Saramago mirties projektas
TOMAS MARCINKEVIČIUS
José Saramago. Kai mirtis nusišalina. Romanas.
Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. K.: Kitos knygos, 2012. 212 p.
Apie Vilniaus knygų festivalyje (nuo kurio kultiūriniai aidai ir ratilai, pikti ir linksmi, laike sklinda iki pat šiol, įrodydami mesto akmens vertę) pristatytą „Kitų knygų“ kozirį grožinės literatūros srityje spalio 5 d. numeryje jau rašė kolega Plečkaitis, o ir po manęs rašoma bus nemažai. Negi nekeista, kaip, kad ir kiek neigtum bet kokį Nobelio premijos relevantiškumą literatūros ar taikos srityse (Sieg Heil Europos Sąjungai!), tas „laureatas“ visuomet eina po autoriaus vardo net kvazi-anarchistinių leidyklų retorikoje ir pritraukia tiek skaitytojų ir kritik(iuk)ų dėmesio? Man – labai keista, bet ir labai suprantama, tačiau tik dabartiniame kontekste – taip būna.
Apie mintis užkrečiantį asmeninės skyrybos rašymą ir formos meistrystę, verčiančius tekstą slysti labai maloniai, nesikartosiu, kaip ir apie akvarelinę ironiško ateizmo sklaidą kūrinyje, kuriame žaidžiama labai metafiziniais, netgi, galėtum pasakyti, religijos okupuotais simboliais. Kadangi ateityje tikiuosi daug panegirikos šiai Nobelio premijos – kuri apskritai juk mums arogantiškai nerūpi, ar ne? – laureato knygai, pabandysiu ja užsiimti kuo mažiau. Ketinu netgi nusižengti paties deklaruojamiems literatūros kaip nedalomo ir netyrinėjamo vieneto principams ir švelniai, pirštų galiukais aną padekonstruoti, palaupyti stiliaus ir meistrystės mėsas, kad, toms nukritus, pasimatytų būties skurdas ar bent jau sentimentalumas. Kodėl? Na todėl, kad „Kai mirtis nusišalina“, mano nuomone, patenka į tą gausią kategoriją knygų, kurių aukšta kokybė yra jų didžiausia problema.
„Kai mirtis nusišalina“ nėra totali knyga, tokia, kurią būtų galima pavadinti išgyventu šauksmu pasauliui, – bet šia liga serga gausybė profesionalių rašytojų, visa bėda tik kad ši liga nemirtina, – o pravalyti būtų visai galima. Tai tik literatūrinis opusas, pasižaidimas formomis todėl, kad jomis galima žaisti, todėl, kad jau laikas – kaip kad žemdirbiui būna laikas sėti ir akėti, nes toks jo darbas ir gyvenimas. Temos ribos apibrėžtos, bus lendama tik tiek giliai, kiek tai nekenks pasakojimo vienovei ir „knygos projektui“. Projektavimas tiesiog smelkiasi per gero popieriaus puslapius ir drimba nuo jų, aptaškydamas net tokią koncepciją kaip mirtis. Žodžiu, abiem pusėms smagu, bet pasimatymas, nors ir šiltas, kažkoks beaistris, o gyvenimas – nekaitus… Tiesa, kol Saramago konstruoja savo pasaulėlį su karaliais, ministrais pirmininkais, dūdų orkestrais ir mapfijomis, kiekvienas fantazijoms labiau nei gyvenimui atsiduodantis skaitytojas jaučiasi švelniai glamonėjamas. Ar tikrai žaidimas kompiuteriu ir, tarkim, Granausko skaitymas yra skirtingos veiklos? Pamąstykime apie tai.
O kol mąstėme – pasibaigė mūsų fantazijos pasaulėlis, net kaip reikalas neįšildęs, neužkūręs, neįsukęs turbinų, nepaleidęs reaktorių, ir pasakotojas nuo miestų ir pasaulių statymų nusprendė pulti į stereotipų, sentimentalumų ir „tokia yra pasaulio tvarka“ nuokalnę. Toji palei vandenyną vynelį gurkšnojanti pasaulio tvarka tokia jau stereotipinė, kad stereotipizavimu užkrečia ir mus: na skaitai apie mirtį kaip gražią moterį, įsimylinčią pagyvenusį muzikantą, apie jų ach-och flirtą ir tyliai keikiesi mintyse: tai portugalas… Žodžiu, Saramago įsisiūbuoja tiek, kad žėk žėk – tuoj ims ir nutrūks jo nobeliškasis lynas ir plosis stačiai nosimi į kueljišką nepavojingąjį sentimentalumą. Pasak vienos draugės, komentavusios garsųjį Coelho komentarą apie Joyce’o „Uliso“ pavojingumą žmogui ir visuomenei: „Iš kur jam žinoti, juk jo knygos tai jau tikrai niekam nebuvo ir nebus pavojingos?“
Projektuojamoji mirtis ir pasaulio tvarka ir lieka tik projektas, galbūt skirtas mylimai moteriai (ir būtinai tik moteriai, atkreipkite dėmesį) sužavėti, galbūt leidėjui patenkinti, ar – tiesiog – pelningas pasižaidimas todėl, kad galima. Pro gražaus, nušveisto, įtraukiančio ir užkrečiančio sąmonės srauto skeleto grobus šviečia egzistencinė kuriamų pasaulių tuštybė, bet – tikriausiai taip ir turi būti, ar ne?