Judrioji išmintis

Laiku ir nelaiku

To­dėl mel­džiau­si,
ir man bu­vo su­teik­tas su­pra­ti­mas,
šau­kiau­si Die­vo pa­gal­bos,
ir at­ėjo pas ma­ne iš­min­ties dva­sia.
Ją ver­ti­nau la­biau, ne­gu skep­trą ir sos­tą,
o tur­tus pa­ly­gin­ti su ja lai­kiau nie­kais.
Ne­ly­gi­nau jos net su bran­gak­me­niu,
nes vi­sas auk­sas prieš ją
tė­ra tik žiups­nis smil­čių,
o si­dab­ras prieš ją vien tik mo­lis.
My­lė­jau ją la­biau už svei­ka­tą ir gro­žį,
ver­ti­nau ją dau­giau ne­gu die­nos švie­są,
nes jos spin­de­sys nie­kad ne­gęs­ta.
Drau­ge su ja at­ėjo man vi­sa, kas ge­ra,
ir iš jos ran­kų – ne­su­skai­čiuo­ja­mi tur­tai.

Išm 7, 7–11

Jau ne­syk bu­vo pro­gų įsi­ti­kin­ti, kad Šven­ta­ja­me Raš­te daug kas yra at­si­ra­dę ir su­si­dė­lio­ję ne vyk­dant ko­kią nors su­pla­nuo­tą, su­sty­guo­tą dva­sin­gu­mo pro­gra­mą, bet iš rei­ka­lo. Kaip ne­ti­kė­tas at­sa­ky­mas į esa­mą si­tu­a­ci­ją. Kaip pa­mo­ka, iš­ni­ru­si iš kon­kre­čių įvy­kių. Kaip iš­ei­tis ir ga­li­my­bė, ku­rių anks­čiau ne­bu­vo ma­ty­ti. Že­miš­ko­ji lai­ki­ny­bė Bib­li­jos pus­la­piuo­se nuo­lat pro­vo­kuo­ja Die­vą im­tis dar­bo ir tap­ti is­to­ri­jos da­ly­viu. Tų Die­vo pa­ste­bė­tų ir pa­veik­tų žmo­giš­ko­sios tik­ro­vės frag­men­tų čia su­telk­ta tiek daug ir jie yra to­kie įvai­rūs, kad vis nau­jos Bib­li­jos skai­ty­to­jų kar­tos ga­li puo­se­lė­ti vil­tį, jog ir jų gy­ve­ni­mo ke­ly­je klos­to­si anas rei­ka­las, ku­ris įjungs dan­giš­ką apa­ra­tū­rą. Kas iš to iš­eis, koks bus žo­dis ar ju­de­sys iš aukš­ty­bių, ne­su­ži­no­si pir­ma lai­ko. Ly­giai ne­ga­li bū­ti tik­ras, kad su­lauk­si to pa­ties, kas jau at­pa­žin­ta ir api­bū­din­ta. Die­vas ne­si­kar­to­ja, ir tai yra jo vi­sa­ga­ly­bės da­lis. Lei­džian­ti kal­bė­ti apie re­li­gi­nę per­spek­ty­vą kaip apie nau­jie­ną. Su­tei­kian­ti in­tri­gos ir po­lė­kio pa­čiam ti­kė­ji­mo fe­no­me­nui.

Apie Iš­min­ties kny­gą ži­no­ma, kad ji su­ra­šy­ta li­kus maž­daug šimt­me­čiui iki Kris­taus gi­mi­mo. Ano­ni­mi­nis au­to­rius (grei­čiau­siai Alek­san­dri­jos dias­po­ros žy­das) kal­ba ka­ra­liaus Sa­lia­mo­no var­du. Tik­ra­sis ka­ra­lius Sa­lia­mo­nas, pa­sta­tęs Je­ru­za­lės šven­tyk­lą, gy­ve­no aš­tuo­niais šimt­me­čiais anks­čiau. Jo au­to­ri­te­to Iš­min­ties kny­ga šau­kia­si ne vel­tui. Pas­ku­ti­niai du šimt­me­čiai prieš Kris­tų, grai­kiš­kos Se­leu­ci­dų di­nas­ti­jos val­dy­mo lai­ko­tar­pis, Iz­ra­e­lio is­to­ri­jo­je bu­vo są­my­šio ir kri­zės me­tas. Kul­tū­ri­nė, eko­no­mi­nė, re­li­gi­nė grai­kų įta­ka ne­su­lai­ko­mai plū­do į vi­sas žy­dų gy­ve­ni­mo sri­tis. He­le­niz­mo ke­rams bu­vo pa­si­da­vęs net Šven­tyk­los eli­tas su vy­riau­siuo­ju ku­ni­gu prie­ša­ky­je. Tau­tai grė­sė sa­vo ta­pa­ty­bės pra­ra­di­mas ir asi­mi­lia­ci­ja.

Se­no­jo Te­sta­men­to iš­min­ties li­te­ra­tū­ro­je tu­ri­me dvi pa­na­šias kny­gas, ku­rio­se skir­tin­gais bū­dais mė­gi­na­ma gel­bė­tis nuo he­le­nis­ti­nės ka­tast­ro­fos. Si­ra­cho (ar­ba Si­ra­ci­do) kny­ga, at­si­ra­du­si kiek anks­čiau ne­gu ta­ria­mo Sa­lia­mo­no kū­ri­nys, po­pu­lia­riai kal­bant, at­sto­va­vo kon­ser­va­ty­via­jai teo­lo­gi­nei min­čiai. Jos tiks­las – gai­vin­ti at­min­tį ir ieš­ko­ti at­ra­mos bei įkvė­pi­mo ten, kur ki­ta­dos bū­ta ben­druo­me­nės gy­vy­bės šal­ti­nio. Si­ra­chas ra­gi­na žiū­rė­ti į pra­ėju­sias kar­tas ir skelb­ti nuosp­ren­dį bai­lioms šir­dims ir nu­leis­toms ran­koms, ku­rias su­gun­dė sve­ti­mų­jų ap­ža­vai. Pa­si­tel­kęs grai­kų fi­lo­so­fi­jos pa­mėg­tą iš­min­ties – sofia – są­vo­ką, au­to­rius rė­žia, kad tik­ro­ji iš­min­tis, iš­ėju­si iš Die­vo bur­nos, ap­si­gy­ve­no Iz­ra­e­ly­je ir kad ją at­sklei­džia Mo­zės tei­sy­nas. Joks grai­kų iš­min­ties ge­ni­jus Si­ra­cho aky­se ne­pri­lygs­ta Iz­ra­e­lio ti­kė­ji­mo pro­tė­viams, ku­rie vie­nas po ki­to iš­var­di­ja­mi teks­te.

Tuo tar­pu Iš­min­ties kny­ga, su­kil­da­ma prieš he­le­niz­mo tva­ną, gau­na iš aukš­ty­bių ki­to­kį stra­te­gi­nį pa­siū­ly­mą. Čia ne­si­švais­to­ma šū­kiais ir ne­pa­si­ti­ki­ma pra­ei­ties ma­gi­ja. To­bu­lai įval­dęs grai­kų kal­bą, pui­kiai iš­ma­ny­da­mas an­ti­kos fi­lo­so­fi­ją ir varto­da­mas jos ka­te­go­ri­jas, kny­gos au­to­rius ape­liuo­ja į iš­min­ties dva­sią – pneu­ma so­fias, ku­ri, kaip ki­ta­dos ka­ra­liui Sa­lia­mo­nui, lei­džia at­skir­ti, kas yra tie­sa ir tik­ra­sis gė­ris.

Prie­šin­gai ne­gu Si­ra­chas, Iš­min­ties kny­gos au­to­rius yra pa­mė­gęs ano­ni­miš­ku­mą. Jis at­si­sa­ko ge­rai pa­žįs­ta­mų pra­ei­ties var­dų ir mo­ty­vų, leis­da­mas sa­vo re­li­gi­nei ir tau­ti­nei ta­pa­ty­bei nu­tol­ti per tam tik­rą at­stu­mą. Ri­bos tarp sa­vų ir sve­ti­mų lai­ki­nai iš­tri­na­mos, kad skai­ty­to­jas pats tap­tų kny­gos vei­kė­ju ir iš nau­jo da­ly­vau­tų at­ski­riant ge­ra ir blo­ga. Iš­min­ties dva­sia, gė­rio ir tie­sos šal­ti­nis, yra in­ty­mios vie­ny­bės su Die­vu vai­sius. Al­ter­na­ty­va jai – mir­tis, ku­rią pa­si­ren­ka ne­ti­kė­liai. Jų da­bar­ti­nis kles­tė­ji­mas ne­tu­ri su­klai­din­ti tų, ku­rie ryž­ta­si pa­si­kliau­ti Die­vu. Pas­ta­ra­sis ke­lias rei­ka­laus di­de­lės kai­nos. Nors iš­min­ties dva­sia nie­ka­da nepa­si­trau­kia ir ne­gęs­ta, jos vei­ki­mas pa­sau­ly­je yra ty­lus ir pa­slėp­tas, be­veik ne­ap­čiuo­pia­mas. Vi­sas grės­min­gas si­tu­a­ci­jas ji ty­lo­mis per­ra­šo ją pa­mi­lu­sių tei­sių­jų la­bui, pa­na­šiai kaip Evan­ge­li­jo­je pa­gal Jo­ną ta pa­ti Dva­sia, pa­va­din­ta pa­rak­le­tos, per­ra­šys nu­kry­žiuo­to­jo Jė­zaus li­ki­mą.

Bib­li­ja ne­siū­lo mums sver­ti šių dvie­jų – Si­ra­cho ir Iš­min­ties kny­gos – te­olo­gi­jų ir ku­riai nors iš jų su­teik­ti pir­me­ny­bę. Įkvėp­tie­ji au­to­riai ne­lenk­ty­niau­ja tar­pu­sa­vy­je ori­gi­na­lu­mu ir įžval­gų gel­me. Is­to­ri­jos Vieš­pats yra uni­ka­lus sa­vo spren­di­mais, ir vi­siš­kai ta­pa­čios gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jos su­lau­kia skir­tin­go ai­do iš aukš­ty­bių. Tai bran­gi bib­li­nių teks­tų ži­nia, til­dan­ti žmo­giš­kas pre­ten­zi­jas, pa­si­rė­mus Die­vo var­du, bū­ti ne­klys­tan­čiais ver­tin­to­jais ir tei­sė­jais.

Tą ža­vin­gą Die­vo skvar­bu­mą ir ga­lią ras­ti vis ki­to­kį bū­dą pa­si­tar­nau­ti gė­rio per­ga­lei lai­duo­ja jo pa­gim­dy­ta iš­min­ties dva­sia, ku­ri, pa­sak ano­ni­mi­nio Alek­san­dri­jos ra­šy­to­jo, jud­res­nė už vi­sa, kas ju­da, – ji ap­gau­bia vi­sus daik­tus ir pri­pil­do sa­vo ty­ru­mo.

-tj-

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.