Kelyje
VYTAUTAS BRONIUS
Nešk, kol kelias pasibaigs, Nešk, kol mano laikas eis.
I diena, 2012-06-21
„The shandy is coming, it’s coming, John!“ – pasakė senyva anglė jau taip pat nužydėjusiam anglui apskritais akiniais ir atsisėdo šalia savo bičiulės, kuri jau buvo pradėjusi siurbčioti pieno putelę, plūduriuojančią arbatos paviršiuje. Ūla žiūrėjo animacinį filmą, rodomą per plačiaekranį televizorių. Televizorius rodė be garso, vietoj jo buvo girdėti motorų burzgimas ir klegesys anglų ir prancūzų kalbomis. Keltą lengvai sūpavo bangos ir kai pakildavau kur nors eiti – į tualetą ar išmesti vienkartinio kavos puodelio, – mano kūną švelniai siūbteldavo į vieną ar kitą fojė pusę. Prisiminiau, kad Ūlą pykina adatos, kraujas ir mirusieji, tačiau jūros liga jos, matyt, nekankino. Ūla aukšta, tamsių plaukų ir mėgsta kartoti įvairias frazes rusų kalba.
Senukų trijulė pakilo ir palengva nuslinko ženklo „Duty Free“ link. Ūla dabar kažką rašė į nedidelę juodą knygutę, kurią sakė gavusi iš merginos, ketinusios tapti rašytoja. Man patiko stebėti tolyje stūksančias uolas, kurios darėsi tokios pat melsvos kaip dangus ir vanduo. Uolos didėjo, dangus niaukėsi, o angliškas vanduo darėsi vis labiau prancūziškas.
Kai sugrįžome į autobusą, prasidėjo audra, pylė visą kelią iki Briuselio. Kadangi autobuse buvo nemažai laisvų vietų, patogiai įsitaisiau per dvi sėdynes, tą patį padarė ir Ūla. Netrukus užmigome, bet gulėti buvo taip nepatogu, kad tuojau atsibudome, ji persėdo arčiau manęs ir visą likusį kelią iki Olandijos niūniavome senas „Foje“ dainas.
II diena, 2012-06-22
Mudu su Ūla skubame į tramvajų: vėluojame į trijų valandų nemokamą turą pėsčiomis po miestą. Dam aikštėje dairomės išsiskiriančios žmonių grupės, pagaliau pastebime didelį sambūrį prie monumento ir, atšuoliavę iki jo, prisidedame prie turistų būrelio su gidu airiu priešakyje. Turas prasideda – traukiame per raudonųjų žibintų kvartalą, pro Oude Kerk, kanalus, pakrypusius namus su kabliais ties palėpėmis, per Mountain of Amsterdam – aukščiausius miesto laiptus (apie 1,6 m virš jūros lygio), pro siauručio namo palėpėje paslėptą bažnyčią, grafičiais išmargintus skvoterių namus ir pavienius coffeeshopus. Gidas sustabdo mus vis prie kito objekto ir pažeria šūsnį faktų ir istorijų, o tarp sustojimų tenka klausytis šnekučiuojančių panų iš Berklio, atvykusių čia pagal mainų programą, balsų. Taip ir slenkame Amsterdamo gatvėmis vidurdienį. Ūla atsidūsta: „Mane veža šitas oras.“ Jis išties veža: keliolika sekundžių lietaus, keliolika tūkstančių lašų per sekundę, paskui saulė dešimčiai minučių, paskui vėl lietus. Išsiviepę praeiviai mums šūkčioja, rodydami į gidą: „He’s lying“ ir – trumpesnius – „Liar!“
Pertraukėlės metu ieškome, kur užkąsti. Neva nacionalinį olandų greitąjį maistą čia patiekia pro langelius, panašiai kaip gėrimų ar užkandžių automatuose. Makdake juoda kava ir obuolių pyragas kainuoja 2 €. Užsisakome, prisėdame ir retkarčiais prabildami imame doroti kuklius pusryčius. Sakau Ūlai: „Kelyje!“, Ūla: „Čystai.“*
Paskui vėl miesto blyksniai: Anne Frank namas, bažnyčia, septintajame dešimtmetyje architektūros studentų suprojektuotas kvartalas, bokštas, kuriame Rembrandtas nutapė savo pirmąjį šedevrą… Besibaigiant mūsų maršrutui, vėl ima lyti. Paliekame airiui arbatpinigių ir – iki.
Planuojant tolesnę savaitės kultūrinę programą, iškyla dilema: perkam „Holland Pass“ ar „CityCard“? Abi suteikia… velnias žino kokių lengvatų ir nuolaidų… Tai kurią dabar imti? Kreipiamės į vyrą turistų informacijos langelyje: „Pone, gal galit paaiškinti skirtumus?“ Ponas negali, nors bando. Man taip juokinga: ir situacija, ir pono marškiniai, ir akiniai, ir šukuosena, ir informacija, kurią jis mėgina suteikti. Trise spoksome į (baisiai painią) aiškinamąją brošiūrą ir bandome dėliotis kokį nors pavyzdinį variantą: „Gerai, yra 5 bilietėliai – 2 raudoni, 2 mėlyni ir 1 žalias su klumpės atvaizdu… Šituos panaudojam čia ir čia, su šituo praeinam čia, o su šituo čia. Pala, vis tiek lieka klumpė…“ Padiskutavę tarpusavyje, tarsi jau apsisprendžiame, bet staiga atrandame dar ir trečią pretendentą – „Museumkaart“, skirtą specialiai meno gerbėjams. Imam!
Namie (apsistojome pas jauną teatralę Jo, kurią susiradome per couchsurfingą) žaidžiam pokerį (pasirodo, ji yra kurį laiką dirbusi krupjė Amsterdamo ir Londono kazino), ne iš pinigų ir ne iš nusirenginėjimo, bet nekantri Ūla vis tiek pralošia pirmoji.
Apie vidurnaktį Jo vedasi / vežasi mus į ekskursiją po naktinį Amsterį dviračiais. Ji turi tik du, tad aš sėdu ant josios bagažinės, o Ūla mina sau atskirai. Kanalai, juodas vanduo, patilčių švieselės, Marco Chagallo galerijos iškaba – labanakt, labanakt, labanakt, Amsterdame, šiandien mūsų diena baigiasi anksti, bet gal kitąnakt…
…ir užmiegam, šįkart, priešingai nei vakar, Ūla ant pripučiamo čiužinuko, aš ant sofos.
III diena, 2012-06-23
Pabudęs jaučiausi prastai. Apdujęs nuslinkau pasižiūrėti van Gogho. Prie jo būriavosi minia žmonių, vos prasibroviau pro juos, kad pastovėčiau prie medinės meistro lovos. Jo kambaryje buvo pinta kėdė (apie ją neseniai skaičiau tekstą „Šatėnuose“), ant kėdės – pypkė ir puokštės saulėgrąžų šen bei ten. Taip jas mėgo, kad net protelis pasimaišė – nusipjovė ausį, o paskui šovė sau į krūtinę, vargšelis. Apsvaigusi nuo milžiniškų žiedų kvapo, o gal nuo mūsų priverstinės vargo dietos, iš antro galerijos aukšto atsibeldė Ūla, ir mudu patraukėme pietauti, palikdami van Goghą likusių lankytojų akių slaugai.
Tolumoje matėsi raidės „I amsterdam“. „I am Ūla, nice to meet you“, – pasakė Ūla ir mikliai prarijo sušio gabalėlį iš dėžutės, kurią bendromis investicijomis nusipirkome parduotuvėje šalia muziejaus. Mano galvoje dūzgė bičių spiečius ir aš, skausmingai prisimerkęs, stebėjau, kaip aukšti olandai, mėtydami lauko teniso kamuoliukus, vaiko savo šunis po žalią veją. Svarsčiau, kur miegosime naktį, nes tuomet dar neturėjome kur.
Vakare Jo mus nusivedė į spektaklį keisto suplanavimo pastate. Prie pat scenos buvo baras, už jo stovėjo dujinė viryklė ir purvina kriauklė (tokias matydavau sovietiniuose Vilniaus bendrabučiuose). Tualete buvo tik vienas pisuaras – ir tas iki kraštų sklidinas vyrų šlapimo. Neįsivaizdavau, kaip atrodo moterų tualetas, iš jo išėjusi Ūla tik ištarė: „Ne fontanai.“ Netrukus salėje, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, kažkada buvo įrengti dušai, prasidėjo spektaklis pagal Oscaro Wilde’o „The Importance of Being Earnest“. Buvo karšta kaip pirtyje (ten kadaise ir buvo pirtis), anglakalbiai aktoriai linksmino publiką pabrėžtinai tardami r žodyje earnest / Ernest, Ūla siurbčiojo kokteiliuką ir mušė kojom į taktą, kai pasigirsdavo muzikinis fonas.
Po spektaklio dviese išslinkome į miesto centrą. Vaikščiojome siauromis gatvelėmis, kurios rėmino tykiai čiurlenantį kanalų vandenį (o gal tai jis jas rėmino?). Ore tvyrojo kaitra, visur degė raudonos šviesos kaip iš Muncho paveikslo. Vitrinose pozavo pusnuogės moterys, kai kurių kabinų langai buvo užtraukti užuolaidomis ir mes spėliojome, kas vyksta už tų purpurinių skraisčių. Ūla paklausė, ar norėčiau pasimylėti su viena jų, jei turėčiau su savimi tarp 50 ir 70 €. Aš nieko nesakiau ir mes toliau pėdinome per raudoną senamiesčio miglą.
IV diena, 2012-06-24
Rytmečio tyla ir svaigulys nuo ankstaus kėlimosi kartoja, kad jau metas palikti Jo namus – ji ir taip leido apsistoti viena naktimi ilgiau. Dušo vanduo pasiglemžia vis daugiau vonios kambario plytelių. Paskutiniai pokalbiai, paskutiniai žvilgsniai. Su Ūla vyniojame miegmaišius – atvėsusius miego vyniotinius. Jo mums paduoda raudoną skėtį: jį pas ją paliko kiti couchsurferiai, o mes galėtume jį vežtis į Paryžių ir palikti savo tenykščiam šeimininkui – toks atseit olimpinis deglas. Be to, ji žino, kad be skėčio prapulsim: tebegirdėti lietus. Paskutiniai skiemenys: „Jo! Thanks! Bye!“ Užsiveria durys ir mes vėl nesam tikri, kur nakvosim.
Atsiduriame prie Rijksmuseum („Museumkaart“ garantuoja nemokamą vizitą, bet negarantuoja trumpų eilių…). Iš savo aukso amžiaus į mus romiai žvelgia įrėminti Halsas, Rembrandtas, Vermeeris, de Hoochas, Steenas. Milžiniškose salėse šeimininkauja orios matronos pūstais sijonais, čiustijančios kišeninius šunėkus, ir alumi gargaliuojantys, besivaipantys varguoliai. Ir kaip jie visi sutilpo į vieną žanrą? „Nakties sargyba“ palydi iki išėjimo, mat aplink kabantys itin realistiški natiurmortai jau žadina alkį.
„McDonald’s“ gimsta literatūra (būtent čia jau antrą dieną paeiliui aprašinėju savo įspūdžius). Tai literatūriška vieta, literatūrinis salonas visai šeimai, greitosios literatūros restoranas, sielos maistas kartoninėse pakuotėse, kava plius apsakymas už 2 €, „Literatų džiaugsmo“ komplektas, „McŽodžiai“, „McKalba“, kultūrinio gyvenimo kotletai tarp dviejų bandelių ir eseistinės salotos su tirštu semiotikos padažu. Ar jauti, Ūla? Mes kaip Radvilavičiūtė, ji juk irgi čia rašo, čia susitinka su personažais, čia kontempliuoja, gal kartais ir užkanda.
Vakarop bėgame į Centrinę stotį – privalome spėti iki vienuoliktos išsiimti iš saugojimo kameros ten ryte paliktus daiktus, o iš stoties lekiame į pirmą pasitaikiusį barą – vien tam, kad pamatytume, kaip Anglija iškrinta iš Europos futbolo čempionato. Simboliška, kad kartėlį užgeriame „Guinness“ bokalu. Paskui lekiame pas vilnietę Ugnę, kuri sutiko mus priglausti nakčiai. Ji spalvinga asmenybė – baigė jėzuitkę, įstojo į Mastrichtą, paskui – Londonas, dabar Amsteris. Ūla pasakoja jai apie kelionę į Prahą 2007-aisiais, apie smulkų keturių lietuvių chuliganizmą svečiame mieste ir svečiuose namuose, ir kai Ugnė su nepasitikėjimu ima kraipyti galvą, Ūla ją patikina, kad „ne ne, jei vogti, tai tik for fun“.
Atsigulame miegoti – jos ant čiužinių, aš ant dviejų sustumtų sofos pagalvių. Žiūrėdamas į ką tik nurimusią nuo laido nukarusią lemputę ir jau pamažu grimzdamas į sapnus, pagalvoju, kad Ūla velniškai panaši į Urgio Unčino Ūlą.
Bus daugiau
___
* „Sušveičiau obuolių pyrago ir ledų – kuo giliau į Ajovą, tuo geresni jie buvo: pyragas – didesnis, ledai – riebesni“ (Jack Kerouac, Kelyje, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2004, p. 23).