Judrioji išmintis
Laiku ir nelaiku
Todėl meldžiausi,
ir man buvo suteiktas supratimas,
šaukiausi Dievo pagalbos,
ir atėjo pas mane išminties dvasia.
Ją vertinau labiau, negu skeptrą ir sostą,
o turtus palyginti su ja laikiau niekais.
Nelyginau jos net su brangakmeniu,
nes visas auksas prieš ją
tėra tik žiupsnis smilčių,
o sidabras prieš ją vien tik molis.
Mylėjau ją labiau už sveikatą ir grožį,
vertinau ją daugiau negu dienos šviesą,
nes jos spindesys niekad negęsta.
Drauge su ja atėjo man visa, kas gera,
ir iš jos rankų – nesuskaičiuojami turtai.
Išm 7, 7–11
Jau nesyk buvo progų įsitikinti, kad Šventajame Rašte daug kas yra atsiradę ir susidėlioję ne vykdant kokią nors suplanuotą, sustyguotą dvasingumo programą, bet iš reikalo. Kaip netikėtas atsakymas į esamą situaciją. Kaip pamoka, išnirusi iš konkrečių įvykių. Kaip išeitis ir galimybė, kurių anksčiau nebuvo matyti. Žemiškoji laikinybė Biblijos puslapiuose nuolat provokuoja Dievą imtis darbo ir tapti istorijos dalyviu. Tų Dievo pastebėtų ir paveiktų žmogiškosios tikrovės fragmentų čia sutelkta tiek daug ir jie yra tokie įvairūs, kad vis naujos Biblijos skaitytojų kartos gali puoselėti viltį, jog ir jų gyvenimo kelyje klostosi anas reikalas, kuris įjungs dangišką aparatūrą. Kas iš to išeis, koks bus žodis ar judesys iš aukštybių, nesužinosi pirma laiko. Lygiai negali būti tikras, kad sulauksi to paties, kas jau atpažinta ir apibūdinta. Dievas nesikartoja, ir tai yra jo visagalybės dalis. Leidžianti kalbėti apie religinę perspektyvą kaip apie naujieną. Suteikianti intrigos ir polėkio pačiam tikėjimo fenomenui.
Apie Išminties knygą žinoma, kad ji surašyta likus maždaug šimtmečiui iki Kristaus gimimo. Anoniminis autorius (greičiausiai Aleksandrijos diasporos žydas) kalba karaliaus Saliamono vardu. Tikrasis karalius Saliamonas, pastatęs Jeruzalės šventyklą, gyveno aštuoniais šimtmečiais anksčiau. Jo autoriteto Išminties knyga šaukiasi ne veltui. Paskutiniai du šimtmečiai prieš Kristų, graikiškos Seleucidų dinastijos valdymo laikotarpis, Izraelio istorijoje buvo sąmyšio ir krizės metas. Kultūrinė, ekonominė, religinė graikų įtaka nesulaikomai plūdo į visas žydų gyvenimo sritis. Helenizmo kerams buvo pasidavęs net Šventyklos elitas su vyriausiuoju kunigu priešakyje. Tautai grėsė savo tapatybės praradimas ir asimiliacija.
Senojo Testamento išminties literatūroje turime dvi panašias knygas, kuriose skirtingais būdais mėginama gelbėtis nuo helenistinės katastrofos. Siracho (arba Siracido) knyga, atsiradusi kiek anksčiau negu tariamo Saliamono kūrinys, populiariai kalbant, atstovavo konservatyviajai teologinei minčiai. Jos tikslas – gaivinti atmintį ir ieškoti atramos bei įkvėpimo ten, kur kitados būta bendruomenės gyvybės šaltinio. Sirachas ragina žiūrėti į praėjusias kartas ir skelbti nuosprendį bailioms širdims ir nuleistoms rankoms, kurias sugundė svetimųjų apžavai. Pasitelkęs graikų filosofijos pamėgtą išminties – sofia – sąvoką, autorius rėžia, kad tikroji išmintis, išėjusi iš Dievo burnos, apsigyveno Izraelyje ir kad ją atskleidžia Mozės teisynas. Joks graikų išminties genijus Siracho akyse neprilygsta Izraelio tikėjimo protėviams, kurie vienas po kito išvardijami tekste.
Tuo tarpu Išminties knyga, sukildama prieš helenizmo tvaną, gauna iš aukštybių kitokį strateginį pasiūlymą. Čia nesišvaistoma šūkiais ir nepasitikima praeities magija. Tobulai įvaldęs graikų kalbą, puikiai išmanydamas antikos filosofiją ir vartodamas jos kategorijas, knygos autorius apeliuoja į išminties dvasią – pneuma sofias, kuri, kaip kitados karaliui Saliamonui, leidžia atskirti, kas yra tiesa ir tikrasis gėris.
Priešingai negu Sirachas, Išminties knygos autorius yra pamėgęs anonimiškumą. Jis atsisako gerai pažįstamų praeities vardų ir motyvų, leisdamas savo religinei ir tautinei tapatybei nutolti per tam tikrą atstumą. Ribos tarp savų ir svetimų laikinai ištrinamos, kad skaitytojas pats taptų knygos veikėju ir iš naujo dalyvautų atskiriant gera ir bloga. Išminties dvasia, gėrio ir tiesos šaltinis, yra intymios vienybės su Dievu vaisius. Alternatyva jai – mirtis, kurią pasirenka netikėliai. Jų dabartinis klestėjimas neturi suklaidinti tų, kurie ryžtasi pasikliauti Dievu. Pastarasis kelias reikalaus didelės kainos. Nors išminties dvasia niekada nepasitraukia ir negęsta, jos veikimas pasaulyje yra tylus ir paslėptas, beveik neapčiuopiamas. Visas grėsmingas situacijas ji tylomis perrašo ją pamilusių teisiųjų labui, panašiai kaip Evangelijoje pagal Joną ta pati Dvasia, pavadinta parakletos, perrašys nukryžiuotojo Jėzaus likimą.
Biblija nesiūlo mums sverti šių dviejų – Siracho ir Išminties knygos – teologijų ir kuriai nors iš jų suteikti pirmenybę. Įkvėptieji autoriai nelenktyniauja tarpusavyje originalumu ir įžvalgų gelme. Istorijos Viešpats yra unikalus savo sprendimais, ir visiškai tapačios gyvenimo situacijos sulaukia skirtingo aido iš aukštybių. Tai brangi biblinių tekstų žinia, tildanti žmogiškas pretenzijas, pasirėmus Dievo vardu, būti neklystančiais vertintojais ir teisėjais.
Tą žavingą Dievo skvarbumą ir galią rasti vis kitokį būdą pasitarnauti gėrio pergalei laiduoja jo pagimdyta išminties dvasia, kuri, pasak anoniminio Aleksandrijos rašytojo, judresnė už visa, kas juda, – ji apgaubia visus daiktus ir pripildo savo tyrumo.
-tj-