Vil­niaus vei­dai

Šiuo me­tu (iki rug­sė­jo 29 die­nos) VDA ekspozicijų sa­lė­se „Ti­ta­ni­kas“ vei­kia teat­ro dai­lininkės, gra­fi­kės Alek­san­dros Ja­cov­sky­tės fo­to­gra­fi­jų pa­ro­da. Jo­je – de­šim­tys ne­di­de­lio for­ma­to ne­spal­vo­tų nuo­trau­kų, da­ry­tų 1963–1993 me­tais sau ir sa­vo drau­gams. Šian­dien iš­vie­šin­tos fo­to­gra­fi­jos su­lau­kė di­džiu­lio pub­li­kos su­si­do­mė­ji­mo – pa­ro­da gau­siai lan­ko­ma ir pla­čiai ap­ta­ria­ma. Pub­li­kuo­ja­me ke­le­to skir­tin­gų pro­fe­si­jų ir am­žiaus žmo­nių min­tis apie šią pa­ro­dą, jo­je pri­sta­to­mas fo­to­gra­fi­jas ir jų au­to­rę.

Vio­le­ta Juš­ku­tė, pa­ro­dos ku­ra­to­rė

Alek­san­dra Ja­cov­sky­tė vi­siems ži­no­ma pir­miau­sia kaip te­at­ro dai­li­nin­kė. Nie­ka­da ne­bu­vu­si ar­ši kar­je­ris­tė, ji ra­miai fo­to­gra­fuo­ja, ne­siek­da­ma pri­pa­ži­ni­mo, jus­da­ma sa­tis­fak­ci­ją pa­čia­me kū­ry­bos pro­ce­se. Me­ni­nin­kės fo­to­gra­fi­jas ga­li­ma la­bai aiš­kiai skir­ti į dvi gru­pes: mies­tas ir žmo­nės. Ar­ba – pa­pras­čiau sa­kant – žmo­nės mies­te. Vil­nius – gim­ta­sis Alek­san­dros mies­tas. Mei­lė jam ir žmo­nėms, ku­rie ja­me gy­ve­no, mei­lė iš­ny­ku­siems mies­to kam­pe­liams. Per­fra­zuo­da­ma Hen­ri Bor­de­aux po­sa­kį „Pei­za­žas yra mei­lės ob­jek­tas“, A. Ja­cov­sky­tė ga­lė­tų sa­ky­ti: „Mies­tas – ma­no mei­lės ob­jek­tas.“

Fo­to­gra­fi­jų kom­po­zi­ci­jo­se daug svar­bių de­ta­lių, bet vaiz­das ne­su­by­ra į smul­kmę, mies­to eks­ter­je­ras yra vi­sa­ver­tis vei­kė­jas. Fo­to­gra­fuo­ja­ma tik tuo­met, kai akis už­čiuo­pia vi­su­mą. Jo­kio dirb­ti­nu­mo, jo­kios vai­dy­bos. Nuo­trau­kos tam­pa do­ku­men­ti­ka, bet ste­ri­lus re­por­ta­žiš­ku­mas A. Ja­cov­sky­tei yra sve­ti­mas.

Aleksandra Jacovskytė. Brolis Adomas Jacovskis. 1967

Ne­at­si­tik­ti­nio at­si­tik­ti­nu­mo du­a­liz­mas A. Ja­cov­sky­tės fo­to­gra­fi­jo­se pri­me­na ne­ore­a­lis­ti­nių ita­lų fil­mų kad­rus: ryš­ki švie­so­kai­ta, ide­a­li kom­po­zi­ci­ja, vei­dus mo­de­liuo­ja švie­sa, bet ak­to­riai ne­pro­fe­sio­na­lai ir eks­ter­je­ras yra vi­sur, kur ku­ria­ma, o in­ter­je­ras / de­ko­ra­ci­jos są­mo­nin­gai ne­kei­čia­mi. Vis­kas tin­ka ir vis­kas pri­tai­ko­ma. Fo­to­gra­fi­jos – lyg il­gos, ty­lios sce­nos be ak­ty­vaus veiks­mo, dia­lo­gų. Spal­vo­tas mo­noch­ro­mi­nis Mi­che­lan­ge­lo An­to­nio­ni fil­mas.

Bė­gant lai­kui šios nuo­trau­kos įgi­jo dar di­des­nę ver­tę – daug fo­to­gra­fuo­tų žmo­nių ne­bė­ra, ne­bė­ra nė bu­vu­sio mies­to. Nuo­trau­ko­se iš­li­ko Vil­niaus nuo­tai­ka, pa­žįs­ta­mų vei­dų šyp­se­nos ar rim­tis, iš­ny­ku­sios vie­tos, pri­mirš­ti ar­chi­tek­tū­ros frag­men­tai. Kiek­vie­na fo­to­gra­fi­ja de­ta­liai ap­ra­šy­ta: vei­dai, da­tos, vie­tos. Vil­niaus dau­gia­tau­tiš­ku­mas aki­vaiz­dus.

Lais­vy­dė Šal­čiū­tė, gra­fi­kė

(Teks­te mi­ni­mų žmo­nių var­dus ra­šau taip, kaip mes tuo me­tu vie­ni ki­tus va­di­no­me.)

Dar mo­ky­da­ma­si VDA pas Rim­tį Gi­ba­vi­čių, tre­čia­me kur­se su­si­pa­ži­nau su sa­vo bū­si­mu vy­ru Kęs­tu Gri­ga­liū­nu ir ne­tru­kus ben­druo­se va­ka­rė­liuo­se ir pa­si­sė­dė­ji­muo­se – su Šu­ra Ja­cov­sky­te. Tuo me­tu aš bu­vau ty­li, kom­plek­suo­ta, sun­kiai ben­drau­jan­ti stu­den­tė ir Šu­ra bu­vo pir­mas ir gal iki šiol vie­nin­te­lis su­tik­tas žmo­gus, ku­rio drau­gi­ja man iš kar­to ta­po leng­va ir ra­mi. Šu­rą su­tik­da­vau / su­tin­ku daug kur, vi­sa­da iš­si­skir­da­vo / iš­si­ski­ria kom­pa­ni­jo­je – in­te­lek­tu­a­lė, sti­lin­ga, gi­liai su­vo­kia me­ną, ži­no dau­gy­bę is­to­ri­jų, nuo­šir­džiai do­mi­si žmo­nė­mis ir tu­ri daug pa­žįs­ta­mų, šil­tai ben­drau­ja, fo­to­gra­fuo­ja. Tai as­me­ny­bė, ku­rią me­ta­fo­riš­kai ir su mei­le ga­lė­čiau pa­va­din­ti Drau­gų Ar­chy­vu pla­či­ą­ja pras­me.

Ši jos fo­to­gra­fi­jų pa­ro­da man bu­vo la­bai įdo­mi mei­lės te­mos po­žiū­riu. Čia už­fik­suo­ti vaiz­dai iš lai­ko­tar­pio, prie ku­rio ir man dar te­ko tru­pu­tė­lį pri­si­lies­ti. Kai man at­ro­dė, kad lai­ko yra dar la­bai daug. Kaž­kur bū­da­vom, va­ka­ro­da­vom, gurkš­no­da­vom rau­do­ną­jį vy­ną, šne­ku­čiuo­da­vo­mės, bu­vo jau­ku. Pa­si­nė­rę į sa­ve ar ki­tą ta­da su­stab­dy­da­vom Lai­ką. Šu­ra tai pa­jus­da­vo ir spaus­da­vo fo­to­apa­ra­to myg­tu­ką. Iš mei­lės tam Su­stab­dy­tam Lai­kui tur­būt. Iš mei­lės gy­ve­ni­mui.

To­dėl, ma­nau, iš ki­tų fo­to­gra­fų, t. y. fo­to­ob­jek­ty­vo ga­lią tu­rin­čių­jų, ją iš­ski­ria tai, kad kai ji at­su­ka sa­vo ob­jek­ty­vą į žmo­gų, tai bū­na ne ga­lios, o ne­su­me­luo­tos mei­lės ges­tas.

Šio­je pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­ma nuo­trau­ka, ku­rio­je esu su sa­vo vy­ru Kęs­tu mū­sų ves­tu­vių va­ka­rė­ly­je. Pri­si­me­nu tą bū­se­ną tar­si su­lė­tin­tam fil­me – už lan­gų žie­mos nak­tis, drau­gai, su­si­rin­kę į mū­sų šven­tę, – jau­kiai ap­sun­kę. Lė­tai sū­ku­riuo­ja pa­šne­ke­siai, lė­tai ny­ra­me vie­ni į ki­tus, at­ro­do, kad lai­ko dar yra la­bai daug, dar vi­sas gy­ve­ni­mas prieš akis, tuo­met lai­kas trum­pam su­sto­ja. Ir Šu­ra pa­si­i­ma sa­vo fo­to­apa­ra­tą.

Ado­mas Ja­cov­skis, sce­nog­ra­fas, ta­py­to­jas

Alek­san­dra fo­to­gra­fuo­ti pra­dė­jo la­bai jau­na. Ku­rį lai­ką rim­tai į šį jos už­si­ė­mi­mą ne­žiū­rė­jau. Pas­kui ją pa­kri­ti­kuo­da­vau, kad ne­ski­ria pa­kan­ka­mai dė­me­sio tech­no­lo­gi­niams da­ly­kams – tai ob­jek­ty­vo ne­pa­va­lo, tai ryš­ku­mo trūks­ta, tai dar kas. O da­bar žiū­riu į nuo­trau­kas ir su­pran­tu, kad tie trū­ku­mai vi­sai ne­svar­būs, gal net prie­šin­gai – jie įga­vo pras­mę ir ta­po pra­na­šu­mais. Juk jei šios nuo­trau­kos bū­tų at­lik­tos la­bai ko­ky­biš­kai, jos at­ro­dy­tų jau vi­siš­kai ki­taip. Da­bar jo­se la­bai daug na­tū­ra­lu­mo, at­si­ra­do tar­si pa­ti­nos sluoks­nis ir sun­ku tiks­liai pa­sa­ky­ti, kaip Alek­san­drai pa­vy­ko to pa­siek­ti.

Tė­vas mums pre­nu­me­ruo­da­vo pui­kų če­kiš­ką žur­na­lą apie fo­to­gra­fi­ją. Ta­me žur­na­le bu­vo įdo­mus pa­sa­ko­ji­mas, kaip Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tas Va­lé­ry Gis­card’as d’Es­taing’as kaž­ka­da pa­si­kvie­tė vie­ną se­nu­ką fo­to­gra­fą, kad šis pa­da­ry­tų jam ofi­cia­lų por­tre­tą. At­va­žiuo­ja fo­to­gra­fas su se­nu fo­to­apa­ra­tu ir sa­vo žmo­na, ku­ri bu­vo ir asis­ten­tė. Tam, kad fo­to­gra­fuo­jant pri­deng­tų sau­lę, ji tie­siog… iš­klei­dė sa­vo tam­sų skė­tį. Pre­zi­den­tas bu­vo tru­pu­tį ap­stul­bęs ir pa­žiū­rė­jo į vi­sa tai su hu­mo­ru, ta­čiau ga­vęs nuo­trau­kas su­rim­tė­jo ir pa­sa­kė, kad tai pats ge­riau­sias jo por­tre­tas.

Alek­san­dra nie­ka­da ne­tu­rė­jo asis­ten­tų ar ge­rų fo­to­apa­ra­tų. Vi­sa­da nau­do­jo ir nau­do­ja tik juos­ti­nius apa­ra­tus – apie skait­me­ni­nes tech­no­lo­gi­jas iki šiol nie­ko ne­no­ri gir­dė­ti. Nie­ka­da ne­su ma­tęs ir jos da­ry­tų tu­ris­ti­nių ar ar­chi­tek­tū­ri­nių nuo­trau­kų – ji fo­to­gra­fuo­ja tik žmo­nes. Daž­niau­siai – pa­žįs­ta­mus, bet kar­tais ir at­si­tik­ti­nius. Ar­ba fo­to­gra­fuo­ja jai įdo­mų žmo­gų, o pas­kui su juo su­si­pa­žįs­ta. Alek­san­dra nie­ka­da ne­no­rė­jo tap­ti fo­to­gra­fe, jai tie­siog pa­ti­ko tai da­ry­ti. Ne­pla­na­vo reng­ti ir pa­ro­dų, jei ne Vio­le­ta Juš­ku­tė, ne­bū­tų įvy­ku­si ir ši. Ji iš tų žmo­nių, ku­rie ne­la­bai rū­pi­na­si kar­je­ra.

As­me­niš­kai man pa­ro­da pa­ti­ko. Mū­sų bro­lis Jo­kū­bas sa­ko, kad aš nuo­lat tik ir ieš­kau, ką su­kri­ti­kuo­ti. Šį kar­tą po ati­da­ry­mo pa­ra­šiau Alek­san­drai SMS – „pui­ki pa­ro­da“, ir šauk­tu­ką pri­dė­jau. La­bai ti­kiuo­si, kad ne­tru­kus bus iš­leis­tas fo­to­gra­fi­jų al­bu­mas.

RoRa, ra­šy­to­jas

Šu­ros nuo­trau­kos man vi­sa­da pri­me­na gar­sų­jį dak­ta­ro Če­cho­vo po­sa­kį apie už­kan­džiau­jan­čius ir ar­ba­tą ge­rian­čius žmo­nes li­ki­mams dūž­tant. Ma­žy­čia­me kam­ba­rė­ly­je ant­ra­me na­mo Kra­žių gat­vė­je aukš­te, ži­no­ma, ge­ria­ma bu­vo ne tik ar­ba­ta, bet li­ki­mo al­sa­vi­mas at­sto­jo mu­zi­ki­nį fo­ną: abi­pus įvai­riau­siais smul­ku­čiais ob­jek­tais už­vers­to šei­mi­nin­kės sta­lo it fil­me pra­plau­kė gra­žiau­sie­ji ir skau­džiau­sie­ji Vil­niaus ir Var­šu­vos žmo­nės. Šu­ra sa­vo drau­gus por­tre­ta­vo ne tik čia, tar­si be­lai­kė­je už­sta­lė­je, bet ir trum­pam pa­si­grę­žu­sius į ka­me­rą ver­ni­sa­žuo­se ar ple­ne­ruo­se. Ir vi­sur ši­tie stop kad­rai bu­vo pa­šne­ke­sio pau­zė, o ne su­stin­gu­si po­za. Ta­sai ben­dra­vi­mo ar­chy­vas jau ne­įkai­no­ja­mas: fo­to­gra­fi­ja čia ne nu­ma­ri­na, o prie­šin­gai – iš­plė­šia iš nie­ky­bės nas­rų vi­są ple­ja­dą per­so­na­žų, pa­ža­dė­da­ma nors ir ma­žą, vos ne­pa­sa­kiau – vien­kar­ti­nę, bet vis tiek am­ži­ny­bę.

Vi­das Poš­kus, dai­lė­ty­ri­nin­kas

Fo­to­gra­fa­vi­mas (ir ypač vei­dų bei ar­chi­tek­tū­ros) šiek tiek pri­me­na her­ba­riu­mų rin­ki­mą ar­ba še­šė­lių te­at­rą. Ne­si bo­ta­ni­kas, ta­čiau ži­nai, kad ren­ka­mi bob­ra­mu­niai, pe­ly­nai ar aguo­nos ne­tru­kus per­žy­dės, o tu no­ri su­stab­dy­ti ir įam­žin­ti pra­ei­nan­čios aki­mir­kos įspū­dį. Tur­būt ne­at­si­tik­ti­nai Alek­san­dros Ja­cov­sky­tės nuo­trau­kų eti­ke­ta­že taip kruopš­čiai su­žy­mė­tos da­tos, var­dai ir pre­ce­den­tai.

Aleksandra Jacovskytė. Grafikas Petras Repšys. VDI koridoriuje. 1965 m. balandis

At­min­ties ir pri­si­mi­ni­mų eg­zis­ta­vi­mą A. Ja­cov­sky­tės nuo­trau­ko­se taip pat no­ri­si pa­ly­gin­ti su še­šė­lių te­at­ru. Aks­ti­no tam su­teik­tų ne tik pa­čios Šu­ros te­at­ri­nė kū­ry­ba ar­ba mig­le­lės (anks­ty­vo pa­va­sa­rio, vė­ly­vo ru­dens?), jos nuo­trau­ko­se ta­pu­sios vie­na svar­biau­sių es­te­ti­nių ka­te­go­ri­jų. Fo­to­gra­fi­ja su­ku­ria nuo­ro­dą į me­na­mą in­ter­va­lą tarp myg­tu­ko pa­spau­di­mo ir pas­ku­ti­nio nuo­trau­kos žiū­rė­ji­mo aki­mir­kų. Tai kaip il­gas še­šė­lis, krin­tan­tis nuo re­a­laus ob­jek­to ant ho­ri­zon­ta­laus ar ver­ti­ka­laus pa­grin­do. Ir kuo dau­giau lai­ko pra­ei­na, tuo jis il­gė­ja, įgau­da­mas vis la­biau ne­apib­rėž­tus pa­vi­da­lus.

A. Ja­cov­sky­tės fo­to­gra­fi­jos, ku­rio­se vei­kia dar gy­ve­nan­tys, se­na­mies­ty­je iki šiol ma­to­mi žmo­nės ar ki­ti, gal­būt jau iš­ėję ne­bū­tin, bet dar ne taip se­niai, kad kur­tų įsi­vaiz­duo­ja­mų vai­duok­lių aso­cia­ci­jas (juos taip pat jau­ti vaikš­čio­jant Vil­niaus gat­vė­mis, gat­ve­lė­mis), už­fik­sa­vu­sios juos jau­nus, gra­žius ir ne­rū­pes­tin­gus. Žmo­nių at­vaiz­dai A. Ja­cov­sky­tės fo­to­gra­fi­jo­se su­si­pi­na su ly­giai to­kiais pa­čiais še­šė­li­niais te­at­ri­niais ku­li­sais ir de­ko­ra­ci­jo­mis (pa­pras­tai me­tan­čio­mis dar stip­res­nius, dar in­ten­sy­ves­nius še­šė­lius – tu­riu ome­ny­je ar­chi­tek­tū­rą). Vi­sa tai (ir žmo­nės, ir sta­ti­niai) kaip tik­ri še­šė­lių te­at­ro ak­to­riai pra­de­da ju­dė­ti, mir­gu­liuo­ti, ple­ven­ti – vie­nu žo­džiu, gy­vuo­ti, vos tik pa­jun­ta bent men­kiau­sią švie­sos šal­ti­nį – žiū­ro­vo, su­vo­kė­jo pri­si­mi­ni­mus…

Pet­ras Rep­šys, gra­fi­kas

Fo­to­gra­fuo­da­ma Alek­san­dra žmo­nių ne­kan­kin­da­vo, tie­siog pa­spaus­da­vo myg­tu­ką ir vėl kaž­kur iš­nyk­da­vo. Ji ne­ieš­ko­da­vo jo­kio ypa­tin­go fo­no ar ap­švie­ti­mo, ne­liep­da­vo po­zuo­ti – tik už­fik­suo­da­vo tai, kas yra. Tuo jos nuo­trau­kos ski­ria­si nuo tų fo­to­gra­fų, ku­rie vis no­ri su­kur­ti kaž­ką reikš­min­go ar įsi­min­ti­no. Alek­san­dra nie­ka­da ne­tu­rė­jo tiks­lo su­reng­ti sa­vo pa­ro­dą ar iš­leis­ti al­bu­mą, ji fo­to­gra­fuo­da­vo leng­vai ir na­tū­ra­liai. O pra­ėjo kiek lai­ko ir ma­to­me, kad iš vi­so to iš­ėjo la­bai įdo­mi pa­ro­da.

Dar man bu­vo įdo­mu tai, kad ati­da­ry­mo me­tu į „Ti­ta­ni­ką“ ne­til­po žmo­nės. Šian­dien vi­si rū­pi­na­si at­ei­ti­mi, ta­čiau ši pa­ro­da ska­ti­na do­mė­tis ir pra­ei­ti­mi. Tai fo­to­gra­fi­jos pra­na­šu­mas – ji pa­ro­do is­to­ri­nį lai­ką: kaip tuo­met at­ro­dė žmo­nės, ko­kie bu­vo jų rū­bai, ap­lin­ka, mies­tas. Šios nuo­trau­kos tam­pa dar ver­tin­ges­nės ži­nant, kad iš to lai­ko­tar­pio mū­sų kar­tos gy­ve­ni­mo fo­to­gra­fi­jų iš­li­kę la­bai ne­daug.

Li­nas Vil­džiū­nas, ki­no kri­ti­kas

Man Šu­ros pa­ro­do­je svar­biau­sias at­pa­ži­ni­mo mo­men­tas – ne­be­san­tis ma­no jau­nys­tės Vil­nius, ankš­ti kie­mai Ga­re­lio ir Gied­rio (Do­mi­ni­ko­nų ir Šv. Ig­no­to) gat­vių kvar­ta­le, vė­liau „iš­skros­ta­me“ va­di­na­mo­sios kom­plek­si­nės res­tau­ra­ci­jos, ak­me­nų grin­di­niai – „ka­čių kak­tos“ / „ko­cie łby“ – Be­ne­dik­ti­nių ar To­to­rių gat­vė­se prie ka­ro mi­nis­te­ri­jos, ap­si­lu­pi­nė­ju­sios, bet tik­ru­mą dar iš­sau­go­ju­sios sie­nos. Ir, ži­no­ma, žmo­nės, ku­rių dau­ge­lio jau ne­bė­ra, ma­no iš­ėję drau­gai An­ta­nas Ra­mo­nas, Ed­var­das Ko­ka­naus­kis, Ze­no­nas Štei­nys… Man pa­žįs­ta­mi Vil­niaus žy­dų vei­dai, ku­rių taip pat ne­bė­ra čia. Tik­ras yra su­grį­ži­mas į pra­ėju­sį lai­ką iš­blu­ku­sio­se fo­to­gra­fi­jo­se.

Ais­tė Pau­li­na Vir­bic­kai­tė, dai­lė­ty­ri­nin­kė

Ži­nau, kaip ji tai da­ro. Pa­ti ma­čiau – ga­liu pa­pa­sa­ko­ti. Pir­miau­sia bū­na šyp­se­na, žvilgs­nis, tuo­met pa­si­girs­ta: „Pa­lau­kit pa­lau­kit, la­bai ge­rai at­ro­dot, tu­riu jus nu­fo­tog­ra­fuo­ti!“ Bai­dau­si fo­to­apa­ra­tais it žir­klė­mis ček­šin­čių žmo­nių. O su ja – ne­skau­da, vi­sai. Lū­pos ne­si­vy­nio­ja į „ho­li­vu­diš­ką“ šyp­se­ną, lie­muo ra­mus ir ran­kos ne­si­blaš­ko. Jo­kios su­maiš­ties, nu­ro­dy­mų sto­tis čia ar ten, žiū­rė­ti pir­myn ar at­gal, kel­ti smak­rą, kreip­ti ko­ją ir pa­na­šiai. Ke­lios se­kun­dės ra­my­bės, ke­li kad­rai. Vi­si – pa­vy­kę. Taip ir sto­vi­me ne­spal­vo­to­je fo­to­gra­fi­jo­je, lyg at­ei­viai iš ki­to lai­ko, dvi­de­šimt pir­mo am­žiaus gat­vė­je. Štai šis jos su­ge­bė­ji­mas pats įdo­miau­sias. Kaip jį pa­va­din­ti? In­tui­ci­ja? Psi­cho­lo­gi­ja? Mei­le žmo­gui? Kom­po­zi­ci­ja, švie­sa, ap­lin­ka – vi­sa tai pa­aiš­ki­na­ma ir iš­moks­ta­ma. Ta­čiau ką da­ry­ti su fo­to­gra­fi­jo­je gy­ve­nan­čiais žmo­nė­mis, ku­rie, ne­abe­jo­ji, tik nu­spau­dus myg­tu­ką, ra­miai to­liau sau nu­ė­jo pirk­ti pie­no, už­bai­gė sa­ki­nį ar pri­si­de­gė ci­ga­re­tę.

Nuo­trau­ko­se nė­ra mo­nu­men­ta­lios am­ži­ny­bės. Gy­vy­bė, su­si­py­nu­si su lai­ki­nu­mu. To­dėl lyg ir gir­di­si mu­zi­ka, tau­rių skamb­čio­ji­mas, juo­kas ar ra­mi ty­la. Lyg ir jun­ta­mi dul­kių, da­žų, ci­ga­re­čių ar ne­įman­trių kve­pa­lų kva­pai. Tru­pu­tį liūd­nas tas lai­ki­nu­mas, net jei ir šyp­sai­si žiū­rė­da­mas į nuo­trau­ko­se ža­vin­gai jau­nus šian­die­nos gar­bius kla­si­kus. Keis­tai gy­vos, šil­tos nuo­trau­kos. Ge­rai, kad su­reng­ta ši pa­ro­da – Lie­tu­vos fo­to­gra­fi­jai jos trū­ko.

Ge­di­mi­nas Ka­va­liaus­kas

Mū­sų kom­pa­ni­ja bu­vo ga­na ne­ma­ža, dau­gu­ma dai­lio­kai, vie­nas ki­tas – iš da­bar­ti­nės Te­at­ro ir mu­zi­kos aka­de­mi­jos. Vi­sus jun­gė kul­tū­ra: te­at­ras, pa­ro­dos, kny­gos, džia­zo kon­cer­tai. Va­rik­lis bu­vo Rim­tau­tas Gi­ba­vi­čius – eru­di­tas, to­le­ran­tiš­kas, švie­sus ir jau­nat­viš­kas žmo­gus. Taip pat ir Ta­das Kos­ciuš­ka, Aud­rius Pui­pa, gra­fi­kai Pet­ras Rep­šys, Rim­vy­das Ke­pe­žins­kas ir kiti. Neretai susitikdavome Šu­ros na­muose. Vi­sa jos šei­ma bu­vo vi­sa­da at­vi­ra ben­dra­vi­mui. Čia ne­bu­vo jo­kio pa­vy­do ar dirb­ti­nu­mo.

Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad gy­ve­no­me ge­riau nei da­bar, bet gy­ve­ni­mas bu­vo ge­ras, o Šu­ra jį fik­sa­vo. Ben­dra­vo­me la­bai at­vi­rai, sku­bė­da­vom da­lin­tis idė­jo­mis. Svar­bu tai, kad vie­nas ki­tu pa­si­ti­kė­jo­me ir šis pa­si­ti­kė­ji­mas ma­to­mas Šu­ros nuo­trau­ko­se. Kar­tais ma­tai, kad ji fo­to­gra­fuo­ja, bet ne po­zuo­ji, o pa­pras­čiau­siai lei­di jai tai da­ry­ti. Nie­kas ne­pa­si­kei­tė ir šian­dien. Jai fo­to­gra­fuo­jant nė­ra įtam­pos, po­zos. Jei kas nuo­trau­ko­je šyp­so­si, tai šyp­so­si Šu­rai – ne ob­jek­ty­vui.

Šian­dien vi­si fo­to­gra­fuo­ja, bet nuo­trau­kų ma­to­me ne­daug. Per dau­giap­la­niš­kas Šu­ros nuo­trau­kas su­grįž­ta­me į tą lai­ko­tar­pį. Ma­tom žmo­nes, fak­tū­ras, in­ter­je­rus, gat­ves. Ži­no­ma, ma­tom ir di­džiu­lį skur­dą, šian­dien pa­na­šią ap­lin­ką ga­lė­tu­me ras­ti ne­bent var­gin­giau­siuo­se na­muo­se. Vis dėl­to Šu­ros fo­to­gra­fi­jo­se svar­biau­sia žmo­nės. Tai dau­giau nei por­tre­tai – cha­rak­te­riai, fak­tū­ros, so­cia­li­nė bū­se­na. Ji at­ei­da­vo į ren­gi­nius ar ba­lius ne tam, kad fo­to­gra­fuo­tų. Tie­siog kar­tais, sto­jus tam tik­rai aki­mir­kai, iš­si­trauk­da­vo fo­to­apa­ra­tą ir fo­to­gra­fuo­da­vo. La­bai džiau­giuo­si, kad at­si­ra­do ga­li­my­bė iš­leis­ti šių nuo­trau­kų al­bu­mą – Lie­tu­vo­je fo­to­gra­fi­ja la­bai stip­ri ir Šu­ra kaip fo­to­gra­fė jo­je tu­ri la­bai sva­rią vie­tą.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.