Vieno paveikslo iššūkis
Prieš tris savaites kvietėme skaitytojus interpretuoti Vincento Gečo paveikslą „Kolūkio turguje“. Džiaugiamės įvairėjančiomis interpretacijomis ir Šiaurės Atėnų Nr. 38 publikuojame kelias įdomiausias iš jų. Kviečiame apsilankyti konkurso internetiniame puslapyje, kur rasite visus konkursui atsiųstus tekstus ir vaizdus.
Nacionalinės dailės galerijos prizas – metinis abonementas dviem asmenims – šį kartą atitenka Matildai Mockevičiūtei. Visiems kitiems autoriams dėkojame prisidėjus ir primename, kad kitą savaitę bus paskelbtas ir jūsų interpretacijų lauks trečiasis paveikslas.
___
Vincento Gečo paveikslo „Kolūkio turguje“ interpretacija
MATILDA MOCKEVIČIŪTĖ
Šiandien pasakoti vaikaičiams apie kolūkį būtų tas pats, kaip pasakoti apie dangaus pievas, kuriose ganosi „auksinės avelės“, o jas saugo „laimingiausia“ pasaulio moteris – mano Mama, nes Tėtis, protestuodamas prieš stojimą į kolūkį ir nepasirašęs, atsigulė už krosnies į lovą ir pažadėjo niekada iš jos nesikelti.
Mama, mūsų keturių pametinukų apsupta, stabo ištikta, žiūrėjo į savo neatpažįstamą vyrą ir verkė. Kur prasmego jos darbštusis žmogus, kuris savo žemę kruopščiausiai apardavo, nušienaudavo, o rugių ir miežių laukus nuravėdavo, iškasdavo griovelius vandeniui nutekėti į Maišio upelį, kad, gausiai palijus, bulvės neprigertų?! Tai kėlė nuostabą net kaimynams, o artimiausias – Žalys kartais prasitardavo: „Na, ir apsukrus tu, Kazimierai, tavo laukai taip prižiūrėti ir toki žali kaip darželio rūtos.“
Nepasirašymo į kolūkį pasekmės pasipylė kaip iš gausybės rago: didėjo mokesčiai, paštininkas nespėjo nešti grasinančių įspėjimų, o nesumokėjus didelių mokesčių vieną ankstų rytą atvažiavo kolūkio „Komunizmo švyturys“ apskaitininkas su stribais, sukrovė į sunkvežimį grūdus, nepalikdamas net sėklai, kiaules, o į priekabą įkėlė veršiuką, šalia surikiavo bulvių, morkų, burokų maišus ir pažadėjo rytoj atvažiuoti likusių gyvulių ir derliaus, nes arklius jau anksčiau buvo atėmę ir išvarę į Povilaičio tvartus.
Nakčia Mama su broliu Aleksu papjovė likusius paršiukus, susūdė į bidonus ir užkasė sode.
Anksti atsikėlusi Mama paskubomis nuėjo į kolūkio raštinę ir, kikenant aktyvistams dėl nusisukusių į šoną jos kojinių siūlių, pasirašė stojanti į kolūkį. Tą dieną ir prasidėjo mūsų šeimos keliavimas „į šviesų komunizmo rytojų“, į kurį, kaip dažnai Tėčiui primindavo kolūkio pirmininkas, niekas su šautuvu nevarė.
Nuo tada mums didžiausios šventės buvo kelionės į kolūkio turgų. Į turgų Mama pasiimdavo iš mūsų tik tą, kuris tą savaitę buvo geriausias: negaudavo mokykloje blogų pažymių, atlikdavo visus pavestus darbus ir paskaitydavo pasakas, migdydamas mažesniuosius vaikus.
Einant į turgų, kaip ir į bažnyčią, pasipuošdavome gražiausiais rūbais: Mama visada apsivilkdavo balta palaidinuke, užsisegdavo sesers Marytės pasiūtą juodą sijoną, apačioje jos pačios išsiuvinėtą tulpėmis, ir užsirišdavo smulkiomis raudonomis gėlytėmis pakraščiuose nusėtą baltą skarelę. Dažnai eidavome į turgų kartu su kaimyne Čibirkiene, kuri taip pat būdavo išsipuošusi.
Į turgų nešdavome parduoti pieną, sviestą, sūrius, kuriuos Mama sudėdavo į pintinę ir uždengdavo lininiu rankšluosčiu. Kartais – kiaušinius, papjautus triušius ir gyvas vištas, kurias daugiausiai pirkdavo žydeliai, kokybę tikrindami papūtimu į jų užpakalius.
Todėl kai žiūriu į Vincento Gečo paveikslą „Kolūkio turguje“, man atrodo, kad jame pirmame plane nutapyta Mama ir jos kaimynė Čibirkienė tuo momentu, kai stovėjo prie molinių dirbinių.
Turguje Mama visada, pardavusi, o kartais dar nepardavusi atsineštų produktų, eidavo prie parduodamų molinių ąsočių ir būtinai vieną nusipirkdavo. Vincento Gečo paveiksle kaip tik ir nutapytas tas momentas, kai Mama renkasi pirkti žalią ąsotį. Ji turi nedaug pinigų, todėl atsisukusi nugara į Puodžių ir stipriai atsirėmusi kojomis į turgaus grindinį, priekabiai apžiūrinėja žalią ąsotį, o ypač jo dugną, ieškodama nors mažiausios kliaudos ar panašios į įtrūkimą tamsios juostelės, kad galėtų nusiderėti ir parsinešti namo tą materializuotą žalumą, užpildančią nors mažą dalelę plytinčios kasdienybės tuštumos.
Už Mamos nugaros atsirėmęs į vežimą stovi sėkmingą prekybą reprezentuojančiu šviesiu puošniu kostiumu apsivilkęs Puodžius, lengvai lūpų kampučiais prilaikydamas kvapniai smilkstančią molinę pypkę, ir atlaidžiai šypsosi: „Savo puodus parduodu tik aukščiausios kokybės, todėl veltui taip įsispyrusi ieškai mano ąsotyje broko. Jeigu jau taip labai užsinorėjai to ąsočio, tai derėkis, būtinai nusileisiu.“
Už Mamos nugaros dailininkas, be abejonės, nutapė kaimynę Čibirkienę, kuri tik iš smalsumo apžiūrinėja Puodžiaus dirbinius, nes į turgų ji daugiausiai eidavo ne ko nors parduoti ar pirkti, o pasipuikuoti savo sijonais (šį kartą žaliu, klostuotu), susirinkti žinių apie tolimesnius kaimynus, o ypač pasigirti rankinuku, parvežtu iš Vokietijos, kokio net panašaus nė viena moteris neturėjo.
Tarp Puodžiaus ir Čibirkienės tikriausiai nutapyta kolūkio aktyvistė Birutė madingai kirptais plaukais ir protokoliniu kostiumėliu, kuri visada turguje stengdavosi pakalbėti su Vykdomojo komiteto pirmininku apie pavasario sėją arba kolūkio darbo didvyrę Antosę, vienbalsiai išrinktą deputate į Aukščiausiąją Tarybą, nes vienintelė žinojo, kaip didinti ir didinti pieno primilžius, melžiant keturiasdešimt karvių, o nurodant tik dvidešimt. Už jų nutapyti kareiviai, kurie visada lydėdavo partinius, saugodami juos nuo žaliukų keršto.
Paveikslo dešinėje dailininkas nutapė arklį apgaubiantį lanką, todėl lengvai galima įsivaizduoti už jo stovintį vežimą, prikrautą parduodamų gėrybių, ir daug daug tokių pačių vežimų.
Kolūkio turgūs šurmuliuodavo, baubdavo, gagendavo, bliaudavo ir kakariekodavo, jeigu tik gaidys narve galėdavo ištiesti savo puošnų kaklą blizgančiomis įvairiaspalvėmis plunksnomis.
Kai viską parduodavome, Mama man nupirkdavo bambonkių popierinėje tūtelėje arba pakabindavo ant kaklo riestainių virtinę – iš jų galėdavau suvalgyti tik vieną, nes kiti buvo skirti broliui ir seserims, likusiems namie.
Į kolūkio turgų eidavome aštuonis kilometrus pėsčiomis, tačiau grįžtant kelias neprailgdavo, nes toli laukuose mus pasitikdavo brolis ir seserys ir vienas per kitą skubėdavo pasidalinti lauktuves.