Apie vilkus, biurokratiją ir filologiją
KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ
Raudonkepuraitė išėjo į mišką, sutiko vilką, jis ją suėdė. Aš išėjau į savivaldybę, sutikau biurokratiją, ir ji mane suėdė. Nieko naujo, galiu patvirtinti tai, ką sužinojau universitete, – pasakos yra realaus gyvenimo atspindys. O mitas yra tai, kas kažkada seniai nutiko, o paskui kartojasi cikliškai daugybę kartų. Jeigu būčiau filosofė ar bent prijaučianti filosofijai, galėčiau pasakyti, kad būtent dėl to nuolatinio kartojimosi sukasi Žemė. Kartą mokyklos laikų draugas man sakė, kad Rusijoj, kažkur Sibiro gilumoj, yra įkasti stulpai, kuriuos pajudinus išsikreiptų Žemės orbita. Netikiu nė vienu jo žodžiu, todėl pasiūliau jam sėsti į BAM-o traukinį ir nufotografuoti tuos stulpus, žinoma, jeigu prieš tai jo nesuės koks išbadėjęs lokys. Arba vilkas.
Štai taip ir vėl sugrįžtame prie biurokratijos.
Raštinėje siaubingai varginga eilė, išsirikiavusi prie langelio, už raudonos linijos, lyg kaliniai prie duonos dalijimo punkto. Kažkada per karą. Man rodos, Genocido muziejuje Sarajeve esu mačiusi tokią nespalvotą nuotrauką, kur juodai apsivilkusios moterys baltais veidais rankose laiko tuščius dubenis, nenusakomos spalvos. Vienos iš jų palto rankovė baigia nuplyšti ties pečiu. Pro skylę šviečiasi baltos palaidinės nudriskę nėriniai. Net ir atidžiausias žiūrovas negalėtų įvardyti, kokia tai nuotrauka – skurdo ar vilties, nes vis dėlto dubenėliai kada nors prisipildys neskalsios sriubos, o karas pasibaigs, pažadą apie geresnį rytojų atidėdamas neribotam laikui.
Neribotam laikui atidedamas ir mano dokumentų patvirtinimas. Esą Bosnija su Lietuva neturi jokių sutarčių, kurių pagrindu būtų galima įrodyti mano dokumentų tikrumą. Kol bandau uždaryti rankinę, išsipūtusią nuo beverčių popierių, girdžiu, kaip už nugaros lyg plaktukai kaukši antspaudai, paliesdami popierių. Tie antspaudai, ko gero, prisimena šviesų Jugoslavijos rytojų, kuris taip ir neišaušo. Pavilgyti į kempinę, visa jėga jie trenkia dokumentui į akį, palikdami rašaluotas mėlynes, lyg spjūvį šiandienai.
Jei gerai pamenu, tokį antspaudą turėjo mano močiutė, kai dirbo sovietinėje raštinėje. Ant jos stalo su aštuoniais stalčiais stovėjo mechaninė rašomoji mašinėlė, o aš iki šiol močiutei negaliu atleisti, kad, suirus Sovietų Sąjungai ir raštinei užsidarius, nepasiėmė tos mašinėlės. Kitaip tariant, nepasivogė. Bet to neleido jos pamiškės vaiko sąžinė.
Su močiute dirbo moteris, kuri mane kartais kviesdavosi į svečius. Ji gyveno už poros kilometrų, o dvimečiam ar trimečiam vaikui tai per didelis atstumas, todėl taip jos niekada ir neaplankiau. Paskui ta moteris mirė, o jos namas sudegė. Kas nutiko dešimtims kačių ir šunų, kuriuos ji laikė, tiksliai nežino niekas. Kalbama, kad ta moteris buvo mėlyno kraujo, kad laisvalaikiu jodinėdavo žirgu ir siuvinėdavo deficitiniais šilkiniais siūlais. Mano močiutė ją kartais aplankydavo, o namo visada grįždavo su maišeliais, pilnais spalvingų ritinėlių. Aš kartais stebėdavau, kaip šilko siūlas slysta balta languota medžiaga, o po kelių valandų darbo iš medžiagos baltumo į mane jau žvelgdavo vilko akys. Žmonės kalbėjo, kad ta moteris, mėlyno kraujo našlė, prarado sūnų, tada aplink jos namą sužėlė miškas, o jos katinai ir šunys sulaukėjo. Moteriai mirus, sudegė jos namas ir visi mėlyno kraujo įrodymai. Buvus namą dar kuris laikas primindavo šulinys ir lauko tualetas, į kairę pusę pasvirusi būdelė, geresnio sovietinio rytojaus priešmirtinė grimasa.
Dabar jau nebeliko nė namo pamatų. Kažkokie žmonės iš didmiesčio (kalbėdami apie juos, miestelėnai visada priduria epitetą „turtingi“) nusipirko sulaukėjusią žemę, išpjovė medžius ir pradėjo naujo namo statybas. Miestelėnai kalba, kad toje vietoje, kur kadaise dirvonavo sulaukėjusi buvusios dvarininkės žemė, dažnai girdėdavosi kniaukimas ir urzgimas. Urzgimu jie gąsdindavo savo neklaužadas vaikus, sakydami, kad jeigu jie ir toliau neklausys, ateis vilkas ir juos praris. O kadangi mūsų miestelyje nėra medžiotojų, nes yra tik brakonieriai, iš vilko pilvo jų niekas ir nebeištrauks.
Miestelėnais netikiu, bet vilkais tikiu. Ypač tada, kai į mane žvelgia stiklinės vilko akys, kai su visa šeima lankomės pas pažįstamus, kurie, anot miestelėnų, brakonieriauja. Medžioklės trofėjų muziejumi paverstame kambaryje telpa ne tik zuikio ar vilko iškamšos, bet ir meškos kailiai, briedžių ragai, o lubų viduryje, vietoj šviestuvo, iššieptais dantimis sklando šikšnosparnis, deja, jam niekas nepasistengė įstatyti stiklinių akių, todėl jis negali matyti, kaip grindimis laksto iškimštos pelės. Kai pažįstamo brakonieriaus paklausiame, kur jis sumedžiojo vilką, atsako, kad šalia našlės sodybos, tuose krūmuose, iš kurių kyšo gerokai pakrypęs, apsamanojęs tupyklos stogas. Užsimerkiu ir matau tą lauko būdelę, ant priekinės sienos, lygiai 20 centimetrų nuo stogo, išskobta kreiva širdelė. O joje blyksi vilko akis.
Kartais brakonieriaus paklausiu, ar, kimšdamas vilką, jo pilve nerado kokio nors vaiko. Tada jis man atsako, kad visi vaikai eina į darželį, o ten sužino, kad mūsų miestelyje nėra jokių vilkų, jokių meškų ir jokių elnių, todėl, natūralu, nėra ir Kalėdų Senelio, kurio vežimą tie elniai galėtų tempti. Išgirdus tokius žodžius, man suspaudžia širdį, nes, pasirodo, turiu turtingesnę vaizduotę už tuos vaikus, kurie lanko miestelio vaikų darželį, ir mano Filologijos fakulteto jau aplamdytai smegeninei vis dar atrodo, kad vaikų darželis turėtų reikšti ne ką kita, o išvagotas lysves, apsodintas kopūstais, į kuriuos nuo gandro sparnų krenta verkiantys nuogi kūdikiai. Kitą dieną juos suranda mamos, kolūkio agronomės arba melžėjos, ir parsiveža namo, suvyniotus į kaimietiškas prijuostes. Sakoma, kad tas, kuris niekada negyveno kaime ar mažame provincijos miestelyje, niekuomet nebus geras filologas. Anksčiau ši mintis mane šildė, o dabar gąsdina, nes, pasirodo, gimusi mažame miestelyje, vis dar neskiriu medžių ir vabzdžių rūšių, be to, niekada neganiau nei karvių, nei žąsų, o vilkai, kurių ieškodavau dviračiu nuvažiavusi į apleistą buvusios dvarininkės sodybą, ar juodos avys baltose lankose, aišku, nesiskaito. Į savo miestelėniškos filologijos CV galėčiau įrašyti tik tai, kad vis dar netikiu, jog sulaukėję našlės šunys iš tiesų nebuvo vilkai. Ir kuo gi skiriasi vilkas nuo šuns? Uodegos ilgiu, nagų aštrumu, urzgimo garsumu? Mokyklos draugas, apie kurį jau kalbėjau, man paaiškino paprastai: „Durne, vilkai neloja, nes loti negali, pagal tai ir atskiri. Be to, tau šuo – tai būtinai vilkšunis, ir tai parodo, kokia senamadiška esi. Šiuolaikiniai žmonės augina kišeninius šuniukus, kurie žiemą dreba kaip žiurkės, ir jiems tai gražu, tundra tu. Nusipirk ir tu tokį šunį, tada galėsi jam siūti drabužėlius, kad nebūtų nuogas kaip vaikas, anot tavęs, vos nukritęs į kopūstų lysvę, o kai įsidursi adata, tada galėsi pati ir staugti kaip koks vilkas, užlipęs ant rakšties.“ Žinoma, tuo mokyklos draugu tada nepatikėjau, netikėjau niekada, kai jis mane ko nors mokė, galbūt todėl dabar jis bardas, o aš – niekas. Bent jau taip man aiškina raštinėse, negalėdami, o gal nenorėdami patvirtinti mano dokumentų nei filologinio išsilavinimo, kuris Sarajeve nereiškia nieko, nes oficialiai Bosnijoje filologai nerengiami, ten rengiami tik mokytojai, redaktoriai ir dar kažkokie velniai, atsiprašau, vilkai, juk apie išsilavinusį žmogų sakoma, kad jis patyręs vilkas, ar ne?
Prieš užtrenkiant savivaldybės duris, mano ausis dar pasiekia medinio antspaudo kaukšėjimas, sakytum, kad į popierių kala vinis. Tokiomis trumpomis vinutėmis būdavo pritvirtinti skelbimai mano miestelio centre. Beišdykaudami su draugais, kartais juos nukabindavome. Prieš nuplėšdama skelbimą, aš paprastai ištaisydavau visas rašybos klaidas. Raudonu pieštuku. Tokiu raudoniu į mane žvelgdavo močiutės siuvinėjamo vilko akys iš šilko siūlų, kuriuos pardavinėdavo buvusi dvarininkė. Jei gerai prisimenu, ji nešiodavo raudoną skrybėlę, jodinėdavo žirgu, laisvalaikiu siuvinėdavo, o ant jos minkštasuolio murkdavo katės ir lekuodavo šunys, vėliau, našlei numirus, jie sulaukėjo.