Si­tu­a­ci­ja Vo­kie­čių gat­vė­je

AIS­TĖ PAU­LI­NA VIR­BIC­KAI­TĖ

Is­to­ri­ja pa­ro­dos „Ta­py­ba Lie­tu­vo­je“ Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tre mo­ty­vais

At­si­bu­do dar prieš su­skam­bant ža­din­tu­vui. „Die­na bus la­bai ge­ra. Pas­kui, ži­no­ma, teks kiek pa­dir­bė­ti, o jau ta­da…“ – niū­nia­vo, lip­da­mas iš mie­ga­mo­jo į pir­mą aukš­tą. Pa­ke­liui, kaip įpras­tai, nu­žvel­gė Žmui­dzi­na­vi­čiaus pa­veiks­lą ir pri­ta­ria­mai šyp­te­lė­jo – taip, ra­mus ug­ni­kal­nis ne­ti­kė­tai pra­si­verš tam, kad po su­maiš­ties at­ei­tų der­liaus de­šimt­me­čiai.

Ger­da­mas ka­vą jis ra­miai šil­ki­ne šle­pe­te di­ri­ga­vo iš „Fo­cal“ ko­lo­nė­lių sklin­dan­čiam Vi­val­di „Pa­va­sa­riui“. Ry­to idi­lę nu­trau­kė te­le­fo­no skam­bu­tis – kiek pa­dve­jo­jęs pa­kė­lė ra­ge­lį.

– Ne, na jūs ži­not ką? Jie ma­nęs NE­PA­Ė­MĖ! – jau­nas vy­riš­kas bal­sas skam­bė­jo taip gar­siai, kad te­ko ati­trauk­ti ra­ge­lį nuo au­sies.

– Kaip? Ne­ga­li bū­ti?

– Šį­ryt pa­skam­bi­no ir lie­pė at­si­im­ti sa­vo pa­veiks­lą – at­si­pra­šo­me, ta­čiau dar­bas kiek per di­de­lis ir pa­ro­dos ar­chi­tek­tė ne­ra­do jam vie­tos… Jie ką, ne­ži­no pa­sau­li­nių ten­den­ci­jų, ku­rių kon­teks­te aš… – bal­sas lū­ži­nė­jo ir bu­vo aki­vaiz­du, kad bet ku­rią aki­mir­ką ga­li pra­pliup­ti verks­mu.

– Ne­si­jau­din­ki­te, juk jūs aukš­čiau už vi­sa tai. Ne­pa­tek­sit į pa­ro­dą, bet juk tai tik… tik Lie­tu­vos ta­py­ba. Jū­sų ta­len­tas ras bū­dų, kaip iš­si­skleis­ti… – tai sa­kė to­kiu liūd­nu bal­su, kad ir taip į ne­vil­tį puo­lu­siam pa­šne­ko­vui bu­vo aki­vaiz­du: ne­pa­tek­ti į tą pa­ro­dą – ga­las kar­je­rai. Bas­ta.

– Aš jų ne­ken­čiu! Ne… – bal­sas ga­lu­ti­nai už­lū­žo, ta­čiau spė­jo pa­dė­ti ra­ge­lį prieš kūk­te­lė­da­mas.

At­si­lau­žęs ga­ba­lė­lį „Cho­co­la­te Nai­ve“ at­si­du­so – si­tu­a­ci­ja ne iš pa­pras­tų­jų. Įdo­mu, ku­rių jis ne­ken­čia? Kas, jo nuo­mo­ne, iš­me­tė pa­veiks­lą iš pa­ro­dos prieš pat ati­da­ry­mą – jau­nie­ji ar vy­res­nie­ji ku­ra­to­riai? Hmmm. Reiks pa­si­aiš­kin­ti – tai ga­li bū­ti svar­bu. Jau­ni pa­pras­tai pyks­ta ant vy­res­nių, ta­čiau pas­ta­ruo­ju me­tu vis daž­niau prie­kaiš­tai jau­nie­siems pa­si­girs­ta ir iš jau­nų me­ni­nin­kų… Rei­kė­jo jam už­si­min­ti… Na, vė­liau. Taip be­svars­ty­da­mas grei­tai nu­si­prau­sė, ap­si­vilk­o neut­ra­liai pil­ką kos­tiu­mą ir pla­čia švie­sia laip­ti­ne nu­li­po že­myn, tie­siai į Ge­di­mi­no pro­spek­tą, kur jo 11:30 „Či­li pi­ce­ri­jo­je“ lau­kė vie­nas vi­du­ri­nės kar­tos ir vi­du­ti­nio ži­no­mu­mo me­ni­nin­kas. Po­kal­bis bu­vo trum­pas. Bren­džiu prie ka­vos pa­vai­šin­tas žmo­ge­lis ku­rį lai­ką tik pri­ta­ria­mai link­čio­jo gal­vą, o gau­tą bal­tą vo­ke­lį nu­lei­do po sta­lu ant ke­lių ir pas­ku­bo­mis per­skai­čia­vo ku­piū­ras. Ta­da dar kar­tą pri­ta­ria­mai link­te­lė­jo ir su­ki­ke­no. Pil­ka­sis kos­tiu­mas at­si­svei­kin­da­mas drau­giš­kai plekš­te­lė­jo per pe­tį, ges­tu pa­pra­šė pa­da­vė­jos dar vie­no bren­džio bi­čiu­liui ir nu­sku­bė­jo pro­spek­tu. Rei­ka­lų bu­vo daug.

Kaip ir mi­nė­ta – vis­kas klo­jo­si kuo pui­kiau­siai. Ne tik su­si­dū­rė dvi ins­ti­tu­ci­jos, bet ir su­si­for­ma­vo dvi ku­ra­to­rių ko­man­dos, ku­rių dia­lo­gas įma­no­mas tik vie­nu as­pek­tu – abi­pu­siu ne­pa­si­ti­kė­ji­mu. Šie įtemp­ti san­ty­kiai – se­na abie­jų pu­sių puo­se­lė­ja­ma tra­di­ci­ja, o nuo­šir­dūs pa­šne­ke­siai su kiek­vie­nos iš jų at­sto­vais ir leng­vu­tė, vi­sai ne­jun­ta­ma neu­ro­lig­vis­ti­nio pro­gra­ma­vi­mo do­zė dar kiek pa­mo­de­lia­vo jų sub­jek­ty­vią pa­tir­tį. Pas­kui į žai­di­mą įsi­trau­kė vi­sų kar­tų me­ni­nin­kai. Pui­kūs žmo­nės tie me­ni­nin­kai – to­kie emo­cin­gi ir taip leng­vai pa­si­duo­dan­tys nei­gia­mai mo­ty­va­ci­jai, – gal­vo­jo suk­da­mas į Stik­lių gat­vę. Sa­vai­tė prieš ati­da­ry­mą vi­sas me­no pa­sau­lis ošė ir da­li­no­si pa­sa­ko­ji­mais ir įta­ri­mais. Ir taip įkai­tu­sią at­mos­fe­rą dar per­skro­dė va­ka­rykš­tė ži­nia apie du tos pa­čios pa­ro­dos pa­va­di­ni­mus. Taip, jis as­me­niš­kai ne­ma­žai prie to dir­bo, ta­čiau at­ly­gis pra­no­ko lū­kes­čius – ne­nu­si­lei­do nė vie­na pu­sė. Pa­ro­da su dviem pa­va­di­ni­mais ir be­veik jo­kios in­for­ma­ci­nės sklai­dos. Tik­ra sėk­mė.

Nuo­tai­ką tem­dė tik ži­niask­lai­da. Ne­įti­kė­ti­na, ta­čiau ji vi­siš­kai ne­su­si­do­mė­jo gre­sian­čiu skan­da­lu. Blo­giau­sia, kad bu­vo itin sun­ku iš­aiš­kin­ti pro­ble­mą – di­džiau­sių por­ta­lų ir dien­raš­čių re­dak­to­riai ne­ži­no­jo ir net ne­no­rė­jo do­mė­tis nė vie­nos iš da­ly­vau­jan­čių pu­sių in­te­re­sais, o be­si­su­kan­tys pi­ni­gai at­ro­dė per ma­ži. Per ma­ži! Su­ži­no­tų jie ga­lu­ti­nę sta­ty­mų su­mą! Ki­ta ver­tus – skan­da­lui įsi­siū­ba­vus, bus ga­li­ma jiems nu­siųs­ti ne tik pra­ne­ši­mus spau­dai, bet ir ke­le­tą stam­bes­nių re­kla­mos už­sa­ky­mų – su­veiks. Nuo ne­ti­kė­tos min­ties vei­dą trumpai nu­švietė šyp­se­na – tarp pir­mo­jo ir ant­ro­jo pa­tie­ka­lų te­le­fo­nu  „Pa­no­ra­mos“ žur­na­lis­tei vaiz­din­gai nu­pa­sa­ko­jo, kad šian­dien vie­nu me­tu ati­da­ro­mos dvi pa­ro­dos, ta­čiau vie­na žy­miai ver­tes­nė dė­me­sio. „Taip, taip, gir­dė­jo­me, kad su ta ta­py­bos trie­na­le kaž­ko­kie nesu­si­pra­ti­mai vyks­ta…“ – ne­mė­gi­no gin­čy­tis žur­na­lis­tė. Pa­dė­jęs ra­ge­lį su­si­mąs­tęs val­gė to­liau – ka­me­ra ati­da­ry­me, ži­no­ma, bus, ta­čiau ge­riau pa­čiam tu­rė­ti vi­są me­džia­gą ir ga­li­my­bę ją mon­tuo­ti. Skan­da­lui įsi­bė­gė­jus, vi­sų te­le­vi­zi­jų žur­na­lis­tai bus dė­kin­gi už jo pa­teik­tus įsi­min­ti­nus šo­ki­ruo­jan­čius kad­rus.

Pa­pie­ta­vęs grį­žo na­mo per­si­reng­ti ir pa­si­ruoš­ti ati­da­ry­mui. Ko­vo­jo su pa­gun­da nu­ei­ti į spau­dos kon­fe­ren­ci­ją, ta­čiau iš­min­tin­gai įti­ki­no sa­ve, kad pa­sam­dy­ta mer­gi­na per kom­piu­te­ry­je įreng­tą ka­me­rą per­duos vi­są in­for­ma­ci­ją. Va­lan­dos slin­ko lė­tai, o pro­tui dar­bo ne­be­bu­vo – vis­kas se­niai su­pla­nuo­ta. Me­tai iš me­tų jis pa­ma­žu iš vi­daus slo­pi­no ir tar­pu­sa­vy­je pyk­dė tas dvi or­ga­ni­za­ci­jas. Vie­na val­dė di­džiu­les erd­ves pa­čia­me mies­to cen­tre, ki­ta bu­vo dar tur­tin­ges­nė, nors tur­tą su­da­rė ir la­biau po mies­to cen­trą iš­bars­ty­tos erd­vės. Tūks­tan­čiai pa­čių bran­giau­sių kvad­ra­ti­nių met­rų… Pa­ta­ri­mas skal­dy­ti ir val­dy­ti vis dar veiks­min­gas. Ar­ba – kur du pe­ša­si, tre­čias lai­mi. Bū­si­ma­sis lai­mė­to­jas ne­kan­triai bar­be­na pirš­tais lauk­da­mas tran­slia­ci­jos iš spau­dos kon­fe­ren­ci­jos. Pen­kio­li­ka me­tų dar­bo. Ne­pa­sa­ky­si, kad vi­sai ne­ma­lo­naus. Me­nas ir vi­si tie me­ni­nin­kai – vi­sai įdo­mus da­ly­kas. Iš pra­džių gal­vo­jęs me­nui pa­sta­ty­ti at­ski­rą erd­vę kur nors Fa­bi­jo­niš­kė­se ar Rie­šė­je, pas­ta­ruo­ju me­tu jis bu­vo lin­kęs pa­lik­ti veik­ti vie­ną, o gal net dvi ga­le­ri­jas mies­to cen­tre. Vi­sas ki­tas, val­dy­mą pe­rė­męs į sa­vo ran­kas, nu­ma­rins jau po me­tų – nė­ra nei lan­ko­mu­mo, nei ko­mer­ci­nės nau­dos, jo­kio BVP ge­ne­ra­vi­mo – vie­ni nuos­to­liai vals­ty­bei ir jos pi­lie­čiams. Su­ki­ke­no pa­gal­vo­jęs apie vi­som ke­tu­riom jį pa­lai­ky­sian­čius „Del­fi“ ko­men­ta­to­rius. Su už­sa­ko­vais jau be­veik su­tar­ta dėl il­ga­lai­kės pa­tal­pų nuo­mos. Tik bū­ti­nai rei­kia ge­ro, rim­to ir abi or­ga­ni­za­ci­jas vie­nu me­tu be­vil­tiš­kai kom­pro­mi­tuo­jan­čio skan­da­lo.

Prieš pa­ro­dą vy­ku­si spau­dos kon­fe­ren­ci­ja jį kiek su­ner­vi­no. Aiš­ku, įtam­pa bu­vo, ta­čiau di­des­nis bar­nis ne­iš­si­ru­tu­lio­jo, o abie­jų pu­sių ku­ra­to­riai kaž­ko­dėl ėmė net šiek tiek vie­nas ki­tą pa­lai­ky­ti. Na, nie­ko. Už­tat ati­da­ry­mo iš­kil­mes pa­puoš nuo­sta­bie­ji ko­zi­riai… To­bu­la re­ži­sū­ra! Jau­nas ir la­bai įžū­lus žur­na­lis­tas ir kiek vy­res­nis, bet di­džiai įskau­din­tas me­ni­nin­kas (nuos­kau­doms iš­ryš­kė­ti pa­dė­jo nu­sam­dy­tas psi­cho­lo­gas). Vis­kas jau ap­mo­kė­ta – ne tik ne­pa­ten­kin­tų­jų mur­mė­ji­mas ati­da­ry­mo me­tu (tai jau bu­vo se­niau), šį kar­tą per pa­čias ati­da­ry­mo iš­kil­mes pa­si­girs žiū­ro­vų ra­gi­ni­mai me­ni­nin­kams ne­be­leis­ti iš sa­vęs šai­py­tis, o pub­li­kai kiek ap­ši­lus te­liks vos pa­pro­vo­kuo­ti ke­lis su­si­stum­dy­mus ir muš­ty­nės – ga­ran­tuo­tos. Muš­ty­nės, skan­da­las, pa­si­pik­ti­ni­mas, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas, o ta­da, ne­ti­kė­tai, – at­si­ra­di­mas vi­siš­kai nau­jos jė­gos, ku­ri iš­gel­bės ir pa­keis Lie­tu­vos dai­lės si­tu­a­ci­ją. Vis­kas bus kuo pui­kiau­siai – ty­liai niū­nia­vo jis vėl lip­da­mas pla­čia laip­ti­ne že­myn į gat­vę ir spar­čiu žings­niu ke­liau­da­mas tie­siai į pa­ro­dos ati­da­ry­mą.

Per il­gus me­tus iš­tre­ni­ruo­ta in­tui­ci­ja uo­dė ap­lin­ki­nes emo­ci­jas. Ky­lant laip­tais ra­mi šyp­se­na ne­din­go nuo lū­pų, ta­čiau kvė­pa­vi­mas pa­gi­lė­jo. Kaž­kas ne vi­sai taip, kaip ti­kė­ta­si. Per­ne­lyg daug at­si­pa­lai­da­vu­sių žmo­nių. Tar­pu­sa­vy­je šnabž­da­si tik ke­lios gru­pe­lės. Na, nie­ko. Tuoj pra­si­dės ofi­cia­lios kal­bos, o ta­da… Aki­mis ieš­ko­da­mas dvie­jų pa­grin­di­nių šio va­ka­ro vei­kė­jų, kar­tu su žiū­ro­vais ėmė vaikš­ti­nė­ti po sa­lę. Lyg šai­py­da­mie­si kriuk­sė­jo Jo­no Ga­siū­no šer­niu­kai, it vis­ką ži­no­da­mas į jį žvel­gė iki šiol ne­gir­dė­to ta­py­to­jo Dai­niaus Trum­pio kaž­ko­kią Gold­man vaiz­duo­jan­tis por­tre­tas, lyg kaž­ką įtar­da­ma į akis žiū­rė­jo pa­var­gu­si Au­gus­ti­no Sa­vic­ko ma­do­na, net Žy­gi­man­to Au­gus­ti­no spor­ti­nin­kas, ir tas, at­ro­do, tu­rė­jo kaž­ko­kių as­me­ni­nių klau­si­mų… Už­si­mir­ši­mas tru­ko tik ke­le­tą mi­nu­čių, kol smal­su­mo ve­da­mas grei­tu žings­niu apė­jo vi­są pa­ro­dą. Ty­liai iš­ko­ne­vei­kė pats sa­ve už iš­te­ži­mą. Pa­ga­liau įsi­jun­gė ra­cio­na­lu­sis or­ga­ni­za­to­riaus pro­tas. Aha, skun­dų yra – kad nė­ra pa­va­di­ni­mų ir kad kai ku­rie dar­bai gė­din­gai nu­grūs­ti prie sie­nų. Jo jau se­niai ne­be­ste­bi­no tai, kad me­no žmo­nėms to­kios pro­ble­mos yra ge­ro­kai svar­bes­nės nei svei­ka­ta, mo­kes­čiai ar rin­ki­mai į Sei­mą. „Ko­kia ne­pa­gar­ba au­to­riams ir žiū­ro­vams – ne­pa­teik­ti ša­lia pa­veiks­lų pa­va­di­ni­mų“, – ma­lo­niai iš­dai­na­vo jis iš ma­ty­mo pa­žįs­ta­mai po­niai. „O kam tie pa­va­di­ni­mai? Be to, yra že­mė­la­pis – taip dar įdo­miau“, – it kul­niu­ku į pa­šir­džius ma­lo­niai šyp­so­da­ma­si tren­kė at­gal da­ma, pa­ti ne­ži­no­da­ma, kaip žei­džia jos žo­džiai. To­liau – tik blo­giau. Pir­ma, pub­li­ka ne­no­rė­jo ei­ti klau­sy­tis ofi­cia­lių kal­bų – vaikš­ti­nė­jo sau ra­miai ap­žiū­ri­nė­da­ma pa­veiks­lus. Jiems, ma­to­te, įdo­mu. O kaip pa­da­ry­ti skan­da­lą, kai žmo­nės sa­va­ran­kiš­kai iš­si­bars­tę? A? An­tra, at­mos­fe­ra nuo­lat lais­vė­jo, nuosp­ren­dis, kad pa­ro­da nė­ra to­kia blo­ga, kaip ti­kė­ta­si, ke­lia­vo iš lū­pų į lū­pas. Tre­čia, ak, tre­čia. Tie du taip ir ne­at­ėjo. Vis­kas. Tiek dar­bo – vel­tui. Dar vil­tin­gai ap­si­žval­gė ap­link, gal pa­ma­tys ką pik­tai ges­ti­ku­liuo­jant ran­ko­mis ar ba­ran­tis. Nie­ko.

Gy­ve­ni­mo pa­tir­tis ne­lei­do vie­šai ro­dy­ti sa­vo emo­ci­jų. Tik dviem gurkš­niais iš­gė­rė pras­to rau­do­no­jo vy­no iš plas­ti­ki­nės stik­li­nės ir iš­ėjo lauk. Lau­ke šlykš­čiai li­jo, na­mie nie­kas ne­lau­kė, tad su­ko ra­tą po mies­tą, be­veik už­ka­bin­da­mas va­ka­rui be­si­ruo­šian­tį sto­ties ra­jo­ną, o grįž­da­mas na­mo dar spė­jo pa­ma­ty­ti, kaip iš ka­vi­nės „Ki­še­nė­lė“ svir­du­liuo­da­mi iš­ei­na abu jo ne­iš­si­pil­dę ko­zi­riai – jau­na­sis žur­na­lis­tas ir vy­res­nis me­ni­nin­kas plo­jo vie­nas ki­tam per pe­tį ir be­si­pi­nan­čiais lie­žu­viais kar­to­jo, kad ge­riau­sias vi­sų lai­kų Lie­tu­vos ta­py­to­jas – Čiur­lio­nis ir ge­res­nių jau ne­ee-be-bū-ūs. No­rė­jo pri­bėg­ti ir duo­ti į snu­kį, ne už ta­py­bą, ži­no­ma, bet už­si­žiū­rė­jęs įmy­nė į gi­lią ba­lą, gar­siai nu­si­kei­kė ir pa­trau­kė tie­siai na­mo. Ten, per­mir­ku­sį ir suž­lug­dy­tą, jį ra­mi­no vais­kiu gel­to­niu plieskian­ti, tarp ban­gų ir sau­lės spin­du­lių kiek ne­pa­do­riai be­si­rai­van­ti Ši­mo­nio Jū­ra­tė ir gin­ta­ri­nis „Ba­ron Otard“. „Nie­ko bai­saus. Bus dar tų pro­gų“, – jau vi­sai snaus­da­mas pa­ža­dė­jo Jū­ra­tei ir sau, o iš ra­miai nu­svi­ru­sios ran­kos lė­tai iš­sly­do tau­rė. Kam at­neš lai­mę šios šu­kės – pa­ro­dos or­ga­ni­za­to­riams ar sa­vo šei­mi­nin­kui, su­ži­no­si­me ki­to­je se­ri­jo­je.