Chevsūrų kalnuose

MARIUS ABRAMAVIČIUS

Chevsūrija driekiasi šiaurinėje Gruzijos dalyje. Jei žvelgsime į žemėlapį – tiesiai šiauriau Tbilisio. Nuvažiuoti ten galima senu autobusėliu iš Tbilisio Didubės stoties. Jis rieda keturis kartus per savaitę apie trečią valandą popiet. Nė nepajunti, kaip mikliai autobusas prikraunamas kone iki viršaus visokiausių rakandų, miltų maišų. Prisėda žmonių linksmomis akimis. Iš pradžių autobusas važiuoja visiems gerai žinomu Gruzinų karo keliu ir tik prieš pat užtvanką pasuka dešiniau – link Aragvos upės slėnio.

Chevsūrų kalnuose gyvenimas visai kitoks. Ten žmonės išmano daugiau, nei surašyta knygose. Perėjas užsninga spalio mėnesį, ir visi šiaurinėje pusėje likę slėniai užsidaro ilgai žiemai. Žiemai skirti chevsūrų namai yra aukščiau kalnuose, nes ten daugiau saulės. Vasarą visi gyvena slėniuose prie upių.

Ten daug visokių keistų ir neįprastų dalykų. Pavyzdžiui, laukiniai mustangai, lakstantys po kalnus, turi savo šeimininkus. Tik ne visada jiems pavyksta savuosius žirgus pagauti.

Su draugu dailininku, kuris ten važiuoja žvejoti, išsiruošęs pasiekti Šatilį, jutau, kaip nyru į dar nematytą, nejaustą, visai naują pasaulį. Vietinis autobusiukas atvažiuoja iki Barisako ir Koršos, kur, galima sakyti, tik pati Chevsūrijos pradžia… Toliau jau galima eiti pėsčiomis, joti arkliu ar važiuoti autostopu. Mašinų nedaug ir tos pačios dažniausiai pasieniečių.

Kelias įspūdingas. Juodos uolos, iš kurių varva vanduo, nuobiros, išklerę tiltai, serpantinas, aplinkui stačiais šlaitais kylantis į vis aukštesnius kalnus.

Kartą naktį, jau nusileidus nuo Roškos kaimo, mane užklupo ankstyva spalio mėnesio tamsa. Danguje plaikstėsi vakariniai nenusakomų spalvų audros debesys, netrukus jie tapo absoliučiai juodi, su pablyksinčiais žaibais. Tą dieną dar buvau užlipęs ant maždaug trijų tūkstančių metrų perėjos, vedančios į visai uždarą Asos slėnį. Kojos jau šiek tiek linko per kelius, o priekyje dar laukė visai geras kelio galas iki Koršos. Kelias absoliučioje tamsoje. Laimė, kalnuose buvau pasidaręs lazdą, kuri teikė šiokio tokio stabilumo tamsoje vos apčiuopiamame kelyje… Ir tuomet prasidėjo stebuklai. Debesys ėmė plaikstytis į šalis, išlindo mėnulio pilnatis. Netrukus ėmė žaibuoti, kelias išryškėdavo tik akimirkos blyksniuose. Garmesys sklido kažkur iš viršaus – nuo uolų. Tai pradėdavo pilti lietus, tai staiga vėl nustodavo. Ėjome trise: aš ir mano du sūnūs – Emilis ir Dovydas. Netrukus pasiekėme vietą, kur stūkso vaiduokliškas namas ir uolose pradėti kasti trys tuneliai. Dar sovietų laikais ten buvo sumanyta nutiesti geležinkelio liniją iš Tbilisio į Vladikaukazą, bet, laimė, nespėta. Iširo imperija – liko tik olos. Oi, nejauku eiti pro šalį, o dar naktį, oi, nejauku, net atsigręžti nesinori, nes jautiesi kaip požemių karalystėje. Regis, kažkas dusliai alsuoja į nugarą. Akimirksniais visa nušviečiama žaibo tvyksnių.

Kiekviename žingsnyje tvoskia virpanti gyvybė. Visi jutimai paaštrėję, kiekvienas kalnelis ir posūkis vis pateikia naują netikėtumą.

Riedant šiuo keliu į šiaurę Kchachmačio kaimelyje galima rasti autentišką senovinį chevsūrų namą. Prieš jį turi sėdėti vietinė senutė. Šįkart ji tikriausiai išėjusi sužiūrėti karvių, todėl tenka traukti toliau serpantinu aukštyn į perėją.

Meškos Kryžiaus perėja (koks keistas pavadinimas!) iškilusi 2676 metrus aukščiau jūros lygio. Kiekvieną pavasarį (gegužės ir birželio mėnesiais) traktoriai ten naujai sustumdo kelią. Medžiai pasibaigia dar apačioje – prie paskutinių kaimo trobų, o aukščiau – tik visokios sniegui nutirpus sužydėjusios gėlės. Perėjoje stovi susipynusių formų kryžius, pastatytas skulptoriaus žmonai atminti.

Ten kertu Didžiojo Kaukazo kalnagūbrį ir atsiduriu šiaurinėje jo dalyje. Kai kas tvirtina, kad tai ir yra tikroji Chevsūrija, iš visų pusių apsupta ir saugoma miestų-tvirtovių.

Ant perėjos ramu kaip tylią vasaros naktį, nors aplink susimetę pūpso sniego lopiniai, besikalančios gėlės ir baltos viršūnės. Aš net sutrinku ir klausiu Šotos Arabulio, tikro chevsūrų šeimos palikuonio: „Negi čia visą laiką taip ramu? Negali juk kalnų perėjoje nebūti vėjo. Gal esame kokioje stebuklingoje vietoje?“

Netrunka praeiti penkios minutės ir mes, vėjo apipustyti šaltomis snaigėmis, jau keliam į dangų aitvarą. Rankos šąla nuo žvarbos, plaukai šiaušiasi nuo ledinių vėjo gūsių.

Pirmą kartą atkeliavęs į Chevsūriją atradau išlikusias unikalias šventvietes. Lipdamas serpantinu į kalną link Roškos apleistame kaime gėrėjausi žydinčiomis obelimis ir nutariau prieiti arčiau. Nustebau ant vienos obels išvydęs kabantį varpą. Didelis gražus varpas. Šalia didelis kaltinis dubuo ir maži gražūs indai. Kas tai? Kodėl čia?

Vėliau ganėtinai sunkiai ir lėtai kalbėdamasis su Šota sužinojau, kad tai ritualinė vieta – kaimelio šventvietė. O kas joje vyksta? Jau trejetą metų draugauju su Šota, kasmet atvykstu pas jį į svečius, bet kiekvieną kartą šio krašto paslaptys atsiveria vis naujai.

Autoriaus nuotraukos