Pro šalį
MONIKA ŠIPELYTĖ
Mano senelis ne savo noru išėjo iš namų tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt šeštųjų vasario mėnesį. Rodos, mačiau jį brendantį per pusnynus sode, dviejų kareivių prilaikomą už parankių, kai obelys buvo pilnos išvykimo nuojautos ir ilgesio, o nuščiuvus saulei jos šerkšnu pražydo. Ir neiškrito nė viena ašara, nes būtų kaipmat prišalusi prie skruosto…
Žvalgausi po senas savo giminės nuotraukas – tarsi žiūrėčiau į XX amžiaus kaleidoskopą. Matau besišypsančius veidus ir tautos gyvastimi spinduliuojančias akis. Vėl, matyt, rodosi, kad girdžiu jaunos valstybės juoką, girdžiu lūkesčius, tyliai šnabždamus į ausį, viltis, tyliai svajojamas sučiauptose lūpose. Aukso amžius mano Tėvynėje? Keisčiausia, kad jis baigiasi ne tuomet, kai praūžia karas (per karą dažniausiai niekas neturi laiko daryti nuotraukas), bet 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai pasiduoda net tie, kurie išliko gyvi: nuotraukose lieka vien niūrios laidotuvių kolonos, gedintieji varno rūbais, grubūs sunkvežimių ratai, liūdesio išartos dirvos ir nė vieno šypsnio. Negi tik tiek liko mūsų dienų atminimui? Vienos vestuvės ir milijonai laidotuvių? Galbūt jie, mano protėviai iš taip netoli, tik nori išsaugoti prisiminimus apie tą buvusį Aukso amžių? Negalima jų smerkti už tai, kad apie ateitį, kurioje galbūt būsime mes, jie mažiausiai galvoja. Nes mūsų dar gali ir nebūti… Ką gali atnešti ateitis ir pastatyti prieš tokią jų praeitį? Nieko. Galėčiau užmerkti akis, nuleisti rankas, neįprasminti šių vaizdinių, jei būtų taip paprasta nuotraukas tiesiog įrėminti kasdienybės pilkume, jeigu mes nebūtume tiek daug skolingi tiems, kurie rinkosi skaudžią praeitį, liko prie to, kas paveldėta iš amžių glūdumos, vietoj šviesios ateities, taip atkakliai žadamos. Ir gali bandyti atsidurti jų vietoje, už juos nuspręsti, imti vertinti moralę neįvertinamais kriterijais – tai visiški niekai, neįmanomai sunku, be proto sunku ten patekti. Nieko nepamenu, net visas kūno ląsteles įtempusi nežinau, ar mano tauta, ta iš praeities, nori apie mane žinoti, nejaučiu, ar nori, kad aš papasakočiau šį tą apie ateitį.
Žvilgsniu genu savo žingsnius į priekį ir mano smegenų vaizdajuostės vėl sukasi: tolimoje šalyje, kur kalnuose visuomet šviečia saulė, pilkai žalsvų namų gatvėse, vos galvą pakėlusi, matau vėl tą patį tiek sapnuotą vaizdą: man visos durys atidarytos, langai atlapoti, lipk, ropškis vidun, imk ar vok viską, ko tik galėtum geisti, nors kokia čia vagystė be kaltės, viską neškis, viskas tavo – nuo antikos tragedijų nukirstų galvų iki postmodernisto purvinų šlepečių, niekas neužrakinta, niekas neuždrausta, ant langų nėra tinklelių nuo vabzdžių, nes čia ne pietinių jūrų uostai, nėra grotų, nes čia niekada nebuvo Rusija, nėra nei rankenų duryse, nei spynų – niekas čia jų nerakina arba visi vienu metu pameta raktus, netranko durų net skersvėjai, nes visi vėjai pučia tik į vieną pusę – šiltyn, o languose… languose net krykštauja iš džiaugsmo kaktusai, stveriasi už galvos rūkančios moterys, tiesia į mane rankas jų išskalbtos paklodės, į mane atvertos širdys, į mane sudėti visi jų lūkesčiai, kad aš užeisiu, prisėsiu, pabūsiu, išgersiu arbatos, kavos, jaukumo, degtinės be cukraus, kad naktį pratempsim kitaip perdaliję savo vienatvės kortas, kad aš būsiu tas išgelbėtas valkata, paklydęs erdvėlaivis, išmuštas iš kelio, kurio niekada neturėjo, kad aš būsiu ta paskutinė galimybė, kuri padės išsipirkti visas nuodėmes, o paskui bus galima atgailauti iš naujo, vėl pradėti saviplakos ratą, vėl iš naujo įjungti savišvietos girnas, kad aš būsiu ta trūkstama dėlionės dalis, kurią baltapūkiai vaikai vis pameta po lova, kad aš būsiu besielis indas, į kurį bus galima supilti visą savo pagiežą ir aistrą, indas, su niekuo jau nebesusisieksiantis; tos mano keliaujančiojo tuštybės geidžia visos atvertos durys, tos laikinumo pilnatvės trokšta visi išsižioję langai, besidraikantys užuolaidomis kaip lapkričio vėlėmis, nors jau ir vasaris atėjo, nors saulė čia kiaurus metus pilna vasariškos nejautros, bet vis tiek niekaip nepaleidžia jausmas, kad kažkas, kažkas kitas nori tikėti tokia iliuzija, kažkam kitam teks visas mūsų laikų našles paguosti, kitur didybės galia skleisis žodžių menkybėje, nes aš neįžengsiu į tamsą, kuri tyli kaip mirusi, mano tamsa kitur: dar kvėpuojanti knygų miegu, nors senovinių gaublių jūromis užpustyta, manęs čia mažiau, negu galiu pamatyti veidrodyje, o tas „pro šalį“ tik dėl to reikšmingas, kad niekada nenurodo krypties, tik pobūdį, kuriuo iriuosi vaizdų jūroje, ir nieko naujo nebenoriu išvysti, nebeįdomu man, žmogau, ką tu pasėjai savo apmąstymų dykumoje, aš jau nebe ten, kur buvau kadaise, bet dar ne rytdienoje, nes kas ta rytdiena, ji tik viena galimybė iš to, kas gali būti, taip pat viena iš didžiausių negalimybių; kas, kad visos durys atvertos, kam man jos, jeigu aš tik išeiti noriu, o išėjimo nė vieno nėra, nė rakto skylutės išlįsti, tik į vidų, gilyn, žemyn ar į viršų, jokio skirtumo, vis tolyn, vis į pabaigą, nežinau, ar bus dar kada įmanoma tiek daug grįžti, kiek dabar nueita, na, nesvarbu, pabandysiu ištrūkti iš šito šalnos pritvinkusio ryto – į bet kur, į nedalomus niekniekius, į patį pirmąjį žodį, taip seniai begirdėtą.
Atsisveikinimas. Kažkas įkrito man į akį – gal blakstiena, o gal šukė. Vos patrinu ranka, ji sminga gilyn, iki pat širdies. Turiu susikaupti, kad nepravirkčiau. Kai akis temdė ta nenutraukiama marška, aš išėjau iš po jos juodumos, aš suspėjau į paskutinį traukinį. O dabar kyla rūkas nuo Alpių, toks kerintis, minkštas, tyloje ištirpęs prieš saulei patekant. Rodos, toks pats rūkas žemėje tvyrojo jai ką tik gimus – baugus, bet nešaltas. Jis tyliai leidžiasi ir mane užpildo, kad tuštumai neliktų vietos. Prisiminimai kartais meldžia atleidimo, vėl prašosi į sielos namus pasišildyti. Vėl nori sujaukti išpuoselėtą sekmadienio tvarką. Veju šalin, šalin, mano nerimastingas laukime! Kiek daug mes iškeičiame į kelias akimirkas betarpiško artumo, o jis išsisklaido vos stipriau padvelkus vėjui. Dėkoju, kad nesuvėlei man plaukų, kad rankos liko iškeltos tam mostui, bet be atsako, į tylą sudužusios… Gimtine mano, beveik negirdžiu tavo šnabždėjimo į rudenį. Pritilę paukščiai laukia aušros, kad pakiltų pirmo arba paskutinio skrydžio, šalikelių madonos moja atvykstantiems, o aš niekaip nerandu teisingo kelio. Žmonės šypsosi ir vaišina mane ledais, o aš nežinau, ką atsakyti – mano širdies žemėlapiai pasenę, jie nieko neberodo, niekur nenukreipia, kelio namo neranda… Gerai, kad paskutinis žvilgsnis buvo sutiktas tyliai: išeinančiojo gedulas – tik jo paties reikalas. Nesinori kalnuose rėkti – aidas kartotų žodžius, juos iškreipdamas savo vienatvėje. „Saulė mano minčių nelies.“ Aš tik stebėsiuosi, kodėl mes vis tokie pikti ir aršūs. Tėvyne, kodėl tu vis laikai užtaisytus neapykantos ginklus, jei niekas tavęs nepuola? Kandžiojiesi, šauki: „Išdavikai!“ Apmėtai akmenimis savo moteris, šunimis užpjudai savo vyrus, suryji vaikus… Todėl mes niekada ir neužaugam: nėra prieš ką šiauštis, todėl dažniausiai apkandžiojam savus. Ir lieka tik salsvas pavydo skonis burnoje, bijai prasižioti, kad nesuprasčiau, iš kieno skausmo šiąnakt atsigėrei. Taip ir lieka neaplankyti pavasariai, kuriuose turėjo net akmenys žydėti. Lieka tik akmenys. Ir laimingas esi, jeigu gali juos pakelti ir svaidyti į upę, kad grįžtų į savo pradžią.
„Valdžia kalta, kad mes Tėvynės nemylime“, – sako man mano dabartis. Žinoma, kalta! Visos valdžios kaltos, kad mes tokie išaugome. Tik, deja, ta, kuri tūno mano smegenų dėžutėje, dažniausiai pati kalčiausia… Ir kaip ją už tai nubausti ir nušalinti?
Mano senelis grįžo vasarą, jau nužydėjus vyšnioms ir obelims, vaikams užaugus, pasikeitus kaimams ir žmonių veidams papilkėjus. Grįžo, kaip pats mėgdavo sakyti, „iš atostogų“ ir niekam niekada apie jas nepasakodavo. Todėl aš ir nepažinojau savo senelio, man jis vis dar negrįžęs.