri­nių abst­rak­ci­jų, ati­duo­da­ma pa­gar­bą, nu­kė­lė be­re­tę prieš pir­mą­jį kon­cep­tu­a­lio­jo me­no tė­vo Mar­ce­lio Du­champ’o re­a­dy­ma­de’ą: „In 1913 I had the hap­py idea…“ Aš tuo tar­pu su­si­ža­vė­jęs ste­bė­jau, kaip vei­kia Raus­chen­ber­go, Ri­char­do Stan­kie­wi­cziaus ir Je­a­no Tin­gu­e­ly su­rū­di­ję me­cha­niz­mai. Po­par­ti­nio „me­ta­lo lau­žo“ pri­krau­ta sa­lė pri­mi­nė lie­tu­vių asam­blia­žo meist­rų An­ta­na­vi­čiaus, Ku­ro ir Ki­sa­raus­ko „bjau­riai es­te­tiš­kas“ kom­po­zi­ci­jas. Fran­cio Ba­co­no ap­si­ri­ju­sios fi­gū­ros pri­ver­tė ne­ma­lo­niai pri­si­min­ti pus­ry­čius. „Fran­ce is crois­sant, not ba­con“, – pra­ei­da­ma kan­džiai lep­te­lė­jo Ūla ir pa­su­ko šau­naus abst­rakcio­nis­ti­nio Pol­loc­ko ir Rot­hko tan­de­mo link. Ke­lias mi­nu­tes žiū­rė­jo­me į Yves’o Klei­no „IKB 3“ ir „SE 71“. Taip il­gai, kad net akis pa­skau­do. Kiek ul­tra­ma­ri­no rei­kė­jo su­trin­ti, kad že­ma­ū­gis kem­pin­me­dis taip pa­mė­ly­nuo­tų?

Į Pom­pi­dou aikš­tę su­kri­to po­pie­tės še­šė­liai. Aikš­tės vi­du­ry­je, gre­ta lai­ki­nai čia at­si­dū­ru­sių dvie­jų per­ma­to­mų te­ni­si­nin­kų sta­tu­lų, lū­ku­ria­vo dvi mer­gi­nos, iš­ti­są die­ną kiek­vie­nam pri­ėju­siam da­li­nu­sios kve­pa­lų mė­gi­nius, – per­ma­to­mi te­ni­si­nin­kai, tur­būt pa­tys to ne­su­pras­da­mi, re­kla­ma­vo nau­ją „La­cos­te“ pro­duk­tą. Iš vie­no aikš­tės ga­lo į ki­tą skli­do af­ri­kie­tiš­ko ra­go, pu­čia­mo smul­kios mer­gi­nos juo­do­mis aki­mis, gar­sas. Tam­sia­o­džiai či­go­nų vai­kė­zai bū­riais šmi­ri­nė­jo tarp žmo­nių, siū­ly­da­mi pa­si­ra­šy­ti kaž­ko­kias pe­ti­ci­jas ar­ba nu­pirk­ti van­dens bu­te­liu­ką. Ūla val­gė ke­ba­bą ir pri­si­mer­ku­si žvel­gė sau­lės lin­kui. Ši­taip at­ro­dė Pa­ry­žius pas­ku­ti­nę mū­sų ke­lio­nės die­ną. Vė­liau, tą pa­tį va­ka­rą, Is­pa­ni­jos rink­ti­nė per­ra­šė fut­bo­lo is­to­ri­ją – an­trą kar­tą iš ei­lės ta­po Eu­ro­pos čem­pio­ne.

XII die­na, 2012-07-02

At­si­bu­dau nak­tį, pa­ža­din­tas Ūlos, ban­dan­čios klū­pom ant lo­vos kraš­to už­da­ry­ti lan­gą: „Su­pis­ti uo­dai. Piz­dec, kaip ma­ne su­kan­džio­jo.“ Nie­ko jai ne­pa­sa­kęs, nu­ė­jau nu­si­leng­vin­ti į tu­a­le­tą ir grį­žau at­gal į mieg­mai­šį. At­si­kė­lė­me apie sep­ty­nias, iš­si­va­lė­me dan­tis ir pa­trau­kė­me į anks­čiau­siai apy­lin­kė­je du­ris at­ve­rian­čią par­duo­tu­vę. Pir­ko­me:

bu­te­lį vy­no Pier­re’ui

• vy­no sau na­mo (abu po bu­te­lį)

• ba­na­nų (abiem po 2 vnt.)

• kek­siu­kų (Ūla – 4 vnt.)

• agur­ką (aš)

• tri­kam­pių su­muš­ti­nių pa­kuo­čių (aš – 2 vnt., Ūla – 1 vnt.)

• už­pi­la­mų ma­ka­ro­nų (Ūla – 2 vnt.).

Ūla per pus­ry­čius su­val­gė ma­ka­ro­nus, aš tik iš­gė­riau ar­ba­tos. Ėmė­me tvar­ky­tis: už­vė­riau lan­gus, su­lanks­čiau so­fą, grą­ži­nau į vie­tą ma­žą­jį sta­lą, ku­rį kas­va­kar nu­stum­da­vo­me į šo­ną, o Ūla iš­šla­vė vir­tu­vę. Kaip ir bu­vo nu­ro­dęs Pier­re’as, bu­to rak­tą pa­dė­jau į rak­tams skir­tą ki­še­nė­lę ki­ta­me kam­ba­ry­je esan­čia­me, anot Ūlos, „ar­chy­ve“ (toks pa­ka­bi­na­mas me­džia­gos ga­ba­las, prie ku­rio pri­siū­ta gau­sy­bė įvai­rios pa­skir­ties ki­še­nė­lių). Ant di­džio­jo sta­lo pa­li­ko­me bu­te­lį vy­no, pa­dė­kos raš­te­lį ir ei­lė­raš­tį, pa­ra­šy­tą to pa­ties Pom­pi­dou po­eto (ku­ris, be­je, kaip iš akies trauk­tas Di­nas Mo­riar­tis iš fil­mo) spe­cia­liai Pier­re’ui, pran­cū­ziš­kai. O ant ma­žo­jo pa­gul­dė­me rau­do­ną­jį skė­tį, vie­ni­šą olan­diš­ką pri­si­mi­ni­mą. Su­si­kro­vė­me pas­ku­ti­nius daik­tus ir – adieu!

Ke­lio­nė at­gal nie­kad ne­bū­na įspū­din­ga: iš es­mės tai net ne­be ke­lio­nė, o po­ke­lio­ni­nis for­ma­lu­mas – juk jau va­žia­vom pro čia, ši­tą ir­gi jau ma­tėm, pa­me­ni? – ir pan. Štai ir da­bar Ams­ter­da­mas ir Pa­ry­žius mums jau bu­vo pa­si­bai­gę, tie­siog sė­dė­jo­me sau už bai­suok­lės bri­tės ir kiek ža­ves­nių vei­do bruo­žų kro­a­tės, val­gė­me su­muš­ti­nius, agur­ką (aš), kek­siu­kus (Ūla) ir tin­giai šne­kė­jo­mės. Va­žiuo­jant pro Pa­jū­rio Bu­lo­nę, Ūla man pa­pa­sa­ko­jo apie vie­ną Ca­mus „Ma­ro“ vei­kė­ją, pra­de­dan­tį ra­šy­to­ją, dau­gy­bę me­tų be­si­kan­ki­nu­sį ties pir­muo­ju sa­vo bū­si­mo še­dev­ro sa­ki­niu apie ža­vią ama­zo­nę, jo­di­nė­jan­čią Bu­lo­nės miš­ku. Pas­kui po­kal­bio te­ma pa­kry­po prie va­sa­rų kai­me, ta­da prie Ame­ri­kos, tiks­liau, to, kaip mes ją įsi­vaiz­duo­ja­me, ir t. t.

Vie­na ver­tus, aiš­kiai ži­no­jau, kad vis­kas bai­gė­si, ki­ta ver­tus, ne­ga­lė­jau su tuo su­si­tai­ky­ti, iš pas­ku­ti­nių­jų ka­bi­nau­si į tų dvie­jų sa­vai­čių pa­tir­tį ir įspū­džius. Man re­gis, tą pa­tį gal­vo­jo ir Ūla, nes ji ne­ti­kė­tai už­trau­kė: „At­si­me­nu tai, ko ne­bus jau dau­giau…“ Ir iš­ties at­ro­dė, kad jo­kie ki­ti žo­džiai ne­ga­lė­tų taip tiks­liai nu­sa­ky­ti to, ką tą aki­mir­ką jau­čiau. At­ro­dė, pai­kų „Fo­je“ ri­mų ir sma­gios me­lo­di­jos pa­kan­ka, kad mu­my­se kaž­kas įsi­žieb­tų ir nie­kad ne­be­už­ges­tų. Aš džiu­giai už­dai­na­vau kar­tu su Ūla: „At­si­me­nu ir tą, ku­ri bu­vo pir­ma…“ Dai­na bu­vo trum­pa, bet mes jų tu­rė­jo­me daug, trau­kė­me vie­ną po ki­tos lyg triu­šius iš ci­lin­dro, ir net už lan­go ly­jan­tis lie­tus ne­pa­jė­gė mū­sų nu­til­dy­ti. Įdo­mu, ką gal­vo­jo prieš mus sė­din­čios bri­tė ir kro­a­tė – ar mū­sų bal­sai joms skam­bė­jo liūd­nai, ar links­mai? Žiū­rė­jau į už­si­mir­šu­sią, be­si­šyp­san­čią Ūlą ir skai­čiau jos vei­de be­ga­li­nį no­rą kuo grei­čiau iš­si­va­duo­ti iš šio au­to­bu­so ir pa­ga­liau iš­si­aiš­kin­ti – o kas to­liau?.. Mū­sų vėl lau­kė ne­ži­no­my­bė, o mes lau­kė­me jos.