Didysis kalėjimo zakonas

MARIUS PLEČKAITIS

Ro­ber­tas Ku­dir­ka. Ka­lė­ji­mo, kri­mi­na­li­nio ir nar­ko­ma­nų žar­go­no žo­dy­nas.
K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 286 p.

„Bet ar to­kią kny­gą ga­li­ma re­cen­zuo­ti?“ – tars­te­lė­jo ko­le­gė Jur­ga Tu­ma­so­ny­tė per tą pa­tį Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lį. O gal rei­kė­tų sa­ky­ti „Ki­tų kny­gų fes­ti­va­lį“? Ne­svar­bu. Svar­bu, kad yra kny­ga ir kad ji – ne­stan­dar­tas. Tik­rai bū­tų ga­na kvai­la re­cen­zuo­ti ži­ny­ną. Šiaip kri­ti­kuo­ti – gal dar, bet ra­šy­ti jo me­ni­nės-idė­ji­nės reikš­mės ana­li­zę… Ge­rai, kad šia­me žo­dy­ne žo­džių „dan­gus“, „my­lė­ti“ ir „gel­to­na“ ne­ra­si. Čia ra­si „pu­tio­vą gai­dį“.

„Pu­tio­vas gai­dys“ – tai toks gai­dys, tai yra žmo­gus, ku­riam gy­ve­ni­me ne itin nu­ski­lo. Jis nors ir už­ima aukš­tes­nę pa­ko­pą nei „ne­pu­tio­vas gai­dys“ (pa­sy­vus ho­mo­sek­su­a­lis­tas, „pro­sti­tu­tė“), ku­ris gai­džiu ta­po sa­vo no­ru, t. y. pu­tio­vam ne­bu­vo brūkš­tel­ta by­biu per vei­dą (kny­go­je šio­je vie­to­je ne­var­to­ja­mos ka­bu­tės, ne­var­to­siu ir aš), jis tie­siog pa­si­sko­li­no iš ka­lė­ji­mo „mer­gai­čių“ pi­ni­gų ar sa­vo cheb­ran­tus ap­mo­vė, ar pa­skun­dė ką nors.

Tai­gi – ką reiš­kia skai­ty­ti dės­ty­to­jo, kal­bi­nin­ko dr. Ro­ber­to Ku­dir­kos su­da­ry­tą „Ka­lė­ji­mo, kri­mi­na­li­nio ir nar­ko­ma­nų žar­go­no žo­dy­ną“? Tai su­po­nuo­ja tiek links­my­bes, tiek bai­siai na­tū­ra­lią grau­ža­tį. Me­luos tie, ku­rie sa­kys, kad se­ria­las „Ozas“ juos nu­teik­da­vo po­zi­ty­viai ir leis­da­vo jau­kiau už­mig­ti. So­cia­li­nius ka­tak­liz­mus, esan­čius vi­sai ša­lia, pri­im­ti kur kas sun­kiau nei kas­die­nes mir­tis Af­ri­ko­je. Prie­var­ta, pin­klės ir ge­rai už­mas­kuo­tas sar­kaz­mas – veiks­niai, ku­riais įka­lin­tie­ji imi­tuo­ja lais­vę / įpras­mi­na ne­lais­vę.

Ne­svar­bu, kaip il­gai ir stip­riai mo­ky­sie­si apie pa­sau­lį, ku­ria­me ne­si ir ne­bu­vai, re­zul­ta­tas (žiū­rint au­ten­tiš­ko­jo eg­za­mi­nuo­to­jo aki­mis) vis tiek ne­ten­kins. To­dėl ir rei­ka­lin­gi to­kie til­tai kaip ap­ta­ria­ma kny­ga. No­rė­da­mas iš­veng­ti lo­gi­nės klai­dos, pri­dur­siu, kad ne­di­du­kai krapš­ty­mai iš vi­sų pu­sių daž­nai tiks­les­ni ir rep­re­zen­ta­ty­ves­ni nei al­ka­nas mė­sos plė­ši­mas iš vi­daus ne­va vi­sa ži­nan­čia, gro­buo­niš­ka le­te­na. Ap­skri­tai sa­ky­ti, kad su­pran­ta­me ka­li­nius ir jų gy­ve­ni­mą, ga­lė­tu­me tik vie­nu at­ve­ju: jei vos žmo­gui iš ten iš­ėjus su­ras­tu­me jam dar­bą, gy­ve­ni­mą pa­da­ry­tu­me ge­rą. Nes jei su­pran­ti, juk tu­ri ži­no­ti ir kaip pa­dė­ti.

Bėg­te­lėdami to­lyn nuo ne­ži­nia ar rei­ka­lin­gų fi­lo­so­fi­jų, tik­rai šyp­te­lė­si­me iš ro­man­tiš­ko­jo „mai­danš­či­ko“ – va­gian­čio ke­lei­vi­niuo­se trau­ki­niuo­se ir ge­le­žin­ke­lio sto­ty­se. „Ma­dam de­po“ kaip koks Mar­ce­lis Pro­us­tas nu­neš mus po­rą šimt­me­čių at­gal į dai­li­ą­ją Pran­cū­zi­ją, o gal ir į „Gin­ta­ri­nę vais­ti­nę“ – „nark. iron. depinis moditenas („Mo­di­ten-de­po“ (flu­fe­na­zi­no de­ka­no­a­tas), psi­cho­lep­ti­kas): Jei tu pi­si pro­tą, gu­li lauž­tis – kai su­ka­la tau ma­dam de­po, tai ta­ve dvi sa­vai­tes su­ka, tris, tu ne­ran­di sau vie­tos, pri­me­ti?“ Na dar „dra­čil­ka“ – sku­du­ras, į ku­rį nu­ka­li.

Nie­ko ne­iš­ra­do­me, ne­ty­čio­mis kon­sta­ta­vę, kad ka­lė­ji­mas – tai ne ze­fy­rais nu­klo­ta že­mė. Tie­sa, čia svar­bu stab­te­lė­ti ir su­vok­ti vie­ną ga­na es­mi­nį pliu­są – tai ne šiaip žo­dy­nas, tai bū­to­vės fik­sa­ci­ja kvad­ra­tu. Kny­go­je nau­do­ja­ma me­džia­ga dau­giau­siai su­rink­ta iš sa­ky­ti­nės, žo­di­nės kal­bos, kal­ban­tis su tie­sio­gi­niais to žar­go­no var­to­to­jais ar – jei no­ri­te – ku­rian­čiai­siais ling­vis­tais. Ka­li­niams, kri­mi­na­li­nio pa­sau­lio at­sto­vams ir nar­ko­ma­nams pa­čiu lai­ku pa­ro­dy­tas su­pra­ti­mo, all okay žen­klas.

Ra­šy­ti reiš­kia pri­pa­žin­ti. Ben­drau­ti reiš­kia su­pras­ti. Ne­abe­jo­ti­nai „Ka­lė­ji­mo, kri­mi­na­li­nio ir nar­ko­ma­nų žar­go­no žo­dy­nas“ yra tai­kus siū­ly­mas dar kar­tą sės­ti ir per­ver­tin­ti mū­sų ir jų, tie­sos ir pa­kly­di­mo są­ly­čius ir re­lia­ty­vu­mą. Jei bū­tų dau­giau to­kių moks­lo dar­buo­to­jų kaip Ro­ber­tas Ku­dir­ka, ne tik mo­ki­niai no­riau mo­ky­tų­si, bet ir stu­den­tai ne­bū­tų to­kie bu­ki ir vien­pu­siš­ki.

Dau­giau nei 1200 žo­džių ir apie 250 fra­ze­o­lo­giz­mų, su­sie­tų tam­priais kon­teks­to bat­raiš­čiais, žo­dy­nas leis bent die­nai ki­tai pa­si­jus­ti tar­tum ba­chū­ru, tar­tum gai­džiu, tar­tum mar­ga­rinš­či­ku (kuo la­biau no­rė­sis). Au­ten­tiš­ka, iš es­mės ne­cen­zū­ruo­ta ir ne­keis­ta me­džia­ga ne­leis su­abe­jo­ti iš­kri­tu­sio tū­zo tik­ru­mu.

Ir kaip ge­ra, kad dia­lo­gas pra­de­da ras­tis.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.