Ke­ly­je

VY­TAU­TAS BRO­NIUS

Nešk, kol ke­lias pa­si­baigs,

Nešk, kol ma­no lai­kas eis.

I die­na, 2012-06-21

„The shan­dy is co­ming, it’s co­ming, John!“ – pa­sa­kė se­ny­va an­glė jau taip pat nu­žy­dė­ju­siam an­glui ap­skri­tais aki­niais ir at­si­sė­do ša­lia sa­vo bi­čiu­lės, ku­ri jau bu­vo pra­dė­ju­si siurb­čio­ti pie­no pu­te­lę, plū­du­riuo­jan­čią ar­ba­tos pa­vir­šiu­je. Ūla žiū­rė­jo ani­ma­ci­nį fil­mą, ro­do­mą per pla­čia­ek­ra­nį te­le­vi­zo­rių. Te­le­vi­zo­rius ro­dė be gar­so, vie­toj jo bu­vo gir­dė­ti mo­to­rų burz­gi­mas ir kle­ge­sys an­glų ir pran­cū­zų kal­bo­mis. Kel­tą leng­vai sū­pa­vo ban­gos ir kai pa­kil­da­vau kur nors ei­ti – į tu­a­le­tą ar iš­mes­ti vien­kar­ti­nio ka­vos puo­de­lio, – ma­no kū­ną švel­niai siūb­tel­da­vo į vie­ną ar ki­tą fo­jė pu­sę. Pri­si­mi­niau, kad Ūlą py­ki­na ada­tos, krau­jas ir mi­ru­sie­ji, ta­čiau jū­ros li­ga jos, ma­tyt, ne­kan­ki­no. Ūla aukš­ta, tam­sių plau­kų ir mėgs­ta kar­to­ti įvai­rias fra­zes ru­sų kal­ba.

Se­nu­kų tri­ju­lė pa­ki­lo ir pa­leng­va nu­slin­ko žen­klo „Du­ty Free“ link. Ūla da­bar kaž­ką ra­šė į ne­di­de­lę juo­dą kny­gu­tę, ku­rią sa­kė ga­vu­si iš mer­gi­nos, ke­ti­nu­sios tap­ti ra­šy­to­ja. Man pa­ti­ko ste­bė­ti to­ly­je stūk­san­čias uo­las, ku­rios da­rė­si to­kios pat mels­vos kaip dan­gus ir van­duo. Uo­los di­dė­jo, dan­gus niau­kė­si, o an­gliš­kas van­duo da­rė­si vis la­biau pran­cū­ziš­kas.

Kai su­grį­žo­me į au­to­bu­są, pra­si­dė­jo aud­ra, py­lė vi­są ke­lią iki Briu­se­lio. Ka­dan­gi au­to­bu­se bu­vo ne­ma­žai lais­vų vie­tų, pa­to­giai įsi­tai­siau per dvi sė­dy­nes, tą pa­tį pa­da­rė ir Ūla. Ne­tru­kus už­mi­go­me, bet gu­lė­ti bu­vo taip ne­pa­to­gu, kad tuo­jau at­si­bu­do­me, ji per­sė­do ar­čiau ma­nęs ir vi­są li­ku­sį ke­lią iki Olan­di­jos niū­nia­vo­me se­nas „Fo­je“ dai­nas.

II die­na, 2012-06-22

Mu­du su Ūla sku­ba­me į tram­va­jų: vė­luo­ja­me į tri­jų va­lan­dų ne­mo­ka­mą tu­rą pės­čio­mis po mies­tą. Dam aikš­tė­je dai­ro­mės iš­si­ski­rian­čios žmo­nių gru­pės, pa­ga­liau pa­ste­bi­me di­de­lį sam­bū­rį prie mo­nu­men­to ir, at­šuo­lia­vę iki jo, pri­si­de­da­me prie tu­ris­tų bū­re­lio su gi­du ai­riu prie­ša­ky­je. Tu­ras pra­si­de­da – trau­kia­me per rau­do­nų­jų ži­bin­tų kvar­ta­lą, pro Ou­de Kerk, ka­na­lus, pa­kry­pu­sius na­mus su kab­liais ties pa­lė­pė­mis, per Moun­tain of Ams­ter­dam – aukš­čiau­sius mies­to laip­tus (apie 1,6 m virš jū­ros ly­gio), pro siau­ru­čio na­mo pa­lė­pė­je pa­slėp­tą baž­ny­čią, gra­fi­čiais iš­mar­gin­tus skvo­te­rių na­mus ir pa­vie­nius cof­fe­es­ho­pus. Gi­das su­stab­do mus vis prie ki­to ob­jek­to ir pa­že­ria šūs­nį fak­tų ir is­to­ri­jų, o tarp su­sto­ji­mų ten­ka klau­sy­tis šne­ku­čiuo­jan­čių pa­nų iš Ber­klio, at­vy­ku­sių čia pa­gal mai­nų pro­gra­mą, bal­sų. Taip ir slen­ka­me Ams­ter­da­mo gat­vė­mis vi­dur­die­nį. Ūla at­si­dūs­ta: „Ma­ne ve­ža ši­tas oras.“ Jis iš­ties ve­ža: ke­lio­li­ka se­kun­džių lie­taus, ke­lio­li­ka tūks­tan­čių la­šų per se­kun­dę, pas­kui sau­lė de­šim­čiai mi­nu­čių, pas­kui vėl lie­tus. Iš­si­vie­pę pra­ei­viai mums šūk­čio­ja, ro­dy­da­mi į gi­dą: „He’s ly­ing“ ir – trum­pes­nius – „Liar!“

Per­trau­kė­lės me­tu ieš­ko­me, kur už­kąs­ti. Ne­va na­cio­na­li­nį olan­dų grei­tą­jį mais­tą čia pa­tie­kia pro lan­ge­lius, pa­na­šiai kaip gė­ri­mų ar už­kan­džių au­to­ma­tuo­se. Mak­da­ke juo­da ka­va ir obuo­lių py­ra­gas kai­nuo­ja 2 €. Už­si­sa­ko­me, pri­sė­da­me ir ret­kar­čiais pra­bil­da­mi ima­me do­ro­ti kuk­lius pus­ry­čius. Sa­kau Ūlai: „Ke­ly­je!“, Ūla: „Čys­tai.“*

Pas­kui vėl mies­to blyks­niai: An­ne Frank na­mas, baž­ny­čia, sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je ar­chi­tek­tū­ros stu­den­tų su­pro­jek­tuo­tas kvar­ta­las, bokš­tas, ku­ria­me Remb­rand­tas nu­ta­pė sa­vo pir­mą­jį še­dev­rą… Be­si­bai­giant mū­sų marš­ru­tui, vėl ima ly­ti. Pa­lie­ka­me ai­riui ar­bat­pi­ni­gių ir – iki.

Pla­nuo­jant to­les­nę sa­vai­tės kul­tū­ri­nę pro­gra­mą, iš­ky­la di­le­ma: per­kam „Hol­land Pass“ ar „CityCard“? Abi su­tei­kia… vel­nias ži­no ko­kių leng­va­tų ir nuo­lai­dų… Tai ku­rią da­bar im­ti? Krei­pia­mės į vy­rą tu­ris­tų in­for­ma­ci­jos lan­ge­ly­je: „Po­ne, gal ga­lit pa­aiš­kin­ti skir­tu­mus?“ Po­nas ne­ga­li, nors ban­do. Man taip juo­kin­ga: ir si­tu­a­ci­ja, ir po­no marš­ki­niai, ir aki­niai, ir šu­kuo­se­na, ir in­for­ma­ci­ja, ku­rią jis mė­gi­na su­teik­ti. Tri­se spok­so­me į (bai­siai pai­nią) aiš­ki­na­mą­ją bro­šiū­rą ir ban­do­me dė­lio­tis ko­kį nors pa­vyz­di­nį va­rian­tą: „Ge­rai, yra 5 bi­lie­tė­liai – 2 rau­do­ni, 2 mė­ly­ni ir 1 ža­lias su klum­pės at­vaiz­du… Ši­tuos pa­nau­do­jam čia ir čia, su ši­tuo pra­ei­nam čia, o su ši­tuo čia. Pa­la, vis tiek lie­ka klum­pė…“ Pa­dis­ku­ta­vę tar­pu­sa­vy­je, tar­si jau ap­si­spren­džia­me, bet stai­ga at­ran­da­me dar ir tre­čią pre­ten­den­tą – „Mu­seum­ka­art“, skir­tą spe­cia­liai me­no ger­bė­jams. Imam!

Na­mie (ap­si­sto­jo­me pas jau­ną te­at­ra­lę Jo, ku­rią su­si­ra­do­me per couch­sur­fin­gą) žai­džiam po­ke­rį (pa­si­ro­do, ji yra ku­rį lai­ką dir­bu­si krup­jė Ams­ter­da­mo ir Lon­do­no ka­zi­no), ne iš pi­ni­gų ir ne iš nu­si­ren­gi­nė­ji­mo, bet ne­kan­tri Ūla vis tiek pra­lo­šia pir­mo­ji.

Apie vi­dur­nak­tį Jo ve­da­si / ve­ža­si mus į eks­kur­si­ją po nak­ti­nį Ams­te­rį dvi­ra­čiais. Ji tu­ri tik du, tad aš sė­du ant jo­sios ba­ga­ži­nės, o Ūla mi­na sau at­ski­rai. Ka­na­lai, juo­das van­duo, pa­til­čių švie­se­lės, Mar­co Cha­gal­lo ga­le­ri­jos iš­ka­ba – la­ba­nakt, la­ba­nakt, la­ba­nakt, Ams­ter­da­me, šian­dien mū­sų die­na bai­gia­si anks­ti, bet gal ki­tą­nakt…

…ir už­mie­gam, šį­kart, prie­šin­gai nei va­kar, Ūla ant pri­pu­čia­mo čiu­ži­nu­ko, aš ant so­fos.

III die­na, 2012-06-23

Pa­bu­dęs jau­čiau­si pra­stai. Ap­du­jęs nu­slin­kau pa­si­žiū­rė­ti van Gog­ho. Prie jo bū­ria­vo­si mi­nia žmo­nių, vos pra­si­bro­viau pro juos, kad pa­sto­vė­čiau prie me­di­nės meist­ro lo­vos. Jo kam­ba­ry­je bu­vo pin­ta kė­dė (apie ją ne­se­niai skai­čiau teks­tą „Ša­tė­nuo­se“), ant kė­dės – pyp­kė ir puokš­tės sau­lė­grą­žų šen bei ten. Taip jas mė­go, kad net pro­te­lis pa­si­mai­šė – nu­si­pjo­vė au­sį, o pas­kui šo­vė sau į krū­ti­nę, varg­še­lis. Ap­svai­gu­si nuo mil­ži­niš­kų žie­dų kva­po, o gal nuo mū­sų pri­vers­ti­nės var­go die­tos, iš an­tro ga­le­ri­jos aukš­to at­si­bel­dė Ūla, ir mu­du pa­trau­kė­me pie­tau­ti, pa­lik­da­mi van Gog­hą li­ku­sių lan­ky­to­jų akių slau­gai.

To­lu­mo­je ma­tė­si rai­dės „I ams­ter­dam“. „I am Ūla, ni­ce to me­et you“, – pa­sa­kė Ūla ir mik­liai pra­ri­jo su­šio ga­ba­lė­lį iš dė­žu­tės, ku­rią ben­dro­mis in­ves­ti­ci­jo­mis nu­si­pir­ko­me par­duo­tu­vė­je ša­lia mu­zie­jaus. Ma­no gal­vo­je dūz­gė bi­čių spie­čius ir aš, skaus­min­gai pri­si­mer­kęs, ste­bė­jau, kaip aukš­ti olan­dai, mė­ty­da­mi lau­ko te­ni­so ka­muo­liu­kus, vai­ko sa­vo šu­nis po ža­lią ve­ją. Svars­čiau, kur mie­go­si­me nak­tį, nes tuo­met dar ne­tu­rė­jo­me kur.

Va­ka­re Jo mus nu­si­ve­dė į spek­tak­lį keis­to su­pla­na­vi­mo pa­sta­te. Prie pat sce­nos bu­vo ba­ras, už jo sto­vė­jo du­ji­nė vi­ryk­lė ir pur­vi­na kriauk­lė (to­kias ma­ty­da­vau so­vie­ti­niuo­se Vil­niaus ben­dra­bu­čiuo­se). Tu­a­le­te bu­vo tik vie­nas pi­su­a­ras – ir tas iki kraš­tų skli­di­nas vy­rų šla­pi­mo. Ne­įsi­vaiz­da­vau, kaip at­ro­do mo­te­rų tu­a­le­tas, iš jo iš­ėju­si Ūla tik iš­ta­rė: „Ne fon­ta­nai.“ Ne­tru­kus sa­lė­je, ku­rio­je, kaip vė­liau pa­aiš­kė­jo, kaž­ka­da bu­vo įreng­ti du­šai, pra­si­dė­jo spek­tak­lis pa­gal Os­ca­ro Wil­de’o „The Im­por­tan­ce of Being Earnest“. Bu­vo karš­ta kaip pir­ty­je (ten ka­dai­se ir bu­vo pir­tis), an­gla­kal­biai ak­to­riai links­mi­no pub­li­ką pa­brėž­ti­nai tar­da­mi r žo­dy­je earnest / Er­nest, Ūla siurb­čio­jo kok­tei­liu­ką ir mu­šė ko­jom į tak­tą, kai pa­si­girs­da­vo mu­zi­ki­nis fo­nas.

Po spek­tak­lio dvie­se iš­slin­ko­me į mies­to cen­trą. Vaikš­čio­jo­me siau­ro­mis gat­ve­lė­mis, ku­rios rė­mi­no ty­kiai čiur­le­nan­tį ka­na­lų van­de­nį (o gal tai jis jas rė­mi­no?). Ore tvy­ro­jo kait­ra, vi­sur de­gė rau­do­nos švie­sos kaip iš Mun­cho pa­veiks­lo. Vit­ri­no­se po­za­vo pus­nuo­gės mo­te­rys, kai ku­rių ka­bi­nų lan­gai bu­vo už­trauk­ti užuo­lai­do­mis ir mes spė­lio­jo­me, kas vyks­ta už tų pur­pu­ri­nių skrais­čių. Ūla pa­klau­sė, ar no­rė­čiau pa­si­my­lė­ti su vie­na jų, jei tu­rė­čiau su sa­vi­mi tarp 50 ir 70 €. Aš nie­ko ne­sa­kiau ir mes to­liau pė­di­no­me per rau­do­ną se­na­mies­čio mig­lą.

IV die­na, 2012-06-24

Ryt­me­čio ty­la ir svai­gu­lys nuo anks­taus kė­li­mo­si kar­to­ja, kad jau me­tas pa­lik­ti Jo na­mus – ji ir taip lei­do ap­si­sto­ti vie­na nak­ti­mi il­giau. Du­šo van­duo pa­si­glem­žia vis dau­giau vo­nios kam­ba­rio ply­te­lių. Pas­ku­ti­niai po­kal­biai, pas­ku­ti­niai žvilgs­niai. Su Ūla vy­nio­ja­me mieg­mai­šius – at­vė­su­sius mie­go vy­nio­ti­nius. Jo mums pa­duo­da rau­do­ną skė­tį: jį pas ją pa­li­ko ki­ti couch­sur­fe­riai, o mes ga­lė­tu­me jį vež­tis į Pa­ry­žių ir pa­lik­ti sa­vo te­nykš­čiam šei­mi­nin­kui – toks at­seit olim­pi­nis deg­las. Be to, ji ži­no, kad be skė­čio pra­pul­sim: te­be­gir­dė­ti lie­tus. Pas­ku­ti­niai skie­me­nys: „Jo! Thanks! Bye!“ Už­si­ve­ria du­rys ir mes vėl ne­sam tik­ri, kur nak­vo­sim.

At­si­du­ria­me prie Rij­ksmu­seum („Mu­seum­ka­art“ ga­ran­tuo­ja ne­mo­ka­mą vi­zi­tą, bet ne­ga­ran­tuo­ja trum­pų ei­lių…). Iš sa­vo auk­so am­žiaus į mus ro­miai žvel­gia įrė­min­ti Hal­sas, Remb­rand­tas, Ver­me­e­ris, de Ho­o­chas, Ste­e­nas. Mil­ži­niš­ko­se sa­lė­se šei­mi­nin­kau­ja orios mat­ro­nos pūs­tais si­jo­nais, čius­ti­jan­čios ki­še­ni­nius šu­nė­kus, ir alu­mi gar­ga­liuo­jan­tys, be­si­vai­pan­tys var­guo­liai. Ir kaip jie vi­si su­til­po į vie­ną žan­rą? „Nak­ties sar­gy­ba“ pa­ly­di iki iš­ėji­mo, mat ap­link ka­ban­tys itin re­a­lis­tiš­ki na­tiur­mor­tai jau ža­di­na al­kį.

„McDonald’s“ gims­ta li­te­ra­tū­ra (bū­tent čia jau an­trą die­ną pa­ei­liui ap­ra­ši­nė­ju sa­vo įspū­džius). Tai li­te­ra­tū­riš­ka vie­ta, li­te­ra­tū­ri­nis sa­lo­nas vi­sai šei­mai, grei­to­sios li­te­ra­tū­ros res­to­ra­nas, sie­los mais­tas kar­to­ni­nė­se pa­kuo­tė­se, ka­va plius ap­sa­ky­mas už 2 €, „Li­te­ra­tų džiaugs­mo“ kom­plek­tas, „McŽodžiai“, „McKalba“, kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo kot­le­tai tarp dvie­jų ban­de­lių ir eseis­ti­nės sa­lo­tos su tirš­tu se­mio­ti­kos pa­da­žu. Ar jau­ti, Ūla? Mes kaip Rad­vi­la­vi­čiū­tė, ji juk ir­gi čia ra­šo, čia su­si­tin­ka su per­so­na­žais, čia kon­tem­pliuo­ja, gal kar­tais ir už­kan­da.

Va­ka­rop bė­ga­me į Cen­tri­nę sto­tį – pri­va­lo­me spė­ti iki vie­nuo­lik­tos iš­si­im­ti iš sau­go­ji­mo ka­me­ros ten ry­te pa­lik­tus daik­tus, o iš sto­ties le­kia­me į pir­mą pa­si­tai­kiu­sį ba­rą – vien tam, kad pa­ma­ty­tu­me, kaip An­gli­ja iš­krin­ta iš Eu­ro­pos fut­bo­lo čem­pio­na­to. Sim­bo­liš­ka, kad kar­tė­lį už­ge­ria­me „Guin­ness“ bo­ka­lu. Pas­kui le­kia­me pas vil­nie­tę Ug­nę, ku­ri su­ti­ko mus pri­glaus­ti nak­čiai. Ji spal­vin­ga as­me­ny­bė – bai­gė jė­zuit­kę, įsto­jo į Mast­rich­tą, pas­kui – Lon­do­nas, da­bar Ams­te­ris. Ūla pa­sa­ko­ja jai apie ke­lio­nę į Pra­hą 2007-ai­siais, apie smul­kų ke­tu­rių lie­tu­vių chu­li­ga­niz­mą sve­čia­me mies­te ir sve­čiuo­se na­muo­se, ir kai Ug­nė su ne­pa­si­ti­kė­ji­mu ima krai­py­ti gal­vą, Ūla ją pa­tikina, kad „ne ne, jei vog­ti, tai tik for fun“.

At­si­gu­la­me mie­go­ti – jos ant čiu­ži­nių, aš ant dvie­jų su­stum­tų so­fos pa­gal­vių. Žiū­rė­da­mas į ką tik nu­ri­mu­sią nuo lai­do nu­ka­ru­sią lem­pu­tę ir jau pa­ma­žu grimz­da­mas į sap­nus, pa­gal­vo­ju, kad Ūla vel­niš­kai pa­na­ši į Ur­gio Un­či­no Ūlą.

Bus daugiau

___

* „Sušveičiau obuolių pyrago ir ledų – kuo giliau į Ajovą, tuo geresni jie buvo: pyragas – didesnis, ledai – riebesni“ (Jack Kerouac, Kelyje, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2004, p. 23).