Kančioje įgyjamas regėjimas
Laiku ir nelaiku
{Bet VIEŠPATS norėjo, kad jis kentėtų negalią.} Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę, matys palikuonių ir gyvens ilgai. Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis. Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje, per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį, prisiims jų bausmę už kaltes.
Iz 53, 10–11
Sunku būtų suklysti, priskyrus šias eilutes prie labiausiai krikščionis jaudinančių Senojo Testamento tekstų. Ne vien šias dvi, bet visą pranašo Izaijo knygos 53 skyrių, kuriame randame vieną gražiausių giesmių, vieną iš vadinamųjų Viešpaties Tarno giesmių. Šimtmečiais bažnyčiose ši giesmė skaitoma Didžiosios savaitės liturgijoje, su karščiausiu įsitikinimu ją suvokiant kaip aiškiausią pranašystę apie atperkančią Kristaus kančią. Po Šoa siaubo kai kurie krikščionių teologai šį Viešpaties Tarną ėmė aiškinti ir kaip pranašystę apie kitą tarną – Izraelį. Jo kančią, visiškai beprasmišką ir absurdišką. Jam tinka ši giesmė ir žodžiai: „Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę…“ Net jei žudynės vyko be jokių teismų, tiesiog kaip skerdžiamų avių. Norėtųsi tikėti, kad už mano tautos nuodėmes. Bet pernelyg daug kančios. Dar labiau beprasmiškos nei ta, kurią krikščionys nuolat laiko savo širdyje, įprasminę kaip Atpirkimo misteriją. Ir ne taip jau sunku muštis į krūtinę dėl to, kuris, tikima, viską atleido…
Bet atidžiau pasižiūrėjus į šias dvi eilutes, kuriomis ši giesmė baigiama, išaiškėja didžiulis vertėjų geismas tai, kas jose pasakyta, paversti bylojimu apie pačią Atpirkimo auką. Jos iš tiesų klampios ir prieštaringos. Jau vien tai, kad po kapo duobės prabylama apie šio kenčiančio ir paaukoto ilgas gyvenimo dienas ir palikuonis, kuriuos šis regės. O ką jau kalbėti apie įvardžiais nurodomų subjektų painiavą šio teksto originale! Bet pabandykim pasiaiškinti. Pateiksiu vertimą, kuris bus kiek tik įmanoma artimesnis originalo tekstui: „Ir VIEŠPATIES valia buvo sutriuškinti jį, jis jam leido kančią. Jei skirsi auką už kaltę jo sielai, jis matys sėklą, prailgintą dienomis, ir VIEŠPATIES valia klestės per jį. Dėl savo sielos vargo jis regės, jis pasisotins pažinimu; teisusis mano tarnas nuteisins daugelį, ir jų bausmes (=nuodėmes) jis neš.“
Vietoj „jei skirsi auką už kaltę jo sielai“ galimas ir kitas, ne mažiau mįslingas vertimas: „jei ji skirs auką už kaltę jo sielai“. Nei vienas, nei kitas neleidžia teksto suprasti. Nors galimas ir tas variantas, kuris dažniau vertimuose aptinkamas: „jei skirsi auka už kaltę jo sielą“. Tai yra galima sukeisti galininko ir naudininko linksnius. Tačiau abiem atvejais kažkas turi paaukoti kažką. O tai gerokai skiriasi nuo mūsų lietuviško vertimo, kuriame „jis save atiduos kaip auką už nuodėmę“. Hebrajiškame originale, kad ir kaip žiūrėsi, nėra savanoriško aukojimosi. Ir tik kreipiamasi į „tave“, kad skirtum auką už kaltę. Gal „jo sielos labui“, o gal ir „jo sielą“. Kitaip sakant, gyvastį, individualybę, asmenį, nes žodis nefeš turi visas šias reikšmes. Ir pastarasis variantas, kuris, atrodo, galėtų būti arčiausiai originalo, kelia pernelyg kraupų įtarimą. Negi pranašas nurodo paaukoti kažkieno kito gyvastį, kad jis matytų palikuonis? Negi čia kalbama apie žmogaus auką? O gal tada verčiau šią eilutę versti galininką ir naudininką sukeičiant vietomis? „Jei jo gyvasčiai (dėl jo gyvasties) skirsi auką už kaltę, jis matys palikuonis…“ Taip tekstas tampa, be kita ko, ir kur kas logiškesnis. Jis skatina ne pasyviai kontempliuoti ir gėrėtis Kito pasiaukojimu ir kančia, bet pačiam šio teksto klausytojui ar skaitytojui skirti auką už kaltę dėl to Kito, matant jo kančią, net ir nepamėgus jo. Tai lyg kreipimasis iš amžių glūdumos į mus, kurių gimdytojai ar gimdytojų gimdytojai matė kančią ir žudynes tų, kurių galbūt dauguma nemėgo, ir tik stebėjo kraupiame nebylume vykstančią katastrofą. Pranašo balsas skatina atsigręžti ir patiems žengti aukos žingsnį, nelaukiant, kol kas nors iš dangaus nematomas mums viską atleis, nes „mes nežinome, ką darome“, ar kad tas, kurį tikime pasiaukojus vietoj mūsų, panaikino mūsų atsakomybę už tai, ką darome savo artimui.
Kitoje eilutėje vėl randame žodį „matys“ (ar „regės“), tik, skirtingai nei siūlo daugelis vertėjų, apie jokią šviesą čia net neužsimenama. Neužsimenama apie nieką. Yra tik regėjimas ir žinojimas, kas gali būti suprantama kaip pažinimas ir dalykų matymas, įgytas per kančią ir vargą. Galbūt taip įgyjamas kitus nuteisinantis teisumas arba kitus nuteisinanti išmintis? Sielą pripildantis pažinimas, kuris nėra dalykų žinojimas, juos išmokus protu, įsidėjus į atmintį, bet pažinimas, įgyjamas tik per kančią, atstūmimą, paniekinimą. Šis pažinimas leidžia regėti tai, kas kitiems neregima. Ir nebūtinai tai turėtų būti šviesa. Gal ir tamsa kitų širdyse. Gal tai, kaip dalykai iš tiesų yra.
-akp-