Malonės juosta viršum Narvydžių kalvos
JUOZAS ŠORYS
Ir vėl mudu kartu, tėvai. Daugybę kartų po mamos (ją išdykaudami ir tik likę dviese jaukiai prisimindami tebevadinom matulita) ir sesers Jovitos pasitraukimo į pietryčiuose nuo namų dunksantį kalnelį, o gal tiesiog į visiems priartėsiančias archajines slėpiningas dausas buvom susitikę tavo su meistru Jurgučiu budavotoje, o mano gimtojoje troboje, ligoninėse, globos namuose. Visa rokuota perrokuota iki nytelių. O prieš tai kiek visų kriupėta, plūktasi, išties beveik eita nuosarais dėl išsikelto ir užsispirto išgyvenimo būdo, tikrų darbo dinama užkuriamos širdies tvinksnių ne metaforiškai juodomis ir nuospaudėtomis rankomis susikurtoje tinkamiausioje gyvenimo vietoje – vienkiemyje. Ten, kur kadaise būta daug šilų arba viržių, vietiniai Narvydžių kaimo dalį nuo vieškelio iki pelkėto raisto biržės su bevardžiu upeliuku, įšokančiu į staigiai prasiveriančią Griavą ir žemiau į Apšos upelę, vadino Šilale. Kiek ten prišienauta, pribulviauta, o kur darbai namuose, prie batvinių, linų, sodo, daržovių priežiūros ir laistymo, mėšlavežio, statybų ir nesuskaičiuojamų kitų… Tokie nugraužti tie šešiasdešimt kolchozinių arelių tebuvo, bet vis norėjai visą dosnumą iš žemės pajusti. Atsimenu, dar vaikas trumpiausią naktį atsibudęs pajutau, kaip apie pusę keturių šlumštelėjai iš kietos ąžuolinės lovos ir patraukei į rasa pažliugusią pievą mojuoti dalgiu. O iš ryto mums tik rąžantis, prausiantis ir sėdantis prie pusryčių stalo tu žemės atgaivintomis ir padaugintomis jėgomis bei žyburiuojančiomis akimis po nuguldytos pievos kirtai kiaušinynę su lašiniais ir miežine cikorijų kava. O paskui sėdai ant dviračio ir į darbą – dirbai ūkyje prie lauko darbų, daržininku, daržovių ekspeditoriumi bei tiekėju, ir nors mokykloje buvai prasėdėjęs tik tris žiemas, su važtaraščiais ir penkiais daržovių perkrautais sunkvežimiais nubraukus Klaipėdon ar Karaliaučiun nė joks iš tada įsigalėjusių valstybinių šmugelninkų neprikropė – tai jie tankiai bandydami pasipelnyti iš esą nepatyrusio dokumentų tvarkytojo likdavo lyg grobą pūtę. Ir atmenu, kad tą įsimintiną vasaros dieną vakarop grįžęs iš valdiškų priedermių dar lyg juokaudamas nurėžei maktingą dobilų lauką. Vėliau dirbdamas ūkio gaisrininku, mėgavaisi galėdamas laikyti arklį, vežimus, roges, važelius, visus žemės darbų padargus. Kada ką sėti, ypač visa esybe prigustąsias bulves, ir pjauti, tavęs klausdavo ne tik kaimynai, bet ir jauni, dar neapsiplunksnavę agronomiukai iš Žemės ūkio akademijos. Bet ypač tavo agnumu nusistebėjau, kai, prarūkęs apie keturis dešimtmečius, lioveisi, kaip pats sakei, šildyti panosį. Galėjai visa, ką norėdavai ar turėdavai padaryti, juk nuo septynerių metų buvai našlaitis, piemuo, sunkiausių lauko darbų bernas, meistrui įtikęs darbininkas, vėliau leidėjas prie zeimerio, vyresniam broliui Žvaginiuose padėjęs suręsti trobą ir pastatyti ant kazilų (taip Žemaitijoje vadinami stogų ožiai) vainikus. Buvai perėjęs kankinantį rusų kareivų muštrą ir alkaną būvį Kozelsko ir Gomelio pafrontėse bei gyvybės loteriją, kai skuodei į pirmosios linijos atakas kartu su nežinia kokia drauge prieš okupantus švabus Lenkijoje ir Vokietijoje, kai iš paskos su atstatytais pistoletais varėsi saugumiečiai politrukai, kai forsavai nuo kraujo raudoną Oderį, kai dukart gulėjai ant gruodo po piktųjų širšių įgėlimų į blauzdas, o sužeistųjų surinkėjai, su roges tempiančiomis ištvermingomis laikomis atsikliuvę kur artėliau, lemtingai nusprendė paimti į sanbatą, kitaip sakant, į gyvenimą, o ten paprasta tvarka esanti – jei ne iš to dalinio, lauk kaip dovanos nukraujavęs sužeistųjų rinkėjų rogių ar vežimų vakarop ar kitą dieną pasirodymo. Sakei, tiek supratau, pertraukiau automato užraktą, užtaisiau, maniau, ar taip, ar kitaip, kvit, lelijėle – galas, o tie užrūgtakiai mongolai ar totoriai keikėsi kaip papratę, riebiai motiniavosi garbstydami kažkieno gimdytojas, bet vis tiek gyventi teikėsi leisti ir už čiuprynos įtempė į roges.
Lyg vaistus visą gyvenimą saugojai ir tarsi po krumslį trupinai žemę, užsėdavai kiekvieną kertelę, todėl buvau dikčiai nustebęs, kad ne tik su melioratoriais prie kelalio nuo plento atitempei didelį kūlį, bet ir užsodinai pirmuosius berželius ir epušes (ne tik kad greičiau augtų, bet ir kad būtų užuovėja iš ryto su kaimynais laukiant pienvežio ir kiaurai traukiant vakarų vėjams, lyg žąsinams patrobio tolį rubinėjantiems). Ir visiems vadinamoji tavo alėja įkrito į širdis, akis ir ant liežuvio galo, ir vieną rytą neatsistebėjau dyvais, kas darėsi su vos plonymus nužilusiu pusamžiu kaimiečiu – menkų žemės lopinėlių saugotojas kasė dideles duobes ir diegė egles, liepas ir ypač beržus, kurie nebyliu kaimiečių kaimynų sutarimu ir byliu kūmučių apskalatijimu sunkia dirvožemį ir stelbia pievas, dirvas ir kitus augalus. O tu pasakei, kad atsimeni, kokios buvo dvaro alėjos gimtojoje Gintališkėje, Šateikiuose ir Plateliuose, ir nori, kad į kalnelį link sodybos vestų baltųjų kamienų juosta. Užsidegęs kūrei alėją ir mane įtraukei į nesibaigiančius sodinimus ir laistymus, ir ilgainiui pakeliui nuo Skuodo į latviškąjį (nes yra ir lietuviškasis arba žemaitiškasis) Kuršą ėmė tarpti gyvybinga lapija alsuojanti sodyba, panaši į mini medę, o jauni miesčionys pas dabar ten gyvenantį tavo vaikaitį ir mano sūnėną taksi važiuoja nurodydami keistai įsiteisėjusią vietovę – Beržų alėją.
Paskutinį kartą gyvenime esam vienudu, tėvai. Praleisiu su tavim šią naktį akys į akis, nors tu ir užsimerkęs, bet jaučiu, ką man nori pasakyti, kokias egzistencinio natūralumo ir tvirtumo bangas skleidi, kai už sienų plūkiasi eilinis aršus pietvakaris, trata sijos ir šimtamečiai medžiai, girdisi Bartuvos užtvankos prie buvusio generolo Povilo Plechavičiaus malūno šniokštesys, neseniai atgrandyto jo tvenkinio bangučių varymasis į krantą, ant kurio šią paskutinę tavo naktį ant žemės kūprojamės ir rokuojamės. Atmenu, kaip pasakojai, kada pirmąkart iš Gintališkės sodybų su kaimynais prisikrovę vežimus grūdų atbraukėt į Skuodo malūną jų susimalti, bet buvo tiek norinčiųjų, kad teko laukti ne tik tą dieną, per naktį ir dar kitądien popiet. Kaip tik dabar į tą aikštelę prie malūno vartų ir esi atsisukęs, iš ten trata balkiai, bet žemaitiškieji baubai iš pakerčių neropoja, veizolų atversti neprašo, antskrydžiais negąsdina, tad ir rato nuo jų neapsibrėžinėsiu, juolab kad ir kreidos šiąnakt neturiu – nesinešioju apibrizgusiose mokyklinėse kišenėse nuo tų laikų, kai jose dar tilpdavo laidynė, pritaisyta prie šakoto stimburio, akmenys, degtukinis iš kažkur gautų, rodos, varinių vamzdelių, kuriuose atsidurdavo visos namų degtukų nuograndos, koteliai kietiems popieriukams ar ryžiams į panikių ar jaunų, ką tik atsikėlusių mokytojų nailonines kojines pleškinti. Dega dvi žvakidės po keturias žvakes, nuo jų šviesu lyg dieną, ir man tas aštuonetas primena gimimo dienos skaitmenį ir nuo mažens galvosna įdiegtą neišskaidomą mūsų šeimos ketvertą – likimišką netradicinį kumštį, kurio pagrindinis vektorius arba didysis pirštas visada buvo gimtųjų namų žemė ir dangus, jų sukibimas ir darna. O kur beklajodami susirinkdavom prie didelio virtuvės stalo, ant kurio atnašaudavom kasdienes ir savaip iškilmingas valgių, artumo ir tikrosios dvasinės giminystės apeigas. Dabar prie tavęs sėdžiu ant penktosios Broniaus Anužio vadovaujamos šarvojimo salės kėdės, apsitūlojęs „visada madingais“ juodais klasikiniais smerčio drabužiais, ir galvoju, kur dabar niūkso prie virtuvės stalo galo stovėjusi krasė, ant kurios nuolat sėdėjo ir valgė sesuo Jovita. Ta masyvi ir gana gremėzdiška staliaus darbo krasė buvo netoli miegamojo durų ir prie krosnies durelių nublokštų kelių klėbių (žemaičiai nesako „glėbiai“) malkų, nuo kurių nuolat tvoskė karštis ir jų žievių sąmiežinyje karšinosi jaukusis mūsų seniukas katinukas Kicis. Ir sesuo tik už didžiausias malones trumpam ant tos nepaprastos vietelės leisdavo nutūpti, o jau pusryčiauti ar pietauti – kur ten, jei nori – bliauk veršiu ar mekenk ožiu. Turi savo taburetkę prie stalo šono ir kranksok nezyzęs! Būdavau nugarą atsukęs į ugnies dureles, ir liepsnos liežuviai nušviesdavo pritemusias trobos kertes ir virtuvės stalo apačią, kurioje, jei lauke būdavo speigas, švetindavosi laukinis sargas Liuksis. Žinojau, kad prieš beveik trejais metais vyresnę sesę nepasišakosi, o, tiesą sakant, ir bėdos nebuvo, nes prie stalo sėdėjau greta nuo čiugūnų įkaitusios mamos, kuri arčiausiu keliu paduodavo ant stalo tos dienos pateikmenes – šutynę, bulvynę ar batvinynę su pervirusia ar pirma išvirta, o paskui skrudžiai iki traškesio perkepta kumpio ar kitokia kiauliena, morkynę su rudenį tuklių gaidžiukų ar taškuotų kiaušių nebenorinčių dėti kurių stangria mėsa. Mama vis kaip vijurkas, spėdavo ir mūsų bylas su visu pasauliu išspręsti, ir skanesnį kąsnį po nosim pakišti, ir su, kaip ji sakydavo, pateriu ūkio neaiškumus išvyturti. Ji buvo visų namų kampų komendantė, o tu, tėvai, – visų ūkinių trobesių tvarkytojas ir nepavargstantis lauko darbų sukėjas. Kaip gaspadorius sėdėjai kitam stalo gale – rodos, ramiai ir neskubiai valgydamas vis skypai žvilgčiodavai pro lango rūtę viršum liepų – ar nesusimetė lietaus debesys ir nesitaiso saulelės užstoti, o kvepiantis gurgždantis šienelis dar į krabakius arba žaginius nesumestas, nesinorėtų, kad apkernotų… Rokuodavomės visi kartu, o tėvų roda, ypač lėtai pasitariant, dideliai zgrebniai sukrisdavo, ir nuo pat mažens nė nepajutome, kaip visi mūsų dideli ir maži rūpesčiai patapo bendri. Tu prie darbo būdavai tarsi sudegęs, mitrus, pramanus, į tave veizėdamas suvokdavau, kad darbas neturi būti lažas, kad jis ne tik turi, bet ir gali teikti gilų gelminį dvasinį pasitenkinimą. Vis prisimenu tavo atsakymą į Skuodo klebono klausimą 1947 m., kodėl sumanęs vesti Bronislavą Veselytę iš parubežės. „Kad pasaulis neišnyktų!“
Tavo paskutinis šarvas, tėvai, be šarvuotųjų marškinių ir mūsų genčiai įprastų ginklų ir prie kietų nuospaudų prisitrynusių medinių įrankių – ne toks savas ir jaukus kaip mūsų įprastasis ir numylėtasis stalelis, nors būta ir kitų vadinamajame salione ir kituose kambariuose, bet ant jo tilpo ne tik valgiai, bet ir visa kas kita, ant jo visko prisinešdavom, su seseria ant jo kartais ir užsilipdavom be batų, ir katinus su takšikiais šunimis Pupiu ir Bugiu susikeldavom… Tavo dabartinė paskutinė būstinė buvusioje „žaliojoje ligoninėje“ yra Skuodo naumiesčio širdyje, ir paveldosaugininkai sakė, kad visai neseniai prie kadaise praplatintos Bartuvos vagos, virtusios tvenkiniu, besimaudydami vaikiukai žemėse aptiko žmonių palaidojimų vietų, o jas benagrinėjant – ir senosios bažnyčios pamatų liekanų. O kiek ten zuita basomis, žiemą – su slidėmis ir su ledžingomis ant perregimo ledo, regis, tiesiai raudoms per pelekus. O juk dar neseniai pluošdami išgerti alaus ir pasivaikščioti po senamiestį praėjome ir pro P. Plechavičiaus malūną, kuris jau keliolika metų nebedūzgia ir ant seniokiškai numurzinto miesto „pusmetinio cheminio“ ir, kita vertus, spalvomis žėrinčios ševeliūros nebetempia balsvai salsvos miltų aureolės. „O juk per karą upė kitur tekėjo ir užtvanka kokį pusšimtį žingsnių buvo į vakarus, – dyvojaisi. – Tiek kartų važiavau pro šalį, o neįsiveizėjau.“ O dar tada abu ne tik prasidžiugom dėl permainų, bet ir nusistebėjom, kad naujosios malūno savininkės Odetos valia į pastato sienas buvo perkeltos mėmelenderių fachverko statybos tradicijos, nors tolėliau vokiečių ir lietuvių sienos ties Kretingale ir Bajorais jos nenukeliaudavo. Tai iš noro kitoniškai euroremontiškai išsišokti virto įprastos mūsų statybos stilistikos iškvarkliavimu.
Dabar susėdę ir visu ilgiu išsitiesę galim apie viską, kas ant seilės užplaukia, pasikalbėti. Pavyzdžiui, apie tai, kad su bendradarbiais iš sostapilės važiuodamas į Skuodą ekspedicijon vis galvojau, kokį tave rasiu, ar dar štyvas vyras būsi. Ir lyg lauktum manęs, pakrypęs ant šonelio ir tuo mažu, bet tau užtektinai dideliu laimikiu likdamas kontėns (kitaip sakant, patenkintas) ir visiškai sąmoningas lyg krauju pasitepęs ir į karo kelią stojęs indėnų vadas (tau iš nosies ištrūko tik aitri tamsiai raudona bangelė). O kai po Puokės didžiojo kūlio ir Apuolės piliakalnio ąžuolynų skaidros sustojom prie Truikinų keturių spalvų versmių šaltinių nusiprausti akių ir atsigerti gyvybės vandens, virš savęs medžių guote išvydome tarsi be priežasties debesų marginyje švytinčią vaivorykštę, kurios tobula spalvų dermė buvo nebežemiška ir, impulso pagautą, vertė spirtis iš batų ir perbristi gelmėmis net vasarą nuvirinantį šaltinio upelį… Žinoma, radosi ir pateisinamoji priežastis – iš aptvertos šaltinio vandenijos ištrenkti nežinia kieno ir kam įmestą kelmą. Būtų geriau, jei tokiems grynuoliams kaip Truikinų (Šmitos) šaltinis įvairių pakraipų tikybinės konfesijos duotų šventą ramybę ir nebruktų į jo aplinką neskoningos atributikos.
Po to lyg (ne)tyčia į apsistojimo vietą patraukėme tiesiai pro Narvydžių kapines. Ne aplinkui per miestą, bet tuoj už Luobos upės į kalvą link markapių ir senųjų kapinių degtų varpų, skambančių išeinančioms sieloms… Tai didžiausia šių apylinkių kalva ir neabejotina, kad kaip šventvietė ji ilgainiui imta naudoti ir kaip sakralusis geltonojo smėlio kalnelis, juk, be Kulų, kilusių iš kūlių arba akmenų gerbimo tradicijos, kapinių, kitų visuotinio arba vietinio masto panteonų Skuodas arba senųjų rašytinių šaltinių bei žemėlapių Skoda nė neturėjo. O ir pasigirsta gana argumentuotų archeologų balsų, kad senasis Skuodas galėjęs kurtis ne dabartinėje kelių sankryžoje, bet viename iš didžiausių dabar greta esančių Puodkalių piliakalnių, netoli kurio, spėjama, 1253 m. žemaičių kunigaikštis Algminas su atsimetusių nuo pavergėjų kuršių kirviais ir ragotinėmis laimėjo vienas svarbiausių parengiamųjų Durbės mūšiui – Skuodo kautynes. O mes su surdutais ir frenčiukais nuo vėjo bei iki begalybės užraišaliotais batų užvarsčiais (kolegei Ingai neduok valgyti ar kalbėti, tik lyg kriupio nugaros karpomis užnarplioti pavėpusio išsiblaškėlio batraiščius) prieš simbolines tris dienas prieš tavo mirtį lekiojom autobusiuku likimiškai nuspalvintomis kaimo kalvomis ir paupiais, nuo Delšinos kalvelės ir nuo kaimo turizmo sodybos „Žaliasis namelis“ žvalgėmės į Latviją, po Melno sutarties atsiriekusią istorinių kuršių žemių už Apšos upės, dar vėliau pro pakelės kūlį ir beržų alėją aplankėme kiek nuožulnesnę kalvelę – per visą gyvenimą tavo susikurtus namus-tvirtovę ir mūsų giminės centrinę ašį.
Ir va vėl sėdim, rokuojamės, skrajojam tarsi po dausas, tėvai, visai nesilaikydami taisyklių ir reglamentų, laisvosiomis skausmo ir atminties asociacijų jungtimis. Ramu, gera, nes visa čia liesta tavo rankomis ir stengtasi dėl šeimos ir visos giminės, dėl visų tikrų žmonių. Nėra mums paskirta su Saule ant Žemės gyventi – sakei.
Žinovai po budynių ir laidotuvių sakė, kad tėvas, visą gyvenimą sūriu prakaitu drėkinęs žemę, tiesiu taikymu nukeliavo į pačias aukščiausias dangiškąsias sferas, nes žengiant pro vartus į naująsias Narvydžių kapines nutiko netikėtas ir keistai simbolinis dangaus nušvitimas. Vėjuotą ir saulėtą kalvos ir kapinių padangę tiesia vaivorykštės linija prieš visų akis nušvietė vadinamoji malonės juosta. Tai Vaivos juosta arba reta, tiesiai, o ne lanku į dangaus viršūnę šaunanti orajuostė, kuri kartais vertiesiems (pavyzdžiui, po vakarykščio nuoširdaus kaimynų žemaitiškų Kalnų sugiedojimo ir prieš dangaus skliautus kėlusį tradicinių trūbininkų pagrojimą – doram artojui tėvui) įspįsta prieš akis lemiamuoju iškilmių ir akistatos su amžinybe metu. Malonės juosta iš dorai atidirbto gyvenimo į amžinąsias dausas.
Komentarai / 2
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Labai jaučias, kad Š.A. yra pažengę kompiuterinių programų pažinime, ne taip, kaip kituose leidiniuose, čia kaskart prisijungti darosi vis sunkiau :) Bet ne apie tai daina…………..
Norėjau pasakyti, kad Š.A. pritraukė tiek Š., kad temos su šia aprašyta TEMA – pasibaigė :( Apie ką dar gali parašyti Š.? Nebent apie gyvenimą su Ramune, su Ramune sugyventus vaikus, na, ir koleges, apie koleges norėčiau paskaityti daugiau, nes jų juk ne viena :D ……………………….
Sėkmės kolegėms su Š.!
Nuostabus straipsnis. Kad daugiau tokių būtų, tai lietuvių kalbos šaltinėliai neišsektų ir neišdžiūtų… Jie suteikia peno kitiems – rašantiems. Kas nuo jų nusigręžia ir garsiai prabyla tik apie š… ar m… yra dvasios skurdeivos.Nemalonu iš Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto leidyklos direktoriaus lūpų per knygų mugę išgirsti, kad jis apsimyžo… O po to paskaitai, kad kūrybingiausias poetas esąs tas, kuris į savo visai neblogą poeziją įterpė panašią nešvankybę. Juk Europoje ir Skandinavijos šalyse tas jau seniai išėjo iš mados. Kodėl mūsų Institutai to dar nepastebėjo?