Ką bandymai uždrausti Castellucci spektaklį sako apie Lietuvos politinę padėtį?
DONATAS PAULAUSKAS
Daug kas – tarp jų galybė menininkų, intelektualų – nustebo sužinoję, kad Seime svarstomos dvi rezoliucijos dėl režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, siūlančios pasmerkti ir uždrausti spektaklį. Panašiai nustemba ir kiekvieną kovo 11 d., kai Vilniaus Gedimino prospektu pražygiuoja už rasės ir tautos grynumą skanduojantys skustagalviai. Praregi. Tiesa, ne visi iki tol būna akli, kai kurie intelektualai nuolatos dirba tam, kad parodytų, kaip formuojasi valdžios politika, socialinės sąlygos ir diskursai, išauginantys dešinįjį ekstremizmą. Tad kovo 11 d. pasišlykštėjimą keliantis reginys – tik matomiausia kompleksiško visuomenės fašizacijos proceso viršūnė.
Bandymas uždrausti Castellucci spektaklį irgi yra tam tikro proceso, susijusio su fašizacijos tendencija, padarinys. Tai jokiu būdu ne pavienis įvykis, nėra ko gūžčioti pečiais ir apsimesti, kad tai lyg iš giedro dangaus. Nes tas dangus seniai nebegiedras ir tą pastebėti nėra sunku. Tai, kad demokratinės respublikos (ne procedūrine jos prasme) parlamente aukščiausiu politiniu lygiu ir visu rimtumu svarstoma meno cenzūravimo ir žodžio laisvės ribojimo būtinybė, sufleruoja (švelniai sakant), kad su ta demokratine respublika kažkas negerai. Iš niekur tokios idėjos, sulaukiančios didelio pritarimo, neatsiranda, kažkas jau turi būti įvykę, jei neteisėta cenzūros ir pamatinių laisvių ribojimo iniciatyva gali laisviausiai atsidurti Seimo darbotvarkėje, ką ir kalbėti apie balsavimą… Kažkaip prie to buvo prieita ir tas procesas čia labai svarbus.
Kristina Sabaliauskaitė, komentuodama situaciją, savo tinklaraštyje kritikuoja Seimo narių išsilavinimo spragas. Tuo, žinoma, niekas neabejoja, tačiau ne čia, mano galva, reikėtų dėti akcentą šioje istorijoje. Ne išsilavinimo stoka sukelia troškimą politinės galios priemonėmis cenzūruoti žodžio laisvę. Ir net ne cenzūra čia turėtų būti centrinis kritikos objektas – tai tik padarinys to, ką kai kurie intelektualai pavadino religiniu fanatizmu. Tai tik nuosekliai diegiamos klerikalizmo politikos rezultatas. Klerikalizmo – religijos ir politikos junginio, kuriame radikalizuojasi tiek viena, tiek kita: religija iš asmeninio tikėjimo modalumo tampa religiniu fanatizmu (čia tikėjimas dingsta, religija tampa tik politinio veikimo įrankiu), o politika iš idėjų įvairovės modalumo tampa bekompromisės galios aparatu. Tiesa, verta pažymėti, kad klerikalinė valdžia taip apsvaigina sąmonę, jog pastaroji kuria net patį Castellucci pranokstančius siužetus – Seimo posėdžių salėje pasiekusi transą vienos iš rezoliucijų autorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė pasiūlė prišlapinti pietaujančiam kultūros ministrui Arūnui Gelūnui į lėkštę.
Bet tai smulkmena, nublankstanti prieš tai, kaip ir kokiu mastu klerikalizmas, visais įmanomais būdais paneigiant konstitucinį valstybės ir religijos atskirumo principą, yra įsigalėjęs valdžioje. Šis atvejis, kai bandoma uždrausti spektaklį fanatiškai laikantis krikščioniškų dogmų valstybiniu lygiu, – vienas iš gausybės, kai politiniai sprendimai, susiję su visais piliečiais, priimami vadovaujantis tomis dogmomis ir tiesiogiai į politinių sprendimų procesą įsitraukiant Bažnyčios hierarchams ir lobistams. Tad šiek tiek gaila, jog menininkai ir intelektualai viešame kreipimesi prieš žodžio laisvės ribojimą neužsiminė apie tai, kad už cenzūros stovi elementarus klerikalizmas – neteisėtai religiniu fanatizmu grįsta politika. Nes menininkų ir intelektualų kova už žodžio laisvę šiuo atveju reiškia kovą už sekuliarią valstybę, kuri nebūtų valdoma tamsiais religinio fanatizmo postulatais, kur galėtų egzistuoti net ir tas žodis, kuris nebūtinai atitinka krikščionišką moralę ar dogmų rinkinius, nes moralių yra daug ir įvairių. Kur menas, prieš išvysdamas dienos šviesą, neturėtų būti aprobuotas Bažnyčios hierarchų ar krikščioniškų politikų.
Svarbu stabdyti klerikalizacijos procesus ypač dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau jie įsitvirtina ir įteisina save. Jei be didesnio šurmulio neva sekuliarioje valstybėje pavyksta dviem savivaldybėms priimti Kristaus Karaliaus intronizacijos aktus, perleidžiančius valdžią Jėzui, jei įprasta, kad Vyriausybė derina įvairius teisės aktus su Lietuvos Vyskupų Konferencija, jei bažnytininkai gali per Seimo narius daryti svarią įtaką įstatymų priėmimui ar atmetimui, jei yra kviečiami į frakcijų posėdžius, dalyvauja Seimo komitetų posėdžiuose, agituoja bažnyčiose, atvirai remia konkrečias politines jėgas ir gauna politinį atlygį, t. y. turi realią politinę galią savo rankose, jei visa tai yra norma, tai kodėl gi nepacenzūravus vieno kito nepatogaus spektakliuko? Paskui, kaip sako režisierius, dar ir kokios knygos, filmo, kalbėjimo ir vienos kitos asmenybės? Jei religiniai fanatikai ir klerikalai turės įžūlumo to įsigeisti – sulauksime ir šito.
Dėl klerikalų cenzūros nepriimta nemažai reikalingiausių įstatymų, kai kurie priimti tik po ilgų kovų, bet tai mažai ką jaudina. Galima sakyti, kad klerikalizmo politika per šiuos veiksmus yra de facto save įteisinusi ne tik įstatymų leidžiamojoje valdžioje, bet ir politiniame diskurse. Mažai ką stebina, kai kaip politiniai argumentai pateikiamos referencijos į Bibliją arba tokie pasažai (šis – tos pačios Abramikienės): „Įsivaizduokime kitą situaciją, jeigu dabar čia ateitų ir atsisėstų į mūsų tarpą Jėzus. [...] Aš labai norėčiau pamatyti, jei jis ateitų visas žaizdotas…“
Tačiau reikėtų prisiminti, kad klerikalizmas – ne nuoširdaus tikėjimo perdozavimo šalutinis poveikis, o elementari politinė strategija, kurioje to tikėjimo nė su žiburiu nerasi. Čia religija pasinaudojama kaip įrankiu, priemone politinei galiai pasiekti. Visi tie kūkčiojimai „Šalin rankas nuo Jėzaus paveikslo!“ Seimo salėje tėra politinis (ir rinkimų) šou.
Pabaigoje – ironiškas pasažas Castellucci tema. Vilniuje, Kunigo Broniaus Laurinavičiaus stotelėje, riogso kraupi kraujais apsipylusio Jėzaus, velkančio gigantišką kryžių, skulptūra, iškalta iš akmens. Vaizdas, patikėkite, nuteikiantis nekaip… Negana to, tame skvere visada pilna balandžių, kurie skulptūrą aiškiai laiko tuštinimosi vieta, tad mūsų akmeninis Jėzus – pasakysiu tiesiai – nuolatos aptekęs balandžių išmatomis. Kai lietaus nebūna ilgiau – visu tuo aptekusi skulptūra kraupulį padvigubina. Tad kur tie verkiantys ateitininkai, kur Seimo rezoliucijos, kur Abramikienės graudulingos eilės? Jeigu klerikalams religiniai simboliai tokie šventi ir neliečiami – tai, gerbiamieji, laikykitės nuoseklumo ir nedelsiant skelbkite krikščioniškąjį džihadą valstybės vardu, o jei religiniai simboliai jums tik politika ir politinio šou įrankiai – tai būkite sąžiningi.
Būkite sąžiningi ir pripažinkite, kad religiją naudojate politinei galiai įgauti, kad ji tiktai parankus vėzdas, kad viena ar kita Biblijos eilutė jums yra ne asmeninio tikėjimo šaltinis, o pagrindas ką nors uždrausti ar paniekinti, kad tikėjimo klausimai ir interpretacijos jūsų visai nedomina. Antraip Castellucci spektaklis – giliai krikščioniškas spektaklis, kaip tvirtina dauguma jį mačiusiųjų, – būtų pasitiktas su džiaugsmu, o ne su protestu ir cenzūra.
Komentarai / 2
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
kiek daug zodziu kiek daug noro pateisinti is vienos puses…
ir tiek pat veiksmu is kitos puses …
ar is viso sis spektaklis vertas kazkokiu pastangu ji ziureti, vertinti ir drausti…
eilinis bevertis kurinys, svaiciojimai apie kazkokias gilias mintis ir dar apie kazka … su protingu veidu visiem be išsilavinimo esantiems aiskinti spektaklio vos ne isliekamaja verte manau juokinga net verkt norisi …
manau seiletis neverta ir tiesiog buti isrankesniems
“Tad kovo 11d. pasišlykštėjimą keliantis reginys…”-atitinkamai- pederastų eitynės, matyt, jam kelia pasigėrėjimą, nors taip propaguojamas gyvenimo būdas, gręsiantis tautos išlikimui.
“…moralių yra daug ir įvairių…”-valstybėje ir joje gyvenančioje tautoje vyraujanti moralė-jų išlikimo laidas. Kaip kiekvienas gyvas organizmas, jos privalo gintis, kad išliktų. Mūsuose vyraujanti moralės sistema remiasi krikščionybe.