Pra­keik­to­ji tau­ta

MARIUS PLEČKAITIS

José Sa­ra­ma­go. Kai mir­tis nu­si­ša­li­na. Romanas.
Iš por­tu­ga­lų k. ver­tė Zig­man­tas Ar­dic­kas.
K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 212 p.

Ne­se­niai nu­vil­ni­ju­sio Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lio me­tu vy­ko ga­na ne­ti­pi­nis kny­gos pri­sta­ty­mas. Su­si­rin­kę žmo­nės skai­pu ben­dra­vo su le­gen­di­nio Por­tu­ga­li­jos ra­šy­to­jo naš­le, įtar­ti­nai pa­na­šia į ma­no nuo­mo­ja­mo bu­to sa­vi­nin­kę. Ta­čiau grei­tai vi­sas kon­spi­ra­ci­jas už­mir­šau, nes kaip čia ne­pa(si)ti­kė­si, kai mo­te­ris taip uo­liai dės­to smul­kme­nas apie vy­ro ra­šy­mo ypa­tu­mus, kai taip gra­žiai link­si ir taip ne­kal­tai aša­rą brau­kia, klau­sy­da­ma skai­to­mų José kny­gų iš­trau­kų.

Lie­tu­viams José Sa­ra­ma­go la­biau­siai įstri­go iš­lei­dus jo, ma­tyt, stip­riau­sią ir ži­no­miau­sią kū­ri­nį, va­di­na­mą ir No­be­lio pre­mi­jos ar­kliu­ku – „Evan­ge­li­ją pa­gal Jėzų Kris­tų“ („Ki­tos kny­gos“, 2010). Tai ga­nė­ti­nai at­eis­ti­nis bran­daus hu­mo­ro pri­pil­dy­tas ro­ma­nas, nu­ne­šan­tis mus at­gal į varg­šo Kris­taus lai­kus. Tie­sa, ka­ta­li­kams ir griež­tes­niems re­li­gi­niams or­to­dok­sams šios kny­gos ne­do­va­no­ki­te.

Tai­gi po „Evan­ge­li­jos pa­gal Jėzų Kris­tų“ sėk­mės „Ki­tos kny­gos“, kaip gud­ra­gal­viš­ki ant­rep­re­ne­riai ir pri­va­lo da­ry­ti, to­je pa­čio­je skau­ra­do­je iš­ke­pa dar vie­ną por­tu­ga­liš­ką bly­ną – Sa­ra­ma­go kny­gą „Kai mir­tis nu­si­ša­li­na“. Ver­tė­jas lie­ka tas pats, vir­še­lio dai­li­nin­kas ir­gi tas pats: ati­tin­ka­mai Zig­man­tas Ar­dic­kas ir „Va­rio bur­nos“ (ar tie­siog T. S. But­kus). Tiek ver­tė­jas, tiek dai­li­nin­kas ne­pa­si­šiukš­li­na ir an­trą kar­tą. Vir­še­ly­je ma­to­me tar­tum žmo­gaus ir tar­tum šuns si­lu­e­tus, be­gė­diš­kai ne­ryš­kius ir ne­ži­nia, ką vei­kia jų ran­kos / le­te­nos. Ver­ti­mą taip pat ver­tin­čiau aukš­tu ba­lu, ypač kai vers­ti eks­pe­ri­men­ti­nės ma­nie­ros Sa­ra­ma­go sa­ki­nius nė­ra kaž­kas leng­vo prieš mie­gą.

José kaip ir dau­gu­mo­je ki­tų sa­vo kny­gų mums siū­lo pa­fi­lo­so­fuo­ti. Šį kar­tą ban­do­me iš­lanks­ty­ti mir­ties iš­klo­ti­nę, ieš­ko­me, ko­kia jos da­lis, pu­sė pra­puo­lė. Mir­tis, ne­aiš­ku dėl ko įsi­žei­du­si, pa­lie­ka vals­ty­bę X be sa­vo dal­gio, tai yra nuo iš­au­šu­sio sau­sio pir­mo­sios ry­to nie­kas ten ne­mirš­ta. Be­je, ne vi­sai nie­kas. Kal­ba­ma apie žmo­nes, gy­vu­lė­liai ir to­liau de­da bluos­tą prie bluos­to; lai­do­tu­vių biu­rai iš to už­kri­tu­sio var­go į ma­žuo­sius mū­sų drau­gu­žius ir per­sio­rien­tuo­ja. Ki­taip sa­kant, čia Sa­ra­ma­go iro­niš­kai pa­juo­kia am­ži­ną­jį sta­tus quo – žmo­gus aukš­čiau, sie­los tie pra­keik­tgy­vu­liai ne­tu­rė­jo ir ne­tu­rės.

José nu­pieš­tas pa­veiks­las, ku­ria­me nie­kas ne­mirš­ta, nė iš to­lo nė­ra pa­na­šus į mei­liai uto­pi­nį. Gy­vie­ji nu­mi­rė­liai trik­do gi­mi­nai­čius sa­vo nuo­la­ti­niu ne­iš­ny­ki­mu ir ne­ge­bė­ji­mu pa­sa­ky­ti pas­ku­ti­nio „te te“ ar, jei no­ri­te, „tai iki grei­to“. Mies­tai per­si­pil­do, žmo­nės ne­ten­ka dar­bo, ir čia į žai­di­mą at­ei­na mįs­lin­go­ji map­fi­ja.

P rai­dę map­fi­ja var­to­ja dėl nei­gia­mų ko­no­ta­ci­jų su­kė­li­mo. Pa­si­aiš­ki­ni­mas, ži­no­ma, ga­nė­ti­nai dur­nas, bet let it be. Tai­gi map­fi­ja už­si­i­ma šio­kiu to­kiu tran­zi­tu – su­ren­ka gy­vuo­sius, ku­rie pa­gal ob­jek­ty­vi­ą­ją lo­gi­ką jau tu­rė­tų iš­ke­liau­ti kaž­kur ki­tur, ir iš­ga­be­na juos į kai­my­ni­nę ša­lį. Gy­vie­ji la­vo­niu­kai, vos kir­tę sie­ną, ima ir pa­si­mirš­ta. Tie­siog ge­nia­lu. Jei ro­ma­nas ne­bū­tų fi­lo­so­fi­nis, var­gu ar ne­su­abe­jo­čiau šia sce­na­ri­jaus da­li­mi.

Por­tu­ga­las ra­šy­to­jas kal­ba apie vals­ty­bę, mies­tus, struk­tū­rą, su­dė­tin­gą su­si­py­nu­sį jų me­cha­niz­mą. Kri­ti­kos gau­na tiek įpras­ti val­di­nin­kai, tiek tech­nok­ra­ti­nio po­bū­džio vir­ši­los. Vals­ty­bė su­vo­kia­ma ne kaip et­ni­nio kon­glo­me­ra­to me­cha­niz­mas, bet kaip su­dė­ti­nė vi­so pa­sau­lio sche­mos da­lis, sa­vo vi­di­nio gy­ve­ni­mo mū­ša ge­ban­ti su­kel­ti in­ter­fe­ren­ci­jas, plin­tan­čias po vi­są mo­der­ni­ą­ją vi­sa­tą (pa­lie­čian­čias ir die­vą).

Jei no­ri­te, kny­gą ga­li­te skai­ty­ti ir ne­si­var­gin­da­mi mąs­ty­ti, ką čia žy­mu­sis por­tu­ga­las no­rė­jo pa­sa­ky­ti ar ko­kia čia rai­dė įstri­gu­si tarp ei­lu­čių. Sa­ki­niai ma­lo­niai sva­jok­liš­kai, o daž­nai ir be­die­viš­kai plau­kia sa­vi­ta ma­nie­ra.

„Tri­jų gre­ti­mų ša­lių vy­riau­sy­bės, įpy­ku­sios dėl to, kad iš tos keis­tos ša­lies, kur nie­kas ne­mirš­ta, lai­do­tu­vi­nin­kų bū­riai, map­fi­jos nu­sam­dy­ti ar spon­ta­niš­kai su­si­bū­rę, nuo­lat įsi­skver­bia į jų te­ri­to­ri­ją, po dau­ge­lio nie­ko ne­da­vu­sių di­plo­ma­ti­nių pro­tes­tų nu­spren­dė veik­ti kar­tu, iš­dės­tė pa­lei sie­nas sa­vo ka­riuo­me­nes ir griež­tai įsa­kė po tre­čio per­spė­ji­mo šau­ti. De­ra pa­mi­nė­ti, kad ke­lių map­fijo­zų, nu­šau­tų vi­sai iš ar­ti, be­veik įrė­mus šau­tu­vą, jiems per­kir­tus ski­ria­mą­ją li­ni­ją, mir­tis, bū­da­ma tuo, ką esa­me įpra­tę va­din­ti ne­lai­min­gu at­si­ti­ki­mu dar­be, be­mat ta­po pre­teks­tu or­ga­ni­za­ci­jai pa­kel­ti kai­nas tų pa­slau­gų, ku­rios su­si­ju­sios su as­me­ni­niu sau­gu­mu ir ope­ra­ty­vi­ne ri­zi­ka“ (p. 63).

Žai­džiant su kal­ba ir kon­teks­tu taip, kaip tą da­ro José Sa­ra­ma­go, ne­ gė­da bū­ti įvar­di­ja­mam fo­ku­si­nin­ku ar sa­ki­nių ma­gu.