„…Ir me­tas su­nai­kin­ti tuos, ku­rie nio­ko­ja že­mę“

VYGANTAS VAREIKIS

Šią va­sa­rą Ro­mo­je nu­griu­vo da­lis Giu­sep­pės Va­la­die­r XIX am­žiaus pra­džio­je su­pro­jek­tuo­tos pro­me­na­dos sie­nos, nuo ku­rios at­si­ve­ria įspū­din­gas vaiz­das į Ro­mos ar­chi­tek­tū­ros pa­min­klą – Tau­tos aikš­tę. Ir vi­sa tai at­si­ti­ko dėl va­sa­rą Ita­li­ją už­plū­du­sios karš­čio ban­gos.

Pro­fe­so­rius Ja­me­sas Han­se­nas iš NASA God­dard Ins­ti­tu­te for Spa­ce Stu­dies straips­ny­je „The Was­hing­ton Post“ pa­reiš­kė, kad pas­ta­ro­sio­mis va­sa­ro­mis Eu­ro­pą ir JAV karš­čiai ka­muo­ja dėl vi­suo­ti­nio at­ši­li­mo. Anot jo, bent trys karš­čio ban­gos per pra­ėju­sį de­šimt­me­tį be­veik ne­abe­jo­ti­nai bu­vo kli­ma­to kai­tos pa­sek­mė. Į šį karš­čio ban­gų są­ra­šą įei­na ir 2003-ių­jų karš­čio ban­ga Eu­ro­po­je, pa­si­glem­žu­si dau­giau kaip 50 000 gy­vy­bių, 2010-ųjų karš­čiai Mask­vo­je ir 2011 bei 2012 me­tų saus­ros Ame­ri­kos Tek­sa­so ir Ok­la­ho­mos vals­ti­jo­se.

„Mū­sų ana­li­zė pa­ro­dė, kad ne­be­ga­li­ma sa­ky­ti, jog vi­suo­ti­nis at­ši­li­mas pa­di­dins kraš­tu­ti­nių kli­ma­to reiš­ki­nių ti­ki­my­bę, ir at­sar­giai kar­to­ti įspė­ji­mus, kad nė vie­nas oro reiš­ki­nys ne­ga­li bū­ti tie­sio­giai su­sie­tas su kli­ma­to kai­ta, – pa­reiš­kė J. Han­se­nas. – Prie­šin­gai, mū­sų ana­li­zė ro­do, kad ne­se­niai bu­vu­siems ne­žmo­niš­kai karš­tiems orams be­veik nė­ra jo­kio ki­to pa­aiš­ki­ni­mo, iš­sky­rus kli­ma­to kai­tą.“

Nor­ve­gų moks­li­nin­kai, rem­da­mie­si il­ga­lai­kių ste­bė­ji­mų duo­me­ni­mis, pa­skel­bė, kad Ark­ties le­das da­ro­si vis sil­pnes­nis ir plo­nes­nis, o rug­pjū­čio mė­ne­sį Ark­ties van­de­ny­ną den­gian­tis le­das nu­tir­po dau­giau­sia nuo to lai­ko, kai prieš 30 me­tų bu­vo pra­dė­ta jį ste­bė­ti Že­mės pa­ly­do­vais. Yra duo­me­nų, kad Ark­ties le­das tirps­ta grei­čiau, ne­gu ti­kė­ta­si. Pa­sak Nor­ve­gi­jos po­lia­ri­nio ins­ti­tu­to di­rek­to­riaus Ki­mo Holméno, prieš dvi­de­šimt ir net prieš de­šimt me­tų moks­li­nin­kai ne­si­ti­kė­jo, kad vyks to­kie po­ky­čiai. Le­das tirps­ta vis la­biau, o jo ny­ki­mo grei­tis vis di­dė­ja.

Lie­tu­vo­je jau po­rą va­sa­rų ura­ga­ni­nės vėt­ros gąs­di­na gy­ven­to­jus, ku­rie nė­ra ap­drau­dę sa­vo na­mų, dar­ži­nių ir tvar­tų, ir drau­di­mo ben­dro­ves, ku­rios yra ap­drau­du­sios to­kio po­bū­džio tur­tą. Ir, at­ro­do, to­kie kli­ma­to po­ky­čiai jau tam­pa nor­ma.

Krikš­čio­niš­ko­sios apo­ka­lip­ti­nės li­te­ra­tū­ros pra­na­šys­tės ir moks­li­nin­kų bei eko­lo­gų prog­no­zės pra­de­da keis­tai su­tap­ti. Anot Šven­to­jo Raš­to, kai at­eis pa­sau­lio pa­bai­ga, dan­gūs par­eis su smar­kiu ūže­siu, sti­chi­jos nuo karš­čio suirs… karš­to­je ug­ny­je iš­degs treč­da­lis že­mės… nuo dū­mų ap­tems sau­lė ir oras… žmo­nes de­gins bai­si kait­ra… pa­si­pils žai­bai, su­dun­dės griaus­ti­niai, kils bai­sus že­mės dre­bė­ji­mas… ir že­mė su sa­vo vei­ka­lais su­degs… Vi­sus šiuos žen­klus ga­li­ma in­ter­pre­tuo­ti ir kaip ak­tu­a­lių eko­lo­gi­nių pro­ble­mų iš­raiš­ką – van­dens ir oro tar­ša vei­kia at­mos­fe­rą, di­dė­ja van­de­ny­nų rūgš­tin­gu­mas ir to­dėl nyks­ta ko­ra­li­niai ri­fai, pa­žei­džia­ma van­de­ny­nų eko­sis­te­ma, vi­suo­ti­nis kli­ma­to at­ši­li­mas su­ke­lia karš­čio ban­gas ir ura­ga­nus. Ap­reiš­ki­me Jo­nui kal­ba­ma apie žmo­gaus at­sa­ko­my­bę už gam­tos, ku­ri yra Die­vo duk­ra, nai­ki­ni­mą ir ne­iš­ven­gia­mą baus­mę: „…ir me­tas su­nai­kin­ti tuos, ku­rie nio­ko­ja že­mę“ (Apr 11, 18).

Ne­nuos­ta­bu, kad po ga­na iš­sa­maus Pas­ku­ti­nio teis­mo die­nos ap­ra­šy­mo Ap­reiš­ki­mo Jo­nui au­to­rius teks­tą už­bai­gia pra­na­šau­da­mas „nau­ją dan­gų ir nau­ją že­mę“. Šian­dien pa­na­šiai skam­ba ir kai ku­rių po­li­ti­kų eko­lo­gi­nės de­kla­ra­ci­jos.

Kaip tei­gia moks­li­nin­kas iš Džor­džtau­no uni­ver­si­te­to Je­a­nas-François Mou­hot, eko­lo­gi­nių te­mų re­tai pa­si­tai­ko krikš­čio­niš­ko­jo­je apo­ka­lip­ti­nė­je li­te­ra­tū­ro­je. Ame­ri­ko­je tarp 1995 ir 2007 me­tų Ti­mas LaHaye ir Jer­ry B. Jen­kin­sas iš­lei­do Ap­reiš­ki­mo Jo­nui įkvėp­tų ro­ma­nų se­ri­ją „Left Be­hind“, jie spar­čiai iš­po­pu­lia­rė­jo – bu­vo par­duo­ta 65 mi­li­jo­nai eg­zem­plio­rių, ta­čiau eko­lo­gi­nės pro­ble­mos ten bu­vo pa­lies­tos vos frag­men­tiš­kai. Nie­ko keis­ta, nes kon­ser­va­ty­vios pro­tes­tan­tiš­kos Ame­ri­kos ben­druo­me­nės il­gai įta­ri­nė­jo eko­lo­gi­nes idė­jas sklei­džian­čius as­me­nis pro­ko­mu­nis­ti­nė­mis pa­žiū­ro­mis. Tad ti­kin­tys Apo­ka­lip­sės ne­iš­ven­gia­mu­mu daž­nai susipriešindavo su „gam­to­sau­gi­nin­kais“. Taip Ro­nal­do Re­a­ga­no sek­re­to­rius Ja­me­sas Wat­tas pa­reiš­kė, kad ant­ra­sis Jė­zaus at­ėji­mas už­baigs vi­sus mū­sų svars­ty­mus ir rū­pes­čius dėl pla­ne­tos li­ki­mo. Toks po­žiū­ris te­be­lie­ka po­pu­lia­rus krikš­čio­niš­ko­sio­se Ame­ri­kos ben­druo­me­nė­se.

Ki­ta ver­tus, pa­si­bai­gus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui krikš­čio­nių pa­svars­ty­mai apie pa­sau­lio pa­bai­gą su­si­lie­tė su eko­lo­gų nuo­gąs­ta­vi­mais. Šie nuo­gąs­ta­vi­mai pir­miau­sia bu­vo su­si­ję su Hi­ro­si­mos bom­bar­da­vi­mu, kai bu­vo su­vok­ta, kad ato­mi­nis gin­klas ga­li su­nai­kin­ti gy­vy­bę Že­mė­je. To­kio po­bū­džio bai­mės bu­vo su­stip­rin­tos nuo­gąs­ta­vi­mais ir dėl pla­ne­tos už­terš­tu­mo di­dė­ji­mo.

1952 me­tais eko­lo­gi­nes pa­žiū­ras pro­pa­ga­vu­si Ra­chel Car­son iš­lei­do kny­gą „Ty­lu­sis pa­va­sa­ris“. Ji pra­si­de­da in­sek­ti­ci­dais ir ki­to­mis che­mi­nė­mis prie­mo­nė­mis už­terš­to kai­mo, ku­ria­me žū­va paukš­čiai, o žmo­nės su­ser­ga keis­to­mis ne­ži­no­mo­mis li­go­mis, ap­ra­šy­mu… Ši vi­zi­ja apie ga­li­mą pa­sau­lio pa­bai­gą, ku­ri rė­mė­si ne Die­vo žo­džiu, o su­vo­ki­mu, kad žmo­ni­ja, moks­las ir mo­der­nio­sios tech­no­lo­gi­jos pa­su­ko ka­tast­ro­fos ke­liu, bu­vo tik pre­liu­di­ja. Pa­si­py­lė ki­tų au­to­rių per­spė­ji­mai. Ame­ri­kie­čių bio­lo­gas ir moks­lo po­pu­lia­rin­to­jas Pau­las Ralp­has Ehr­li­chas 1968 me­tais iš­leis­to­je kny­go­je „De­mog­ra­fi­nė bom­ba“ pra­na­ša­vo, kad dėl ba­do ir mais­to trū­ku­mo pa­sau­ly­je iki 1980 me­tų mirs šim­tai mi­li­jo­nų žmo­nių. 1972 me­tais Jung­ti­nių Tau­tų ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius U Than­tas pra­na­ša­vo, kad ma­žiau kaip po de­šim­ties me­tų žmo­ni­ja su­si­durs su to­kio­mis bū­ti­no­mis spręs­ti pro­ble­mo­mis kaip gy­ven­to­jų skai­čiaus di­dė­ji­mas ir gam­ti­nės ap­lin­kos de­gra­da­ci­ja, o bū­dų ir prie­mo­nių, kaip iš­tai­sy­ti pa­dė­tį, ga­li ir ne­at­si­ras­ti.

1974 me­tais eko­lo­gijos šalininkas René Du­mont’as, iš­kel­tas kan­di­da­tu į Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tus, rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­je pra­dė­jo eks­plo­a­tuo­ti šū­kį „Ne­tu­ri­te pa­si­rin­ki­mo: eko­lo­gi­ja ar­ba mir­tis“. Ne­il­gai tru­kus ir ža­lių­jų par­ti­jos Eu­ro­po­je ta­po par­la­men­ti­nė­mis jė­go­mis. Nuo 1988 me­tų dis­ku­si­jos dėl kli­ma­to po­ky­čių Že­mė­jė ta­po ne­iš­ven­gia­ma sek­ma­die­ni­nių laik­raš­čių da­li­mi. Da­lis žmo­nių ma­no, kad su­si­du­ria­me su vi­suo­me­ni­nių san­ty­kių iri­mu, jei­gu ne pa­čių vi­suo­me­nių žlu­gi­mu, ku­rį są­ly­go­ja vi­suo­ti­nis at­ši­li­mas, gy­ve­na­mo­sios ap­lin­kos už­terš­tu­mas ir bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės ny­ki­mas.

Kai ku­rių eko­lo­gų pe­si­mis­ti­niai nuo­gąs­ta­vi­mai ve­da link fa­ta­liz­mo, pri­lygs­tan­čio Apo­ka­lip­sei. „Apo­ka­lip­sė at­eis ry­toj“, – skel­bia ne­se­niai Pran­cū­zi­jo­je iš­leis­ta moks­li­nė stu­di­ja, o mes ne­ga­li­me pa­keis­ti kli­ma­to. Mes ne­ga­li­me iš­pra­na­šau­ti at­ei­ties. Kaip sa­kė Kris­tus, „ne jū­sų rei­ka­las ži­no­ti lai­ką ir me­tą“ (Apd 1, 7), ta­čiau bū­tų klai­din­ga, kaip pa­žy­mi J.-F. Mou­hot, ma­ny­ti, kad jei­gu kai ku­rie eko­lo­gai nuo­lat šau­kia „vil­kas“, vil­kas nie­ka­da ne­at­eis. Ver­ta pa­žy­mė­ti, kad nors žmo­ni­ja iki šiol sau­giai gy­ve­no Že­mė­je, daug ki­tų rū­šių mū­sų pla­ne­to­je iš­ny­ko dėl eko­lo­gi­nių ir kli­ma­to kai­tos pro­ble­mų. Ne­ga­li­ma ig­no­ruo­ti po­ky­čių, ku­rie vyks­ta nuo­lat. 2001 me­tais iš­leis­to­je kny­go­je „Kaž­kas nau­ja po sau­le“ Joh­nas R. McNeillas ra­šo: „Van­dens tem­pe­ra­tū­ra At­lan­to van­de­ny­no tro­pi­niuo­se van­de­ny­se me­tų me­tais šil­tė­ja ne­su­kel­da­ma jo­kių ura­ga­nų. Ta­čiau kai van­dens tem­pe­ra­tū­ra pa­sie­kia 26 Cel­si­jaus laips­nius, už­gims­ta ura­ga­nai: slenks­tis per­ženg­tas pa­pras­čiau­siai pa­laips­niui au­gant tem­pe­ra­tū­rai.“ Gam­to­sau­gi­nės pro­ble­mos ga­li di­dė­ti ty­liai, be­veik ne­ma­to­mai ir il­gai ne­kel­ti rū­pes­čių, ta­čiau per­žen­gus ri­bą stai­ga jos tam­pa pro­ble­ma.

Ki­ti au­to­riai, ste­bė­da­mi ir ana­li­zuo­da­mi po­ky­čius gam­to­je, ra­gi­na ne­pa­si­duo­ti pa­ni­kai (esą ji yra tik kai ku­rių moks­li­nin­kų iš­si­gal­vo­ji­mas), eko­lo­gi­nėms pa­sau­lio pa­bai­gos pra­na­šys­tėms, o gy­ven­ti kaip vi­sa­da. Ti­ki­ma­si, kad vi­sos pro­ble­mos bus iš­spręs­tos ir auk­so am­žius žmo­ni­jai tę­sis. Ta­čiau bib­li­nė tra­di­ci­ja mums sa­ko ką ki­ta. „Kaip yra bu­vę No­jaus die­no­mis, taip bus ir Žmo­gaus Sū­nui at­ei­nant. Kaip die­no­mis prieš tva­ną žmo­nės, nie­ko ne­nu­many­da­mi, val­gė, gė­rė, ve­dė ir te­kė­jo iki pat die­nos, ku­rią No­jus įli­po į lai­vą“ (Mt 24, 37–38).