Neaprėpiamas Suomijos dizainas

JO­NAS MA­LI­NAUS­KAS

Ne­ap­si­rik­si­me mū­sų šiau­ri­nę kai­my­nę pa­va­di­nę To­ta­li­nio di­zai­no ša­li­mi: suo­miai yra ne­pra­len­kia­mi en­tu­zias­tai, tai­kan­tys di­zai­ną vi­so­se be iš­im­ties gy­ve­ni­mo sri­ty­se. Nie­ko nuo­sta­baus, kad 2012 m. ša­lies sos­ti­nė Hel­sin­kis pa­skelb­ta Pa­sau­li­ne di­zai­no sos­ti­ne. Skir­tin­gai nuo mū­sų iš­lai­džių kul­tū­ri­ni­mo­si pa­stan­gų, suo­miai jiems pa­ti­kė­tas ša­lies ir Eu­ro­pos lė­šas nau­do­jo la­bai ra­cio­na­liai, su­ren­gė be­ga­lę pa­ro­dų ir ren­gi­nių, steng­da­mie­si iš­gar­sin­ti di­zai­no svar­bą ir jo pa­grin­di­nes ten­den­ci­jas ne tik sos­ti­nė­je, bet ir ap­lin­ki­niuo­se mies­tuo­se: Es­pe, Lah­ty­je, Tam­pe­rė­je, Ju­ves­kiu­lė­je ir ki­tur. Šių ei­lu­čių au­to­riui rug­sė­jo pra­džio­je te­ko lan­ky­tis Lah­ty­je ir įsi­ti­kin­ti Di­zai­no sos­ti­nės pro­gra­mos ren­gi­nių vyk­dy­mo mas­tais.

Kalle Mustonen. Medžio skulptūra "Trojan"

Vie­nu ryš­kiau­sių Suo­mi­jos di­zai­no bruo­žų nuo se­no lai­ko­mas ra­cio­na­lus me­džia­gų ir re­sur­sų pa­nau­do­ji­mas, jų na­tū­ra­laus gro­žio iš­ryš­ki­ni­mas. Skur­džios gam­tos fo­ne vie­na po­pu­lia­riau­sių me­džia­gų, nau­do­ja­mų di­zai­ne, ar­chi­tek­tū­ro­je ir tai­ko­mo­jo­je dai­lė­je, sa­vai­me aiš­ku, yra me­dis. Bū­tent jam bu­vo skir­ta tarp­tau­ti­nė kon­fe­ren­ci­ja „Fe­e­ling for Wood“ („Me­džio jaus­mas“), su­kvie­tu­si į Lah­tį gau­sų pro­fe­sio­na­lų bū­rį. Fo­ru­mo me­tu žy­mūs ša­lies ir už­sie­nio specia­lis­tai pa­si­da­li­no nau­jo­mis me­džio pri­tai­ky­mo ar­chi­tek­tū­ro­je, sta­ty­bo­je, pra­mo­ni­nė­je ir tai­ko­mo­jo­je dai­lė­je idė­jo­mis. Jau šeš­tą kar­tą nuo 2000 m. bu­vo ren­gia­mas tarp­tau­ti­nis kon­kur­sas „Spi­rit of Na­tu­re“, re­mia­mas Me­džio kul­tū­ros aso­cia­ci­jos ir Suo­mi­jos miš­kų fon­do. Šie­met už nuo­pel­nus me­di­nės ar­chi­tek­tū­ros plė­to­ji­mo sri­ty­je ap­do­va­no­tas in­dų ar­chi­tek­tas, stu­di­jos „Mum­bai“ va­do­vas Bi­joy Jai­nas. Kaip tei­gė kon­kur­so žiu­ri pir­mi­nin­kas ar­chi­tek­tas Sa­mu­li Miet­ti­ne­nas, „B. Jai­no pro­jek­tuo­se ma­to­me pa­stan­gas de­rin­ti lo­ka­li­nes kul­tū­ros ver­ty­bes su tra­di­ci­niais dar­bo me­to­dais, šiuo­lai­ki­nio gy­ve­ni­mo ir ar­chi­tek­tū­ros rei­ka­la­vi­mais“. Rei­kė­tų pri­dur­ti, kad B. Jai­no kū­ry­bai ne­sve­ti­mos ir eko­lo­gi­nės idė­jos – di­džio­ji da­lis jo pro­jek­tų yra įgy­ven­din­ti nau­do­jant se­nes­nių pa­sta­tų kon­struk­ci­jų da­lis. Taip pat bu­vo įteik­tas kon­kur­so „Young Spi­rit of Na­tu­re“ ap­do­va­no­ji­mas; šie­met jis ati­te­ko Suo­mi­jos Ou­lu uni­ver­si­te­to ma­gist­ran­tei Ti­i­nai An­ti­no­jai. Kon­fe­ren­ci­jos gar­bės sve­čiai bu­vo ir sa­vo nau­jau­sius dar­bus pri­sta­tė anks­tes­nių me­tų kon­kur­so lau­re­a­tai ar­chi­tek­tai Her­man­nas Kauf­fman­nas (Aust­ri­ja) ir Ken­go Ku­ma (Ja­po­ni­ja). Be­je, kon­fe­ren­ci­jos vie­ta bu­vo taip pat pa­rink­ta tiks­lin­gai – pa­skai­tos vy­ko Si­be­li­jaus rū­muo­se, di­džiau­sia­me per pas­ta­ruo­sius 100 me­tų Suo­mi­jos pa­sta­te, pa­sta­ty­ta­me vien tik iš me­džio ir pa­si­žy­min­čia­me nuo­sta­bia akus­ti­ka. Jo pro­jek­to au­to­riai ar­chi­tek­tai Kim­mo Lin­tu­la ir Han­nu Tik­ka su ma­lo­nu­mu kon­fe­ren­ci­jos da­ly­viams ap­ro­dė įspū­din­gą pa­sta­tą ir pa­pa­sa­ko­jo apie jo kū­ri­mo is­to­ri­ją.

Merita Soini ir Tapio Antilla. Suoliukai "Palikka"

Ta­čiau me­dis Suo­mi­jo­je nau­do­ja­mas ne vien tik įspū­din­giems sta­ti­niams ręs­ti. Vie­nas kon­fe­ren­ci­jos pra­ne­šė­jų di­zai­ne­ris Ta­pio Ant­ti­la pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo iš­kel­tą so­cia­li­nę ini­cia­ty­vą „Wo­o­dism“, skir­tą ant­ri­niam me­die­nos pa­nau­do­ji­mui. Pro­ble­ma la­bai pa­pras­ta: anks­čiau ar vė­liau vi­si mies­tų par­kuo­se au­gan­tys me­džiai tu­ri bū­ti nu­kirs­ti; ką su jais da­ry­ti? Mums įpras­tas at­sa­ky­mas – su­ka­po­ti ir su­de­gin­ti – suo­miams at­ro­do stor­žie­viš­kas ir pri­mi­ty­vus. O gal pa­ban­dy­ti ga­min­ti iš jų lau­ko bal­dus? Ir dar pa­si­tel­kiant pa­čius par­kų lan­ky­to­jus? Šiuo tiks­lu di­zai­ne­riai su­kū­rė ke­le­tą vi­sai pa­pras­tų lau­ko bal­dų mo­de­lių, ku­riuos kiek­vie­nas suo­mis, su­ge­ban­tis nu­lai­ky­ti kir­vį ar pjūk­lą, ga­li pa­si­ga­min­ti na­mie, so­dy­bo­je ar vie­šo­se dirb­tu­vė­se, tap­da­mas di­zai­no ben­dra­au­to­riu. Kaip taik­liai pa­sa­kė pats T. Ant­ti­la, „mes pa­pras­čiau­siai lei­džia­me me­džiui bū­ti me­džiu“. Toks reiš­ki­nys, kai į ob­jek­tų kū­ri­mą, ypač nau­do­jant ant­ri­nes me­džia­gas ir ža­lia­vas, įtrau­kia­mi bū­si­mie­ji jų var­to­to­jai, yra va­di­na­mas co-de­sign ir įgau­na vis di­des­nį mas­tą Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se. Vals­ty­bi­nės ir vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos uo­liai jį re­mia, tu­rė­da­mos ome­ny­je ne vien at­lie­kų per­dir­bi­mo efek­ty­vu­mą, bet ir gy­ven­to­jų so­cia­li­nio ak­ty­vu­mo ug­dy­mą.

Me­dį, kad ir gru­biai ta­šy­tą, ga­li­ma sėk­min­gai pri­tai­ky­ti ir vaiz­duo­ja­ma­jai dai­lei, vi­sų pir­ma skulp­tū­rai. Vie­nas Di­zai­no sos­ti­nės ren­gi­nių vy­ko me­džio ga­le­ri­jo­je „Pro Puu“, kur bu­vo ati­da­ry­ta skulp­to­riaus Ka­llės Mus­to­ne­no kū­ry­bos pa­ro­da. Di­džiau­sias jos eks­po­na­tas – sa­lės lu­bas sie­kian­ti kom­po­zi­ci­ja „Tro­jan“ – vaiz­da­vo šim­tą kar­tų pa­di­din­tą le­go žmo­ge­liu­ko fi­gū­rą, įga­vu­sią bau­gi­nan­čio mo­nu­men­ta­lu­mo. Pa­sak au­to­riaus, jo tiks­las bū­tent ir bu­vo hi­per­tro­fuo­to dy­džio ob­jek­tų emo­ci­nio ir se­man­ti­nio po­vei­kio ana­li­zė, su­sie­ta su suo­mių me­di­nės skulp­tū­ros tra­di­ci­jo­mis. Be­lie­ka pri­dur­ti, kad vi­si be iš­im­ties me­no kū­ri­niai ir su­ve­ny­rai, par­duo­da­mi mi­nė­tos ga­le­ri­jos krau­tu­vė­lė­je, taip pat pa­ga­min­ti iš me­džio.

Mervi ir Matti Vuolas. Ekologiškas karstas

Me­die­nos ir ki­tų me­džia­gų ant­ri­nio pa­nau­do­ji­mo te­ma bu­vo nag­ri­nė­ja­ma dar dvie­jo­se Di­zai­no sos­ti­nės pro­gra­mos pa­ro­do­se. Tai­ko­mo­sios dai­lės ir di­zai­no eks­po­zi­ci­jo­je „No­Here Fin­land 2012“, su­reng­to­je vie­no­je Si­be­li­jaus rū­mų sa­lių, bu­vo eks­po­nuo­ja­mi, ro­dos, la­bai skir­tingi ob­jek­tai, skir­ti tau­py­ti re­sur­sus ir ma­žin­ti po­vei­kį ap­lin­kai. Vie­nas keis­čiau­sių, mū­sų aki­mis žiū­rint, eks­po­na­tų bu­vo… eko­lo­giš­kas me­di­nis kars­tas, ku­rį ga­li­ma pa­si­ga­min­ti sa­vo jė­go­mis. Pa­si­ro­do, jau nuo se­no suo­miai, norėdami ap­ma­žin­ti ne­tek­ties rū­pes­čius ar­ti­mie­siems, steng­da­vo­si iš anks­to pa­si­rū­pin­ti laidotuvių įran­ga. Pa­ro­do­je eks­po­nuo­tas mo­de­lis yra la­bai pa­pras­tas ir eko­lo­giš­kas (be vi­nių ir kli­jų, ne­da­žy­tų pa­vir­šių), be to, iki pa­nau­do­ji­mo jį ga­li­ma lai­ky­ti ne­su­rink­tą. Sa­vai­me aiš­ku, vi­daus dro­bu­lės taip pat ga­mi­na­mos iš per­dirb­tų li­no ir vil­nos at­lie­kų. Ne ką pras­čiau at­ro­dė ir lai­do­ji­mo ur­nos, pa­ga­min­tos iš pre­suo­to po­pie­riaus ma­sės, – itin vaiz­din­gos iliust­ra­ci­jos te­ma „Iš dul­kių ki­lęs, dul­kėm ir vir­si“…

Pa­ro­do­je „Me­ta­morp­ho­sis ’12“, su­reng­to­je Lah­čio mies­to dai­lės mu­zie­ju­je, ant­ri­niam me­die­nos ir ki­tų me­džia­gų pa­nau­do­ji­mui te­ko kur kas ma­žiau vie­tos. 41 di­zai­ne­ris čia de­monst­ra­vo kas­die­nių bui­ti­es daik­tų ir de­ko­ra­ty­vi­nių ob­jek­tų, skir­tų se­ri­ji­nei ga­my­bai, pro­to­ti­pus. Da­lį eks­po­na­tų pri­sta­tė „Ara­bia“, „Nu­u­tajärvi Glass“, „Fis­kars“ ir ki­tų įmo­nių at­sto­vai, ki­tus – sa­va­ran­kiš­kai dir­ban­tys me­ni­nin­kai. Pa­ro­do­je bu­vo pa­ro­dy­tas ne­įti­kė­ti­nai pla­tus me­džia­gų, tech­no­lo­gi­jų ir iš­raiš­kos bū­dų spek­tras, at­spin­din­tis šian­die­nos di­zai­ną pla­čiau­sia šio žo­džio pras­me. Gre­ta me­džio, ke­ra­mi­kos ir stik­lo bu­vo eks­po­nuo­ja­mi ori­gi­na­lūs ga­mi­niai iš odos, po­pie­riaus ir plas­ti­ko. An­tai dai­li­nin­kė Ri­ia Pa­aso­nen nu­py­nė ha­ma­ką iš plas­ti­ki­nių su­ri­ši­mo juos­te­lių elek­tros lai­dams, Ja­a­na Park­ki­la pri­ga­mi­no krep­še­lių iš bal­dų ap­trau­ki­mo odi­nių at­rai­žų, o An­ne­li Sai­nio į teks­ti­lės skiau­tes pa­na­šius pa­no seg­men­tus iš­lie­jo iš po­pie­riaus ma­sės. Pa­vir­šiams de­ko­ruo­ti pla­čiai tai­ky­ta skait­me­ni­nė spau­da, che­mi­nis gra­vi­ra­vi­mas, pre­ci­zi­nis fre­za­vi­mas. Dar vie­nas įdo­mus pa­ro­dos bruo­žas – me­ni­nin­kų uni­ver­sa­lu­mas: gra­fi­kas pla­ka­ti­nin­kas ima­si ga­min­ti šir­mas, ke­ra­mi­kai pro­jek­tuo­ja me­ta­lo ga­mi­nius ir gra­fi­nius pa­no, teks­ti­li­nin­kai de­ko­ruo­ja stik­lo in­dus. Ma­tyt, su­dė­tin­go­mis eko­no­mi­nė­mis są­ly­go­mis dai­li­nin­kai ieš­ko ne tik nau­jų iš­raiš­kos prie­mo­nių, bet ir veik­los sfe­rų.

Aki­vaiz­du, kad Di­zai­no sos­ti­nės pro­gra­mos ren­gi­niai ir kon­fe­ren­ci­ja „Fe­e­ling for Wo­od“ ge­ro­kai iš­ju­di­no Lah­čio kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą. Taip pat aiš­ku, kad šis su­ju­di­mas ūmai ne­nu­trūks ir bus pra­tęs­tas vi­sais įma­no­mais bū­dais – ka­dan­gi di­zai­nas yra ne­at­sie­ja­ma re­gio­no ir vi­sos ša­lies kul­tū­ri­nio kraš­to­vaiz­džio da­lis.