CARL MICHAEL BELLMAN. Eilės

„Tyla prieš Bellmaną“ – taip kartais apibūdinama visa Šve­dijos li­teratūra iki Carlo Michaelio Bellmano (1740–1795) epo­chos. Bell­ma­nas rašė užstalės dainas, Biblijos pa­ro­di­jas, dramas, proginius, re­liginius eilėraščius. Parašyti svariausius kū­rinius, „Fredmano epis­to­les“ ir „Fredmano dainas“ (jos iš­verstos bene į 20 kalbų), jį įkvė­pė gar­sus to meto lai­k­ro­di­nin­kas Johanas Fredrikas Fredmanas – Stok­holmo ori­gi­na­las ūžautojas, pamažu nusiritęs iki „griovio“. Tokį jį, „be dirb­tu­vės, laikrodžio ir kapitalo“, sutinkame čia pristatomose „Fred­mano epistolių“, 1790 m. išleisto dainuojamųjų eilėraščių cik­lo, iš­traukose. „Epistolės“ turėjo tapti apaštalo Pauliaus laiš­kų parodija, ta­čiau Bellmanas sumanymą įgyvendino tik iš dalies, mat į rinkinį pa­teko ir burleskinės išgertuvių sce­nos, ir subtili gamtos lyrika, pers­melkianti apmąstymus apie gi­mimą ir mirtį.

Amžininkai jo temas ir stilių įvardydavo kaip „žemą“, nes žmo­nių silp­nybes jis aprašinėjo šiurkščiai, be pagražinimų. Pa­grindiniai vei­kė­jai – girtuokliai, kekšės, jūreiviai, batų va­ly­to­jai, anglininkai, siu­vė­jai, silkininkai, trubadūrai, skalbėjos, pirk­liai ir turgininkės, aš­tuo­nio­lik­to amžiaus Švedijos dau­gia­ly­pės visuomenės atplaišos. Kaip die­na nuo nakties skyrėsi mies­to turčiaus ir skurdžiaus buitis: ne­nu­sa­ko­mos anti­sa­ni­ta­rinės sąlygos, ligos, šaltis, badas ir gaisrai, ankšti būs­tai ir pur­vinos gatvės. Siautė ekonominė krizė, bet klestėjo smuk­lės, lošimų namai ir viešnamiai. Visgi didžiausia to meto rykš­tė bu­vo alkoholizmas. Alų ir vyną, neretai vietoj maisto, var­tojo visi, net vai­kai.

Tačiau Bellmanas nei moralizuoja, nei smerkia, nei gaili sa­vo per­sonažų. Jis rašo taikliai, jautriai, su aistra ir sim­pa­ti­ja čiuop­da­mas žmogiškosios būties sudėtingumą. Bellmano teks­tai komiški, bet ne lengvabūdiški, nuolatinius Fredmano ra­ginimus gerti ir links­min­tis lydi užslėptas skausmas ir tuš­tu­ma, bravūrą ir azartą – ele­gi­nė nuotaika, tragizmo pries­ko­nis.

Daugiabriauniuose pagavaus Bellmano genijaus teks­tuo­se su­si­pina mitas ir realizmas, satyra ir rimtis, pokylio šėls­mas ir mirties bai­mė. Vaizduodamas neretušuotas iš­virkš­čiąsias miesto tikrovės pu­ses, Bellmanas išliko ne­pri­lygs­tamas lyrikas ir ištobulino savitą ener­gija ir melancholija pul­suojančią kalbėseną. Savo dainas ir epis­toles Bellmanas at­likdavo pats, melodijas skolindavosi iš operų, ope­rečių, šo­kių muzikos ir liaudies dainų, pritaikydamas ir aran­žuo­da­mas savo reikmėms.

Bellmanas gimė Stokholmo tarnautojo šeimoje, buvo auk­lė­ja­mas religine dvasia ir gavo neblogą tais laikais iš­si­la­vi­ni­mą. Vos pen­kiolikos jau vertė psalmes ir eiliavo. Jo ta­len­tas pas­tebėtas anks­ti – pasakota, kad sirgdamas ir karš­čiuo­da­mas vaikystėje kal­bė­davęs eilėmis. Suaugęs kurį laiką be algos dirbo banke, vertėsi skam­bindamas citra ir duodamas citros pamokas, vėliau gaudamas men­kutę karališkąją pensiją. 1792 m. operoje nušovus karalių Gus­ta­vą III, Bellmanas neteko užnugario, jo finansinė padėtis vis blo­gė­jo, šeima buvo priversta be perstojo kraustytis. 1793 m. Bellmanas ta­po Muzikos akademijos nariu, tačiau, gyvendamas eks­tra­va­gan­tiš­kai, iki gyvenimo pabaigos buvo persekiojamas bankrotų ir teis­mo procesų, nuo kreditorių net turėjo slėptis užsienyje. Už skolas pa­kliuvęs į kalėjimą, Bellmanas susirgo. Išleistas mirė 1795 m. va­sa­rio 11 d. nuo tuberkuliozės ir buvo palaidotas vargšų kape. Žmo­na ir trejetas vaikų liko visiškame skurde.

Raimonda Jonkutė

Fredmano epistolė Nr. 23

Kuri, be kita ko, yra šalia smuklės „Užuolanda“, visai prie­šais banko pastatą, vieną 1768-ųjų vasaros naktį gulinčio Fred­mano soliloquium

Ak, motin, kas tave siuntė
kaip tik mano tėvo patalan!
Įžiebt gyvybės ugnį man,
ak, vargšas aš, aiman!
Nelaimingas kankinuos,
vargo keliais danginuos.
Tu sau kvatojai,
saldžiai vaitojai,
virė mano kraujas tavo viduriuos.
O reikėj užraktais ir pasaitais
nekaltybę susijuost. :||:

Tfu patalus tavo, tfu tas lentas,
kur jaunamartės guoliui parinko!
Tfu jaunystė, nekaltystė tava,
kur mano tėvas papirko!
Tfu valandą taipgi,
kai laisvai skraidžius
velniui pardavei sielą,
tfu tavo kojas,
nuvargus per dienelę mielą,
kai migin įkopei!
O gal ir tą stalą,
kur mano paveikslas patapo. :||:

Ištikimas širdis – niekinu, kaip mane gyvą,
tfu tėvą motiną, kad juos kur!
Guliu pamazgose ir regiu dyvą
savo senus batus.
Tfu, tai ir apsmukęs!
Surdutas sušutęs!
Skranda kaip suodžiai juoda!
Kur dar ogi šerpė sumurus,
ėrenos perukas
ir koja pamušta!
Oi, kadgi kūnas panižo,
ei, kas padėt atsistot neištižęs? :||:

Čiuopki – rankos liesos ir šaltos
dreba nuo triukšmo, nuo griausmo,
gul prie siūlių tarytum pašautos,
kaip tik tie puvėkai šiaudai.
Akys, žandai,
visa dvasia ligi skausmo
rodo – baisus paliegimas.
Ak, dangau, liežuvis neklauso,
nebgieda išsausęs
apie gyvatos džiaugsmą,
meilės kančias ir linksmybes,
ir sklidiną kaušą. :||:

Liežuvį suvilgyt, ak! Sunkos saldžios,
taurėse putokit.
Ašen – pagonis. Gerkle, širdie ir pajėgos visos,
vyno dievui garbę duokit.
Skurdžius aš, vargo utėlė,
didžiausias turtas – plati gerklė.
Kur buvęs nebuvęs,
juodą dieną į purvą įgriuvęs
aš gomurį vilgau,
mirties valandą – ir tą
prie lūpų taurė pakelta. :||:

Žvelki, smuklė duris atlapojo,
nieks nė kurpėm apsiaut nesumojo,
dar tik gena žaros žvaigždžių bures
į debesų duknas purias,
ir saulė spindulius palieja,
bažnyčių žiba, tviska kuorai
ir pamažu įkaista oras.
Kurgi apsiaustas?
Štai laiptai, nusileisiu,
Bakcho menėsna įeisiu.
Duokit nors burnelę, siela
troškuliu galuojas. :||:

Į sveikatą, ak, atgimimo šviesa!
Šlitiniuoju prie stalo ir mauko.
Sąnariai maudžia – netruksiu sutepti,
sutepsiu visus alei vieno.
Vivat, štai kur narsa!
Kas man našta!
Buteliais susidaužkim!
Drąsos man nestinga,
dvasia aš galingas!
Bebaimis ir doras,
dar burną ar porą –
bylosiu: „Dėkui, tėvai ir močia!“ :||:

Į sveikatą! Sugult netingėję! Ačiū, ištikimieji,
vedybinio guolio nevengę.
Ačiū ir tam, kursai, girion įžengęs,
kirto ir pjovė
ir man lopšį rentė.
Ačiū už geismą,
už tavo šėlsmą,
tėvai, į tavo sveikatą!
Kada pasižinę,
sušnekę ir gerti pavadinę,
palaktume dieną ne vieną,
būtum man brolis,
ne prastesnis gėruolis. :||:

.

Fredmano epistolė Nr. 54

Prie kapralo Bumano karsto Šv. Kotrynos kapinėse

Niekad Iridė šituos blausiuos laukuos

Savo piemenėliui
Neištiesė gėlės menkos.

Dunksantys medžiai paukštelio niekada

Skrydžiui nepakėlė
Į šventę Mėlarno krante.

Nesigirdi vyturio aukštai,
Tik balandis mylimą baugščiai

Bando guost, :||:

Lizdą susisukusią kapuos.

.

Kur tik pažvelgsi – vien skausmas ir kančia!

Slenka kryžių gretom
Vogčiom suspindusi delčia;

Marmuro plokštės pasvirę įkypai,

Saulėm ir gyvatėm
Dabinas protėvių kapai;

Svyra šakos ir šakelės plonos,
Skuba nusimest lapus geltonus,

O po jais :||:

Ilsis tie, kurie nebepareis.

.

Stūkso šventovė smėlėtame kalne;

Už virbų auksinių
Buveinė dvasių prakilnių.

Trenkia grėsmingai Jupiteris, šiurpu! –

Drebina krūtinę
Griausmai su gaudesiu varpų,

Ir šventovę, ir dvasias nubloškia
Į kiklopų kalvės liepsną troškią,

Lyg žaroj :||:

Nesiliauja žaizdras žaižaruot.

.

Verk ir grąžyki iš sielvarto rankas,

Bumano štai karstas,
Būrin raudotojas renkąs;

Ta, su puodyne, jos skausmas toks gilus,

Ašaros jos karštos,
Rods, tuoj netramdomos paplūs, –

Tavo tai našlė, narsus šaunuoli,
Ėgi kitos, raudančios čia uoliai,

Visos jos – :||:

Miesto pakraščių prekiautojos.

.

Šen, palydėkim jį sielvarto daina;

Mūvicai, pritarki,
Tegu nurims širdis liūdna;

Bumano močiai pabrązgink arfa tu,

Laikas liautis verkus
Ir vilgius ašarom batus.

Nagi, vyną trauk, įpilk ir jai
Į sveikatą! – Dėkui nuolankiai!

Pilki dar! :||:

Bumanas negrįš jau niekada!

.

Leisk padėkoti tau, Bumanai ūmus,

Netgi prisiminus

Ir kietą kumštį ir keiksmus.

Skrybėlė tavo pravers man per karščius,

Gvardijos milinė

Nuo šiol ant mano kaulų džius.

Liaukis liejus ašaras našlės,

Te sau arfa liūdesį išlies!

Neraudok, :||:

Naujo sau kapralo paieškok!

.

Fredmano epistolė Nr. 72

Palikta prie Kaisos Lisos guolio vieną vėlyvą vakarą

Nimfa skaisti! Žvilgsnio bedugne!
Vien plazdesys ant šnarančių duknų!

Kerinti fėja!
Eikš šlovint Morfėjų,
Miego dievą, kai graži
Blėsta žvakė pamaži!

Tamsūs langai, durys užšautos,
Nurstriomo štai perukas pamautas,
Paslėptas nuo visų
Ant vagio, kur tamsu.
Mik ir klausyk smuiko garsų.

.

Kaisa, antai, ką tik kikilis
Liovės čiulbėt, užsnūdo pritilęs;

Gaubia jau žemę
Paskliautės aptemę,
Nuošalios tylos dvasia
Sklando Frėjos valdose.

Baigias lietus, dunda griaustinis,
Spindi danguj lankas ugninis
Raudonais ir žaliais
Ir aukso spinduliais,
Tačiau ir jis tuoj susiskleis.

.

Mik ir sapnuok sapną, tau skirtą,
Saulė prikels iš ryto ketvirtą,

Ranką ištiesi
Ir vėl prisiliesi
Prie taurės manam glėby,
Palaimingam svaiguly.

Kaisa, kas tau? Ak, ne mirtis tai;
Siela aistroj taip siekia išskristi.
Tuoj pulsas sulėtės,
Ir žvilgsnis nuskaidrės.
Smuike, nutilk! Labos nakties!

Čia spausdinamus (mūsų žiniomis, pirmuosius) Bellmano ver­ti­mus į lietuvių kalbą inicijavo Vilniaus universiteto Skandinavistikos cent­ras, remiamas Švedijos instituto.
Vertė Antanas A. Jonynas (Nr. 54 ir 72) ir Raimonda Jonkutė (Nr. 23; ji parengė ir pažodinius epis­to­lių vertimus iš švedų kalbos).