Įti­ki­na­mas ne­įro­dy­mas

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Vla­di­mir Na­bo­kov. Žvelk į ar­le­ki­nus! Ro­ma­nas.
Iš an­glų k. ver­tė Ra­sa Draz­daus­kie­nė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 272 p.

Kai ku­rie kri­ti­kai in­tri­guo­jan­tį – koks be­jė­gis epi­te­tas, pa­sa­ky­tų Vla­di­mi­ras Na­bo­ko­vas – ro­ma­ną „Žvelk į ar­le­ki­nus!“ va­di­na kny­ga apie mei­lę ir kū­ry­bą. Kai ku­rie – at­virkš­ti­ne ra­šy­to­jo biog­ra­fi­ja. V. Na­bo­ko­vas ro­ma­ną iš tie­sų ku­ria kaip iš­kreip­tą sa­vo gy­ve­ni­mo ver­si­ją nuo pir­mo­jo pus­la­pio. Bal­ta­me la­pe, dar prieš pir­mą­ją da­lį, pa­tei­kia­mi pa­grin­di­nio kny­gos vei­kė­jo – ir­gi ra­šy­to­jo – kū­ri­nių pa­va­di­ni­mai, ku­rie yra skir­tin­gai per­dirb­ti pa­ties V. Na­bo­ko­vo kū­ri­nių pa­va­di­ni­mai: Ta­ma­ra, 1925 (ati­tik­muo Ma­šen­ka, 1926), Ka­ra­lys­tė prie jū­ros, 1962 (ati­tik­muo Lo­li­ta, 1955, pir­mi­nis kny­gos pa­va­di­ni­mas, be­je, bu­vo The King­dom by the Sea) ir pan. Pa­va­di­ni­mus pa­keis­ti tuo pa­čiu bū­du V. Na­bo­ko­vui bū­tų bu­vę nuo­bo­du. Va­di­mas ro­ma­ne ge­ria kaip kiau­lė, V. Na­bo­ko­vas „var­to­jo“ sai­kin­gai. Va­di­mo tė­vai sky­rė­si daug kar­tų, Vla­di­mi­ro tė­vai bu­vo dar­ni aris­tok­ra­tų po­ra, ku­rią iš­sky­rė ne­ti­kė­ta mir­tis – V. Na­bo­ko­vo tė­vas li­be­ra­las, iš ku­rio sū­nus pa­vel­dė­jo po­li­ti­nes pa­žiū­ras, bu­vo nu­šau­tas Ber­ly­ne. Va­di­mo tė­vas žū­va pis­to­le­tų dvi­ko­vo­je prie kor­tų sta­lo Nor­man­di­jo­je. Va­di­mas ke­liau­ja nuo mo­ters prie mo­ters, V. Na­bo­ko­vas san­tuo­ko­je, tie­sa, su vie­na pro­tą pa­mai­šiu­sia ne­iš­ti­ki­my­be (jos var­das Iri­na) nu­gy­ve­no am­žių. Va­di­mas sa­vo kū­ry­bo­je so­vie­tų re­ži­mą grę­žia „tar­si krau­ju per­mir­ku­sius rankš­luos­čius“, V. Na­bo­ko­vas tie­sio­giai gro­ži­nė­je kū­ry­bo­je ne­už­si­i­mi­nė­jo po­li­ti­kos kri­ti­ka. Va­di­mas, ieš­ko­da­mas ser­gan­čios nuo­dė­min­ga mei­le my­li­mos duk­ters, skren­da pa­kei­tęs iš­vaiz­dą į Le­ning­ra­dą. V. Na­bo­ko­vas nie­ka­da ne­bu­vo So­vie­tų Są­jun­go­je. Kaip tu­ris­tė jo­je lan­kė­si my­li­miau­sia ra­šy­to­jo se­suo Je­le­na.

Be­je, sky­rius apie Va­di­mo ke­lio­nę į Le­nin­gra­dą yra pa­vyz­dys, kaip kruopš­čiai ra­šy­to­jas rin­ko iš pa­sa­ko­ji­mų do­ku­men­ti­nius fak­tus, no­rė­da­mas įti­ki­na­mai pa­vaiz­duo­ti tai, ko ne­pa­ty­rė. Nors kai ku­rias de­ta­les ga­li­ma įvar­dy­ti ir kaip so­vie­ti­nės at­mos­fe­ros kli­šes (pvz., pra­kai­to ir „Kras­na­ja Mosk­va“ kva­pą). Mi­ni­mus le­di­nu­kus „Skry­dis“ („Vzliot­nyj“) „Ae­ro­flo­to“ lėk­tu­ve at­si­me­nu ir pa­ti. Iš tie­sų tai bu­vo „Te­at­ri­niai“ le­di­nu­kai („Te­at­ral­na­ja“), tik ap­vilk­ti ki­tu po­pie­rė­liu.

No­rė­da­mi pa­siek­ti žai­di­mo au­to­biog­ra­fi­niais fak­tais dug­ną, kri­ti­kai ana­li­zuo­ja pa­sa­ko­to­jais su­si­tri­gu­bi­nu­sio V. Na­bo­ko­vo triu­kus: su­si­tri­gu­bi­nu­sio to­dėl, kad „Ar­le­ki­nų…“ fak­tai ly­gi­na­mi ne tiek su pa­ties V. Na­bo­ko­vo gy­ve­ni­mo fak­tais, kiek su ap­ra­šy­tais kū­ri­ny­je „Kal­bėk, at­min­tie“, o ja­me juk kal­ba pa­sa­ko­to­jas, juo­lab kad tas kū­ri­nys yra la­biau eseis­ti­nė pro­za nei me­mu­a­rai.

Ro­ma­nu „Žvelk į ar­le­ki­nus!“ V. Na­bo­ko­vas pa­kerš­ta­vo vul­ga­riems kri­ti­kams, ku­rie knai­sio­jo­si po jo gy­ve­ni­mą ieš­ko­da­mi re­a­laus li­guis­tos, bet ke­rin­čios fan­ta­zi­jos pa­grin­do, ta­pa­tin­da­mi pa­sa­ko­to­ją ir au­to­rių. Še­kit, tar­si sa­ko ra­šy­to­jas, ge­ras kąs­nis, ne­ap­žio­sit ar­ba pa­spring­sit. Ir to­liau ma­ny­sit, kad „Lo­li­tą“ pa­ra­šė pe­do­fi­las ir nim­fe­čių me­džio­to­jas? En­tu­ziaz­mas tik­rin­ti iš­gal­vo­tus fak­tus V. Na­bo­ko­vą siu­ti­no, bet jis pats juk yra tei­gęs, kad „ne­ga­li bū­ti moks­lo be fan­ta­zi­jos, o me­no be fak­to“.

Kai kas ma­no, kad ro­ma­nas „Žvelk į ar­le­ki­nus!“ yra him­nas jo žmo­nai Ve­rai Slo­nim. Po ra­šy­to­jo mir­ties Ve­ra sū­nui iš ne­vil­ties pa­siū­lė – iš­si­nuo­mo­ki­m ae­ro­pla­ną ir už­si­muš­kim. Rū­pin­da­ma­si kū­ry­bi­niu pa­li­ki­mu ji iš­gy­ve­no dar 14 me­tų, o Na­bo­ko­vų sū­nus mi­rė šie­met. Gar­siau­sias V. Na­bo­ko­vo biog­ra­fas Bria­nas Bo­y­das, ku­riam V. Slo­nim lei­do nau­do­tis ar­chy­vais ir… kaip čia švel­niau su­for­mu­la­vus… kon­tro­liuo­da­ma ra­šo­mą teks­tą iš es­mės su­ti­ko su jo ana­li­zė­mis (skir­tin­gai nei su An­drew Fiel­do), pre­ci­ziš­kai su­ly­gi­no „Ar­le­ki­nų…“ ir „Kal­bėk, at­min­tie“ pa­sa­ko­to­jų biog­ra­fi­jų fak­tus. Pa­si­steng­siu pa­da­ry­ti at­virkš­čią pro­ce­są – ras­ti „Ar­le­ki­nų…“ pa­sa­ko­to­jo Va­di­mo Va­di­mi­čiaus ir Vla­di­mi­ro Na­bo­ko­vo pa­na­šu­mų. Tuo la­biau kad ra­šy­to­jas, ties­mu­kai pa­teik­da­mas ne­su­tam­pan­čius su sa­vo biog­ra­fi­ja fak­tus, vis dėl­to brė­žia sa­ve ir Va­di­mą jun­gian­čią es­mi­nę siu­že­ti­nę li­ni­ją – tai ra­šy­to­jo, emig­ran­to iš Ru­si­jos, gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja. Jei ši­tą pa­mąs­ty­mą skai­ty­tų V. Na­bo­ko­vas, jis, be abe­jo, pa­va­din­tų ma­ne vul­ga­ria kri­ti­ke, sie­kian­čia su­ta­pa­tin­ti vei­kė­ją ir au­to­rių, Sig­mun­do Freu­do mo­ki­ne, ban­dan­čia, jo ma­ny­mu, su­sie­ti ne­su­sie­ja­ma – „ge­ni­ta­li­jas“ ir šven­tą fan­ta­zi­jos ug­nį.

Ra­šy­to­jo ro­ma­no te­mai api­brėž­ti tin­ka kai ku­rios fra­zės iš pa­čios kny­gos – tai kny­ga apie „mei­lę ir pro­zą“, tai kny­ga apie pro­ble­mas – „be­ga­ly­bės, am­ži­ny­bės ir ta­pa­ty­bės“. Ru­siš­ka­me Sergejaus Il­ji­no ver­ti­me – „bez­ko­neč­nos­ti, več­nos­ti, lič­nos­ti“. Ver­tė­ja Ra­sa Draz­daus­kie­nė ir­gi pui­ki ali­te­ra­ci­jos triu­kų meist­rė: angl. small smel­ly bus – liet. pa­lai­kis pri­plė­kęs au­to­bu­siu­kas. (Ra­sa nu­ro­dė to­kias keb­lias ver­ti­mo vie­tas, per pra­stai mo­ku an­glų kal­bą, kad jas ras­čiau pa­ti.) Vers­ti V. Na­bo­ko­vą sun­ku. Jis kū­rė pra­smes po­eti­nė­mis kal­bos ga­li­my­bė­mis – są­skam­biais, ri­mu, rit­mu, stul­bi­na­mais nau­ja­da­rais, aso­cia­ci­jų ke­kė­mis, sve­ti­mų kal­bų su­ker­gi­mais su kal­ba, ku­ria ra­šo­mas kū­ri­nys. Dau­ge­lis jo žo­džių, po­sa­kių dau­giap­ras­miai, są­mo­jai – in­te­lek­tu­a­lūs. Ver­tė­jas tu­ri iš­ma­ny­ti ki­tus V. Na­bo­ko­vo kū­ri­nius, nes ra­šy­to­jas mė­go per­kel­ti vie­no kū­ri­nio de­ta­les, mo­ty­vus, net daik­tus į ki­tą. Vie­nus ši­tas vir­tuo­ziš­ku­mas ke­ri, ki­tus – er­zi­na. Tai V. Na­bo­ko­vo meist­rys­tė, ku­rią jis mė­go ir ku­ria daž­nai ne­sai­kin­gai mė­ga­vo­si. Ra­šy­to­jas ne­tu­rė­jo mu­zi­ki­nės klau­sos, bet ling­vis­ti­nę klau­są tu­rė­jo ab­so­liu­čią ir su­ge­bė­da­vo ją pa­vers­ti vaiz­du: „Jo pa­var­dė Mol­na­ras, ta n kaip smil­te­lė dre­vė­je…“ Šia­me ro­ma­ne aps­tu na­bo­ko­viš­kų (vos ne­pa­ra­šiau „na­va­kiš­kų“, bet tai bū­tų tie­sa, pri­si­min­ki­me Kęs­tu­čio na­bo­ko­viš­kuo­sius „už lan­go kur­ti­nan­čiai kri­to la­pai“ ar­ba „lie­taus pa­skir­tis vi­sa­da tai­ko­mo­ji“) me­ta­fo­rų, epi­te­tų ir hu­mo­ro: „tai­sy­mų or­gi­jos“, „le­van­dų trium­fas“, „įkvė­pi­mo do­bi­liu­kai“, „po­pie­tės be­dug­nė“, „pir­mo aukš­to gy­ven­to­jų me­no­pau­zė“ ir „iš­ky­los į san­tuo­ki­nį mie­ga­mą­jį“. Ar­tė­ju prie S. Freu­do tar­si laip­te­liais rem­da­ma­si jo ar­šaus prie­šo me­ta­fo­ro­mis…

„Ar­le­ki­nų…“ siu­že­tas pa­pras­tas: ra­šy­to­jas pa­sa­ko­ja sa­vo gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos is­to­ri­ją, ku­rio­je dau­giau­sia vie­tos už­ima mo­te­rys ir kū­ry­ba. Į kū­niš­ką san­ty­kį Va­di­mas net su iš­te­kė­ju­sia mo­te­ri­mi su­ei­na be skru­pu­lų, da­ly­kiš­kai: „Už­tru­kę trum­piau, nei jos vy­rui, grei­tam skai­ty­to­jui, pri­rei­kė per­žiū­rė­ti dvi spau­dos skil­tis, mu­du „įsta­tė­me jam ra­gus“.“ Šia­me ro­ma­ne ran­da­me tau­pų, ta­čiau iš­raiš­kin­gą ne­kal­ty­bės at­ėmi­mo ak­tą: „Gu­lė­jo­me nu­ogi, van­giai ap­si­ka­bi­nę. Ne­tru­kus jos lū­pos, lie­čian­čios ma­ną­sias, pir­mą kar­tą sa­vo no­ru pra­si­vė­rė bu­či­niui. Aš at­ga­vau jė­gas. Su­sku­bau ją už­val­dy­ti. Ji su­šu­ko, kad aš ją pa­si­bai­sė­ti­nai skau­di­nu, ir įnir­tin­gai prie­šin­da­ma­si stū­mė lauk kru­vi­ną, be­si­dau­žan­čią žu­vį. Kai aš, nuo­lan­kiai ieš­ko­da­mas pa­kai­tos, pa­mė­gi­nau ap­gniauž­ti ją jos pirš­tais, ji iš­trau­kė ran­ką ir iš­va­di­no ma­ne pur­vi­nu pa­si­lei­dė­liu (griaz­nyj raz­vrat­nik).“ Kai ku­rie ak­tai tar­si nu­ko­pi­juo­ti iš tre­čia­rū­šių tri­le­rių, ta­čiau ba­na­ly­bę ra­šy­to­jas „val­do“ ty­čia kar­to­da­mas tą pa­tį žo­dį: „Šyp­so­da­ma­si įė­jo Do­li. Šyp­so­da­ma­si smak­ro kryp­te­lė­ji­mu da­vė žen­klą, kad pa­dė­čiau ra­ge­lį. Šyp­so­da­ma­si nu­šla­vė nuo sta­lo eg­za­mi­nų są­siu­vi­nius ir įsi­tai­sė ant jo, man prieš vei­dą at­sta­čiu­si pli­kas blauz­das.“ Ši­to ro­ma­no sluoks­nio pa­vir­šu­ti­niš­kiems skai­ty­to­jams tu­rė­tų pa­kak­ti, vi­sa ki­ta juos trik­dys. Ir tie pa­vir­šu­ti­niš­ki skai­ty­to­jai bus šiek tiek tei­sūs, nes ro­ma­nas tu­ri sklan­dų skai­ty­mą ap­sun­ki­nan­čių trū­ku­mų. Juos ga­li­ma įvar­dy­ti ly­giai taip pat, kaip sa­vo ra­šo­mos kny­gos trū­ku­mus įvar­di­jo ra­šy­to­jas Va­di­mas: „[...] už­du­si­nau ją per­tek­li­niais pra­smės klo­dais, kaip ru­sų vals­tie­tei tvan­kio­je rąs­tų pir­kio­je kar­tais pa­si­tai­ko nu­gul­ti (zas­pat’) kū­di­kį – iki są­mo­nės ne­te­ki­mo per­var­gus per šie­nap­jū­tę ar pri­kul­tai gir­to vy­ro.“

Ba­na­lius skai­ty­to­jus pir­miau­sia trik­dys Va­di­mo iš­pa­žin­tys apie sa­vo psi­chi­kos li­gą. Ne­ga­lia pa­si­reiš­kia ne­su­si­gau­dy­mu erd­vė­je. Va­di­mas Va­di­mi­čius, ap­si­su­kęs ap­link gat­vė­je, par­ke, bet ko­kio­je erd­vė­je, ne­su­ge­bė­da­vo su­keis­ti gal­vo­je pa­si­kei­tu­sių kai­rės ir de­ši­nės. Pa­na­šiai nu­stem­ba įsi­kirs­da­mas na­gais į trau­kia­mą ki­li­mė­lį ka­ti­nas, ma­ny­da­mas, kad krus­te­lė­jus sta­bi­liam pa­grin­dui pa­ju­dė­jo (megz­ta?) vir­tu­vė. Iš­kal­bin­giau­sia lai­ko ir erd­vės me­ta­fo­ra ro­ma­ne yra ši: „Su­sė­do­me ap­link ap­skri­tą sta­lą su iš­pieš­tu laik­ro­džio ci­fer­bla­tu […], Lui­za ties dvy­lik­ta va­lan­da, pro­fe­so­rius Kin­gas ties an­tra, po­nia Mor­gan ties ket­vir­ta, ža­liais šil­kais ap­si­tai­siu­si po­nia King ties aš­tun­ta, Oda­sas ties de­šim­ta, o aš tik­riau­siai ties šeš­ta ar ko­kia mi­nu­te vė­liau […].“ Prieš kiek­vie­ną mei­lės pri­si­pa­ži­ni­mą Va­di­mas jaus­da­vo pa­rei­gą my­li­mo­sioms pa­si­sa­ky­ti apie keis­tą sa­vo ne­ga­lią. Vi­si jo ry­šiai su mo­te­ri­mis bai­gia­si fias­ko. Iš­sky­rus pas­ku­ti­nę pa­žin­tį su ano­ni­me, ro­ma­ne įvar­di­ja­ma „tu“, kaip ir kū­ri­ny­je „Kal­bėk, at­min­tie“. Trum­pa­me epi­zo­de V. Na­bo­ko­vas ap­ra­šo su­si­ti­ki­mą su pas­ku­ti­ne gy­ve­ni­mo mo­te­ri­mi, ji tu­ri tai, kas jam yra svar­biau­sia: 1) su­čium­pa iš­sly­du­sį pa­vė­jui gat­vė­je jo pri­ra­šy­tą la­pą; 2) pa­ste­bi ant me­džio ab­so­liu­tų gro­žį – dru­ge­lį; 3) žiū­rė­da­ma į pe­te­liš­kę pa­sa­ko žo­dį „me­ta­mor­fo­zė“ ele­gan­tiš­ka ru­sų kal­ba; 4) yra jau­na. Ji iš­aiš­ki­na Va­di­mui, kad jo ne­ge­bė­ji­mas gau­dy­tis erd­vė­je yra ne­ge­bė­ji­mas gau­dy­tis lai­ke, ki­taip ta­riant, jis su­pai­nio­jo nuo­to­lį ir truk­mę. Diag­no­zės įvar­di­ji­mo pa­sveik­din­tas Va­di­mas grįž­ta į tik­ro­vę. Ta­čiau tik­ro­vė ra­šy­to­jui ga­li bū­ti tik kū­ry­ba – ir tuo V. Na­bo­ko­vas su sa­vo vei­kė­ju vi­siš­kai su­tam­pa. Su lem­tin­gą­ja „tu“, skir­tin­gai nei su vi­so­mis ki­to­mis ro­ma­no mo­te­ri­mis, Va­di­mas ro­ma­ne nei pa­ti­ria ero­ti­kos, nei my­li­si. Jį su ta mo­te­ri­mi sie­ja es­min­ges­nis ry­šys – mo­ters adek­va­čiai su­vo­kia­mas ir ado­ruo­ja­mas jo ra­šo­mo kū­ri­nio teks­tas: „Pa­li­kau ta­ve ty­san­čią šez­lon­ge, ant grin­dų sau­lė at­kar­to­jo ame­tis­tų spal­vos ve­ran­dos lan­gų rom­bus, dry­žiais mar­gin­da­ma ta­vo pli­kas blauz­das ir su­kry­žiuo­tų pė­dų pa­dus (de­ši­nės ko­jos di­dy­sis pirš­tas kar­tais krus­tel­da­vo, tar­si ne­re­gi­mais sai­tais su­riš­tas su teks­to įsi­sa­vi­ni­mo grei­čiu ar­ba siu­že­to vin­giais).“

Ro­ma­no Va­di­mas ima kur­ti, kai vai­kys­tė­je se­ne­lės se­suo jam, aš­tuon­me­čiam ber­niu­kui, „jau sergs­tin­čiam be­pro­čio pa­slap­tis“, lie­pia žvelg­ti į ar­le­ki­nus. Ar­le­ki­nai, anot jos, yra vis­kas – me­džiai, žo­džiai, si­tu­a­ci­jos ir už­da­vi­niai. Tuoj pat pa­aiš­kė­ja, kad Va­di­mas, lai­ky­da­ma­sis te­tu­lės pa­ta­ri­mo kur­ti, su­kū­rė ir ją pa­čią, nes ri­bos tarp re­a­ly­bės ir kū­ry­bos nė­ra: „Sa­vo pir­mų­jų sva­jo­nių gar­bei iš­gal­vo­jau se­ną­ją te­tą, ir štai ji lė­tai at­šlu­buo­ja mar­mu­ri­niais at­min­ties ve­ran­dos laip­te­liais, šo­nu, šo­nu, varg­šė se­nu­tė […].“ V. Na­bo­ko­vas vai­kys­tė­je į min­ty­se ku­ria­mą tik­ro­vę žvel­gė Vy­ros so­dy­bos pa­vė­si­nė­je pro spal­vo­tus rom­bo for­mos ar­le­ki­ni­nius stik­lus. Stik­lų rom­bai (angl. dia­monds) yra te­tu­lės ro­ma­ne nu­ro­dy­tų ar­le­ki­nų „pro­to­ti­pas“. Sveik­da­mas po prie­puo­lio li­go­ni­nė­je Va­di­mas ma­to ant nak­ti­nio sta­liu­ko aki­nius, ar­le­ki­no kau­kę pri­me­nan­čius įžam­biais rė­mais… Ta­da pa­la­tos du­rys su­ju­da ir ne­tru­kus į vi­dų įžen­gia Tik­ro­vė. Sa­vo bū­si­mą žmo­ną Ve­rą Slo­nim V. Na­bo­ko­vas su­ti­ko Ber­ly­ne 1923 me­tais, į pir­mą­jį pa­si­ma­ty­mą ji at­ėjo vei­dą pri­den­gu­si do­mi­no. „Mer­gi­na vil­ko pro­fi­liu“, bi­jo­da­ma su­ar­dy­ti pir­mą­jį įspū­dį, kau­kės ne­nu­si­ė­mė ir at­min­ti­nai de­kla­ma­vo V. Na­bo­ko­vo ei­lė­raš­čius. Ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, ko­kį įspū­dį pa­slap­tin­ga ger­bė­ja pa­li­ko jau­nam po­etui, ku­ris – ta­da ne­tur­tin­gas, am­bi­cin­gas, dau­ge­lio ne­mėgs­ta­mas dėl de­monst­ruo­ja­mo, bet pa­grįs­to pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi – ga­lė­jo, kaip ir Va­di­mas ro­ma­ne, pa­sa­ky­ti: „Bū­si­mą šlo­vę ju­tau ko­jų pirš­tais, ran­kų pirš­tų ga­liu­kais, plau­kais […].“

V. Na­bo­ko­vas tei­gė, kad ra­šy­to­jai, ku­rie sa­ko, jog kar­tais ne­ži­no, ką jiems iš­krės jų he­ro­jai, yra pus­pro­čiai. Ta­čiau ra­šy­to­jai, įsi­vaiz­duo­jan­tys, kad stum­do sa­vo vei­kė­jus tar­si šach­ma­tų fi­gū­ras griež­tai nu­žy­mė­tais ta­kais, ir­gi nė­ra vi­sa­ga­liai. Jei kū­ri­nys įtai­gus ir ne­ap­len­kia psi­cho­lo­gi­jos, pa­sa­ko­to­jas pra­ne­ša skai­ty­to­jui apie au­to­rių da­ly­kų per­ženg­da­mas su­teik­tus įga­lio­ji­mus. Įvyks­ta kū­ry­bi­nio me­cha­niz­mo nu­lem­tas ne­są­mo­nin­gas ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mo (cha­rak­te­rio, per­ver­si­jų, ko tik no­ri) „vikilyksas“. Kū­ri­ny­je skai­to­me tai, kas bu­vo no­rė­ta pa­ra­šy­ti, ir tai, kas pa­si­ra­šė.

Svar­biau­sio­ji V. Na­bo­ko­vo „mo­te­ris“ pa­sau­ly­je bu­vo, be abe­jo, li­te­ra­tū­ra. V. Slo­nim, V. Na­bo­ko­vo žmo­na, dar yra va­di­na­ma jo mū­za, sek­re­to­re, ben­dra­žy­ge. Pats ra­šy­to­jas ją per pa­skai­tas JAV va­din­da­vo asis­ten­te. Ve­ra ly­dė­da­vo jį į kiek­vie­ną pa­skai­tą, o tarp stu­den­tų skli­do gan­dai, kad to­ji ne­aiš­kaus sta­tu­so bū­ty­bė yra dės­ty­to­jo as­mens sar­gy­bi­nis ir ne­šio­ja­si ran­ki­nė­je re­vol­ve­rį. Iš tie­sų Ve­ra bu­vo tas žmo­gus, ku­ris su­da­rė Vla­di­mi­rui, daug kuo pa­na­šiam į Va­di­mą (nors ir kaip nai­viai sten­gia­ma­si psi­cho­lo­gi­nius ati­ti­ki­mus iš­kreip­ti ir pa­slėp­ti pri­den­giant ne­su­tam­pan­čia fak­tog­ra­fi­ja), są­ly­gas tap­ti tuo, kuo jis ta­po. V. Slo­nim bu­vo ne tik V. Na­bo­ko­vo žmo­na, ji bu­vo jo „vy­ras“. Ap­sau­gi­nis pa­sau­lio su­per­mar­ke­te ir part­ne­riš­kas klai­džio­jan­čios V. Na­bo­ko­vo sek­su­a­li­nės ta­pa­ty­bės uos­tas, kar­tu, be abe­jo, ir ka­lė­ji­mas.

V. Na­bo­ko­vas, kaip ir Va­di­mas, ne­tu­rė­jo jo­kių sai­tų su bui­ti­mi ir tech­ni­ka. Jis ne­iš­mo­ko spaus­din­ti ma­ši­nė­le. Ve­ra yra per­ra­šiu­si iki pas­ku­ti­nio pus­la­pio jo kū­ry­bą ir at­sa­ki­nė­ju­si į laiš­kus, ku­rie po „Lo­li­tos“ plūs­da­vo la­vi­na. Jos pa­ra­šo ini­cia­lų V. N., su­tam­pan­čių su ra­šy­to­jo, kai kas laiš­kuo­se ne­iš­šif­ruo­da­vo kaip jos ir po­ra ty­čia klai­di­ndavo. V. Na­bo­ko­vas ne­vai­ra­vo ma­ši­nos. Ve­ra jį ve­žio­jo po Ame­ri­ką, Eu­ro­po­je į dru­ge­lių me­džiok­les ir ki­tur. Jei ne ji, Lo­li­ta su Hum­ber­tu Hum­ber­tu (ir mes taip pat) ne­bū­tų pa­ty­rę dau­ge­lio nuo­ty­kių ir nuo­tai­kų be­si­kei­čian­čiuo­se mo­te­liuo­se. V. Na­bo­ko­vas ne­mo­kė­jo (ir ne­no­rė­jo) kal­bė­ti te­le­fo­nu ir, kaip pats hi­per­bo­li­zuo­da­mas sa­vo ne­prak­tiš­ku­mą tei­gė, ne­su­ge­bė­jo su­lanks­ty­ti skė­čio. Ve­ra, su­tik­ta 1923 me­tais Ber­ly­ne, bu­vo neu­ro­tiš­ko, jaut­raus, an­ti­bui­tiš­ko, kan­ki­na­mo (kaip ir Va­di­mas) per­ma­nen­ti­nės ne­mi­gos, kap­ri­zin­go, ne­sio­rien­tuo­jan­čio prak­ti­nia­me gy­ve­ni­me, ne­sa­vik­ri­tiš­ko, kerš­tin­go, itin jus­lin­go, bet ne­jaus­min­go, ne­pa­ti­rian­čio su mo­te­ri­mi nor­ma­laus san­ty­kio, ge­nia­laus, sub­ti­laus, in­te­lek­tu­a­laus, vir­tuo­ziš­ko ra­šy­to­jo „svei­ka­sis aš“. Al­ter ego nu­vi­jo jo de­mo­nus (taip pat ir ne­si­gau­dy­mą erd­vė­je, V. Na­bo­ko­vas yra „nu­vai­ra­vęs“ ne į tą au­di­to­ri­ją per pa­skai­tas) leis­da­ma jam – tik kur­ti. Ra­cio­na­li, griež­ta, nuo­sai­ki, skir­tin­gai nei vi­sa­da gy­vy­be kun­ku­liuo­jan­tis ra­šy­to­jas, ji ap­mąs­ty­da­vo ir nu­ma­ty­da­vo blo­giau­sias įvy­kių pa­sek­mes, kar­tu nuo jų ap­sau­go­da­ma šei­mą. Per­fra­zuo­ki­me ro­ma­no pa­va­di­ni­mą ir žvel­ki­me į fo­to­gra­fi­jas – V. Na­bo­ko­vas jo­se pa­pras­tai „žvel­gia į ar­le­ki­nus“, o Ve­ra – į ra­šy­to­ją. Iš es­mės jie, kaip pa­pil­dan­tys vie­nas ki­tą dė­me­nys ar in­stru­men­tai, ma­to tą pa­tį – kū­ri­nius.

…Kai V. Na­bo­ko­vas pa­mi­lo Pa­ry­žiu­je Iri­ną Gu­a­da­ni­ni, ku­ri su­tei­kė jam kū­niš­kų ma­lo­nu­mų, V. Slo­nim ne­pa­da­rė klai­dos, bū­din­gos dau­ge­liui mo­te­rų to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je. Ji bu­vo pri­blokš­ta, bet lei­do jam pa­si­rink­ti ne­grą­žy­da­ma ran­kų ir be is­te­ri­jos. Ir jis pa­si­rin­ko. V. Na­bo­ko­vas ne­ga­lė­jo su­ei­ti su mo­te­ri­mis į vi­sa­ver­tį san­ty­kį, nes jis gy­ve­no kū­ry­bo­je, o jos – že­mės ro­ju­je. Įsi­tai­siu­sios pa­pras­tai nuo­mo­ja­muo­se ki­či­niuo­se kam­ba­riuo­se su pa­veiks­liu­kais, so­fo­mis ir šu­niu­kais, V. Na­bo­ko­vo ko­ke­tės ir vi­lio­kės pa­si­dau­gins jo kū­ri­niuo­se kaip ap­ga­vi­kės be skru­pu­lų, mies­čio­nės, ma­te­ria­lis­tės, he­do­nis­tės, iki ga­lo su­griau­nan­čios vy­rų, pa­si­duo­dan­čių gry­no­jo mo­te­riš­ku­mo ke­rams, gy­ve­ni­mus. Nors be ne­iš­ti­ki­my­bės su Iri­na V. Na­bo­ko­vas, ko ge­ro, ne­bū­tų pa­ra­šęs no­ve­lės „Pa­va­sa­ris Fial­to­je“. Kai ku­rie kri­ti­kai (Bo­ri­sas No­si­kas) tei­gia, kad ap­sa­ky­mo Ni­nos pro­to­ti­pas yra Iri­na. V. Na­bo­ko­vas ap­sa­ky­me ją už­mu­ša au­to­ava­ri­jo­je – t. y. siu­že­tu su­nai­ki­na ga­li­my­bę ka­da nors grįž­ti į aist­rin­gą glė­bį: ti­piš­kas na­bo­ko­viš­kas triu­kas, fan­ta­zi­jos ir tik­ro­vės ly­di­nys. Kū­ri­nys iš­gy­do au­to­rių. Pra­ėjus dau­ge­liui me­tų, kai Iri­na gy­ve­no skur­de, o jis – sken­do „Lo­li­tos“ ho­no­ra­ruo­se, kaž­kam pra­ne­šus, kad ser­gan­ti bu­vu­si Pa­ry­žiaus my­li­mo­ji ga­lo ne­su­du­ria su ga­lu, jis nu­siun­tė jai nie­kin­gai ma­žą per­lai­dą. Ir pats tai pa­ko­men­ta­vo: „Ta­pau šykš­tokas.“

Ir kaip slau­gė, ir kaip sar­gi­nis šuo, ir kaip pro­fe­sio­na­li li­te­ra­tū­ri­nė pa­gal­bi­nin­kė sau­go­da­ma ry­šį su ge­ni­ju­mi V. Slo­nim ne­pa­da­rė dar vie­nos klai­dos. To­ji klai­da ir­gi bū­tų bu­vu­si lem­tin­ga: ji ne­pra­dė­jo ra­šy­ti. Nors to­kių as­pi­ra­ci­jų stu­di­juo­da­ma jau­nys­tė­je tu­rė­jo. Ve­ra yra pri­si­pa­ži­nu­si sa­vo pa­žįs­ta­mai, kad ne­blo­gai bū­tų pa­ra­šy­ti kny­gą apie tai, kaip mo­te­riai pa­vyks­ta rei­kia­ma lin­kme nu­kreip­ti ir su­stip­rin­ti vy­ro ta­len­tus. (Po vy­ro mir­ties V. Slo­nim iš­ver­tė į ru­sų kal­bą vie­ną su­dė­tin­giau­sių pa­sau­lio li­te­ra­tū­ro­je ro­ma­nų „Blyš­ki ug­nis“.) Jei ji bū­tų ėmu­si ra­šy­ti ir grei­čiau­siai bū­tų ra­šiu­si blo­giau, jis bū­tų to ne­pa­ken­tęs… Ro­ma­ne pir­mo­ji Va­di­mo žmo­na pa­ki­ša jam sa­vo mei­lu­žio laiš­ką kaip sa­vo pa­čios ra­šo­mos kny­gos epi­zo­dą (sti­liu­mi laiš­kas ga­lė­jo bū­ti ir jos kū­ri­nys) ir klau­sia, kur nu­ves he­ro­jus si­tu­a­ci­ja – į gro­tes­ką ar į tra­ge­di­ją. Va­di­mas at­sa­ko: „Į šiukš­lių dė­žę.“ Vie­na­me laiš­ke Ber­ly­no ir Pa­ry­žiaus lai­ko­tar­piu sa­vo drau­gei, o vė­liau – itin ne­mėgs­ta­mai kri­ti­kei Zinaidai Ša­chov­ska­jai V. Na­bo­ko­vas ra­šė: „Per­skai­čiau ke­le­tą „mo­te­riš­ko­sios ly­ties“ kny­gų…“ O jei Ve­ra bū­tų ra­šiu­si ge­riau nei jis – V. Na­bo­ko­vas bū­tų to ne­pa­ken­tęs, nes to ne­pa­ken­čia be­veik kiek­vie­nas ra­šy­to­jas vy­ras. „Ar­le­ki­nai…“ yra him­nas mo­te­riai, ku­ri lei­do V. Na­bo­ko­vui tap­ti tuo, ką mes da­bar skai­to­me.

Grįž­ki­me prie „Ar­le­ki­nų…“ Vi­sos Va­di­mo mo­te­rys cha­rak­te­ri­zuo­ja­mos san­ty­kiu su li­te­ra­tū­ra, ne­svar­bu, tas san­ty­kis pro­fe­sio­na­lus ar di­le­tan­tiš­kas. Vie­nos iš jų yra sub­ti­lios pa­šne­ko­vės, ki­tos tik me­cha­niš­kai per­spaus­di­na jo kū­ri­nius, te­įsi­dė­mė­da­mos sky­ry­bos žen­klus. Net epi­zo­diš­ką Do­li fon Borg, su ku­ria Va­di­mas pa­tirs (jau ci­tuo­tą) ak­tą ant sta­lo, ke­tu­rias­de­šimt­me­tis ra­šy­to­jas su­tin­ka ant bib­lio­te­kos laip­tų – mer­gi­na ta­me epi­zo­de abiem ran­kom prie krū­ti­nės spau­džia kny­gą. Vi­si ro­ma­ne ap­ra­šo­mi mei­lės ak­tai yra ka­ri­ka­tū­riš­ki ar net vul­ga­ro­ki. Po­kal­biai su mo­te­ri­mis apie kū­ry­bą – ero­tiš­ki ir su pus­to­niais. Klau­san­čio my­li­mos mo­ters (šiuo at­ve­ju kar­tu ir duk­ters) de­kla­muo­ja­mų ei­lių Va­di­mo re­ak­ci­ja pa­na­ši į or­gaz­mą: „Su­vai­to­jau, jus­da­mas, kaip už­gniau­žia kva­pą. Pa­bu­čia­vau ją. Ap­si­ver­kiau. Vi­sas dre­bė­da­mas su­smu­kau į tra­pią kė­dę, ku­ri su­girgž­dė­jo, at­si­liep­da­ma į ma­no trau­ku­lius.“ Duo­da­mas in­ter­viu „Pla­y­boy“ 1964 me­tais, pa­klaus­tas apie sek­są (šiam lei­di­niui pra­leis­ti to­kį klau­si­mą bū­tų tas pats, kas so­di­nin­ko ne­pa­klaus­ti apie obe­lis), V. Na­bo­ko­vas iš­si­su­ka nuo at­sa­ky­mo: „[…] vi­sa tai man at­ro­do per daug nuo­bo­du, kad eik­vo­čiau dėl to žo­džius. Pra­leis­ki­me sek­są…“ Sek­so epi­zo­duo­se „Ar­le­ki­nų…“ vei­kė­jas Va­di­mas pa­ti­ria psi­cho­lo­gi­nį dis­kom­for­tą, vie­nas ak­tas – vu­ja­ris­ti­nis, ki­ta­me vei­kė­jas dėl ga­li­mų liu­di­nin­kų sle­pia sa­vo pa­var­dę, ak­tas virs­ta ne vy­riš­ku iš­si­pil­dy­mu, bet bra­vū­ra ar net ka­ri­ka­tū­ra. Są­mo­jis, su­si­jęs su im­po­ten­ci­ja, Va­di­mą er­zi­na: „Žiū­rėk, kad tik ran­kos bū­tų nu­svi­ru­sios…“ Kar­di­na­lius Va­di­mo as­me­ny­bės po­ky­čius, įvy­kius le­mia ne mo­te­rys (nors ro­ma­ne jų itin daug), bet kū­ry­ba. „Jus­lių ini­cia­ci­ją“ ska­ti­na die­no­raš­tis, ne mei­lė. Va­di­mo įpuo­li­mą į li­gą – es­mi­nį as­me­ny­bės pa­si­kei­ti­mą – sig­na­li­zuo­ja pa­si­kei­čian­ti jo ra­šy­se­na.

Ma­nau, kad ro­ma­nas „Žvelk į ar­le­ki­nus!“ yra vie­nas iš au­to­biog­ra­fiš­kiau­sių ir – ne­ty­či­niu re­zul­ta­tu – in­ty­miau­sių V. Na­bo­ko­vo kū­ri­nių. Įsi­dė­mė­ti­na tai, kad „Ar­le­ki­nai…“ yra pas­ku­ti­nis baig­tas V. Na­bo­ko­vo ro­ma­nas, ra­šy­da­mas jį V. Na­bo­ko­vas bai­mi­no­si mir­ti. Ran­kraš­tis plė­tė­si kor­te­lė­se, kaip ir ke­le­tas kū­ri­nių prieš tai, ta­čiau mir­ties bai­mę liu­di­jo pir­mą kar­tą at­lie­ka­ma la­pe­lių nu­me­ra­ci­ja. Ra­šy­to­jas la­pe­lius su­žy­mė­jo siu­že­to per­skai­ty­mo tvar­ka, jei kar­tais jį iš­tik­tų šir­dies smū­gis. Taip ra­šy­da­mas žmo­gus pa­pras­tai da­ro api­ben­dri­ni­mus. Pa­ties au­to­biog­ra­fiš­kiau­sio ra­šy­to­jo kū­ri­nio „Kal­bėk, at­min­tie“ pir­ma­sis va­rian­tas va­di­no­si „Con­clu­si­ve Evi­den­ce“ (liet. „Įti­ki­na­mas įro­dy­mas“): pa­va­di­ni­me už­ko­duo­tos dvi v. Be vie­nos v ra­šy­to­jo au­to­biog­ra­fi­ja ir biog­ra­fi­ja (t. y. Tik­ro­vė) bū­tų bu­vu­si ki­to­kia. La­bai ga­li bū­ti, kad ji bū­tų pa­na­ši į tre­čią v – t. y. Va­di­mo, ku­rio ne­sėk­min­gas emo­ci­nio ir kū­niš­ko ry­šio su mo­te­ri­mi pa­ieš­kas, li­gą ga­li­ma ver­tin­ti kaip su­tirš­tin­tą pa­ties V. Na­bo­ko­vo kom­plek­sų su­bli­ma­ci­ją. (Kū­ri­nys gy­do au­to­rių.)

Kiek­vie­nam kri­ti­kui, ku­ris knai­sio­jo­si po kū­ri­nius ieš­ko­da­mas V. Na­bo­ko­vo kom­plek­sų, pa­vir­tu­sių siu­že­tais, įskai­tant nim­fe­tes (jos šmėkš­te­li ir „Ar­le­ki­nuo­se…“, ryš­kio­ji Lo­li­ta iš­si­ri­to iš dau­ge­lio lė­liu­kių), V. Na­bo­ko­vas įteik­tų „pri­gla­še­ni­je na kazn’“. Ro­ma­ne yra Va­di­mo, be­si­krei­pian­čio į „tu“, fra­zė, ku­rią ties­mu­kai ga­li trak­tuo­ti S. Freu­do ša­li­nin­kai ir įvai­riau – pla­čiau mąs­tan­tys psi­cho­a­na­li­ti­ko prie­šai: „Tik­ro­vė ne­iš­ven­gia­mai pa­kis­tų, jei aš da­bar pra­dė­čiau pa­sa­ko­ti, ką tu ži­nai, ką aš ži­nau, ko dau­giau nie­kas ne­ži­nos, ko nie­ka­da ne­su­ge­bės iš­raus­ti fak­tus my­lin­tys pur­va­rau­siai biog­ra­fi­tis­tai.“ Dar iš­kal­bes­nė dvi­pras­my­bė, bet gal­būt apie tą pa­tį, yra Va­di­mo ei­lė­raš­tis žmo­nai Iri­sei:

Po­ku­da snit­sia, snis’, vliub­lion­nost’.

No pro­buž­de­ni­jem ne muč’,

I luč­še ne­do­go­vo­rion­nost’

Čem eta ščel’ i etot luč.

Vie­na iš „fak­tus my­lin­čių pur­va­rau­sių“, mi­nė­to­ji Z. Ša­chov­ska­ja, ra­šy­da­ma apie V. Na­bo­ko­vą, tei­gė: „Pa­sau­lio rea­ly­bė – tai jo kū­ry­bos me­džia­ga, jo vei­kė­jai ran­da­si iš gy­vų žmo­nių, svar­biau­sias iš jų, pa­si­ro­dan­tis įvai­riais ar­le­ki­niš­kais dra­bu­žiais, jis pats.“

V. Na­bo­ko­vas sa­kė, kad jam pa­tin­ka li­te­ra­tū­ra ir jis ne­mėgs­ta jo­je prie­mai­šų. Ra­šy­to­jas tu­rė­jo ome­ny gy­ve­ni­mo de­ta­les. Ta­čiau įtai­gus teks­tas daž­niau­siai ga­lin­ges­nis už kū­rė­ją. Per­pras­da­mi V. Na­bo­ko­vą „už­si­mer­ki­te, kad ma­ty­tu­mė­te ge­riau“. Kny­go­je vis­ko tiek daug, kad net ne­be­at­si­me­nu, ko­kia­me epi­zo­de ir kas (koks ar­le­ki­nas) iš­ra­šė šį vie­no vi­sų lai­kų ge­riau­sio ra­šy­to­jo kū­ri­nių skai­ty­mo re­cep­tą.