Atlaidai, atlaidai
JONAS STALIULIONIS
Vartant seną mamos maldaknygę, pradeda atgal suktis laikas. Pasisuka ir stabteli pačiame praėjusio amžiaus viduryje. Iš atminties išnyra ankstyvas rugpjūčio sekmadienio rytas. Tėvas kinko arklį, o aš, užlipęs ant suolo, atremto į pinučių tvorą, žiūriu į lygų kaip stiklas Švenčiaus ežero paviršių, parausvintą tekančios saulės, ir net šokinėju iš džiaugsmo. Šiandien važiuosim į Švento Roko atlaidus Jieznan. Tų atlaidų aš jau seniai laukiu. Mano, septynerių metų berniuko, vaizduotę kaitina tokia ilga dvidešimt keturių kilometrų kelionė per nepažįstamus kaimus ir miškus. Taip toli man dar niekada neteko važiuoti. Jau kelis vakarus, sėdėdamas ant didžiulio akmens, žiūrėjau į rūką, atšliaužiantį iš Alėcos raisto, ir girdėjau tolimų miškų ošimą, mačiau kloniuose blizgančius ežerus, nepažįstamų trobų skardinius stogus ir dideliuose sodybų medžiuose pūpsančius gandralizdžius.
Pernai šventadieniais mama nusivesdavo į palivarką pas vyriausiąją tėvo seserį Aliuką, ištekėjusią už „amerikono“. Visi tetos vyrą Joną Kerdoką taip vadino, nes prieš Didįjį karą iš carų okupuotos Lietuvos su škaplieriuosna įsiūtu žiupsneliu žemės išvažiavo į Ameriką ir, grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, už anglių kasyklose užvargtus dolerius nusipirko dalį į Lenkiją pabėgusio dvarininko žemės, susirentė pastatus ir keliolika metų gerai ir gražiai gyveno.
Kol moterys gonkose šnekučiuodavosi, aš didžiuliame sode skindavau serbentus, vyšnias. Paskui, sėdėdamas ant kalniuko, valgydavau ir žiūrėdavau į meldų prižėlusiame tvenkinyje plaukiojančias žąsis. Dažnai žvalgydavausi į kūdrą, nes prisibijojau žąsino, kuris mane kartą jau buvo apkūlęs. Dabar tos gražios sekmadienių išvykos – tik prisiminimuose. Neseniai tetos šeimą, kaip „buožes ir darbo žmonių išnaudotojus“, išvežė pas baltąsias meškas. O palivarke jau gyvena dar Smetonos laikais savo žemę pragėrę latrai. Netrukus į „buožių lizdą“ patupdytą gegužiuką paskirs prievarta sulipdyto kolchozo pirmininku. Bet greitai jis ūkį pragers ir bus perkeltas vadovauti kitam kolchozui. Tuos laikus žmonėms dar ilgai primins dainelė: „Kviečiai – į Žiežmarius, grikiai – į Trakus, pragėrė Masionis kolūkio javus.“ Dabar į Kerdokų namo svetainę įkėlė Sepjoniškių pradžios mokyklą, o vietoj gegužiuko patupdė kitą pagal sovietų norą čiulbantį paukštelį.
Tėvo motinos sesers Paliokienės sodyba – anapus Švenčiaus ežero, Vaitkūnuose, ir aš su mama dažnai lankydavausi jų namuose. Į svečius eidavome paežerės takeliais. Man būdavo įdomu spoksoti į pakraštyje besiturškiančias antis ir už meldų nardančius kragus. Bet Paliokienė su dukromis ir sūnumis jau antri metai kerta mišką Krasnojarsko krašte, prie Manos upės. Tokia bausmė paskirta už partizanuose žuvusį sūnų Stasį. Taip sovietų valdžia atkeršijo dorai ir darbščiai šeimai už „išdavystę“. Nors buvau dar mažas, vos penkerių metų, ir skaityti nemokėjau, gerai prisimenu iš Sibiro atėjusį pirmą Paliokučių laišką, rašytą cheminiu pieštuku. Mama slebizavo rusiškai užrašytą adresą: Krasnojarskij kraj, Manskij rajon… O tėvas kalė dėžutę pirmajam siuntiniui.
Dabar Paliokų namuose mokosi Vaitkūnų pradžios mokyklos pirmų ir trečių klasių mokiniai. Prisimenu ir vieną pirmųjų mokytojų Emiliją Liegutę. Po penkiolikos metų, jau grįžęs iš rekrūtų, kažkuriame Vilniaus knygyne pamačiau jos apsakymų knygelę „Palaukių vasara“ ir nusipirkau. Antros ir ketvirtos klasės mokiniai glaudžiasi irgi išvežtųjų Cikanavičių namuose, prie Vadrės upelio. Nejaukiai jaučiausi šiltai prikūrentoje klasėje. Mat iš giminaičių laiškų ir žmonių pasakojimų žinojau, kad alkani tremtinių vaikai žvarbsta taigos barakuose, o jų tėvai, spiginant keturiasdešimties laipsnių šalčiui, kerta mišką. Po dvejų metų jau šiek tiek pramokęs istorijos ir geografijos šniukštinėjau po didžiulį Sovietų Sąjungos žemėlapį, kabantį ant sienos, ir susiradau Krasnojarsko miestą, Jenisiejaus ir Manos upes.
Į krikšto mamos, tėvo sesers Anelės, sodybą anapus Alėcos upelio nueinu ir vienas. Malonu žaisti ir kalbėtis su pussesere Janyte. Tačiau dažniausiai bėgu į alksnyną už daržinės rinkti žemuogių ir aviečių. Tos uogos, suvertos ant smilgų, vis dar kvepia seniai prabėgusiomis vasaromis, bet pats gražiausias vaikystės prisiminimas – atlaidai. Tie sielos dugne nusėdę atlaidai su smilkalų ir žvakių dūmais atplaukia iš aplinkinių bažnytkaimių bei tolimesnių miestelių ir atgaivina senus prisiminimus, prikelia užmarštin nugrimzdusius įvykius, žmones…
Nuo Jiezno atitekėjusi mama dažnai prisimena miestelio žydų krautuves, kermošius, Kašonių ir Juodaviškių kaimus, per karą vokiečių sušaudyto žydo Laiškės malūną… Kaimuose aplink Jiezną gyvena jos tėvas su pamote, keturios seserys ir keturi broliai. Tik pats vyriausias Jonas dingo Antrojo pasaulinio karo audrose. Mama dažnai pasakoja, kaip brolis, pabėgęs iš darbų Vokietijoje, įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus kariuomenę, bet, artėjant rusams, pasitraukė į Vakarus, ir jokios žinios.
Žvengia pakinkytas arklys. Aš jau sėdžiu vežime ant paklode uždengto šieno. Ateina pasipuošę tėvai. Mama tokia jauna, graži, kvepianti odekolonu ir muilu – vis dar iš senelės atsargų, parsivežtų po Didžiojo karo iš Rusijos. Ir mane mažą geldoje prausdavo tuo senelės muilu. Jis buvo toks gražus ir taip skaniai kvepėjo, kad kartą net atsikandau. Tėvas atrodo lyg nužengęs iš šliūbinės nuotraukos, kabančios troboje ant sienos. Tas pats kostiumas, kaklaraištis kaip ir tą atmintiną 1941 metų vasario 16 dieną po bažnytinės santuokos Užuguostyje.
Keldami dulkes, smagiai dardame Žiežmarių–Stakliškių žvyrkeliu. Trumpindami kelią, sukame mažai išvažinėtais šunkeliais per Sepjoniškes, Ašmenas, Žiukiškes, Unkonis, Medžionis, Mockonis… Dainelę apie pastarojo kaimo vyrų „žygdarbį“ traukė visoje apylinkėje. Ir aš mokėjau keletą posmelių:
Alėca ūžė, medžiai siūbavo, Mockonių vyrai briedį sugavo. Kas stvėrė šatrą, kas griebė kriūką, Tiktai paliko iš briedžio mūką.
Pirmaisiais pokario metais briedis mūsų krašte buvo retas žvėris ir garsas apie šakotaragio nugalabijimą sklido greitai. Nežinomas poetas įpynė į posmus net „narsiausių“ vyrų pravardes, vardus.
Atsiveria nežinomi, niekada nematyti laukai su rugių gubomis, su ražienose stipinėjančiais gandrais, su nubalusių miežių ir avižų lopinėliais… Nežinomi tik man, pirmą kartą važiuojančiam šitais keliais. Tėvas ne vien vardina kaimų pavadinimus, bet ir žino net upelių ir miškų vardus. Aš viską deduosi į galvą. Po vienuolikos metų, važiuodamas dviračiu šitais keliukais, atpažinsiu ir pašauksiu vardu kadaise matytą raistą, kalną, akmenį… Mat per 1961 metų moksleivių vasaros atostogas su dviem gimtojo kaimo vaikinais įsidarbinome melioracijoje, velėnavome ekskavatoriumi pagilinto bevardžio upelio, Sudvariškėse įtekančio į Alšią, šlaitus.
Vaikystėje labai laukdavau Kalėdų, Velykų, atlaidų, bet labiausiai – kūčiukų, margučių ir ilgo, į blizgantį popierių suvynioto saldainio, tirpstančio burnoje. Kūčių vakarą, lūkuriuodamas iš daržinės su maišu šieno ateinančio tėvo, nuolat žvilgčiodavau pro užšalusius dvigubus trobos langus. Ant stalo paskleistas šienas pakvipdavo vasara. Mama, užtiesusi baltą staltiesę, kraudavo Kūčių valgius. Senelė tokia proga ištraukdavo iš savo kuparo ir rodydavo mums savo pusbrolio prieš Didįjį karą iš Seinų kunigų seminarijos Kalėdoms ir Velykoms atsiųstus atvirukus. Jie buvo tokie mieli ir gražūs ir ilgai šildė mano alkanos vaikystės dienas. Bet seminaristas, nusižiūrėjęs gražią merginą, metė kunigystę ir Didžiojo karo frontuose paguldė galvą už carą.
Nuo didesnių kalnelių sublizga ežerai. Pirmiausia – Noreikiškių, paskui – Pieštuvėnų, į kurį įteka Alėca, prasidedanti mūsų kaime. O iš ežero išbėganti upelė jau vadinasi Alšia. Beje, ir paties ežero tikras vardas – Alšia. Tik žmonės jį vadina ant kranto įsikūrusio kaimo vardu. Toliau Krasausiškių kaimo gryčios, aptūpusios nedidelį ežeriuką, Sudvariškės, Sobuva, Margininkai, ir vežimas jau darda per Jiezno bruką. Aš pirmą kartą miestelyje, pirmą kartą važiuoju akmenimis grįstu keliu. Dairausi į abiejose kelio pusėse sustojusius namus ir prisimenu, kaip dainuodavo mama, kepdama blynus:
Jiezno miestelis gražiai atrodo, Paštas, vaistinė po vienu stogu. Jiezno miestelis jau turi vardą – Jonas Remeika nešioja kardą. Jiezno miestely trys restoranai, Kuriuose geria mūs chuliganai.
Miestelis pilnas vežimų į viršų iškeltomis ienomis, arklių. O žmonių žmonių – tik marguoja skarelės, kepurės, ryšuliai… Mama vedasi mane į šventorių, į bažnyčią. Tai sena ir labai graži bažnyčia. Žiūriu ir negaliu atitraukti akių nuo šventųjų paveikslų, nuo nišose įrengtų aukso spalva blizgančių altorių. Spraudžiamės į bažnyčios rūsį. Visur karšta, tvanku, kvepia žvakių ir smilkalų dūmais. Šventoriuje su vėliavomis ir giesmėmis eina procesijos. Mažos mergaitės baltomis suknelėmis barsto gėles. Man labai smalsu viską pamatyti, bet, bijodamas atsilikti ir pasiklysti, laikausi mamai už rankos, o kitoje spaudžiu keletą atlaidų saldainių.
Po atlaidų važiuojame pas mamos seserį Antosę į Daukantus. Šiame nedideliame kaimelyje, įsikūrusiame gražiame Nemuno slėnyje, gyvena ir kita neseniai ištekėjusi mamos sesuo Broncė. Svečių priguža pilnas kiemas. Vyrai rūko, kalbasi ir laukia vaišių. O aš pirmą kartą išvystu Nemunu pūškuojantį garlaivį ir lydžiu akimis, kol dingsta upės vingyje.
Svečiai greitai apsėda troboje sustumtus stalus. Valgo. Vyrai išlenkia vieną kitą stiklelį. Moterys, vos lūpas suvilgiusios, pastato atgal, pasikužda ir pernai žuvusio partizano sesuo užveda dainą:
Aš negaliu prie jo prieiti, Nušluostyt kraujo nuo kaktos Ir paskutinįkart priglusti Prie širdies mylinčios karštos.
Dainuoja ir braukia nuo skruosto ašaras ne tik partizano sesuo, bet ir kitos moterys. Okupantai ir skrebai partizanus vadina banditais ir visaip stengiasi apjuodinti, ištrinti iš mūsų atminties už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovojančius vyrus. Bet dainose ir žmonių širdyse jiems pastatytų paminklų niekas nesugriaus. Tiesa, partizaninis karas jau blėsta. Miškuose dar atsišaudo išlikę nedideli būreliai vyrų, pasiryžusių geriau mirti negu pasiduoti okupantams. Bet tremtinių ešelonai vis rieda ir rieda. Greitai į Sibirą išveš ir partizano seserį.
Moterims nutilus, užtraukia vyrai:
Skrebai skeltanagiai, neretinkit miškų, Į Sibirą nevežkit mūs brolių lietuvių.
Jų balsai tokie stiprūs, kad net ima mirkčioti palubėje deganti lempa. Varžytuvės tęsiasi. Vėl uždainuoja moterys:
Neverki, motinėle, Sibyriun išvežtų, Tik verki, motinėle, ant gatvės gulinčių. Sibyriun išvežtieji pavargs ir vėl sugrįš, Ant gatvės gulintieji šviesybės nematys.
Įkaitę nuo dainų ir samanės visi tik klega, šurmuliuoja. Vyrai išsitraukia tabako kapšus, plėšia laikraščio skiautes, dūmija suktines ir politikuoja. Jau niekas netiki, kad amerikonai su anglais puls rusą ir išvaduos Lietuvą. Netiki, nors vakarais dažnas pasiklauso „Amerikos balso“.
Muzikantas atsineša armoniką, perbėga pirštais klavišus vieną, kitą kartą ir, parinkęs melodiją, linksmai plėšia:
Lietuvėle brangi mūsų, Sulindai in šikną ruso, O jei anglas neištrauks, Rusas šikną tuoj užrauks.
Besiklausydamas tų dainų ir kalbų, aš ir užmiegu. O rytą, šurmuliuojant svečiams, pabundu. Šeimininkai sodina prie stalo. Paskubomis užkandę, svečiai lipa į vežimus. Išvažiuojame ir mes. Grįžtame per Pelekonis, Kašonis. Gulėdamas ant šieno, dairausi į Pelekonių miškus. Vežimas supa ir aš pradedu snausti. Dar kurį laiką girdžiu vakarykščio pasilinksminimo šurmulį, dainas, muziką…