Kie­no tei­su­mas tei­ses­nis?

Lai­ku ir ne­lai­ku

„Pa­ty­ko­ki­me tad tei­sio­jo žmo­gaus,
nes jis mus var­žo ir prie­ši­na­si mū­sų dar­bams, –
pri­kai­šio­ja mums nu­si­žen­gi­mais Įsta­ty­mui
ir kal­ti­na mus už ne­ti­ku­sį mū­sų auk­lė­ji­mą.
Pa­žiū­rė­ki­me tad, ar jo žo­džiai yra tik­ri,
su­ži­no­ki­me, kas jam at­si­tiks su­lau­kus gy­ve­ni­mo ga­lo.
Juk jei­gu tei­su­sis yra Die­vo vai­kas,
Die­vas pa­dės jam, iš­gel­bės jį iš prie­šų ran­kos.
Iš­ti­ki­me jį už­gau­le ir kan­čia,
kad pa­žin­tu­me jo bū­do švel­nu­mą
ir iš­mė­gin­tu­me jo kan­try­bę.
Pa­smer­ki­me jį gė­din­gai mir­čiai,
nes, jo pa­ties žo­džiais ta­riant, Die­vas juo pa­si­rū­pins.“
Išm 2, 12. 17–20

Už­me­tus akį, šis teks­tas at­ro­do ga­na pa­pras­tas, net­gi lėkš­to­kas. Kur­gi to­kie pik­ta­da­riai, ku­rie taip at­vi­rai, ci­niš­kai apie sa­vo veik­lą kal­bė­tų? Ži­no­tų, kad tai blo­gis, ir ne tik ne­si­gė­dy­tų, bet dar ir at­vi­rai skelb­tų, jog ke­ti­na ei­ti iš­mė­gin­ti tei­sų­jį kaip Die­vo vai­ką?! Kaž­kaip ne­lo­giš­ka. Pa­pras­tai žmo­gus juk tei­si­na sa­ve ir sa­vo po­el­gius. Kaip sa­ko­ma – „pil­ni ka­lė­ji­mai ne­kal­tų“. Rei­kė­tų bū­ti už­kie­tė­ju­siu ci­ni­ku, kad ši­taip šne­kė­tum. Na, bet, teks­to au­to­riaus aky­se jie, ma­tyt, to­kie ir yra. Kaip pa­sa­ko­se vai­kams, kur jei­gu jau blo­giu­kas, tai blo­giu­kas iki ga­lo. Ži­no tai, mė­gau­ja­si tuo ir lai­ko tai tie­siog sa­vo pri­gim­ti­ne tei­se, lyg bū­tų kal­ba­ma ne apie pa­si­rin­ki­mą tarp gė­rio ir blo­gio, bet tarp obuo­lio ir apel­si­no. Taip ir čia. Prieš­prie­ša, apie ku­rią ga­li­ma kal­bė­ti tik pa­si­trau­kus iš gė­rio ir blo­gio kaip mo­ra­li­nės prieš­prie­šos lau­ko. Į lau­ką ana­pus gė­rio ir blo­gio, ku­ria­me ga­li­mas tik gry­nos va­lios spren­di­mas, kas yra gė­ris ir kas yra blo­gis, kas yra tei­su­mas. Čia ne­pa­teik­to­se to pa­ties sky­riaus ei­lu­tė­se tai ran­da­me: „Iš­nau­do­ki­me ne­tur­tin­gą tei­sų žmo­gų, ne­si­gai­lė­ki­me nė naš­lių, ne­gerb­ki­me se­no il­ga­am­žio žmo­gaus ži­lų plau­kų. Mū­sų nu­oga jė­ga te­nus­ta­to, kas tei­su, nes kas sil­pna – ne­nau­din­ga“ (Išm 2, 10–11). Čia vie­nam tei­su­mui (sil­pno­jo, ku­rį rep­re­zen­tuo­ja trys so­cia­li­nės ka­te­go­ri­jos: ne­tur­tė­lis, naš­lė ir il­ga­am­žis) prieš­prie­ši­na­mas ki­tas (stip­rio­jo: jau­no, ku­pi­no fi­zi­nės jė­gos, bent jau pa­si­tu­rin­čio), pa­skel­biant „džiun­glių įsta­ty­mą“. Si­tu­a­ci­ja iki kau­lų sme­ge­nų pa­žįs­ta­ma, tie­siog ba­na­li. Ir šian­dien ji pa­tei­kia­ma kaip skir­tin­gi po­li­ti­niai įsi­ti­ki­ni­mai, ku­rie pa­tei­kia­mi mi­niai ne kaip mo­ra­li­niai pa­si­rin­ki­mai. O jei­gu ir ban­do­mi įvilk­ti į mo­ra­li­nius pa­si­rin­ki­mus tarp gė­rio ir blo­gio, po at­lik­tos in­te­lek­tu­a­li­nės ak­ro­ba­ti­kos, iliu­zio­nis­ti­nio triu­ko stai­ga vi­si bib­li­niai pra­na­šų mo­ra­li­niai im­pe­ra­ty­vai pa­si­ro­do ap­vers­ti aukš­tyn ko­jom, įtei­si­nant ir pa­tei­si­nant aną jė­gą tu­rin­čių vil­kų tei­su­mą, pa­gal ku­rį blo­gio įsi­kū­ni­ji­mu, šė­to­no ad­vo­ka­tais, ver­tais jei ne mir­ties, tai bent trem­ties ar gro­tų, tam­pa vai­kiš­kai nai­viai, pa­tik­liai skai­tan­tys ir su­pran­tan­tys tai, kas juo­du ant bal­to pa­ra­šy­ta bib­li­nia­me teks­te, ku­ria­me tei­su­mu va­di­na­mas so­li­da­ru­mas su sil­pnai­siais, o ne ga­lią tu­rin­čiai­siais. Ir tai yra ta šios ži­nios, ku­ri, drįs­čiau sa­ky­ti, yra es­mi­nė šių kny­gų ži­nia, stip­ry­bė, krikš­čio­nių ti­kė­ji­mu įsi­kū­ni­ju­si kū­di­kio kū­ne­ly­je, gy­ve­nu­si su var­guo­liais ir mi­ru­si kaip nu­si­kal­tė­lis. Ir nu­si­kal­ti­mas tas – tas pats. So­li­da­ru­mas ne su tais, ku­rių ran­ko­se bu­vo ga­lia. Kaip ra­šo ko­men­ta­to­riai, čia pa­teik­to­se ei­lu­tė­se, pa­gal dau­ge­lį Ben­dri­jos Tė­vų, apie šią įsi­kū­ny­sian­čią ži­nią ir kal­ba­ma. Gal­būt. Tai jau ti­kė­ji­mo klau­si­mas. Ta­čiau kad ir kaip bū­tų, sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip so­li­da­ru­mas su šiuo įsi­kū­ni­ji­mu ga­lė­tų pa­nai­kin­ti so­li­da­ru­mą su tais, ką jis įkū­ni­jo. Ir be­lie­ka tik su šių ei­lu­čių au­to­riu­mi ste­bė­ti šią be­pras­my­be dvel­kian­čią prieš­prie­šą, ku­ri pa­si­ro­do am­ži­na ir pro­tu ne­su­vo­kia­ma kaip ir iliu­zi­jos.

-akp-