Dviguba Mozės našta

Laiku ir nelaiku

Ta­da VIEŠPATS nu­žen­gė de­be­sy­je, kal­bė­jo su Mo­ze, pa­ė­mė da­lį jo dva­sios ir su­tei­kė ją sep­ty­nias­de­šim­čiai se­niū­nų. Dva­siai ant jų nu­si­lei­dus il­sė­tis, jie ėmė pra­na­šau­ti. Bet vė­liau jie dau­giau ne­be­pra­na­ša­vo.

Du vy­rai, vie­nas va­di­na­mas El­da­du ir ki­tas va­di­na­mas Me­da­du, bu­vo pa­si­li­kę sto­vyk­lo­je, ta­čiau dva­sia nu­si­lei­do į juos il­sė­tis. Jie bu­vo tarp įra­šy­tų­jų į są­ra­šą, bet ne­bu­vo nu­ė­ję prie Pa­dang­tės, už­tat jie pra­na­ša­vo sto­vyk­lo­je. Kai vie­nas vai­ki­nas, at­bė­gęs pas Mo­zę, pra­ne­šė: „El­da­das ir Me­da­das pra­na­šau­ja sto­vyk­lo­je“, Jo­zuė, Nu­no sū­nus, Mo­zės pa­dė­jė­jas ir vie­nas jo rink­ti­nių vy­rų, ta­rė: „Ma­no vieš­pa­tie Mo­ze, už­drausk jiems!“ Bet Mo­zė jam at­sa­kė: „Ar tu dėl ma­nęs pa­vy­di? Te­bū­na vi­si VIEŠPATIES žmo­nės pra­na­šai, te­su­tei­kia VIEŠPATS sa­vo dva­sią vi­siems!“

Sk 11, 25–29

Skai­čių kny­ga, ket­vir­to­ji To­ros ar­ba Pen­ta­teu­cho da­lis, yra daug įdo­mes­nė, ne­gu at­ro­dy­tų iš bu­hal­te­ri­ja dvel­kian­čio jos pa­va­di­ni­mo. Bū­tent jo­je per­skai­to­me apie gar­si­ą­ją Ba­la­a­mo asi­lę – Vieš­pats jai at­vė­rė bur­ną ir ji ne tik pra­bi­lo žmo­gaus bal­su, bet ir sa­vo šei­mi­nin­ką Ba­la­a­mą, pa­go­nių žy­nį, siun­čia­mą pra­keik­ti iz­ra­e­li­tų, at­grę­žė į tik­rą­jį Die­vą ir pa­ska­ti­no gar­siai lai­min­ti sa­vo prie­šus, užuot juos pra­kei­kus. Varg­šas Ba­la­a­mas vė­liau kris nuo tų pa­čių iz­ra­e­li­tų ka­la­vi­jo kar­tu su pen­kiais Mid­ja­no ka­ra­liais. Tie­sa, kny­go­je mi­ni­mas žmo­nių sker­dy­nes, plė­ši­ka­vi­mą, be­lais­vių ir ka­ro gro­bio da­ly­bas Šven­to­jo Raš­to ty­ri­nė­to­jai da­bar pri­ski­ria ti­kė­ji­mo sri­čiai, o ne tik­ro­vei. Fan­tas­ti­niais per­ga­lės vaiz­dais esą siek­ta skelb­ti es­cha­to­lo­gi­nį Die­vo trium­fą. Bet Skai­čių kny­go­je ne tik skai­čiuo­ja­ma, ka­riau­ja­ma ar nuo­lat skun­džia­ma­si mais­to sto­ka. Čia ran­da­me ir pra­žy­du­sią Aaro­no laz­dą (vė­liau ji pa­sko­lin­ta šv. Juo­za­pui), ir nuo­sta­bų ku­ni­giš­ką­jį pa­lai­mi­ni­mą, ku­ris iki šiol gy­vuo­ja li­tur­gi­jo­je ir ža­da Vieš­pa­ties vei­do švie­są, ra­my­bę, ma­lo­nin­gu­mą. Evan­ge­lis­tas Ma­tas, pa­sa­ko­da­mas Tri­jų Ka­ra­lių is­to­ri­ją, min­ti­mis tu­rė­jo nu­klys­ti į Skai­čių kny­gą. Bet­lie­jaus žvaigž­dė, ro­džiu­si ka­ra­liams ke­lią pas kū­di­kė­lį, yra lyg ai­das Skai­čių kny­gos pra­na­šys­tės apie žvaigž­dę, ku­ri pa­te­kės iš Jo­kū­bo. Smal­sus skai­ty­to­jas šio­je kny­go­je ap­tiks ir ki­tų įdo­my­bių. Pa­vyz­džiui, ne­iš­ti­ki­my­be įta­ria­mos žmo­nos pri­saik­di­ni­mo apei­gas su pa­vy­do grū­dų at­na­ša ir pa­slap­tin­gu kar­ty­bės van­de­niu, ne­šan­čiu pra­kei­ki­mą. O štai sky­riu­je apie va­di­na­mų­jų na­zi­rų nuo­sta­tus ga­li­ma pa­gau­ti Jo­no Krikš­ty­to­jo pa­na­šu­mą į anuos as­ke­tiš­kus pa­si­šven­tė­lius.

Skai­čių kny­go­je tik­rai ne per daug skai­čių. Du kar­tus vyk­do­mas tar­si gy­ven­to­jų su­ra­šy­mas ir skai­čiuo­ja­mi vy­rai, pa­jė­gūs ne­šio­ti gin­klą. Pir­mą sy­kį iš dvy­li­kos Iz­ra­e­lio gi­mi­nių su­si­da­ro įspū­din­ga dau­giau nei 600 tūks­tan­čių vy­rų ar­mi­ja. Per ant­rą­jį su­ra­šy­mą skai­čiai pa­na­šūs. Ir vėl įta­ri­mas kny­gos au­to­rius ku­ni­gus fan­ta­zuo­jant. Ar ben­druo­me­nė iš­pu­čia­ma tam, kad pro­por­cin­gai pa­kil­tų ir Die­vo ga­ly­bė? Čia pat pra­šo­si ir iro­niš­kas klau­si­mas: ko­dėl to­kia mil­ži­niš­ka ka­ri­nė jė­ga 40 me­tų klai­džio­ja po dy­ku­mą, nie­kaip ne­įgy­da­ma Ka­na­a­no že­mės, ku­ri jai Vieš­pa­ties pa­ža­dė­ta? Pa­reng­ti šven­ta­jam ka­rui, spin­din­tys sa­vo pa­la­pi­nė­mis ir šlo­vi­na­mi net pa­go­nių žy­nio lū­po­mis, ne­su­skai­to­mi Iz­ra­e­lio tūks­tan­čiai tik ret­kar­čiais at­si­du­ria mū­šio lau­ke. Daug daž­niau jų di­dy­sis prie­šas yra ne sve­tim­ša­liai ka­ra­liai, o pats Die­vas. Su juo ko­vo­ja­ma, jis yra ne­pa­si­ten­ki­ni­mo šal­ti­nis.

Iz­ra­e­lio tau­tos dy­ku­ma, tu­rė­ju­si bū­ti nau­jo, iš­lais­vin­to ir pa­lai­min­to, gy­ve­ni­mo įžan­ga, tam­pa bergž­džių kla­jo­nių ir ne­si­bai­gian­čio mur­mė­ji­mo vie­ta. Iš čia ra­sis vė­les­nės bib­li­nės nuo­ro­dos į Me­ri­bos van­de­nis ar Ma­sos die­ną kaip į maiš­to ir įžū­laus ne­klus­nu­mo vir­šū­nę. Ko trū­ko aniems lais­vės žy­gio da­ly­viams, tur­būt ži­no­me iš sa­vo­jo At­gi­mi­mo lai­kų baž­ny­ti­nės re­to­ri­kos. „Kas mums duos mė­sos pa­val­gy­ti? At­si­me­na­me žu­vis, ku­rias Egip­te dy­kai val­gy­da­vo­me, agur­kus, me­lio­nus, po­rus, svo­gū­nus ir čes­na­kus. Mū­sų stem­plės su­si­trau­kė! Nė­ra vi­siš­kai nie­ko!“ Verks­min­gi rei­ka­la­vi­mai duo­ti mė­sos pri­baigs Mo­zę. Įtū­žęs jis mes Die­vui pa­šai­pos ku­pi­ną prie­kaiš­tą: „Ar­gi aš pra­dė­jau šią vi­są tau­tą? Ne­jau aš juos pa­gim­džiau? Aš vie­nas ne­pa­jė­giu neš­ti vi­sų šių žmo­nių, nes jie yra man per sun­kūs.“ Ga­liau­siai Mo­zė pra­šys sau mir­ties, kad baig­tų­si jo ne­lai­mė. To­kia­me fo­ne pa­si­ro­do sep­ty­nias­de­šimt pa­rink­tų se­niū­nų, jiems su­tei­kia­ma da­lis Mo­zės dva­sios ir ga­lia pra­na­šau­ti.

Šis Skai­čių kny­gos epi­zo­das bū­na pa­trauk­lus ke­liais at­žvil­giais. Juo tra­di­ciš­kai mė­gau­ja­si sek­mi­ni­n­kų pa­krai­pos krikš­čio­nys, ku­rie čia įžvel­gia lais­vai ir dos­niai be­si­lie­jan­čios Die­vo Dva­sios tik­ru­mą. Brė­žia­ma pa­ra­le­lė tarp šio įvy­kio, pir­mų­jų Sek­mi­nių ap­ra­šy­mo Apaš­ta­lų dar­bų kny­go­je ir Šven­to­sios Dva­sios krikš­to ar pa­na­šių į jį prak­ti­kų mū­sų lai­kais. Kar­tais įsi­drą­si­na­ma teks­te mi­ni­mą pra­na­ša­vi­mo ga­lią ta­pa­tin­ti su va­di­na­mą­ja kal­bų do­va­na ar­ba glo­so­la­li­ja, ku­ri pa­si­reiš­kia ne­riš­liu, ne­su­pran­ta­mu žo­džių srau­tu. Tai­gi tar­si pa­lai­mi­ni­mas eks­ta­zi­nėms bū­se­noms.

Ki­ta ver­tus, Mo­zės dva­sios pa­da­li­ji­mas se­niū­nams aiš­ki­na­mas kaip re­li­gi­nės ly­de­rys­tės ir au­to­ri­te­to do­va­na vi­sai ben­druo­me­nei, ne­su­skirs­ty­tai į dva­si­nin­kus ir pa­sau­lie­čius, pa­švęs­tuo­sius ir ne­pa­švęs­tuo­sius. Dvie­jų ne­sank­cio­nuo­tų pra­na­šų – El­da­do ir Me­da­do – at­si­ra­di­mas, ro­dos, tik su­stip­ri­na po­žiū­rį, kad Die­vo Dva­sia neu­zur­puo­ja­ma ir ne­pri­ri­ša­ma prie ins­ti­tu­ci­jos. Ar­gi ne tai tu­rė­tų reikš­ti ir pa­ties Mo­zės šūks­nis: „Te­bū­na vi­si VIEŠPATIES žmo­nės pra­na­šai, te­su­tei­kia VIEŠ­PATS sa­vo dva­sią vi­siems!“ Iš tie­sų, de­mok­ra­ti­ja ir ly­gio­mis ga­li­my­bė­mis grįs­tos Baž­ny­čios pro­gra­ma.

Ana­lo­gi­jų su nū­die­nos ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nė­se de­kla­ruo­ja­mais sie­kiais, įžval­go­mis ir idė­jo­mis čia tik­rai daug. Jų tiek daug, kad imi ne­pa­si­ti­kė­ti lyg yla iš mai­šo len­dan­čiu at­sa­ky­mu, ką iš tie­sų pra­ne­ša šis teks­tas ir kaip jis ga­lė­tų bū­ti įkū­ny­tas šian­dien. An­tai ve­lio­nis kar­di­no­las Car­lo Ma­ria Mar­ti­ni siū­lė po­pie­žiui at­ras­ti dvy­li­ka ne­tra­di­ciš­kai mąs­tan­čių ka­ta­li­kų ir per juos gau­ti iš­šū­kį ir at­si­nau­ji­ni­mo ga­li­my­bę vi­sai pa­var­gu­siai Va­ka­rų Baž­ny­čiai. Bet ir vėl – anie cha­riz­ma­tiš­kie­ji Skai­čių kny­gos se­niū­nai ir net­gi El­da­das su Me­da­du yra at­ėję ne iš ka­žin kur, bet iš są­ra­šo, tai­gi iš ins­ti­tu­ci­jos, pa­rink­ti ir ap­ro­buo­ti.

Pa­ga­liau taip ir lie­ka ne­aiš­ku, ko­kiu bū­du nau­jie­ji pra­na­šai pa­leng­vi­no Mo­zės da­lią ir iš­spren­dė jo kon­flik­tą su mur­man­čia tau­ta. Ar šis efek­tin­gas vien­kar­ti­nis ak­tas (juk sa­ko­ma, kad se­niū­nai ne­tru­kus lio­vė­si pra­na­ša­vę) ga­lė­jo pa­gy­dy­ti iz­ra­e­li­tų ak­lu­mą? Lū­žis Skai­čių kny­go­je at­si­ras ge­ro­kai vė­liau, su­po­nuo­da­mas min­tį apie nau­jos kar­tos at­ėji­mą. Ži­no­ma, ga­li sa­ky­ti, kad tai ir­gi bu­vo anos Mo­zės dva­sios pa­da­li­ji­mo vai­sius.

Pats Die­vas, at­si­lie­pęs į Mo­zės skun­dą ir pa­leng­vi­nęs jo naš­tą, kar­tu ža­da duo­si­ąs vi­siems iki so­ties pri­si­val­gy­ti mė­sos – „per vi­są mė­ne­sį, kol ne­be­no­rė­si­te net pa­uos­ty­ti ir kol jums ne­įgris“. Pa­ža­das tik­rai iš­pil­do­mas, Vieš­pa­ties siųs­tas vė­jas at­pu­čia bū­rius put­pe­lių – jos krin­ta sto­ru sluoks­niu ant že­mės ša­lia iz­ra­e­li­tų sto­vyk­los. Die­ną ir nak­tį žmo­nės ran­kio­jo nu­kri­tu­sius paukš­čius. Bet kas tik pa­ra­ga­vo jų mė­sos, kri­to ne­gy­vas, mat Die­vas vėl bu­vo už­si­de­gęs pyk­čiu ir bau­dė žmo­nes už jų go­du­mą. Taip lauk­ta ma­lo­nė tam­pa pra­žū­ti­mi. Įpras­tas nu­si­kal­ti­mo ir baus­mės me­cha­niz­mas ar li­ki­mo iro­ni­ja, ku­rios au­to­rius tai ky­la, tai lei­džia­si de­be­sy­je? Ar to pa­ties kar­tais ne­pa­sė­ta ir se­niū­nų su­ei­go­je?

Sim­pa­tiš­kiau­sias Skai­čių kny­gos pus­la­piuo­se vis dėl­to lie­ka Mo­zė. Su sa­vo ne­pa­leng­vin­ta naš­ta jis už­si­spy­ręs stu­mia nie­ki­nę Iz­ra­e­lio ar­mi­ją link Pa­ža­do že­mės ri­bų. Ke­tu­rias­de­šimt me­tų pa­kel­da­mas ne tik am­ži­nus mur­mė­to­jus, bet ir sa­vo Vieš­pa­tį, ku­ris ki­tą­syk nei ma­lo­nus, nei gai­les­tin­gas.

-tj-