Se­nas – nau­jas R. G. ir trys jo kū­ry­bos vie­nat­vės,

ar­ba Prieš ap­lan­kant Tū­lą

TO­MAS DIR­GĖ­LA

Ro­mu­al­das Gra­naus­kas. Trys vie­nat­vės.
No­ve­lių ro­ma­nas. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2011. 192 p.

Kny­ga apie ta­ve, Tū­la, tu­ri bū­ti per­skai­ty­ta jau už ke­le­to die­nų, bet ka­dan­gi ven­giu ta­vo būs­te pri­ka­bi­nė­tų blau­sių pa­veiks­lų, ku­riuo­se pe­li­ja duo­na ir ga­no­si ro­mių gy­vu­lių ban­dos, kol kas pa­skai­ty­siu ki­tas kny­gas…

I

Pa­me­nu, kai dar be­sė­dint mo­kyk­los suo­le prieš vi­sų ben­drak­la­sių akis gu­lė­jo li­te­ra­tū­ros va­do­vė­liai, at­vers­ti ties ta vie­ta, kur jau bu­vo įpu­sė­ju­si iš­trau­ka apie se­ną­ją Kai­rie­nę. Ne vi­siems bu­vo įdo­mu (ne­slėp­siu – ir man), ką apie sa­vo pra­bė­gu­sį gy­ve­ni­mą mąs­to, kur ei­na ir ką pri­si­me­na jau, at­ro­do, pas­ku­ti­nes il­go gy­ve­ni­mo die­nas skai­čiuo­jan­ti mo­čiu­tė. Gal dėl tos mo­čiu­tės se­kun­dę ki­tą kaž­kam teks­tas pa­si­ro­dy­da­vo ir įdo­mus – o gal ir ma­niš­kė, kai su tė­vais ne­bū­na­me nu­ka­kę jos ap­lan­ky­ti, gal­vo­ja pa­na­šiai?

II

Lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja ne­sun­kiai pa­ste­bė­jo sa­vo mo­ki­nių su­si­do­mė­ji­mą Kai­rie­ne ir jau ki­tą die­ną įžen­gus į kla­sę mus pa­si­ti­ko įjung­tas te­le­vi­zo­rius, ku­ria­me – di­de­lis ir tvir­tas ne­ly­gi­nant ąžuo­las su taip pat ne ką ma­žes­niu šu­va ir rūks­tan­čia pyp­ke tarp dan­tų Ro­mu­al­das Gra­naus­kas. Ne­gi tas pats be­si­šyp­san­tis, juo­kus že­mai­čių tar­me lai­dan­tis vy­ras ir pa­gim­dė tą se­ną­ją Kai­rie­nę (nors pa­tys tik­riau­sie­ji to­kių kai­rie­nių tė­vai – oku­pan­tai…)? Po ne­il­go fil­mo per­žiū­ros teks­tą do­ro­jo­me jau vi­sai ki­taip – nors ir ži­no­jo­me, kad tas tvir­tas tam­siap­lau­kis ra­šy­to­jas pas mus į kla­sę ne­už­suks, bet jei­gu taip bū­tų bu­vę ir R. Gra­naus­kas čia vis dėl­to bū­tų pa­si­ro­dęs, mums bū­tų bu­vę gė­da, kad to­kio di­de­lio (vi­so­mis pra­smė­mis) žmo­gaus kū­ri­nio nag­ri­nė­ji­mą iš­kei­čia­me į ty­lius ple­pa­lus apie ar­ti­miau­sios per­trau­kos pla­nus…

III

Ko­kį R. Gra­naus­ką ma­čiau lie­tu­vių kal­bos ka­bi­ne­to te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne prieš še­še­tą, o gal ir prieš dau­giau me­tų, to­kį jį įsi­vaiz­da­vau ir iki pra­ėju­sių me­tų ru­dens, kai sos­ti­nė­je vy­ko jo va­ka­ras. Nors su žmo­na sun­kias du­ris at­vė­rė­me pa­vė­la­vę (nes ta­da pir­mą ir pas­ku­ti­nį sy­kį į Ra­šy­to­jų są­jun­gos ren­gi­nį va­žia­vo­me au­to­mo­bi­liu – bu­vo­me pa­mir­šę apie pi­ko me­tą), bet pui­kiai įsi­tai­sė­me ant laip­tų prie ki­tų, ku­rie gal­būt taip pat nu­spren­dė iki čia at­vai­ruo­ti pa­tys. Ir gir­di­me iš sa­lės – kaž­kas lyg ir kal­ba, lyg ir ne­kal­ba… Pa­si­da­rė įdo­mu, gal­būt koks daug vy­res­nis R. Gra­naus­ko bi­čiu­lis da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais? Bet įki­šęs gal­vą pro du­rų tar­pe­lį nu­stė­rau – tai kal­bė­jo pats va­ka­ro kal­ti­nin­kas! Tas pats ąžuo­li­nis R. Gra­naus­kas su pyp­ke dan­ty­se da­bar jau bu­vo Kai­rie­nės ben­dra­am­žis – juo­dus plau­kus pa­kei­tė ži­li, ati­daus klau­sy­mo­si rei­ka­lau­jan­tys žo­džiai bu­vo gir­di­mi ne vi­siems, o vie­toj pyp­kės – laz­da, ku­ria ra­šy­to­jas nau­do­jo­si net ir sė­dė­da­mas… Taip per aki­mir­ką pa­ma­čiau se­ną, bet man – nau­ją R. Gra­naus­ką.

IV

Ne­ži­nau ko­dėl, ta­čiau pri­rei­kė be­veik me­tų, kad į ran­kas pa­im­čiau tą ru­dens va­ka­rą pri­sta­ty­tą R. Gra­naus­ko no­ve­lių ro­ma­ną „Trys vie­nat­vės“. Kny­ga apie ta­ve, Tū­la, tu­ri bū­ti per­skai­ty­ta jau už ke­le­to die­nų, bet… – ta­riau Jur­gio Kun­či­no „Tū­lai“ ir, pa­bu­vo­jęs ant Vy­tau­to Mar­tin­kaus „Dvy­li­kos liep­tų“ ir spė­jęs pa­ma­ty­ti rū­ke dings­tan­tį Re­na­tos Še­re­ly­tės „Vė­jo rai­te­lį“, ėmiau­si R. Gra­naus­ko.

Ka­dan­gi ne­su kri­ti­kas, o bū­da­mas toks tu­rė­čiau ras­ti bent pen­ke­tą šios kny­gos ne­ge­ru­mų, ne­pa­tei­sin­da­mas sa­vo kri­ti­ko var­do mi­nu­sų ra­dau tik du – ko­dėl pri­si­mi­ni­mai įvar­di­ja­mi no­ve­lių ro­ma­nu, kaip pa­ra­šy­ta vir­še­ly­je po pa­va­di­ni­mu, ir ko­dėl po il­gų ki­lo­met­rų ką tik baig­to as­fal­tuo­ti ke­lio pra­si­de­da duo­bė­tas ke­liu­kas, nors ir ve­dan­tis link di­des­nio tiks­lo (nes po ši­tiek leng­vai ir grei­tai skai­to­mų pri­si­mi­ni­mų kny­gos ga­le lau­kian­ti no­ve­lė, kurią skaitant rei­kia su­si­kau­pi­mo ir dė­me­sio, ga­lė­jo kny­gą pra­dė­ti, o ne už­baig­ti).

V

At­si­vers­ti R. Gra­naus­ko pri­si­mi­ni­mus (ar no­ve­lių ro­ma­ną) bu­vo ver­ta – ne tik to­dėl, kad taip dar ku­riam lai­kui ga­lė­jau nu­kel­ti pa­žin­tį su Tū­la, bet ir dėl tuo­me­ti­nio so­vie­ti­nio kai­mo ap­ra­šy­mo (nors ši te­ma nė­ra nau­jie­na, čia gau­su smul­kme­nų), dėl pa­ties au­to­riaus gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pio nuo vai­kys­tės iki pir­mų­jų die­nų per­si­kė­lus į sos­ti­nę, taip pat – kas man at­ro­dė įdo­miau­sia – dėl R. Gra­naus­ko, kaip ra­šy­to­jo, ke­lio, ku­ria­me – taip pat trys vie­nat­vės.

Tė­vas

Ra­šy­to­jo ke­lią jau­na­jam R. Gra­naus­kui ties­ti truk­dė tė­vas – apie tai au­to­rius už­si­me­na no­ve­lė­je „De­kab­ris­tai“ (p. 50): „Skai­čiau par­si­neš­tas kny­gas ir ra­ši­nė­jau trum­pus ap­sa­ky­mė­lius į ra­jo­no laik­raš­tį. Ma­niau, kad tė­vui tai pa­tiks, gal jis net ims ma­ni­mi di­džiuo­tis.“ Ta­čiau tė­vas sa­vo sū­nui – aš­tuo­nio­lik­me­čiui, ant­rus me­tus be­si­mo­kan­čiam vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je, – at­sa­kė (ten pat): „Baik tas sa­vo pec­ke­ly­nes, gy­ve­ni­me ne iš to duo­ną val­gy­si! – O iš ko aš duo­ną val­gy­siu? – Bū­si jū­rų ka­pi­to­nas!“

Po­ezi­ja

Tik da­bar su­ži­no­jau, kad R. Gra­naus­kas ban­dė ra­šy­ti ir po­ezi­ją, ta­čiau, kaip pats tei­gė no­ve­lė­je „Tan­kų ma­nev­rai“, ji ne­bu­vo įver­tin­ta (p. 129): „Ge­da vi­sus be­mat su­dir­bo į vel­nio mil­tus: jo­kia čia ne po­ezi­ja, čia šlamš­tas, esi pro­zi­nin­kas, juo ir būk, o ne­šo­ki­nėk kaip ožys po sve­ti­mą dar­žą!..“

Li­go­ni­nė

R. Gra­naus­kas pats tu­rė­jo tap­ti sa­vo „Jau­čio au­ko­ji­mo“ au­ka – kai ši apy­sa­ka pa­si­ro­dė „Per­ga­lė­je“, ne­tru­kus ra­šy­to­jas gat­vė­je pra­si­len­kė su Al­ber­tu Za­la­to­riu­mi, šis ta­rė („Bal­tas triu­šis“, p. 160): „Tu nė pats ne­ži­nai, ko­kį kū­ri­nį pa­ra­šei!“ A. Za­la­to­rius pro­zi­nin­kui siū­lė pa­si­sau­go­ti, ta­čiau, jiems iš­si­sky­rus, R. Gra­naus­kas bu­vo bal­tos „Vol­gos“ pa­vė­žė­tas iki tuo me­tu po­pu­lia­ru­mo ne­sto­ko­jan­čios įstai­gos: „Ne­įki­šo ma­nęs į ste­bė­ji­mo pa­la­tą, ne­pri­rai­šio­jo su­suk­to­mis pa­klo­dė­mis prie ge­le­ži­nės lo­vos rė­mų, sa­ni­ta­rai ne­mu­šė, tik va­ka­re jau ne Al­ma, o nak­ti­nė se­se­lė su­lei­do į už­pa­ka­lį kaž­ko­kių vais­tų. La­bai bi­jo­jau, kad ne­bū­tų ami­ne­zi­nas ar koks ha­lo­pe­ri­do­lis, – po to­kių in­jek­ci­jų la­bai grei­tai pa­vir­si į dar­žo­vę“ (p. 167).

VI

Gai­la sa­vęs, kad R. Gra­naus­ko ne­at­ra­dau dar ta­da, mo­kyk­los suo­le, bet taip jau yra, kad kny­ga įdo­miau­sia tam­pa tuo­met, kai nie­kas ne­lie­pia ją pa­im­ti į ran­kas ir skai­ty­ti, kaip man ir at­si­ti­ko ar kaip at­si­tin­ka kaž­kam ki­tam, at­ra­du­siam ar dar tik at­ra­sian­čiam po kai­mą sun­kiai pė­di­nan­čią Kai­rie­nę…

Kny­gą apie ta­ve, Tū­la, jau tuoj skai­ty­siu, tuoj – jau pa­ma­ty­siu ta­vo būs­te pri­ka­bi­nė­tus blau­sius pa­veiks­lus, ku­riuo­se pe­li­ja duo­na ir ga­no­si ro­mių gy­vu­lių ban­dos…